- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- A-1060-575/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02309-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI jis buvo kalinamas nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. spalio 4 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, kratos atliekamos patalpose, kuriose labai šalta, vonelės daiktams buvo nešvarios, patalpos filmuojamos, o kas į tai žiūri, nėra žinoma, gal net moterys. Vėliau asmenys patalpinami į paskirstymo kameras, kuriose daug žmonių, trūksta oro, nes visi rūko, nuo sanitarinio mazgo sklinda blogas kvapas, tokiomis sąlygomis tenka valgyti. Gyvenamosiose kamerose būna po šešis asmenis, ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač išskaičiavus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas.
3. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, drėgna ir tamsu, kampuose pelėsis, krito tinkas, dažai, žiemą ant langų buvo iki 5 cm ledo. Pasivaikščioti buvo galima tik dvi valandas per parą, ryte atsisakius išeiti, vėliau nebeišvesdavo. Kiemeliai maži, sienos nešvarios, buvo pelėsis, nebuvo suoliukų atsisėsti pavargus. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti ne pagal higienos normų reikalavimus, nėra klozeto, o tik skylė grindyse. Bibliotekoje sergantys tuberkulioze asmenys neatskirti nuo kitų. Dušo patalpose nebuvo kilimėlių, teko basomis kojomis stovėti ant šaltų ir slidžių grindų. Dėl to pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, depresiją, galimybių sumažėjimą, sveikatos suprastėjimą, nemigą, psichinius sukrėtimus.
Atsiliepimas
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. spalio 4 d. buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 16, 7, 8, 17, 10, kuriose būdavo 1–6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,66 kv. m iki 22 kv. m gyvenamasis plotas. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
6. Šiaulių TI teigė, kad kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, klozetas gali būti ir tupimas. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, kiemeliai švarūs. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimas, 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 16 lempos su gaubtais, 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akte nustatyta, jog kameroje Nr. 17 lempos be gaubtų. Daugiau skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nebuvo. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką, kilimėliai yra. Kratos atlikimas yra privalomas, inventorius kratos patalpose švarus. Laikino sulaikymo ir karantino patalpoms netaikomi gyvenamosioms kameroms taikomi reikalavimai, sanitariniai mazgai šiose kamerose atitverti. Rūkyti šiose patalpose draudžiama. Laikino sulaikymo ir kratos patalpos filmuojamos nėra. Atsakovo atstovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas žalą kildina iš to, jog Šiaulių TI jis buvo laikomas jam neužtikrinus minimalios gyvenamojo ploto normos ir kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. spalio 4 d. Pareiškėjas buvo kamerose Nr. 16, 7, 8, 17, 10, iš viso buvo kalinamas 48 dienas, po 1–6 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 21,98 kv. m kameros ploto. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjas iš viso 48 dienas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, nes jam dėl to reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti, pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, nes jam teko ne mažiau kaip 3,66 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
10. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, teismas nustatė, kad tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis yra nuo 1,67 m (kameroje Nr. 16) iki 2,32 m (kameroje Nr. 7). Iš pateiktų kamerų fotonuotraukų matyti, jog kamerose Nr. 8, 10, 16, 17 sanitariniuose mazguose yra sėdimi unitazai, o kameroje Nr. 7 – tupimas klozetas. Vertindamas baldų užimamą plotą kamerose, teismas iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ nustatė, kad jų perteklius yra kameroje Nr. 16, kurioje įrengti 4 dviaukščiai gultai vietoje galimų trijų. Kameros Nr. 19 plotas yra 19,09 kv. m, pertekliniai baldai užima 1,22 kv. m, todėl kameros plotas mažėja iki 17,87 kv. m. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas 29 dienas, kameroje buvo 2–5 asmenys, todėl teismas konstatavo, kad vienam asmeniui teko nuo 3,82 kv. m (kai kameroje buvo 5 asmenys) iki 8,93 kv. m (kai kameroje buvo 2 asmenys) kameros ploto. Taigi teismas sprendė, kad net ir esant kameroje pertekliniams baldams, judėjimo ribojimo daugiau negu būtina nenustatyta.
11. Teismas iš Šiaulių TI pateiktos Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. spalio 29 d. pažymos Nr. 60/09-38670 nustatė, kad kratos atlikimas nefilmuojamas, suimtųjų ir nuteistųjų vaizdo stebėjimas kratos atlikimo patalpose ar laikino laikymo kamerose nevykdomas, esanti vaizdo kamera fiksuoja daiktų ir bagažo kontrolės prietaiso darbą realiu laiku. Teismas tai pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. spalio 4 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose, o 2018 m. birželio 14 d. pateikė skundą dėl pareigūnų veiksmų. Teismas iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 6 d. pažymos Nr. 62/08-8 „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ nustatė, jog remonto darbai buvo vykdomi. 2016 m. sausio mėn. kameroje Nr. 16 išlygintos grindys, išklijuotos plytelės, ištinkuotos, nuglaistytos ir išdažytos sienos, atlikta lubų hidroizoliacija, demontuotas senas sanitarinis mazgas, sumontuotas klozetas, naujas aptvaras, pagamintos naujos grotos, stalas, lovos, kėdės, lentynos. Į šią kamerą pareiškėjas buvo patalpintas iki remonto atlikimo. Teismui taip pat buvo pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, o duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra. Teismas taip pat konstatavo, kad suimtiesiems užtikrinamas 2 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą, o duomenų, jog jis nebuvo vykdomas, nepateikta. Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kameroje. 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 16 lempos su gaubtais, 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 17 apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs, 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo akte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, 2017 m. gegužės 19 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kratos patalpose esantis inventorius (vonelės) švarus, 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte nustatyta, jog dušų patalpų sienos ir grindys padengtos plytelėmis, prausimosi vietose patiesti guminiai kilimėliai, 2018 m. kovo 27 d. patikrinimo akte nustatyta, kad dušinių patalpos tvarkingos, valomos ir dezinfekuojamos kasdien. Teismas, susipažinęs su asmens sveikatos istorija, nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI gydytojus nesikreipė ir duomenų, jog jam būtų nustatyta nemiga, psichiniai sukrėtimai ar kitoks sveikatos sutrikimas, nėra.
Šalies argumentai
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas nėra, tačiau ir pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Kai kuriose kamerose pažeidimai (nesaugus apšvietimas) nustatyti, tačiau pareiškėjas šiais pažeidimais negrindžia patirtos neturtinės žalos. Kameroje Nr. 16 remontas buvo atliktas. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo šalta, ant langų žiemos metu būdavo iki 5 cm ledo, tačiau pareiškėjas žiemos metu Šiaulių TI nebuvo. Vertindamas tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog esamas sanitarinių mazgų gyvenamosiose kamerose įrengimas būtų pažeidęs jo privatumą ar kad iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, jis tik nurodo, jog sanitarinis mazgas įrengtas ne pagal higienos normų reikalavimus, nes įrengtas ne klozetas, o tik skylė grindyse, dėl ko su skaudančia nugara buvo sunku šiuo sanitariniu mazgu naudotis. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktų nuotraukų matyti, jog tik kameroje Nr. 7, kurioje pareiškėjas praleido 8 dienas, yra tupimas klozetas, kitose kamerose yra įrengti sėdimi unitazai, be to, higienos normos nenumato būtinumo įrengti sėdimus unitazus.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, nes teisės aktų reikalavimų šiuo aspektu buvo laikomasi. Teismas nurodė, kad nėra pateikti įrodymai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, o, priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, kad kiemeliai švarūs. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar inventoriaus juose buvimo. Teismas nurodė, kad pasivaikščiojimas yra asmens teisė, o atsakovas turi pareigą organizuoti vieną pasivaikščiojimą per dieną, todėl pačiam asmeniui atsisakius šios teisės, atsakovui nebekyla pareiga organizuoti tokį pasivaikščiojimą dar kartą. Teismas konstatavo, kad yra pateikti įrodymai, jog kilimėliai dušinėse yra įrengti. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą argumentą dėl neatskyrimo bibliotekoje tuberkulioze sergančių asmenų nuo kitų asmenų. Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus ir paneigtus bylos medžiaga pareiškėjo nusiskundimus dėl to, kad asmenys yra filmuojami kratos metu, dėl nešvarių vonelių kratos patalpose, dėl netinkamo maitinimo. Teismas nustatė, kad esant nepakankamam natūraliam apšvietimui – kompensuojama dirbtiniu apšvietimu, o ventiliacija užtikrinama per langą.
14. Teismas nustatė, kad paskirstymo kamerose yra draudžiama rūkyti, sanitarinio mazgo pertvaros yra įrengtos, tačiau pareiškėjo argumentą dėl blogo kvapo iš sanitarinio mazgo pripažino pagrįstu.
15. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, taip pat nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nenustatytas, tačiau pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės, nes valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimaliomis higienos sąlygomis, todėl pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
16. Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo būdo, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, tačiau bylos medžiaga visiškai nepaneigta, jog Šiaulių TI buvo sudarytos pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos (dėl galimai prastų higienos sąlygų kamerose, blogo kvapo paskirstymo kamerose ir kt.), nors tai iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (t. y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai buvimo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu metu, pareiškėjas į gydytojus nesikreipė). Teismas taip pat atsižvelgė, kad pareiškėjas paskirstymo kamerose buvo 5 kartus, kaip jis pats nurodo, jog buvo po 4–6 valandas, todėl šiose kamerose per 48 dienas jis buvo ne daugiau kaip 30 valandų, todėl poveikis nėra ilgalaikis. Teismas pažymėjo, kad nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
III.
17. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu, prašo panaikinti teismo sprendimą, pripažinti pareiškėjo apeliacinį skundą motyvuotu ir priteisti jam iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepalankiu pareiškėjui sprendimu pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, bet ir nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose.
19. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti žalos atlyginimo pinigais. Teigia, kad teismas, nustatydamas atlygintinos žalos būda bei dydį, privalėjo atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisės į privatumą pažeidimus), į pažeistos vertybės ir pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą bei į tai, kad teisių pažeidimo pripažinimas buvo realiai nustatytas. Mano, kad 1 000 Eur suma šiuo konkrečiu atveju yra adekvati patirtai skriaudai atlyginti, todėl teismo prašo įvertinti nurodytus kriterijus ir spręsti, jog teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtus išgyvenimus.
Atsiliepimas
20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti.
21. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo nei ginčijamų klausimų, nei bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikia jokių įrodymų, tik deklaratyviai nurodo, kad nustačius pažeidimus būtina priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą bei kartoja deklaratyvius, niekuo nepagristus ir neindividualizuotus teiginius, kurie buvo nurodomi ir pirmosios instancijos teismui.
22. Atsakovo atstovas nurodo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Įvertinus pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atsižvelgiant į jų trukmę ir į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsakovo atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti pažeistą teisę, tačiau atmesti prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. spalio 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu galimai buvo prastos higienos sąlygos kamerose (Šiaulių TI nepaneigus šio nusiskundimo) ir blogas kvapas paskirstymo kamerose, todėl teismas sprendė, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo parinktu pažeistų teisių gynybos būdu, t. y. sprendimu nepriteisti pareiškėjui žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisių pažeidimo pripažinimu.
26. Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.
27. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, įvertino pateiktus į bylą duomenis apie pareiškėjo sveikatą, taigi išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.
28. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
29. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu nepriteisdamas žalos atlyginimo pinigais ir pažeidė CK nuostatas bei teismų praktiką analogiškose bylose, pabrėžia, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nusiskundimų dėl galimai prastų higienos sąlygų kamerose ir blogo kvapo paskirstymo kamerose (žr. šios nutarties 16, 24 p.) pareiškėjui kilo neturtinė žala. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-682-525/2020).
30. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI kamerose Nr. 16, 7, 8, 17, 10 metu, iš viso 48 dienas, jam teko nuo 3,66 kv. m iki 21,98 kv. m kameros ploto. Taigi teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjas iš viso 48 dienas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šios faktinės aplinkybės apeliaciniame skunde ir bylos medžiaga nepaneigtos. Todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas, nustatydamas atlygintinos žalos būda bei dydį, privalėjo atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisės į privatumą pažeidimus), kadangi, kaip minėta, pažeidimai dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pagrįstai nenustatyti, o skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nenurodė, jog esamas sanitarinių mazgų gyvenamosiose kamerose įrengimas būtų pažeidęs jo privatumą, taigi apeliaciniame skunde nepagrįstai pareiškėjas nurodo šią aplinkybę kaip naują.
31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1996-662/2019 ir kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą.
32. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo apeliaciniame skunde minėtos naujos aplinkybės (dėl teisės į privatumą pažeidimo) nenagrinėja.
33. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020).
34. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (t. y. ne visą ginčo laikotarpį, o tik 5 kartus pareiškėjas buvo paskirstymo kamerose, kuriose galėjo būti blogas kvapas iš sanitarinio mazgo, taigi per 48 dienas jis buvo šiose kamerose ne daugiau kaip 30 valandų, todėl poveikis buvo tik trumpalaikis), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (higienos sąlygų pažeidimai kamerose konstatuoti iš esmės dėl aplinkybės, kad Šiaulių TI nepaneigė šio pareiškėjo nusiskundimo), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šie pažeidimai nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.