Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nepilnamečio nukentėjusiojo T. T. įstatyminiam atstovui A. T., atstovui advokatui Evaldui Rapolui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubaustas 10 MGL 376.60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų šešiasdešimties centų) dydžio bauda.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš G. S. priteista T. T. 300 Eur (trys šimtai) neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš G. S. A. T. 1873,08 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt trys eurai, 8 ct.) advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 28 d., apie 14.30 valandą, viešoje vietoje - miškelyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini), matant mažamečiams M. M., S. M., E. P., priėjęs prie mažamečio T. T., tyčia jį suėmė rankomis ir apsuko, po to du kartus kumščiu sudavė jam į krūtinę, T. T. nugriuvus ant žemės, jam bendrai 5 kartus spyrė į nugarą ir sėdmenis ir iškeikė necenzūriniais žodžiais bei pasakė „džiaukis, kad į galvą neužvožiau“. Tokiais savo įžūliais veiksmais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas G. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Įvertinus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teismui nekilo jokių abejonių dėl jo kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą veiką.Apeliaciniame skunde nuteistasis G. S. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

8. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo nuosprendžio turiniui. Iš G. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su nukentėjusiojo parodymų vertinimu. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus.

8.1.G. S. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo kategoriškai neigė, nurodydamas, kad prie nukentėjusiojo T. T. jis priėjo ir su juo konfliktavo dėl vienintelės priežasties – norėdamas išsiaiškinti jo sūnaus Denio sumušimo aplinkybes. Jis neigė mušęs T. T., ir tvirtina nepadaręs tokių veiksmų ir neturėjęs tikslų, kurie galėtų būti vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai. Šios nuteistojo aiškinamos aplinkybės paneigtos byloje surinktų duomenų visuma, todėl kolegijos vertinamos kaip gynybos pozicija. Kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad teismas nepagrįstai jo kaltę išimtinai grindė mažamečio nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie buvo apklausti nesilaikant Rekomendacijų dėl nepilnamečių apklausos, kas kelia abejonių dėl jų parodymų objektyvumo ir teisingumo, taip pat mano, kad nukentėjusiojo parodymus paneigia ir specialisto išvados duomenys. Su tokiais teiginiais kolegija nesutinka ir laiko, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo netikėti mažamečio nukentėjusiojo T. T. ir liudytojų M. ir S. M. bei E. P. parodymais. Išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu atliktą nepilnamečių asmenų apklausą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apklausų metu buvo laikomasi ne tik minėtų rekomendacijų, bet ir imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Apklausiant T. T. liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, jo apklausoje dalyvavo įstatyminis atstovas, dėl apklausos objektyvumo, buvo daromas vaizdo ir garso įrašai. Apklaustas teisme kaip nukentėjusysis, T. T. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Be to, kad jo parodymai buvo nuoseklūs šių apklausų metu, juos patvirtino kartu su nukentėjusiuoju įvykio vietoje buvusių mažamečių M. ir S. M. ir E. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai. Šie liudytojai nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir T. T.. Jie buvo apklausti dalyvaujant jų atstovams pagal įstatymą, psichologei bei vaikų teisių skyriaus specialistui, taip pat įtariamajam G. S. ir jo atstovei, kas akivaizdžiai patvirtina, jog apklausa vyko objektyviai, joks spaudimas ar įtaka mažamečiams negalėjo būti daroma, todėl netikėti jų parodymais teismui nebuvo pagrindo. Be to, iš liudytojos E. M. parodymų matyti, kad jos sūnūs S. ir M. jai apie įvykį papasakojo tą patį, ką jie nurodė jų apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nukentėjusysis ir mažamečiai liudytojai nuosekliai nurodė T. T. suduotų smūgių eigą ir kiekį, jų parodymai sutapo detalėse, todėl tai, kad nukentėjusiajam tyrimo metu išorinių sužalojimų nebuvo konstatuota, nepaneigia įrodyta laikytina aplinkybės, jog G. S. sudavė nukentėjusiajam T. T. smūgius ir šie veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą.

8.2. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, G. S. atėjo į miškelį aiškintis su nukentėjusiuoju T. T. dėl sūnaus nuskriaudimo ir čia sukėlė konfliktą, kurį matė kiti mažamečiai, buvę kartu su nukentėjusiuoju. Šio konflikto metu nuteistasis T. T. kelis kartus sudavė kumščiu, o šiam nugriuvus, 5 kartus spyrė į nugarą ir sėdmenis, o po to keikėsi ir grasino ne tik nukentėjusiajam, bet, kaip suprato mažamečiai liudytojai, grasinimai buvo skirti ir jiems. Iš mažamečių liudytojų parodymų akivaizdžiai matyti, kad dėl tokio suaugusiojo žmogaus elgesio su jų draugu, jie išsigando, buvo šokiruoti. Šią aplinkybę patvirtina liudytojos E. M. parodymai, jog jos vaikai po įvykio dar kelias dienas buvo sutrikę, kalbėjo apie tai, buvo išgąsdinti, po įvykio jie jau nebetęsė žaidimo, nes draugas buvo sumuštas, jam skaudėjo, jie iš karto palydėjo T. T. iki namų. Taigi, neginčijamai įrodyta, jog nuteistasis tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes buvo nutrauktas žmonių – mažamečių vaikų poilsis, sukeltas didelis išgąstis.

8.3. Apeliantas savo kaltę siekia paneigti tvirtindamas, kad byloje nustatyta pakankami duomenų, jog konfliktą su T. T. išimtinai lėmė tik asmeninės paskatos ir kad tyčios sutrikdyti visuomenės tvarką ir rimtį jis neturėjo. Nekyla ginčo, kad G. S. konfliktą su nukentėjusiuoju pradėjo ne be dingsties. Tiek nuteistasis, jo sūnus D. S., O. R., tiek ir kita konflikto pusė – nukentėjusysis bei mažamečiai liudytojai patvirtino, kad prieš tai vaikams žaidžiant lauke, tarp T. T. ir D. S. įvyko konfliktas, po kurio pastarasis nuėjo namo. Kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų, būtent dėl šio konflikto G. S. ir atėjo į miškelį aiškintis dėl sūnaus nuskriaudimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo bei kaltės patvirtinimo, neturi reikšmės aplinkybė, ar D. S. buvo sužalotas ir koks sužalojimo mastas. Sutiktina, kad veika, numatyta BK 284 straipsnyje, padaroma tiesiogine tyčia, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas savo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-117-303/2016).

8.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas skundą dėl jo išteisinimo, nesant jo veiksmuose pavojingumo, kad jį kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, be pagrindo grindžia konstitucine doktrina dėl precedento, nes šioje baudžiamojoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės netapačios toms, kurios išdėstytos jo skunde nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-590-593-2014. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjamoje byloje, be kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, priešingai nei minima skunde, nuteistojo veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ką patvirtino aukščiau aptarta mažamečių liudytojų, mačiusių įvykį, reakcija į nuteistojo veiksmus ir šių veiksmų poveikis.

Dėl civilinio ieškinio

9. Nuteistasis taip pat nesutinka su jam priteistu civiliu ieškiniu ir teigia, kad nenustatyta duomenų apie sukeltą fizinį skausmą, jam net nebuvo pareikšti kaltinimai dėl skausmo sukėlimo, taip pat nesutinka su pareikšta civilinio ieškinio suma ir teigia, kad ji neatitinka teismų praktikos.

9.1. Kaip nurodyta aukščiau, duomenų dėl fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimo surinkta pakankamai ir abejonių dėl to nekyla, o dėl nepareikšto kaltinimo dėl fizinio skausmo sukėlimo kolegija pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotini tik pagal BK 284 straipsnį, nes šioje normoje numatytą veiką ir jos padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-404/2014, 2K-116-895/2015). Taigi šioje byloje nustatyti nuteistojo G. S. veiksmai – viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčinis fizinio smurto panaudojimas, sukėlęs nukentėjusiajam fizinį skausmą, – visiškai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnio dispoziciją.

9.2. Apeliantas nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu ir nurodo teismų praktiką, kuri patvirtina, jog nurodyta suma per didelė. Tačiau pažymėtina, kad civilis ieškinys buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme ir dėl jo pagrįstumo bei dydžio pasisakyta ir spręsta skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliaciniame skunde nebuvo jokio pagrindo kritikuoti ieškinį, dėl kurio teismas jau priėmė sprendimą. Skundą dėl civilinio ieškinio nuteistasis grindžia įrodymų, jog jo veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skundas, nebuvimu, tačiau apie tai jau pasisakyta analizuojant jo skundą dėl kaltės ir nusikaltimo sudėties požymių, todėl šiuo klausimu kolegija nesikartoja. Teismas išsamiai ištyrė visas civilinio ieškinio dydžio aplinkybes, nurodė priežastis dėl kurių civilinį ieškinį mažino. Iš nuosprendžio matyti, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad nėra pateikta jokių duomenų apie nukentėjusiajam dėl nusikalstamos veikos padaryto sveikatos sutrikdymo likusius liekamuosius reiškinius, taip pat įvertinus žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis kaltę neigė, teisme nukentėjusiojo neatsiprašė, kad jis dirba, turi gyvenamąją vietą, taip pat į nusikalstama veika pažeistų socialinių vertybių reikšmingumą, nusikalstamų veiksmų padarinius nukentėjusiojo sveikatai ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos sumažino iki 300 Eur. Kolegijos vertinimu, toks neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas.

Dėl turėtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

10.BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Nukentėjusiojo atstovas advokatas Evaldas Rapolas pateikė teismui atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus ir prašė priteisti juose nurodytą sumą (762,30 Eur) už atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą. Pažymėtina, kad šiuo atveju, byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl nukentėjusiojo išlaidos advokatui pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. Tačiau nukentėjusiojo atstovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, Nr. 2K-21-942/2016). Advokatas Evaldas Rapolas nukentėjusįjį atstovavo ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme advokatas parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Sprendžiant dėl advokato atstovavimo išlaidų, atsižvelgiama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, kad advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, į suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą (apeliacinio skundo ir atsiliepimo apimtį). Įvertinus paminėtas aplinkybes ir teisėjų kolegija sprendžia, kad advokato atstovavimo išlaidos mažintinos. Iš nuteistojo G. S. priteistina 500 Eur už advokato atstovavimą nukentėjusiojo T. T. interesams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš G. S. 500 Eur (penkis šimtus) nukentėjusiojo T. T. atstovo A. T. naudai advokato atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.