Kauno apygardos teismo nutartis

Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, patikslintą priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančia 2012-05-09 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp AB „Stumbras“ ir atsakovo S. U., patvirtintą Kauno m. 17-ojo notarų biuro notarės R. I., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); įpareigojo ieškovus S. U. ir J. I. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti šiuos neteisėtus/nelegalius kapitalinius statinius: automobilių statymo aikštelę, kiemo grindinį priešais ir prie namo, išplatintą įėjimą į namą, klombas, pašalinti akmenis, akmens skaldą, neteisėtai pasodintus augalus, pašalinti nenatūralią dangą-medžio tošis nuo dirvos paviršiaus ir atkurti natūralią sklypo dirvožemio dangą; priteisė solidariai iš ieškovų S. U. ir J. U. atsakovams J. Ž. ir V. Ž. 500 Eur turtinę žalą; priteisė solidariai iš ieškovų S. U. ir J. U. atsakovams J. Ž. ir V. Ž. už naudojimąsi atsakovams priklausančiu turtu atsakovams nuomos mokesčio dydžio kompensaciją: nuo 2012-05-09 iki 2014-08-08 po 289,62 Eur už kiekvieną mėnesį, iš viso 7 819,74 Eur, nuo 2014-08-09 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos po 309,89 Eur už kiekvieną mėnesį; pripažino negaliojančiais 2012-05-09 reikalavimo perleidimo sutartį ir jos pagrindu sudarytą 2012-09-04 susitarimą, sudarytus tarp AB „Stumbras“ ir atsakovo S. U.; kitą patikslinto priešieškinio dalį atmetė; priteisė lygiomis dalimis iš ieškovų S. U. ir J. U. atsakovui J. Ž. 894,10 Eur, t. y. po 447,05 Eur iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidas; priteisė lygiomis dalimis iš ieškovų S. U. ir J. U. 73,52 Eur, t. y. po 36,76 Eur iš kiekvieno, procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.

Teismas nustatė, kad tarp SPAB „Stumbras“ ir atsakovo J. Ž. 1997-09-25 buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią SPAB „Stumbras“ suteikė J. Ž. 28 962 Eur (100 000 Lt) ilgalaikę beprocentinę paskolą gyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini), įsigyti (3 t., b. l. 9, 10). J. Ž. paskolą įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2007-12-01, paskolos grąžinimą pradedant nuo 1997-11-01. J. Ž. paskolos grąžinimą garantavo įsigytomis gyvenamosiomis patalpomis kartu su žemės sklypu. Atsakovas J. Ž. 1997-11-11 pateikė SPAB „Stumbras“ valdybai prašymą, kuriame nurodė, jog dėl susiklėsčiusių aplinkybių negali grąžinti suteiktos paskolos, todėl prašė nutraukti paskolos sutartį, perimant įsigytas trijų kambarių gyvenamąsias patalpas (3 t., b. l. 11). SPAB „Stumbras“ 1997-11-11 protokolu valdyba nutarė nutraukti abipusius įsipareigojimus, kylančius iš paskolos sutarties ir nupirkti įsigytus pastatus (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 12). Apmokėjimui panaudoti 28 962 Eur (100 000 Lt) paskolą, užskaitant už perkamą pastatų kainą. Žemės sklypo panaudojimą įforminti panaudos sutartimi. Įvertinti padarytus pastatų pagerinimus ir jų vertę kompensuoti savininkui (3 t., b. l. 13, 14, 15–16). Tarp šalių 1998-01-16 buvo sudaryta ir notarės R. S. patvirtinta nurodytųjų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis (1 t., b. l. 92, 2 t., b. l. 97–100). Nuo šio momento gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), savininku tapo trečiasis asmuo AB „Stumbras“, o žemės savininku – atsakovas J. Ž.. Nekilnojamojo turto registre, patikslinant duomenis, registro pastaboje padarytas įrašas, kad AB „Stumbras“ 1998-01-16 sutartimi Nr. 2-89 suteikta teisė naudotis žemės sklypo dalimi, priklausančia J. Ž., plane pažymėta raide „B“ (545 kv. m) (2 t., b. l. 101). J. Ž. nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos 1997-09-22 sutarties pagrindu nuo 1997-09-22 (1 t., b. l. 47); paskola gyvenamosioms patalpoms pirkti J. Ž. buvo suteikta 1997-09-25, t. y. po to, kai buvo įgytas ginčo žemės sklypas. Nuo to momento, kai trečiasis asmuo įgijo iš atsakovo J. Ž. gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), ir kai J. Ž. 1997-09-22 nuosavybės teise įgijo ginčo žemės sklypą – šių objektų savininkai nesikeitė. Tarp trečiojo asmens ir atsakovo J. Ž. 1998-01-16 buvo sudaryta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis (1 t., b. l. 93), kuri 2007-05-14 buvo nutraukta (1 t., b. l. 142). Nutraukus panaudos sutartį, AB „Stumbras“ negalėjo nemokamai naudotis sklypu nuo 2007-06-18. Apie tai, kad 1998-01-16 trečiasis asmuo įsigijo tik gyvenamąsias patalpas be žemės sklypo yra konstatuota įsiteisėjusiais Kauno miesto apylinkės teismo 2006-11-07 sprendimu Nr. 2-721-475/2006, Kauno apylinkės teismo 2014-07-10 sprendimu Nr. 2-1534-717/2014, Kauno apygardos teismo 2014-12-23 nutartimi Nr. 2A-2307-555/2014 (4 t., b. l. 49–52, 68–73, 74–80). 2010-12-07 AB „Stumbras“ kreipėsi į VĮ Registrų centrą, kad, vadovaujantis 1998-01-16 sutartimi Nr. 2-89, VĮ Registrų centras įregistruotų bendrovės teisę naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „B“/545 kv. m (1 t., b. l. 115). VĮ Registrų centras 2010-12-13 sprendimu Nr. 2-2609 netenkino AB „Stumbras“ prašymo, nes 1998-01-16 sutartyje nurodyti duomenys nesutampa su į Nekilnojamojo turto registrą įrašytais duomenimis, t. y. minėtoje sutartyje pirkėjas AB „Stumbras“, o Registre žemės sklypą valdo trys fiziniai asmenys bendros dalinės nuosavybės teise (1 t., b. l. 116). Tarp ieškovo ir trečiojo asmens 2013-08-30 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo AB „Stumbras“ ieškovui S. U. perleido teisę reikalauti iš skolininko J. Ž., tame tarpe ir pareiškiant ieškinį teisme, pripažinti nuosavybės teisėn 548/1501 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 140, 141–154).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad aplinkybės, jog ieškovai įgijo nuosavybės teisę į nurodytą žemės sklypą, nepatvirtino jokie įrodymai. Pažymėjo, kad 1998-01-16 šalys atskiru sandoriu išsprendė žemės sklypo naudojimo klausimus, todėl padarytą užskaitą už statinius negalima vertinti kaip šalių susitarimo įsigyti ir žemės sklypą, kuris pagal tuo metu galiojančias imperatyvias įstatymo nuostatas nebuvo galimas dėl sandorio šalies ydingumo. Todėl teismas sprendė, kad byloje neįrodyta nei prievolė, iš kurios atsirado teisė – reikalavimo perleidimo dalykas, nei sandoris, iš kurio tokia prievolė kildinama (perleidimo pagrindas), todėl trečiasis asmuo AB „Stumbras“ neturėjo galiojančios – reikalavimo teisės į ginčo sklypą ir negalėjo jos perleisti. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pirminis kreditorius buvo juridinis asmuo, o pagal teisinį reglamentavimą, jis negalėjo įgyti nuosavybės teise ginčo žemės, todėl ir naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius.

Teismas nurodė, kad ieškovų teigimu, pirminis kreditorius (AB „Stumbras“), nutraukęs panaudos sutartį su atsakovu J. Ž., pagrįstai tikėjosi 63/100 dalis pastato-gyvenamojo namo ir kitų statinių (inžinerinių)-kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), naudingai komerciškai panaudoti, iš to gauti pelno, tačiau dėl atsakovo J. Ž. ir jo šeimos narių kaltės, šiais nekilnojamaisiais daiktais negalėjo pasinaudoti nei pats, nei išnuomoti juos bet kuriam trečiajam asmeniui (CK 6.477 str. 1 d.). AB „Stumbras“ užsakymu UAB „Inreal“ atliktas nekilnojamojo turto nuomos rinkos vertės nustatymas, parodė, kad AB „Stumbras“ dėl neteisėto atsakovų AB „Stumbro“ turto naudojimo patyrė 11 930,18 Eur (41 192,53 Lt) žalą, pasireiškusią negautomis pajamomis (CK 6.249 str. 1 d.). Ieškovų teigimu AB „Stumbras“ nuo 2007-03-16 J. Ž. ir jo šeimos nariams siuntė pranešimus apie panaudos sutarties nutraukimą ir jie buvo raginami išsikelti iš AB „Stumbras“ tuo metu priklausiusio namo, esančio (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 21), tačiau patalpas J. Ž. atlaisvino tik 2010-08-09 (1 t., b. l. 44). Teismo vertinimu, nuo panaudos sutarties nutraukimo momento (2007-03-13) iki J. Ž. ir jo šeimos narių išsikraustymo momento (2010-08-09) atsakovų naudojamasi AB „Stumbras“ priklausančiais statiniais apibrėžė statinių savininko AB „Stumbras“ veiksmai, t. y. statiniu savininkas niekada nereikalavo iš J. Ž. ar jo šeimos narių jokio užmokesčio už naudojimąsi AB „Stumbras“ statiniais, nors sąskaitas už komunalines paslaugas ir kitus mokesčius atsakovui pateikdavo kas mėnesį. Taigi, reikalavimą perleidžianti šalis – AB „Stumbras“, sudarydama ginčijamą 2012-05-09 reikalavimo perleidimo sutartį, neturėjo teisėtos reikalavimo teisės atsakovų atžvilgiu, kadangi tarp AB „Stumbras“ ir atsakovų nebuvo sudaryta jokia sutartis dėl atlygintino naudojimosi AB „Stumbras“ priklausančiais pastatais. Atitinkamai atsakovui J. Ž. 2007-05-14 nutraukus 1998-01-16 panaudos sutartimi nustatytą neatlygintiną naudojimąsi žemės sklypu, AB „Stumbras“ taip pat nesiekė įforminti atlygintino naudojimosi atsakovams priklausančiu žemės sklypu, ant kurio stovėjo AB „Stumbras“ priklausantys pastatai. Tačiau 2012 metais atsakovas J. Ž., gavęs AB „Stumbras“ pranešimą apie ketinimą parduoti jiems priklausančius statinius (duomenys neskelbtini), informavo AB „Stumbras“, jog neketina leisti neatlygintinai naudotis žemės sklypu būsimam žemės sklypo savininkui.

Teismo vertinimu, kreditorinio reikalavimo kildinimas iš 1995-09-25 paskolos sutarties, kuria bendrovė „Stumbras“ suteikė atsakovui J. Ž. 28 962 Eur (100 000 Lt) beprocentinę paskolą būstui pirkti, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nurodytos paskolos šalys 1998-01-16 pilnai atsiskaitė – atsakovas J. Ž. už suteiktą paskolą perleido AB „Stumbras“ už paskolą nusipirktas gyvenamąsias patalpas. Nurodė, kad šalių abipusiai įsipareigojimai buvo nutraukti 1997-11-11 protokolu Nr. 13. 1997-11-11 protokolas Nr. 13 ir gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis įrodo, kad už paskolą atsakovas J. Ž. pilnai su AB „Stumbras“ atsiskaitė, perduodamas pagerintas gyvenamąsias patalpas. Atsakovui J. Ž. už paskolą perleidus gyvenamąsias patalpas AB „Stumbras“, ne atsakovas liko skolingas šiai bendrovei, o atvirkščiai – protokole Nr. 13 4 p. nurodyta, kad valdyba nutaria įvertinti padarytus pastatų pagerinimus ir jų vertę kompensuoti savininkui. Kaip nurodė atsakovas J. Ž. ir trečiojo asmens atstovė, išlaidos už šiuos pagerinimus atsakovams nėra atlygintos iki šio laiko. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nuo jo įsigijimo momento iki šio laiko yra įregistruotas atsakovo J. Ž. vardu. Nuosavybės teisė į šį žemės sklypą niekada nepriklausė AB „Stumbras“, todėl teismas sprendė, kad ji neturėjo teisės perleisti reikalavimo sutartimi teisės į šį žemės sklypą tretiesiems asmenims. Be to, teismas nurodė, kad CK 6.109 str. 1 d. nustato, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad atsakovai sutiko dėl reikalavimo perleidimo sutarties, nepateikė įrodymų apie reikalavimo perleidimo sutarties įteikimo atsakovams faktą (CPK 178 str.). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovų reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo teismas netenkino.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis teismas nustatė, kad 0,1501 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso trims bendrasavininkiams: A. P. – 412/1501 žemės sklypo dalys, H. D. – 541/1501 žemės sklypo dalys ir atsakovui J. Ž. – 548/1501 žemės sklypo dalys (b. l. 1 t., 48). Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad nagrinėjamu atveju, ieškovui S. U. ir AB „Stumbras“ sudarant 2012-05-09 pirkimo-pardavimo sutartį dėl pastatų pardavimo, buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos, kadangi tinkamai nebuvo atsižvelgta į žemės sklypo savininkų J. Ž. ir V. Ž. teises ir teisėtus interesus bei J. Ž. 2012-02-16 notarei R. P. pateiktą rašytinę poziciją dėl atsisakymo pasinaudoti pirmumo teise įsigyti pastatus bei tokios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su trečiaisiais asmenimis, kuri nepažeistų žemės sklypo savininko teisių ir išspręstų naudojimosi žemės sklypu ant kurio stovi pastatai naudojimąsi. Nurodė, kad 2012 m. atsakovas J. Ž., gavęs AB „Stumbras“ pranešimą apie ketinimą parduoti jiems priklausančius statinius (duomenys neskelbtini), informavo AB „Stumbras“, jog pats neturi galimybių įsigyti parduodamus statinius ir tokiu būdu apjungti turtą, tačiau neketina leisti neatlygintinai naudotis žemės sklypu būsimam žemės sklypo savininkui. 2012-05-09 sudarytos pastatų pirkimo-pardavimo sutarties 6.2 ir 6.3 p. nurodyta, kad sudarydamas šią sutartį pardavėjo atstovas nepažeidžia jokių sutarčių ar kitokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu, šiai sutarčiai sudaryti nereikia gauti jokių kitų trečiųjų asmenų sutikimo, kurie nėra aptarti šia sutartimi, pardavėjo atstovas patvirtina ir garantuoja, kad nėra jokių aplinkybių, galinčių trukdyti pirkėjui naudoti nupirktą turtą ar jo dalį pagal jo tiksliną paskirtį ar laisvai įgyvendinti nuosavybės teises į jį. Tačiau nagrinėjamu atveju pardavėjas AB „Stumbras“ neinformavo pirkėjo S. U. apie tai, kad žemės sklypo, plane pažymėto „B“ raide, ant kurio stovi parduodami statiniai bendrasavininkis J. Ž. yra nutraukęs 1998-01-16 sudarytą žemės sklypo panaudos sutartį, ir kad sandorio sudarymo metu (2012-05-09) nėra teisiškai reglamentuotos žemės sklypo naudojimo sąlygos. Be to, 2012-02-16 yra pateikta rašytinė J. Ž. pozicija dėl pastatų pirkimo-pardavimo sutartyje privalomų aptarti žemės sklypo naudojimosi sąlygų aptarimo. Teismas konstatavo, kad sudarant ginčijamą 2012-05-09 pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, buvo akivaizdžiai pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, nes nebuvo gautas žemės sklypo savininko sutikimas dėl tokio sandorio, kuriame neaptartos naudojimosi žemės sklypu, ant kurio stovi parduodami pastatai, sąlygos ir tvarka bei tokiu būdu pažeidžiant teisėtus žemės savininkų J. Ž. ir V. Ž. interesus, todėl 2012-05-09 pastatų pirkimo-pardavimo sandorį pripažino negaliojančiu.

Teismas nurodė, kad atsakovas J. Ž. 2012-06-26 per Kauno miesto notarų biurą Nr. 4 teikė pareiškimą, siūlydamas pirkti jam priklausančią žemės sklypo dalį (1 t., b. l. 45). 2012-10-30 pareiškimu J. Ž. nustatė 289,62 Eur (1 000 Lt) per mėnesį nuomos mokestį už naudojimąsi jam nuosavybės teise priklausančiu 47 78,30 Eur (165 000 Lt) vertės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir apie tai informavo ieškovą S. U. (1 t., b. l. 143, 144, 146–159). Nuo 2014-04-10 atsakovai Ž. ieškovus informavo apie padidintą nuomos už naudojimąsi žemės sklypu kainą, t. y. nuo 289,62 Eur (1 000 Lt) iki 309,89 Eur (1 070 Lt) (4 t., b. l. 99). Atsakovai, siūlydami ieškovams susimokėti už naudojimąsi jų žeme, vadovavosi argumentais, kad jų žemės sklypas yra aptvertas ir ieškovų tvora (1/37 tvoros dalis priklauso bendraturčiui A. P., 2014 m. neteisėtai pastatyta nauja kapitaline tvora, akivaizdžiai sumažinančia 548/1501 kv. m žemės sklypo neužstatytą plotą bei galimai pažeidžiant statybos normatyvus; iki 2012-05-09 tik 86,31 kv. m sklypo plotą užėmė statiniai, bet paskutiniais – 2014 m. didelę dalį sklypo dalies teritorijos ieškovai jau yra užstatę kapitaliniais statiniais – požeminiu plokštėmis dengtu pusrūsio tęsiniu priešais buvusį įvažiavimą į garažą, priešais namo langus sklypo plotą užkloję plytelių grindiniu, įrengę automobilių parkavimo aikštelę, klombas su pamatais. Pagal į bylą pateiktą nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą teismas nustatė, kad vidutinė žemės sklypo vertė – yra 79 935,12 Eur (276 000 Lt), taigi 5,48 arų vertė yra 29 183 Eur (100 764 Lt). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai naudojasi atsakovams priklausančiu žemės sklypu, teismas laikė, kad jie pagrįstai prašo priteisti iš ieškovų nuomos mokestį. Pažymėjo, kad jie nutraukę panaudos sutartį su AB „Stumbras“, buvo nurodę, kad neatlygintinai savo žemės sklypu naudotis neleis (1 t., b. l. 177, 178, 179). Atsižvelgiant į tai, teismas patenkino atsakovų reikalavimą priteisti po 289,62 Eur (1 000 Lt) kompensaciją už kiekvieną mėnesį negautas nuomos pajamas (nuo 2012-05-09 iki 2014-08-09), t. y. 7 819,74 Eur, o nuo 2014-08-09 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos po 309,89 Eur per mėnesį.

Teismas nurodė, kad atsakovų teigimu, per 2014 metus ant ginčo žemės sklypo ieškovai neteisėtai ir nederinę su atsakovais, žemės savininkais, pastatė šiuos kapitalinius statinius: požeminį statinį ties įvažiavimu į buvusį garažą, automobilių statymo aikštelę, tvorą aplink 548/1501 kv. m žemės sklypą, kiemo grindinį priešais ir prie namo, klombas. Teismui pateikė 2015-01-20 antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą apie faktinį žemės sklypo užstatymą (4 t., b. l. 92–94, 81–91, 97). Remiantis ieškovų paaiškinimais, jie suprato savo pareigą gauti atitinkamus oficialius sutikimus ir leidimus, tačiau ignoravo pareigą gauti žemės sklypo, ant kurio stovi jiems priklausantys statiniai, sutikimus ir visus darbus atliko neinformavę žemės sklypo savininkų Ž., su jais savo atliekamų veiksmų nederinę ir tokiu būdu pažeidė žemės sklypo savininkų teises ir teisėtus interesus ne tik į neužstatyto žemės sklypo dydį, bet ir į žemės sklypo savininkų teises į jiems priklausančius vaiskrūmius ir vaismedžius. Kauno miesto savivaldybės administracijos statybos leidimų skyriaus 2013-05-23 duomenimis, nuo 2002 m. vidurio iki 2013-05-26 statybos leidimų S. U. atlikti statybos darbus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neišduota (3 t., b. l. 6). Minėti kapitaliniai statiniai 548/1501 kv. m žemės sklype nebuvo įregistruoti VĮ Registrų centre. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad gyvenamojo namo-pastato 1A1p63/100 dalių, esančio (duomenys neskelbtini), tvoros, kiemo aikštelės, atraminių sienučių pagerinimo darbų, taip pat orinės 0,4 kv linijos sukabeliavimo darbų ūkinė – techninė būtinybė buvo pagrįsta tokių neatidėliotinų darbų poreikiu, kas nulėmė ieškovų nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, naudojimosi ir valdymo teisių tinkamą įgyvendinimą. Tai patvirtino ir statybos techninės veiklos ekspertizės aktas, parengtas teismo eksperto S. S., kuriame išsamiai buvo atliktas ekspertinis tyrimas ir padaryta atitinkama išvada (5 t., b. l. 8–10). Nurodė, kad gyvenamojo namo apšiltinimo darbai vykdyti pagal parengtą dviejų butų gyvenamojo namo 1A1p dalies apšiltinimo projektą (paprastasis remontas), laikantis jo nuostatų, spendimų ir techninių sąlygų. Atitinkamai buvo parengtas tvoros ir dangų remonto projektas, kurio sprendimų ir nuostatų ieškovai ir laikėsi. Visi remonto darbai buvo tinkamai įforminti, įteisinti, apmatuoti ir įregistruoti (5 t., b. l. 26–190). Nors atsakovai jiems priklausantį žemės sklypą prižiūrėjo ne visai tinkamai, sklypas buvo apleistas, neprižiūrėtas, apžėlęs, tvora griūvanti, tačiau visi šie techniniai ir statybos darbai buvo atliekami ant atsakovų žemės sklypo, neturint žemės sklypo savininkų sutikimo, todėl teismas šį atsakovų reikalavimą patenkino iš dalies. Teismas netenkino atsakovų reikalavimų pašalinti atlikto namo dalies kapitalinio remonto (rekonstrukcijos, apšiltinimo ir kt.) padarinius (pašalinti namo apšiltinimo medžiagas, jas laikančias konstrukcijas ir kt.) ir požeminį statinį priešais buvusį įvažiavimą į garažą, kadangi nenustatė, jog šie statiniai tiesiogiai pažeidžia žemės sklypo savininkų interesus. Nurodė, kad, namo pagerinimą ir rekonstrukciją lėmė būtinybė, žemės sklypo plotas, padarius minėtus darbus, pakito neženkliai, be to, atsakovams išlieka galimybė už šiuos ieškovų atliktus darbus prašyti atlyginimo. Teismas netenkino atsakovų reikalavimo panaikinti tvorą aplink 548/1501 kv. m žemės sklypą, kadangi gyvenamojo namo, tvoros remonto darbai buvo sąlygoti būtinybės juos rekonstruoti. Be to, iki rekonstrukcijos, kiemą juosianti tvora taip pat buvo pastatyta ant betoninio pamato. Prieš ieškovui atliekant tvoros remonto darbus, ieškovo užsakymu UAB „Geometra“ buvo nužymėti tikslūs taškai, reikalingi tvoros remontui (6 t., b. l. 108). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju naujos tvoros pastatymas atsakovams, kaip žemės sklypo savininkams, netrukdys naudotis jų žemės sklypu, tačiau priešingai, rekonstrukcija buvo pagerinta prieš tai buvusios tvoros su senu pamatu būklė. Taip pat teismas netenkino reikalavimo panaikinti naująjį elektros įvadą, esantį po žeme. Nurodė, kad sklypo plane (6 t., b. l. 25) atžymėta požeminis elektros kabelis, kuris yra teisėtai prijungtas prie tiekimo linijų. S. U. 2012-05-12 kreipėsi į AB LESTO dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), leistinosios galios padidinimo ir vienfazio elektros atvado pakeitimo trifaziu. Pagal pateiktą paraišką AB LESTO parengė prijungimo sąlygas ir elektros įrenginių prijungimo sutartį. Bendrovė 2012-07-03 ant gatvėje esančio 0,4 kV elektros oro linijos atramos sumontavo elektros apskaitos skydelį, o elektros įvado kabelio paklojimą organizavo pats S. U. (3 t., b. l. 34–36). Teismo vertinimu, po žeme esantis elektros kabelis neturėtų trukdyti atsakovams tinkamai naudotis jų žemės sklypu.

Teismas nurodė, kad 2012-05-09 reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas S. U. už 144,81 Eur (500 Lt) iš AB „Stumbras“ įgijo kreditorinį reikalavimą skolininko J. Ž. atžvilgiu dėl naudojimosi 2012-05-09 iš AB „Stumbras“ įgytais pastatais, laikotarpiu nuo 2007-06-14 iki 2010-08-09. Kaip jau nustatyta, nagrinėjamu atveju reikalavimą perleidžianti šalis – AB „Stumbras“, neturėjo jokios teisėtos reikalavimo teisės atsakovų atžvilgiu, kadangi tarp AB „Stumbras“ ir atsakovų ne tik nebuvo sudaryta jokia sutartis dėl atlygintino naudojimosi AB „Stumbras“ priklausančiais pastatais, tačiau pastatų savininkas AB „Stumbras“, nors ir nutraukęs panaudos sutartį, jokiais veiksmais nesiekė gauti kokį nors atlyginimą už tai, jog atsakovai naudojasi AB „Stumbras“ priklausančiais pastatais. Atsakovui J. Ž. 2007-05-14 nutraukus 1998-01-16 panaudos sutartimi nustatytą neatlygintiną naudojimąsi žemės sklypu, AB „Stumbras“ nesiekė įforminti atlygintino naudojimosi atsakovams priklausančiu žemės sklypu, ant kurio stovėjo AB „Stumbras“ priklausantys pastatai. Panaudos sutartimis dėl neatlygintino naudojimosi pastatais bei žeme, šalys ir toliau viena iš kitos nereikalavo atlyginti už naudojimąsi jiems priklausančia nuosavybe. Teismo vertinimu, šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog tuo metu buvusi pastatų savininkė AB „Stumbras“, net ir gavusi 2009-12-08 Kauno miesto apylinkės teismo nutartį dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, kurioje teismas pažymėjo, jog pastatų savininkė AB „Stumbras“ galėtų įforminti su atsakovais atlygintiną naudojimąsi pastatų savininkams priklausančiu turtu, šia savo teise nepasinaudojo ir net nesiekė pasinaudoti, ir iki 2010-08-09 bei vėliau neprašė iš atsakovų atlyginti už tai, jog atsakovai naudojasi AB „Stumbras“ priklausančiais pastatais. Taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2014-12-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2307-555/2014 konstatavo, kad reikalavimo perleidimas nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Sutiktina su atsakovais, kad 2012-05-09 sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis nėra susijusi su pradiniu sandoriu, nes, nesant skolos, tokio pirminio sandorio dėl atsiskaitymo savo laiku nebuvo galima sudaryti ir nebuvo sudaryta. Dėl išvardintų priežasčių 2012-05-09 reikalavimo perleidimo sutartis neturi faktinio pagrindo ir yra neteisėta. AB „Stumbras“, neturėdama kreditorinio reikalavimo teisės atsakovų atžvilgiu, atitinkamai neturėjo teisės perleisti tokio reikalavimo 2012-05-09 reikalavimo perleidimo sutartimi. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas 2012-05-09 reikalavimo perleidimo sutartį ir 2012-09-04 susitarimą, sudarytus tarp S. U. ir AB „Stumbras“, pripažino negaliojančiais.

1. Teismo išvada, kad byloje neįrodyta nei prievolė, iš kurios atsirado teisė - reikalavimo perleidimo dalykas, nei sandoris, iš kurio tokia prievolė kildinama (perleidimo pagrindas), todėl trečiasis asmuo AB „Stumbras" neturėjo galiojančios - reikalavimo teisės į ginčo sklypą ir negalėjo jos perleisti, yra padaryta netinkamai pritaikius teisės normas. Ši teismo išvada parodo, kad nagrinėdamas bylą šioje dalyje teismas neatskleidė bylos esmės, neišsiaiškino reikalavimo perleidimo sutarties dalyko, nevertino reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos sutarties objekto. Reikalavimo perleidimo sutartyje (t. 1 b.l. 13-14) nurodyta, kad trečiasis asmuo AB „Stumbras“ perleidžia reikalavimą skolininko J. Ž. atžvilgiu, kilusį iš 36/100 dalių pastato neteisėto Skolininko naudojimosi savo poreikiams laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėn. 14 iki 2010 m. rugpjūčio mėn. 9 d. ir susijusius su žalos ir nuostolių, kilusių iš teisėto naudojimosi nurodytu turtu atlyginimu, taip pat kylančias ar su ja susijusias Kreditoriaus teises. Taigi, reikalavimo perleidimo sutartyje yra nurodytas konkretus reikalavimas susijęs su neteisėtu gyvenamojo namo dalies naudojimu, o ne kaip nurodo teismas su žemės sklypo naudojimo. Todėl tokia teismo išvada prieštarauja reikalavimo perleidimo sutarčiai ir padaryta pažeidžiant LR CPK 185 straipsnį, kuris nustato, kad teismas privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad trečiasis asmuo AB „Stumbras“ neturėjo reikalavimo teisės, kadangi tarp AB „Stumbras“ ir atsakovo J. Ž. nebuvo sudaryta jokia sutartis. Ši teismo išvada prieštarauja materialinėms teisės normoms, kadangi reikalavimas, atsiranda ne tik iš sutarties, o iš sandorių. LR CK 6.245 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). O šios normos 4 dalis nurodo, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiai. Taigi, asmuo, patyręs žalą, nuostolius, turi reikalavimo teisę į asmenį padariusį nuostolius, tai yra skolininką. Todėl reikalavimo perleidimo sutarties objektu gali būti perleista teisė reikalauti nuostolių atlyginimo.

3. Tai, kad nebuvo sudaryta atlygintinė sutartis, nereiškia, kad atsakovas savavališkai neatlygintinai galėjo naudotis trečiajam asmeniui AB „Stumbras“ priklausančia nuosavybe. Draudimas piktnaudžiauti savo teise yra tvirtintas LR CK 1.1137 straipsnio 3 dalyje, kurioje imperatyviai nurodyta, kad „draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Todėl atsakovai piktnaudžiaudami savo teise be atlyginimo naudodamiesi AB „Stumbras“ priklausančia nuosavybe patys nepagrįstai praturėjo ir trečiajam asmeniui padarė nuostolius, pažeidė trečiojo asmens teises. Tai, kad trečiasis asmuo iki reikalavimo perleidimo nebuvo pareiškęs atsakovams reikalavimo atlyginti nuostolius, nedaro šios teisės atlyginti nuostolius negaliojančia, kadangi teisė reikšti reikalavimą atlyginti nuostolius išlieka. Tai, kad trečiasis asmuo buvo įspėjęs atsakovą, kad reikalaus nuostolių atlyginimo patvirtina byloje AB „Stumbras“ 2007 kovo 13 d. pranešimas (t. 1 b. l. 21) atsakovams, kuriame atsakovai įspėti, kad laiku neatlaisvinus ir neperdavus bendrovės turto bus kreiptasi dėl visų nuostolių, kuriuos patirs bendrovė atlyginimo, todėl nepagrįstai sprendime nurodyta, kad trečiasis asmuo nereiškė atsakovams jokių pretenzijų. Teismo išvados dėl pretenzijų nebuvimo padarytos neįvertinus byloje surinktų įrodymų, pažeidžiant LR CPK 185 straipsnio 1 dalį.

4. Teismo išvada, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovai sutiko dėl reikalavimo perleidimo sutarties, nepateikė įrodymų apie reikalavimo perleidimo sutarties įteikimo atsakovams faktą, yra nepagrįsta, kadangi padaryta pažeidžiant LR CPK 185 straipsnio 1 dalį, neįvertinus byloje esančių įrodymų, o būtent 2012 05 12 pranešimo dėl kreditorinio reikalavimo perleidimo (t. 1 b. l. 39 ), 2012 09 26 pranešimų (b. l. 41-42, t. 1). Nurodyti pranešimai sutinkamai su LR CK 6.109 straipsnio 1 dalimi yra tinkamas parnešimas apie reikalavimo perleidimą, todėl teismo motyvai dėl skolininko sutikimo prieštarauja LR CK 6.101 straipsniui.

1. Teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažindamas sandorį negaliojančiu LR CK 1.80 straipsniu, nenurodė imperatyvios normos, kuriai prieštarauja 2012 m. gegužės mėn. 9 d. sudarytas pirkimo pardavimo sandoris. Tuo tarpu pripažįstant negaliojančiais sandorius nurodytu pagrindu privalu nurodyti konkrečią įstatymo normą, kuriai prieštarauja sandoris. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo gal ir būtų galima daryti prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas daro išvadą, jog pirkimo - pardavimo sandoris prieštarauja LR CK 6.394 str. 3 d. Tačiau minėta norma nėra imperatyvi.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė LR 6.394 straipsnio 3 dalį darydamas išvadą, kad sudarant pirkimo pardavimo sandorį buvo būtinas atsakovo J. Ž. sutikimas. LR CK 6.394 str. 3 dalis nurodo, kad galima parduoti, be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Taigi, minėta norma nustato atvejus, kada galima parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo. Pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatymo, kuriam prieštarautų savininko sutikimo nebuvimas. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad nebuvo nustatyta pardavėjo trečiojo asmens AB „Stumbras“ žemės sklypo naudojimosi tvarka. Ši teismo išvada padaryta pažeidžiant procesines normas reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei materialines teisės normas.

1998 m. sausio 16 d. pirkimo pardavimo sutarties reg. Nr. (duomenys neskelbtini) 4 punkte (t. 1 b. l. 92) nurodyta, kad pardavėjas naudosis žemės sklypo dalimi, pažymėta plane indeksu „B“/545 kv.m. Nekilnojamo turto registro centrinio banko duomenų banko išraše (t. 1 b. l. 47) įregistruotas juridinis faktas, kad AB „Stumbras“ 1998 m. sutartimi Nr. 2-89 suteikta teisė naudotis žemės sklypo dalimi priklausančia J. Ž. plane pažymėta raide „B“ 545 kv.m. bei įregistruotas juridinis faktas, kad ieškovai naudosis žemės sklypo dalimi plane pažymėta raide „B“ 545 kv.m. Taigi būtent VĮ „Registrų centras“ yra įregistruotas žemės sklypo naudojimosi juridinis faktas pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Minėta pirkimo pardavimo sutartis yra galiojanti, sutartas punktas, kuriame nustatyta kad pirkėjas naudosis žemės sklypo dalimi nepanaikintas, todėl atsakovu pirkimo pardavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai yra privalomi. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog pirkėjas trečiasis asmuo naudosis atsakovui priklausančia žemės sklypo dalimi, papildomo sandorio žemės sklypo panaudos sutarties nutraukimas 2007 metais nesukūrė jokių teisių ir pareigų, kadangi pirkėjo teisės į žemės sklypą, visų pirma buvo apspręstos pirkimo pardavimo sutartimi. Todėl atsižvelgiant į tai, kad 1998 m. sausio 16 d. pirkimo pardavimo sutartimi reg. Nr (duomenys neskelbtini) buvo išspręstas žemės sklypo naudojimosi klausimas, ieškovai sutinkamai su LR CK 6.394 straipsnio 3 dalimi įgijo teise naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Būtent tuo pagrindu ir 2012 m. gegužės mėn. 9 d. pirkimo pardavimo sutarties 6.14 punkte (T. 1 b. l. 8-13 ) nurodyta, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis žemės sklypo dalimi priklausančia J. Ž. plane pažymėta raide „B“ (545 kv.). Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo pardavimo sutartimi buvo išspręstas žemės sklypo naudojimas, atsakovo sutikimas, kaip žemės sklypo savininko nereikalingas.

3. Teismas, nevertindamas nekilnojamo turto registro duomenų, kad įregistruotas juridinis faktas, jog AB „Stumbras“ naudojosi ir ieškovai naudojasi atsakovui priklausančia žemės sklypo dalimi B/545, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, kuris imperatyviai nurodo, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

4. Teismas, nevertindamas 1998 m. sausio 16 d. pirkimo pardavimo sutarties reg. Nr. (duomenys neskelbtini) 4 punkto, kuriame nurodyta, kad pardavėjas naudosis žemės sklypo dalimi pažymėta plane indeksu „B“/545 bei nekilnojamo turto registro centrinio banko duomenų banko išrašo, kuriame įregistruotas juridinis faktas, kad AB „Stumbras“ 1998 m. sutartimi Nr. 2-89 suteikta teisė naudotis žemės sklypo dalimi priklausančia J. Ž. plane pažymėta raide „B“ 545 kv.m. bei įregistruotas juridinis faktas, kad ieškovai naudosis žemės sklypo dalimi plane pažymėta raide „B“ 545, pažeidė LR CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

1. Tai, kad atsakovai nei priešieškinyje, nei patikslintame priešieškinyje nenurodė šio reikalavimo tenkinimo teisinio pagrindo, neatleidžia teismo nuo pareigos nurodyti teisės normas, kurių pagrindu teismas tenkina reikalavimą. Nagrinėjamoje byloje teismas neatliko atsakovų nurodytų aplinkybių teisinio vertinimo, todėl sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir naikintinas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo sprendimo dalis, kuria priteista kompensacija už nuomos mokestį yra nepagrįsta, kadangi teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl tenkintinas reikalavimas priteisti po 289,62 Eur (1 000 Lt) kompensaciją už kiekvieną mėnesį negautas nuomos pajamas (nuo 2012-05-09 iki 2014-08-09), t. y. 7 819,74 Eur, o nuo 2014-08-09 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos po 309,89 Eur per mėnesį. Šios sprendimo dalies pirmosios instancijos teismas nepagrindė jokiais įrodymais, todėl sprendimo dalis yra priimta pažeidžiant LR CPK 270 str.. 3 dalies 2 punktą. Atsakovai byloje nepateikė nė vieno įrodymo, kad būtų reali galimybė gauti prašomą priteisti nuomos mokestį už jiems priklausančią nuosavybės teise žemės sklypo dalį 545 kv.m., todėl atsakovams neįrodžius savo reikalavimo, pirmosios instancijos teismas ieškinį privalėjo atmesti (CPK 178 str.). Be to, teismo priteista nuomos mokesčio suma yra neprotinga ir nelogiška, kadangi rinkoje nėra tokių nuomos kainų nurodytos kategorijos sklypams, kurie yra užstatyti kitiems asmenims priklausančiais statiniais.

1. Teismo sprendimo dalis, kuria atsakovams iš ieškovų priteista 500 Eur žalos atlyginimas, yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas nenustatė būtinų atsakomybei atsirasti sąlygų, o tik deklaratyviai nurodė, kad yra atsakomybei atsirasti sąlygos, numatytos CK 6.246-6.249 straipsniuose. Teismas sprendime neanalizuodavo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės, nei priežastinio ryšio, o taip pat ir žalos dydžio. Todėl teismas, priimdamas sprendimą šioje dalyje pažeidė LR CPK 270 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 2 punktą, nes nenurodė sprendimo motyvų. Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės atsiradimą iš delikto, kadangi civilinė atsakomybė atsiranda, neįvykdžius įstatyme ar sutartyje nustatytos pareigos, kai dėl to kilo žala arba tai sudarė sąlygas žalai atsirasti ar padidėti, t.y. tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

2. Nepagrįsti teismo sprendimo motyvai, kad ieškovų neteisėti veiksmai pasireiškė, jog visus tvarkymo darbus atliko be atsakovo sutikimo. Ši teismo išvada padaryta netinkamai taikant LR CK 6.246 straipsnio 1 dalį. Be to, šie teismo motyvai prieštarauja teismo išvadai, kad tiek sodas, tiek visas sklypas buvo apleisti ir neprižiūrimi, vaismedžiai ir vaiskrūmiai išvirtę, supuvę. Apleisto sodo supuvusių, išvirtusių vaismedžių ir vaiskrūmių sutvarkymas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais. Priešingai, šie veiksmai atitinka atidaus ir rūpestingo asmens veiksmus, kadangi sutvarkydami išvirtusius, supuvusius vaismedžius, ieškovai užkirto galimybę žalai atsirasti, tai yra užkirto galimybę nelaimingų atsitikimų, užvirtus supuvusiam medžiui, atsiradimui. Būtent tokie veiksmai atitinka LR CK 1. 137 str. 2 dalies nuostatą, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Todėl veiksmai atitinkantys įstatymo reikalavimus negali būti laikomi neteisėtais.

3. Teismo sprendimo dalis, kuria priteistas 500 eurų turtinės žalos atlyginimas yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas sprendime nenurodė, kas teismo nuomone sudaro šį turtinės žalos dydį. Todėl nemotyvuotas šioje dalyje sprendimas pažeidžia ieškovų teisę išdėstyti išsamius argumentus dėl priteisto žalos dydžio.

1. Teismas pripažino negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį, nenurodydamas įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis pripažįsta šį sandorį negaliojančiu. Civilinio kodekso IV skyrius (CK 1.78 - 1.96 str.) reglamentuoja pagrindus, kada sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Todėl teismo sprendimo dalis, kurioje pripažįstamas sandoris negaliojančiu, neesant įstatyme nustatytų pagrindų, yra neteisėta ir naikintina.

2. Sutinkamai su CK 6.1 str. – 6.3 str., 6.101 str. 1 d., 6.245 str. 1 d. nuostatomis, nepagrįsta teismo išvada, kad AB „Stumbras“ neturėjo reikalavimo teisės atsakovų atžvilgiu, kadangi AB „Stumbras“ teisė reikalauti nuostolių atlyginimo yra numatyta įstatymo. Teisė reikalauti nuostolių atlyginimo yra galiojanti teisė. Tai, kad trečiasis asmuo AB „Stumbras“ nebuvo pareiškęs atsakovams reikalavimo atlyginti nuostolius, nedaro šios teisės atlyginti nuostolius negaliojančia, kadangi teisė reikšti reikalavimą atlyginti nuostolius išlieka. Minėto reikalavimo atžvilgiu išieškojimas yra galimas, todėl CK 6.102 straipsnyje numatytų draudimų perleidžiant reikalavimą nebuvo.

3. Teismo argumentai, kad AB „Stumbras“ gavusi 2009-12-08 Kauno miesto apylinkės teismo nutartį dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, kurioje teismas pažymėjo, jog pastatų savininkė AB „Stumbras" galėtų įforminti su atsakovais atlygintiną naudojimąsi pastatų savininkams priklausančiu turtu, šia savo teise nepasinaudojo ir net nesiekė pasinaudoti, dėl to trečiasis asmuo neturėjo reikalavimo teisės prieštarauja laisvės principui, kad asmuo turi teisę pasirinkti būdus kaip įgyvendinti savo teises, prieštarauja LR CK 1.138 straipsniui, kuris nustato kokie yra teisių gynimo būdai bei prieštarauja LR CK 1.137 straipsnio 6 daliai, kuri nustato, kad atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės.

4. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendime remiasi Kauno apygardos teismas 2014-12-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2307-555/2014, kadangi visų pirma nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje priimta nutartis yra skirtingos faktinės aplinkybės, be to, LR CPK 4 straipsnis nustato, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

1. Teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas, kadangi sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški, nekonkreti, todėl tokio sprendimo negalima įvykdyti. Iš sprendimo rezoliucinės dalies neaišku, ką teismas supranta automobilių statymo aikštelė, kadangi tokios nėra, nes yra kiemas, ką įvardija teismas kliombą, ką turi omenyje neteisėtai pasodinti augalai, kadangi būtent atsakovų buvusių išpuvusių medžių ir krūmų yra atsodinta, bei ką supranta atkurti natūralią dirvožemio dangą.

2. Teismas nenurodė teisės normų, kurių pagrindu tenkino šioje dalyje priešieškinį, nors teismo pareiga nurodyti teisės normas yra numatyta LR CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Be to, teismas pažeisdamas LR CPK 185 straipsnio nuostatas nevertino byloje esančių įrodymų, nekilnojamojo turto registro išrašo ( t. 1 b.l. 470) iš kurio matyti, kad gyvenamajam namui priklauso kiti statiniai - kiemo aikštelė, nekilnojamojo turto kadastro bylos ( t. 5 b.l. 162-189), kurioje esančiame žemės sklypo plane yra pažymėtas kiemas, takai - įvardinti byloje šaligatviais, nuotraukų (t. 6 b.l. 26-60), iš kurių matyti sugriuvusi, aplūžusi kiemo aikštelė. Šių įrodymų nevertinimas įtakojo nepagrįstos išvados padarymą nelegalius kapitalinius statinius: automobilių statymo aikštelę, kiemo grindinį priešais ir prie namo, išplatintą įėjimą į namą. Teismas sprendime nepasisakė kuo pažeidžia faktiškai atsakovų teises išplatintas įėjimas į namą du centimetrus, kadangi tai iš esmės nekeičia sklypo neužstatyto ploto.

3. Teismo nurodyta formuluotė „kapitaliniai statiniai“ nėra nurodyta statybos įstatymo 2 straipsnyje, nei STR statinių klasifikavimas pagal paskirtį, nei STR statinio statybos rūšys. Be to, teismo argumentai, kad nebuvo išduotas leidimas yra nepagrįsti, kadangi paprastam remontui, kaip statybos rūšiai, leidimas nereikalingas, o taip pat paprasto remonto darbams atlikti nereikalingas ir pritarimas (Statybos įstatymo 20 ir 23 str. bei STR statinio statybos rūšys).

4. Teismo sprendimo dalis, kuria nurodyta pašalinti neteisėtus/nelegalius kapitalinius statinius: automobilių statymo aikštelę, kiemo grindinį priešais ir prie namo, išplatintą įėjimą į namą, klombas, pašalinti akmenis, akmens skaldą, neteisėtai pasodintus augalus, pašalinti nenatūralią dangą-medžio tošis nuo dirvos paviršiaus ir atkurti natūralią sklypo dirvožemio dangą, yra nepagrįsta, kadangi iš tvoros ir dangų remonto projekto matyti, kad kieme tik pakeista sena susidėvėjusi danga į naują, kad gėlynas yra įrengtas toje vietoje, kur buvo, kad seni supuvę medžiai atsodinti naujais. Be to teismo sprendimo dalis pašalinti nenatūralią dangą tošis, kas yra vadinama mulčia, yra nepagrįsta, kadangi neprižiūrint atsakovui sklypo po medžiais buvo susidariusi natūrali mulčia. Be to, iš teismo sprendimo nesuprantama, ką teismas turi omenyje atkurti natūralią sklypo dirvožemio dangą.

1. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesines teisės normas, nes išnagrinėjo ir tenkino reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, vienos iš sandorio šalių - AB „Stumbras“, nepatraukus byloje atsakovu. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš sandorio šalių byloje nebuvo patraukta atsakovu, teismas turėjo taikyti pasekmes, numatytas LR CPK 45 straipsnyje, ir priešieškinio reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmesti.

2. Netinkama AB „Stumbras“ procesinė padėtis įtakoja ir tai, kad byloje negalima taikyti restitucijos, kurią teismas privalo taikyti ex officio. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvias teisės normas.

Teismas pažeidė pagrindinį civilinio proceso principą - teismo nešališkumo principą, ieškovų teisę į nešališką teismą. Teismas tendencingai išnagrinėjo bylą, nevertino ieškovų pateiktų įrodymų, o atsakovo priešieškinio reikalavimus tenkino net atsakovams nepateikus įrodymų.

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2012-05-09 pastatų pirkimo-pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu. Teismas nenurodė jokios konkrečios imperatyvios įstatymo normos, kurios pagrindu galėtu būti laikoma, kad 2012-05-09 pirkimo - pardavimo sutartis yra negaliojanti, taip pat nekonstatavo, kad imperatyvios įstatymo normos pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Teismas sprendime bandydamas pagristi sandorio negaliojimo pagrindą kažkodėl nurodė LR CK 6.394 str. 3 d. normą, kuri nustato sąlygas, kada galima parduoti nekilnojamąjį daiktą be žemės sklypo savininko sutikimo. Žemės sklypo naudojimo sąlygos (CK 6.394 str. 3 d.), kurios buvo nustatytos ginčijamoje šalių 2012-05-09 sudarytoje pirkimo pardavimo sutartyje buvo nustatytos ir šalių sudarytoje 1998-01-16 pirkimo-pardavimo sutartyje (4 p.), nurodytos sąlygos ne tik neprieštarauja viena kitai, bet yra visiškai identiškos t. y.: minėtos 1998-01-16 pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte Šalys aiškiai susitarė (1998-01-16 sutarties 2 psl.), kad Pirkėjas naudosis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, plane pažymėta raide „,B“/545 kv.m, numatyta teisė naudotis žemės sklypo dalimi nenumatant jokių kitų žemės sklypo naudojimo apribojimų, papildomų mokėjimų už naudojimąsi žemės sklypu ar kitų sąlygų. Todėl 2012-05-09 sudarant namo dalies (pastatų) pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo pažeistos jokios teisės normos, sutartys, nepažeisti ir jokie įsipareigojimai trečiųjų asmenų atžvilgiu. Minėtą namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), apeliantė buvo pirkusi iš atsakovo J. Ž. pagal 1998 m. sausio 16 d. sutartį, remiantis kuria J. Ž. pardavė, o SPAB „Stumbras“ (Bendrovė) pirko 1/2 (vieną antrąją) dalį mūrinio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su vienu priestatu, priestato pamatais, vienu rūsiu, mansarda, su dalimi kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini). Minėtos sutarties 4 punkte Šalys susitarė (sutarties 2 psl.), kad Pirkėjas (Bendrovė) naudosis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, plane pažymėta raide „B“/545 kv.m., t.y. 1998 m. sausio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Pardavėjas (atsakovas) parduodamas statinius, atsižvelgiant į tai, jog jie pastatyti ant minėto žemės sklypo, kad jiems eksploatuoti ir naudotis reikalingas žemės sklypas, kurio nuosavybės teisė neperduodama, apsunkino minėtą žemės sklypą suteikdamas teisę ieškovui eksploatuojant įsigytus statinius, naudotis Atsakovui priklausančia konkrečia pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo dalimi. Pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį Atsakovas dalį mūrinio namo pardavė Bendrovei ir suteikė absoliučia teise naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „B“/545, kuri reikalinga namui eksploatuoti už 100 000 Lt.

Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo teismų suformuota praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad pagal CK 6.394 str. 3 d. parduodant nekilnojamai j daiktą, kai sutarties šalys neturi ketinimu keisti žemės sklypo, ant kurio šis daiktas yra, naudojimo sąlygų, teisė naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi pereina įstatymo pagrindu. Tai reiškia, kad žemės sklypo savininko sutikimo teisių į žemės sklypą perleidimui nereikia, be to jis iš viso neturi valios leisti ar drausti toki perleidimą. Teismas nesivadovavo LR CK 4.37 str., kuriame nurodyta, kad savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, jeigu kaip teigia atsakovai, būtų reikalingas žemės sklypo savininko sutikimas dėl tokio sandorio, tai Bendrovė neturėtų galimybės disponuoti jai priklausančiu turtu. CK 4.48 str. taip pat nurodyta, kad naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Teismas nesivadovavo LR CK 6.227, nes teise pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Šiuo atveju ginčijama sutartis nepažeidė jokių atsakovų teisių ar teisėtų interesu, nes dar 1998-01-16 sutartimi Nr. 2-89, atsakovai apsunkino minėtą žemės sklypą, suvaržė daiktines teises į minėtą žemės sklypą. Vien dėl to, kad ant žemės sklypo esanti namo dalis buvo parduota, nepasikeitė atsakovų teisės į minėtą žemės sklypą t.y. išliko iki 2012-05-09 sutarties buvęs su daiktinių teisių suvaržymais susijęs juridinio fakto registravimas, todėl atsakovai apskritai neturėjo teisės pareikšti priešieškinio dėl ginčijamos sutarties negaliojimo.

2. Teismas sprendime nenurodė ir nevertino Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko oficialių duomenų t. y. VĮ Registrų centras įregistruoto juridinio fakto - teisės naudotis žemės sklypo dalimi plane pažymėta raide „Bl“ (545 kv.m.) pastatu (namo dalies) pirkėjui. 2012-05-09 pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas remiantis minėtais nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko oficialiais duomenimis, kadangi dar 1998 m. sausio 16 d. sutartimi Nr. 2-89 apeliantui buvo suteikta teisė naudotis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, priklausančia J. Ž. plane pažymėta raide "B" (545 kv.m.). 2015-06-11 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.1. p. nurodyta, kad žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, plane pažymėta raide „B“/545 kv.m turi teisę naudotis S. U. su sutuoktine J. U. pagal pirkimo-pardavimo sutartį 2012-05-09 Nr. (duomenys neskelbtini). AB „Stumbras“ pateikė VI „Registru centras“ visus reikalingus dokumentus, teismų nutartis, todėl VI „Registru centras“ priėmė sprendimą įregistruoti viešajame registre teise pirkėjui naudotis žemės sklypo dalimi „B“/545 kv.m.

Žemesnės instancijos teismas

5. Šioje byloje nei ieškovai, nei atsakovai neprašė teismo pripažinti nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą. Byloje nekilo ginčo, kad žemės sklypas nuo 1997-09-22 nuosavybės teise priklauso atsakovui. Teismas, analizuodamas reikalavimo perleidimo sutarties teisinius aspektus, nurodė, kad AB „Stumbras“ negalėjo įgyti nuosavybės teise ginčo žemės, todėl ir naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius. Apeliantė pažymi, kad šioje byloje nebuvo perleistos jokios reikalavimo teisės į žemės sklypą, bei nebuvo teismui pateikta tokia reikalavimo sutartis. Reikalavimo perleidimo sutartis dėl nuosavybės teisių pripažinimo buvo pateikta kitoje byloje, kurioje ginčo dalykas buvo nuosavybės teisių pripažinimas. Skundžiamame sprendime minimose bylose, t.y. Kauno apylinkės teismo 2014-07-10 sprendime Nr. 2-1534-717/2014 ir Kauno apygardos teismo 2014-12-23 nutartyje Nr. 2A-2307- 555/2014 nustatytos faktinės aplinkybės, negali būti laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje, nes minėtose bylose ir šioje byloje yra visiškai skirtingas (priešingas) įrodinėjimo dalykas. Šioje byloje teismas nustatinėjo aplinkybę, kas yra sklypo dalies savininkas, o ne tai, kam ir kokiu pagrindu yra suteikta naudojimosi sklypo dalimi teisė.

Teismas nepagristai priteisė nuomos mokesti už nurodytą laikotarpį, nes byloje nėra nustatyta jokių sąlygų, nurodytų LR CK 6.246-6.249 straipsniuose, kurios privalomos žalos atlyginimui. Ieškovui 2012-05-09 buvo suteikta teisė naudotis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, plane pažymėta raide „B“/545 kv. m, todėl S. ir J. U. neatlikus visiškai jokių neteisėtų veiksmų, teismo sprendimu priteistas nuomos mokestis yra visiškai nepagrįstas. Teismas nesirėmė jokiais įrodymais (ekspertų išvadomis, viešais duomenimis iš viešojo registro apie nuomos kainas ar pan.) dėl nuomos kainos nustatymo, kurie galėtų pagrįsti teismo pasirinktą taikyti ieškovams nuomos kainos dydį. Teismas sprendime (13 psl.) tik nurodo, kad 2012-10-30 pareiškimu J. Ž. pats nustatė 289,62 Eur per mėnesį nuomos mokestį už naudojimąsi jam priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), vėliau atsakovai Ž. ieškovus informavo apie padidintą nuomos už naudojimąsi žemės sklypu kainą iki 309 Eur. Pažymėtina, kad byloje Ž. 2015-01-23 patikslintame priešieškinyje buvo nurodę, kad tokią sumą sugalvojo, nes jų manymu, per 10 metų turi gauti iš nuomos mokesčio visą vidutinę turto vertės kainą, taip pat buvo nurodę, kad mano, jog žemės sklypo vertė yra didesnė nei nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo vidutinė žemės sklypo vertė, tai nustatytas kapitalizacijos laikotarpis turėtų būti trumpesnis nei 10 metų, todėl 2014 m. pareiškimu savo nuožiūra padidino nuomos kainą nuo 289,62 Eur iki 309,89 Eur.

Teismas nepagrįstai priteisė ir papildomai 500 Eur už neteisėtą naudojimąsi žemės sklypu. S. ir J. U. atlikdami sklypo pagerinimo darbus be atsakovų sutikimo ne tik įgyvendino naudojimosi teisę, užregistruotą viešajame registre, bet ir labai pagerino sklypo dalį. Atsakovų nesutikimas su atliktais darbais yra visiškai nepagrįstas ir neproporcingai varžo ieškovų teisę naudotis statinių dalimi, o atsakovų reikalavimas atlyginti nuostolius už sodo išvalymą turėtų būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas teise.

Teismas netinkamai aiškino teisės normas, t. y. nepagrįstai taikė sutartinės, o ne deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas ir netinkamai vertino AB „Stumbras“ valios išraišką dėl atsakovų naudojimosi statinių dalimi laikotarpiu 2007-06-14 iki 2010-08-09. Atsakovai statinių dalimi neteisėtai naudojosi nesant atitinkamų sutartinių santykių su statinių dalies tuometine savininke AB „Stumbras“, taigi jiems kyla deliktinė, o ne civilinė atsakomybė (CK. 6.245 str. 4 d.). Taigi atsakovai turėjo prievolę atlyginti AB „Stumbras“ dėl jų neteisėto naudojimosi statinių dalimi padarytą žalą ir to negali paneigti faktas, kad AB „Stumbras“ nebuvo sudaręs su jais statinių dalies nuomos sutarties. Teismas nepagrįstai sprendime AB „Stumbras“ valios išraišką vertino, nurodydamas, kad jokiais veiksmais AB „Stumbras“ nesiekė gauti žalos atlyginimo už neteisėtą naudojimąsi patalpomis. Byloje pateikti neginčijami įrodymai, kad bendrovė turėjo kreditorinio reikalavimo teises atsakovų atžvilgiu. 2007-03-13 išsiuntė atskirus pranešimus kiekvienam šeimos nariui apie panaudos sutarties nutraukimą, kuriuose nurodyta, kad nuo 2007 m. birželio mėn. 13 dienos, nutraukiama 1999-12-17 sutartis Nr. 1/816-99 dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudos. Pranešimuose atsakovai įspėti, kad laiku neatlaisvinus ir neperdavus bendrovės turto bus imtasi priverstinio iškeldinimo veiksmų, bus kreiptasi dėl visu nuostolių, kuriuos bendrovė patirs dėl negalėjimo naudotis turtu nuo 2007 m. birželio 13 d., bei reikalavimų įvykdymo išlaidų atlyginimo. Patalpas atsakovai atlaisvino tik praėjus daugiau kaip trims metams t.y. 2010 m. rugpjūčio 9 d. Bendrovė neprivalėjo kiekvieną mėnesį samdyti turto nuomos vertinimo ekspertų ir informuoti atsakovų, kokie nuostoliai bendrovei kiekvieną mėnesį, atsakovai niekada nesutiko, kad pastatais naudojasi neteisėtai, tai jie patvirtino ir skundžiamoje byloje, todėl nuomos sutarties nebuvo galimybės sudaryti. Atsakovams atlaisvinus patalpas bendrovės užsakymu UAB „Inreal“ atestuoto eksperto buvo atliktas nekilnojamojo turto nuomos rinkos vertės detalus nustatymas už visa neteisėtą naudojimosi laikotarpį, kuris parodė, kad bendrovė dėl neteisėto atsakovų bendrovės turto naudojimo turėjo 41192,53 Lt žalą, pasireiškusią negautomis pajamomis (CK 6.249 str. l d.). Civilinę žalą patyręs ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovų atlyginti jam 41192,53 Lt nuostolius (CK 6.245 str. 1 d.). Atsakovai atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.) - gavę iš pradinio kreditoriaus pranešimus apie panaudos sutarties nutraukimą su raginimu išsikelti, pažeidė CK 6.642 str. 1 d. nuostatą nutraukti 1999-12-17 panaudos sutartį Nr. 1/816-99. Tarp atsakovų atliktų veiksmų yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), atsakovai sutrukdė bendrovei turtą išnuomoti ir gauti ieškinyje nurodytus vidutinio dydžio nuompinigius, todėl atsakovai atliko kaltus veiksmus (CK 6.248 str.) ir privalo atlyginti padarytus nuostolius ieškovui (naujajam kreditoriui) (CK 6.245 str. 1 d. ir 6.249 str.).