Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – L. B., V. V.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Žurnalistų etikos inspektoriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (SK-207) SPR-25 teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu atsakovas pripažino pareiškėjos (administracinėje byloje – trečiojo suinteresuotojo asmens) L. B. skundą dėl publikacijose „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), „Artima V. S. draugė ir verslo partnerė L. B. įkliuvo dėl tapatybės ir pinigų vagysčių“ (www.alfa.lt, 2018-08-09), „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomų vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09), „Policija sulaikė verslininkę L. B.: kaltina vagystėmis“ (www.tv3.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos“ paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu;

įspėjo viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) UAB „Alfa media“, UAB „Allmedia Lithuania“, UAB „Delfi“, UAB „15 min“, UAB „Lrytas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, pareikalavo pašalinti pažeidimą;

įspėjo UAB „15min“, UAB „Lrytas“, UAB „Delfi“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareikalavo pašalinti pažeidimą;

pareikalavo, kad UAB „15min“, UAB „Lrytas“ nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią pareiškėjos garbę ir orumą arba sudarytų pareiškėjai galimybę pačiai atsakyti ir paneigti tokią informaciją.

Išklausius šalių atstovų paaiškinimus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą, nustatyta, kad šis sprendimas 2019 m. vasario 12 d. viešai paskelbtas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos tinklapyje.

Dar 2018 m. gruodžio 19 d. Visuomenės informavimo etikos komisijos posėdyje (Išrašas iš Visuomenės informavimo priemonių etikos komisijos 2018-12-19 posėdžio protokolo 2018-12-27 Nr. 25) buvo svarstomas L. B. skundas dėl R. B. publikacijos „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (lrytas.lt, 2018-08-09), publikacijos „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (15min.lt, 2018-08-09), publikacijos „Artima V. S. draugė ir verslo partnerė L. B. įkliuvo dėl tapatybės ir pinigų vagysčių“ (alfa.lt, 2018-08-09), publikacijos „Policija sulaikė verslininkę L. B.: kaltina vagystėmis“ (tv3.lt, 2018-08-09). Posėdyje dalyvavo pareiškėja, jos atstovė advokatė M. Š., portalo „15min.lt“ vyr. redaktorius R. C., buvo išklausyti jų pasisakymai. Bendru sutarimu Komisija nusprendė, jog visuomenės informavimo etikos nuostatos ginčo publikacijose nebuvo pažeistos.

L. B. dėl publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) kreipėsi į pareiškėją dėl publikacijoje pateiktos informacijos bei naudojamų asmens nuotraukų. Delfi pateikė atsakymus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su jos pateikta pozicija.

Pareiškėja pateikė Inspekcijai paaiškinimus dėl trečiojo suinteresuoto asmens skundo, prašė jį pripažinti nepagrįstu.

Pareiškėja Delfi su nustatytais pažeidimais nesutinka, tvirtina, kad publikacijoje pateikė informaciją, remdamasi Vilniaus AVPK poskyrio specialisto ir Bendrovei žinomo asmens, pageidavusio neatskleisti tapatybės, komentarais. Skunde aiškina, kad dėl trečiojo suinteresuoto asmens buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl informacijos pateikimas atitiko viešąjį interesą, o L. B. atvaizdo panaudojimas atitiko Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ). Inspektoriaus kompetencija apibrėžta VIĮ 50 straipsnyje (suvestinė redakcija nuo 2019-01-01 iki 2019-04-30). Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai VIĮ 3 straipsnio 3 dalis).

Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (VIĮ 14 str. 3 d.). Pareiškėja skunde ir jos atstovas teismo posėdyje tvirtino, jog publikacijoje teikė tikrovę atitinkančią informaciją, remdamasi iš pareigūno gautais duomenimis, nuo trečiojo suinteresuotojo asmens galimai nukentėjusio asmens pateikta informacija, kurios pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pasak atstovo, L. B. buvo žinomas asmuo visuomenėje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika patvirtina, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą, būtina vadovautis šių teisių pusiausvyros ir tarpusavio derinimo principais.

Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Įstatymo 41 straipsnyje, reglamentuojančiame žurnalistų pareigas, 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Iš paminėtų teisės nuostatų darytina išvada, kad VIĮ pažeidimu laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, informacijos skleidimas. Iš paminėtų nuostatų akivaizdu, jog tokiu atveju nereikalaujama, kad tai būtų tik tikrovės neatitinkanti informacija. Pagal VIĮ, subjektų, kurie paskleidė informaciją, nors ir atitinkančią tikrovę, tačiau šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Inspektorius taip pat turėtų taikyti aptariamame Įstatyme numatytas už šį Įstatymo pažeidimą numatytas poveikio priemones. Todėl, kaip ir šiuo atveju, svarbu nustatyti, ar viešosios informacijos skleidėjas UAB „Delfi“ nepažeidė VIĮ nuostatų, t. y., ar ginčo publikacijoje paskleista informacija pareiškėjos atžvilgiu nėra žeminančio pobūdžio, ar atitinka tikrovę, ar ja nepažeista pareiškėjos reputacija, nekaltumo prezumpcija.

Asmens garbė ir orumas, dalykinė reputacija ginami, kai nustatoma faktų visuma: žinios paskelbimas; žinios yra apie asmenį; paskelbtos žinios yra žeminančio pobūdžio; paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Įstatymo nuostatos aiškiai nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, draudžiama platinti dezinformaciją, informaciją šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo orumą ir garbę, numato žurnalistui pareigą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. LVAT taip pat yra išaiškinęs, jog minėti skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė). Tokia išvada darytina, įvertinus VIĮ pateiktas žinios ir nuomonės definicijas (2 straipsnio 33 dalis, 2 straipsnio 69 dalis) bei jau paminėtas VIĮ nuostatas (LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-795/2011).

L. B. skunde Inspektoriui tvirtina, jog publikacijoje pateikta informacija žemina jos garbę ir orumą. Pažymi, kad ji nėra viešas asmuo, todėl privatumas turi būti saugomas, o atvaizdas negali būti naudojamas be jos sutikimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuotrauka yra privataus pobūdžio informacija. Vadinasi, jai taikoma Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta aptarta privataus gyvenimo apsauga. Iš to seka, kad pareiškėja, paviešinusi tokią informaciją, turėjo gauti L. B. sutikimą. Įvertinus šį teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, t. y. kiekvienas informacijos rengėjas ir skleidėjas turi vadovautis minėta norma kiekvienos konkrečios informacijos paskelbimo atveju ir platinti privataus pobūdžio informaciją tik turint asmens, kurio privati informacija yra skelbiama, sutikimą.

Įstatymo pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Pastaruoju atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija.

Įvertinusi publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad joje pateikta informacija apie tai, kad L. B. (L. B.) buvo sulaikyta, jai pareikšti įtarimai dėl vagysčių ir sukčiavimo. Pažymėtina, kad publikacijoje pateikiamas Vilniaus AVPK poskyrio specialisto komentaras, jog tuo metu trečiasis suinteresuotas asmuo buvo sulaikytas ir sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės skyrimo. Taip pat nurodoma, kad trečiojo suinteresuoto asmens ieškota dėl sukčiavimo ir vagysčių bei galimai dėl kitų nusikalstamų veikų. Delfi publikacijoje taip pat pateikta informacija, gauta iš anoniminio šaltinio, nurodant, kad komentarą pateikė nuo trečiojo suinteresuoto asmens nukentėjusi moteris. Komentare nurodoma: „Situacija yra tokia, kad salono šeimininkė, kuriame dirbau, vogė mano dokumentus metų laikotarpyje ir ištuštino mano sąskaitas bankuose, taip pat prisiėmė paskolų. Bendras nuostolis siekia 31 000 eurų. Trys bankai buvo apgauti, atiduoti prisijungimai, grynieji išduoti visiškai ne tam žmogui... Tai protu nesuvokiama. Ji linksminasi už mano pinigus. Parašiau pareiškimą, netrukus ji turėtų grįžti į Lietuvą“.

Pažymėtina, kad skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė). Todėl visų pirma byloje spręstinas klausimas dėl straipsnyje pateiktos informacijos rūšies.

Pagal VIĮ 2 straipsnio 36 dalį, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (VIĮ 2 str. 89 d.). Visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. Žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus (LVAT 2015 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1435-624/2015).

Pažymėtina, kad atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt.

Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė, ar žinia, vertintinas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. (žr. LVAT 2014-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014).

Teismas pažymi, kad žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Įvertinus publikacijos turinį, teismas daro išvadą, kad pateikta informacija apie tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, atitinka teismų praktikoje suformuotus žinios kriterijus, kadangi ši informacija skaitytojui pateikiama kaip įvykęs faktas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš publikacijos turinio, leksikos stiliaus, naudojamų raiškos priemonių matyti, jog publikacijoje siekiama pateikti trečiajam suinteresuotam asmeniui nenaudingą informaciją. Publikacijoje asmuo, kurio vardas ir pavardė nenurodyti, pateikia vertinimą, jog trečiasis suinteresuotas asmuo vogė dokumentus, apgaulės būdu pavogė pinigus iš banko ir šiais veiksmais padarė 31 000 Eur dydžio žalą.

Teismas pabrėžia, kad publikacijos paskelbimo metu pareiškėja neturėjo duomenų, jog trečiasis suinteresuotasis asmuo įvykdė nusikalstamas veikas. Bendrovė neginčija faktų, kad publikacijos paskelbimo metu dėl L. B. (L. B.) tik buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pastaroji pilietė teismo nuosprendžiu nėra pripažinta kalta dėl nusikalstamų veikų padarymo. Atkreiptinias dėmesys, kad neįvardinto asmens pateikti komentarai „vogė“, „ištuštino“, „trys bankai buvo apgauti“, „prisiėmė paskolų“, suformuluoti taip, kad skaitytojas susidarytų įspūdį, jog L. B. tikrai įvykdė nusikalstamas veikas. Taip pat įvardijama didelė pinigų suma,

Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti teiginiai apie trečiojo suinteresuoto asmens L. B. neva įvykdytas nusikalstamas veikas turi būti pagrįsti įrodymais, konkrečiomis aplinkybėmis, kurios patvirtintų pareiškėjos publikacijos turinį. Šiuo atveju paskelbti kategoriški teiginiai apie tai, kad L. B. įvykdė nusikalstamas veikas, nors įsiteisėjusio teismo nuosprendžio jos atžvilgiu aktualiu laikotarpiu nebuvo priimta. Pareiškėja privalėjo ir galėjo patikrinti informaciją, kad pastaroji nebūtų skelbiama kategoriškai įvardijant teisei priešingus veiksmus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nusprendusi viešinti aptariamą informaciją ir teiginius, Bendrovė privalėjo pabrėžti, kad dėl L. B. nėra priimtas ir jau įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Publikacijoje pateiktos informacijos pareiškėja, kaip informacijos rengėja ir skleidėja, nepagrindė konkrečiais įrodymais. Remiantis nurodytais faktais, teisėjų kolegija konstatuoja pareiškėjos neobjektyvų, neetišką elgesį. Pripažintina, kad publikacija Delfi itin negatyviai pateikė informaciją apie L. B. veiksmus, nors pastaroji nebuvo pripažinta kalta dėl nusikaltimo padarymo ir nebuvo nuteista. Akivaizdu, kad pareiškėjos publikacijoje ištransliuota informacija neatitiko realybės, ja sukeltos neigiamos pasekmės trečiajam suinteresuotam asmeniui, pažeista garbė ir orumas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad trečiojo suinteresuotojo asmens atvaizdas buvo naudojamas remiantis Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtimi, laikė viešu asmeniu, aiškino, kad atvaizdas naudotas iš viešų renginių, todėl atitiko teisės aktų reikalavimus.

Vertinant saviraiškos laisvės ribojimo ir asmens garbės ir orumo, reputacijos gynimo proporcingumą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog svarbus ir asmens, apie kurį viešinama informacija, pakantumo kritikai laipsnis, t. y. turi būti vertinamas asmens vaidmuo visuomenėje (veiklos pobūdis ir pan.) bei kilusios diskusijos svarba visuomenėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).

Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai nurodė, kad L. B. yra viešas asmuo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pastaroji yra verslininkė. Akcentuotina, kad asmens viešumą sąlygoja ne žinomumas ir (ar) populiarumas, bet vykdomos veiklos pobūdis (užimamos pareigos, įgaliojimai, priimamų sprendimų galia, įtaka visuomenei ar tam tikrai jos daliai). Teismas vertina, kad trečiojo suinteresuoto asmens veikla ir veiksmai visuomenės viešajame gyvenime nėra tokie reikšmingi, kad publikacijoje būtų viešinami faktai apie asmeninį gyvenimą. Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuotojo asmens atvaizdo viešinimo be sutikimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomų visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) be trečiojo suinteresuotojo asmens sutikimo pateiktos fotografijos nesusijusios su straipsnyje viešinama informacija apie sulaikymą, pateiktus įtarimus. Teismas pripažino, kad L. B. nėra viešas asmuo, iš to darytina išvada, kad atvaizdo naudojimas publikacijoje be jos sutikimo pažeidė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus.

Teismas pažymi, kad Inspektorius turi teisę taikyti VIĮ numatytas poveikio priemones, viena iš jų – įspėjimas dėl VIĮ pažeidimo ir reikalavimas jį pašalinti (VIĮ 50 str. 3 d. 1 p.)

Įtvirtindamas Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją taikyti poveikio priemonę – įspėjimą dėl VIĮ pažeidimo, įstatymų leidėjas nedetalizuoja, už kurį VIĮ nustatytą pažeidimą gali būti ji taikoma, todėl vadovautinasi taisykle, jog ši kompetencija gali būti įgyvendinta dėl bet kurio pažeidimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad skelbdama publikaciją, pareiškėja pažeidė Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies normas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Sprendimu pritaikytomis poveikio priemonėmis.

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Pažymėtina, kad VAĮ įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad pareiškėja, įgyvendindama teisę į saviraiškos laisvę, nesilaikė VIĮ įtvirtintų apribojimų, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai įspėjo ją dėl nustatytų pažeidimų.

Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas surinktais duomenimis ir teisės normomis, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus viešojo administravimo subjektui savo sprendimus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. teismo posėdžio metu prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškė prašymą teismo posėdžio metu priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl išlaidų atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.