Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021-04-29 · Administracinė byla Nr. I1-1257-609/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-04-29
Bylos Nr.
I1-1257-609/2021
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-02019-2020-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Eglė Kiaurakytė (pirm.)
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1257-609/2021Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02019-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 29 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas; Tauragės AVPK), jam priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Skunde bei atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 1-2, 108-109) nurodo, kad laikotarpiais nuo 2020 m. birželio 26 d. iki 2020 m. birželio 31 d. ir nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. jis buvo laikomas Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) antroje, šeštoje ir ketvirtoje kamerose sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui, nes kamerose ant sienų buvo matomas pelėsis, sienos aprašinėtos, suskilinėjęs, vietomis išdaužytas tinkas, kameros buvo nevėdinamos, trūko gryno oro, dėl ko jam du kartus buvo sutrikusi širdies veikla ir jis buvo išvežtas į ligoninę. Tvirtina, jog dėl to, kad kamerose nebuvo langų, į jas nepatekdavo dienos šviesa. Pažymi, jog kamerose nebuvo praustuvių, todėl nebuvo galimybės kiekvieną dieną nusiprausti, išsiskalbti drabužių, nebuvo galimybės naudotis geriamuoju vandeniu, vandens buvo galima gauti tik iš šalia sanitarinio mazgo įrengto krano. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie Areštinės durų, nuo kameros atitvertas neaukšta sienele, dėl ko nebuvo užtikrintas jo privatumas. Teigia, kad netinkamai veikė tualeto vandens nuleidimo sistema, pareigūnai nedavė priemonių jį išvalyti, todėl iš jo sklido smarvė.

Teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

Savo poziciją pareiškėjas grindžia nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei teismų praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK atsiliepime į skundą ir 2021 m. sausio 6 d. rašytiniame paaiškinime (b. l. 8-15, 110) nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, jog laikotarpiais nuo 2020 m. birželio 21 d. iki 2020 m. birželio 22 d. ir nuo 2020 m. birželio 27 d. iki 2020 m. birželio 29 d. pareiškėjas buvo vienas kameroje Nr. 2 (plotas – 7,13 kv. m.), 2020 m. birželio 30 d. buvo vienas kameroje Nr. 8 (plotas 16,77 kv. m.), laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 2 d. - kameroje Nr. 6 (plotas 7,33 kv. m.) kartu su vienu asmeniu, laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. – vienas, kameroje Nr. 4 (plotas 10,89 kv. m.) laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. – kartu su vienu asmeniu.

Tvirtina, jog kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktu kamerose sanitariniai mazgai atskirti 120-130 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto. Argumentuoja, jog norint įrengti tualetus ir juos visiškai atskirti, būtinos papildomos lėšos, kurios nenumatytos Tauragės AVPK biudžete, be to, skirti lėšas netikslinga, nes artimiausiu metu Areštinę numatoma uždaryti. Pažymi, kad kamerų duryse yra įrengti stebėjimo langeliai, kurie įrengti taip, kad pro juos stebint areštantus, sanitarinis mazgas nesimatytų.

Akcentuoja, jog visose kamerose yra įrengti natūralios traukos kanalai, per kuriuos kameros vėdinamos ir toks patalpų vėdinimo būdas nepažeidžia higienos normų HN 134:2015 reikalavimų. Tai pažymėta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Tauragės departamento 2019 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte, kuriame nurodyta, jog veikia natūrali ventiliacija. Nurodo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Areštinės patalpos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrintos.

Pažymi, jog į ligoninės priėmimo skyrių pareiškėjas buvo pristatytas ne dėl deguonies trūkumo.

Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, jog nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių, cituoja Higienos normos HN 134:2015 40 punktą, pažymi, jog Areštinėje skalbimo paslaugas teikia UAB „Šiaulių skalbykla“, pareiškėjas su skundais dėl neaprūpinimo darbužiais nesikreipė.

Nurodo, jog Areštinėje yra įrengta dušo patalpa, į kameras tiekiamas šaltas vanduo, pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu jis nereiškė pretenzijų, kad neturi galimybės nusiprausti.

Tvirtina, jog, kiekvienu atveju gavus pranešimą apie sugadintą turtą, yra nedelsiant reaguojama ir sugadintas turtas sutvarkomas, nepavykus sutvarkyti iš karto, asmuo yra perkeliamas į kitas kameras. Nurodo, jog pareiškėjas nesikreipė dėl blogai veikiančios vandens nuleidimo sistemos, nereiškė pretenzijų, kad jam nebuvo išduotos valymo priemonės.

Pabrėžia, jog pradedant Areštinės eksploataciją, Tauragės AVPK atliko jos patalpų remontą. Areštinėje ozonavimą, deratizaciją ir dezinfekciją atlieka UAB „Dezinfa“, todėl pareiškėjui pastebėjus pelėsį, UAB „Dezinfa“ būtų nedelsiant atlikusi pelėsio šalinimo darbus.

Pažymi, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į atsakovės atstovą ar kompetentingas įstaigas, institucijas nesikreipė, nepateikė įrodymų, jog neigiamas pasekmes, sveikatos sutrikimus tiesiogiai įtakojo netinkamos laikymo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjo skunde ir atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyti pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiai ir kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iš dalies skiriasi.

Įvertinus tai, jog pareiškėjo ir atsakovės atstovo nurodytas pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpis iš esmės sutampa, teismas vadovausis atsakovės atstovo nurodytu pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu, t.y. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala pasireiškė sveikatos sutrikimais, patirtais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu, galimybių sumažėjimu.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams, ar pareiškėjui buvo padaryta žala, kurios atsiradimą lėmė valdžios institucijos pareigūnų veiksmai (neveikimas). Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant asmenų, laikomų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip septynioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras.

Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių (toliau – laisvės atėmimo vietų), teritorinių policijos įstaigų areštinių (toliau – policijos areštinės) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, jog ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Higienos normos HN 134:2015 13 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, o 12 punktas, jog policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka (35 punktas).

Pažymėtina tai, kad pareiškėjo teiginius dėl kamerose vizualiai matomo pelėsio, aprašinėtų sienų, suskilinėjusio sienų tinko paneigia į bylą pateiktos Areštinės kamerų Nr. 2, 6, 4, 8 foto nuotraukos (b. l. 126-137), todėl šiuo aspektu pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis.

Byloje esančios foto nuotraukos (b. l. 130, 133, 136) patvirtina, kad langų kamerose vietoje yra sumūryti stiklo blokeliai, todėl akivaizdu, jog langai kamerose neatsidaro. Atsakovės atstovui teigiant, jog kameros vėdinamos per natūralios traukos kanalą, darytina išvada, jog gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimas neatitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų. Nežiūrint į tai, pažymėtina, jog veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbais, tuo tarpu ventiliacijos įrengimas, bei langų pakeitimas yra susiję su pastato rekonstrukcijos, remonto darbais. Nesant duomenų, patvirtinančių, jog Tauragės AVPK Areštinėje būtų buvę atliekami patalpų rekonstrukcijos ar langų pakeitimo darbai, nagrinėjamu atveju HN reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (žr. pvz. LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1908-261/2016).

Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl ventiliacijos kamerose nebuvimo ir oro trūkumo jam du kartus buvo sutrikusi širdies veikla, iš byloje esančių duomenų (b. l. 95-98) matyti, jog medicininė pagalba pareiškėjui buvo suteikta dėl alkoholio vartojimo abstinencijos.

Įstatymo 44 straipsnio 4 dalis nustato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius (44 str. 4 d.). Higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 10.6 papunktyje nustatyta, jog areštinėse nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems, jeigu nėra įrengtos bendros pirties arba dušinės nuteistiesiems. Pažymėtina, jog šios taisyklės privalomą sanitarinio mazgo kabinoje metalinio praustuvo įrengimą numato tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras (16.5 p.).

Atsakovės atstovas teigia, jog Areštinėje yra įrengta dušo patalpa, į kameras tiekiamas šaltas vanduo, šią aplinkybę grindžia patalpų planu (b. l. 87). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suidaryta galimybė pasinaudoti dušu. Nesant nustatytam reikalavimui Areštinės kamerose įrengti higienos mazgus, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kamerose nebuvo praustuvių atmestini kaip nepagrįsti.

Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtieji turi gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Higienos normoje HN 134:2015 40 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Policijos areštinėje naudojami skalbiniai skalbiami ne policijos areštinėje esančioje skalbykloje (23 punktas).

Byloje esantys duomenys (b. l. 64-71) patvirtina, jog Areštinėje skalbimo paslaugas teikia UAB „Šiaulių skalbykla“.

LVAT teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).

Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl jo neaprūpinimo švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais, todėl nėra pagrindo išvadai, jog šiuo aspektu jo teisė buvo pažeista.

Atsiliepime į skundą nurodyta, kad kamerose įrengti 100 x 142 cm ploto sanitariniai mazgai su 120-130 cm aukščio pertvara. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos ir patalpų planas (b. l. 87, 128, 131, 134, 137). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).

Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-214-442/2020 ir kt.).

Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) neužtikrinimas turi įtakos ir neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio parinkimui. Kai konstatuojamas pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas, be kita ko, atsižvelgus ir į kitas neturtinės žalos atlyginimui reikšmingas aplinkybes, paprastai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-214-442/2020 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad tualetai ginčui aktualiose kamerose buvo izoliuoti tokiu būdu, kad būtų užtikrintas privatumas jais naudojantis, pvz., įrengtos durys ar pan.. Įvertinus tai, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, nepaneigta, kad būdamas tualete, galėjo būti matomas pareigūnų, šiuo aspektu konstatuotinas pareiškėjo privatumo neužtikrinimo pažeidimas, galėjęs sukelti neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei Tauragės AVPK būtų vykdęs teisės aktų reikalavimus.

Nors pareiškėjas teigia, kad netinkamai veikė tualeto vandens nuleidimo sistema, pareigūnai nedavė priemonių jį išvalyti, todėl iš jo sklido smarvė, byloje nėra duomenų, jog dėl sanitarinių mazgų būklės bei higienos priemonių išdavimo pareiškėjas reiškė pretenzijas Areštinės administracijai, o ši į jas nereagavo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).

Kadangi pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas truko 14 parų, jis nelaikytinas mažareikšmiu, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala vertintina pinigais.

Atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma laikytina 40 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 Eur (keturiasdešimties eurų) neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui M. P.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Eglė Kiaurakytė