Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II.

6. Teismas apžvelgė aktualų teisinį reglamentavimą. Nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. vasario 10 d. (36 dienas), kamerose Nr. 45 ir Nr. 47, su dar 3-4 asmenimis. Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje nurodyta, kad atitvėrimo konstrukcijos kamerose Nr. 45 ir Nr. 47 – mūrinės, sienelių aukštis – 2,31 m ir 2,29 m. Iš nuotraukų matyti, kad aptariamose kamerose įėjimai į sanitarinių mazgų zonas atitverti užuolaidomis. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir vadovaudamasis teismų praktika, konstatavo, jog taip atskirtu sanitariniu mazgu besinaudojantis asmuo negalėjo būti matomas nei pareigūnų, nei kitų kamerose buvusių asmenų, todėl nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas.

7. Teismas, spręsdamas dėl kitų pareiškėjo pretenzijų pagrįstumo, pažymėjo, kad sanitariniai mazgai minėtose kamerose nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (sanitariniai mazgai buvo atitverti lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir užuolaidomis), ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikoma ir po 4–5 asmenis, todėl pripažintina, kad kamerose iš sanitarinių mazgų jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas patyrė su tuo susijusius nepatogumus. Tačiau teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl inventoriaus sanitariniame mazge, akcentuodamas, jog teisinis reguliavimas nenumato imperatyvaus reikalavimo įrengti sėdimą unitazą ir tualeto reikmenų spintelę, o iš nuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 47, kurioje pareiškėjas praleido didžiąją ginčui aktualaus laikotarpio dalį, įrengtas būtent sėdimas klozetas, kamerose Nr. 45 ir Nr. 47 įrengta praustuvė.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatavo, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau pažeidimas buvo trumpalaikis (36 dienos), pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, ir nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas padarė išvadą, kad nustatytas pažeidimas nebuvo intensyvus ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

9. Pareiškėjas N. A. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 2 d. sprendimo prašo tenkinti jo skundo reikalavimus.

12. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir pabrėžia, kad šiuo atveju nekyla abejonių dėl atsakovo atstovo teismui pateiktų duomenų teisingumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. vasario 10 d. laikant jį Šiaulių TI galbūt netinkamomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus, tačiau skundžiamo teismo sprendimo motyvacija turi trūkumų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose sanitarinių mazgų įrengimas buvo pakankamas pareiškėjo teisei į privatumą užtikrinti, pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamo, netinkamo inventoriaus sanitariniame mazge (neįrengto sėdimo tualeto, praustuvės, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės)) nepagrįstos, bet pareiškėjas patyrė nepatogumų, susijusių su iš sanitarinio mazgo sklidusiu nemaloniu kvapu, kurie laikytini neturine žala, o pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės kvestionuoja tik pirmosios instancijos teismo nešališkumą bei parinktą neturtinės žalos atlyginimo būdą, tvirtindamas, jog neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisimas nesuderinamas su teisingumo principu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik pakoreguoti, papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

16. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96)). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Co?me ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96)).

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą šališkai, ir niekaip nepaaiškina, nepagrindžia tokios savo nuomonės. Pabrėžtina, jog vien tai, kad teismas bylos aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas šias aplinkybes įvertino nevisapusiškai ar šališkai. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjo abejonės dėl pirmosios instancijos teismo objektyvumo, nešališkumo nėra pagrįstos.

18. Teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiamos teismo nutarties motyvai yra prieštaringi, neaiškūs. Pirmosios instancijos teismas pirmiausiai aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, galiojusių iki 2020 m. gruodžio 21 d., 14.5 papunktyje ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose įtvirtintus reikalavimus sanitarinių mazgų įrengimui, taip pat atsakovo atstovo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus (sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė, nuotraukos), iš kurių matyti, jog kamerose Nr. 45 ir Nr. 47 įrengti sanitariniai mazgai atitinka minėtus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl teisės į privatumą, konstatavo, jog nurodytas sanitarinių mazgų įrengimas buvo pakankamas tokiai pareiškėjo teisei užtikrinti. Tačiau po to pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dėl to, kad sanitariniai mazgai aptariamose kamerose nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (sanitariniai mazgai buvo atitverti lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir užuolaidomis), vertinamuoju laikotarpiu kamerose buvo laikoma ir po 4–5 asmenis, laikytina, kad kamerose iš sanitarinių mazgų jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas patyrė su tuo susijusius nepatogumus. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą grindė tik abstrakčia nuoroda į kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtą bylą, nepaaiškindamas, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus padarė atsakovas. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI, neįvardijo, kokie būtent teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tardymo izoliatorių gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kaip ir kitos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, turi būti suderinamos ne tik su expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, bet ir iš teisės principų bei žmogaus teisių kylančiais reikalavimais. Šiame kontekste akcentuotina, jog, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje yra įtvirtinta teisė į orumą. Minėtame Konstitucijos 21 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje yra nurodytas iš esmės tapatus draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje yra numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai kameroje sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios erdvės ir dėl to gyvenamojoje erdvėje tvyro nemalonus kvapas, ypač kai toje patalpoje gyvena keli asmenys, sanitariniame mazge nėra efektyvios oro šalinimo sistemos ar pan., yra nepriimtina visuomenėje, nesuderinama su humanizmo principu ir žemina asmens orumą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad toks pažeidimas sukėlė pareiškėjui nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, šioje byloje nebuvo nustatyti jokie kiti pareiškėjo teisių pažeidimai, jis aptartomis sąlygomis buvo laikomas 36 dienas, ir nėra kitų duomenų, reikšmingų vertinant konstatuoto pažeidimo neigiamo poveikio pareiškėjui mastą (pvz., kad sanitarinio mazgo įrenginiai, vamzdžiai buvo netvarkingi, kad nebuvo išduodamos priemonės švarai sanitariniame mazge palaikyti arba kad dėl medicininių priežasčių (pareiškėjo ar kartu su juo laikomų asmenų) iš tualeto sklidęs nemalonus kvapas buvo daug intensyvesnis), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo laikymo sąlygos buvo nesuderinamos su Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintais draudimais.

21. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (36 dienas iš nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas apsiriboti pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui ir suderinamu su teismų praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1008-261/2019, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-1062/2020, 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-575/2020, 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2138-624/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2020). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad į kalinimo įstaigą uždarytas asmuo jau ir taip kenčia, dėl to už bet kokius papildomus nepatogumus turėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, yra atmestini. Pareiškėjo nuomonė, kad pažeidimo pripažinimas, kaip neturtinės žalos atlyginimo būdas, yra nesuderinamas su teisingumo principu, yra subjektyvi, deklaratyvi ir nepagrįsta.

22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamos teismo nutarties motyvacijos trūkumai nėra esminiai ir jie yra ištaisomi šia nutartimi, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą ir parinko neturtinės žalos atlyginimo būdą – pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. A. apeliacinį atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.