Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-19-880/2016 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovėms antstolei N. J. ir D. K. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – I. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti antstolės N. J. 2015 m. rugsėjo 29 d. surašytą Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0092/11/01475 niekiniu bei negaliojančiu ab initio, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad antstolė 2015 m. rugsėjo 7 d. varžytynėse pardavė jam ir I. B. priklausantį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, malkinę, sandėlį, viralinę, sandėlį, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). 2015 m. rugsėjo 29 d. antstolė surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriame nurodyta, kad turtas parduotas D. K. už 12 000 Eur. Ieškovas apie jo turto varžytynes nebuvo informuotas, apie turto pardavimą sužinojo surašius 2015 m. rugsėjo 29 d. varžytynių aktą. Antstolė N. J. nepateikė ieškovui pradinių vykdomosios bylos dokumentų (patvarkymo priimi vykdomąjį dokumentą vykdyti, raginimo įvykdyti sprendimą, turto arešto akto ir pan.), patvarkymo apie nustatytą turto rinkos vertę, turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės, nesudarė sąlygų ieškovui pateikti motyvuotų prieštaravimų į atliktą turto rinkos vertės nustatymą, nepateikė jokios informacijos apie vykdomosios bylos eigą. Informacija apie vykdomosios bylos eigą nebuvo pateikta nei įteikimo būdu, nei registruotąja pašto siunta. Be to, antstolė paskelbė turto varžytynes neišlaikiusi imperatyviose teisės aktų normose įtvirtinto 20 dienų termino, tuo pažeisdama įstatymo nuostatas, leidžiančias skolininkui iki varžytynių paskelbimo dienos pasiūlyti savo turto pirkėją. Turtas buvo parduotas už aiškiai per mažą kainą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad yra akivaizdžiai pažeistos CPK garantuojamos ieškovo teisės bei neįvykdytos antstolės pareigos, tai yra pagrindas pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį I. B. antstolė nuolat informavo apie vykdymo veiksmus byloje, t. y. jiems buvo siųsti raštai, patvarkymai registruota siunta 2011 m. lapkričio 4 d., 2011 m. lapkričio 9 d. 2011 m. lapkričio 23 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. balandžio 2 d. 2012 m. birželio 13 d., 2014 m. spalio 9 d., 2014 m. lapkričio 20 d., 2014 m. gruodžio 23 d. 2015 m. vasario 12 d., 2015 m. liepos 16 d., 2015 m. rugpjūčio 11 d., 2015 m. spalio 29 d. adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Tai, kad ieškovas gyvena (duomenys neskelbtini) patvirtina ir ieškovo ieškinyje nurodytas jo adresas. Be to, teismo posėdžio metu tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo patvirtino, kad apie vykdymo procesą žinojo ir patys ieškojo pirkėjo.Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir ieškovo argumentą, jog laiškai jam turėjo būti siunčiami registruotu paštu su įteikimu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamas atvejis nepatenka į CPK 604 straipsnyje įvardijamas išimtis, todėl vykdymo proceso dokumentai skolininkui buvo siunčiami registruota pašto siunta skolininko (ieškovo) adresu, kuriuo visada buvo siunčiama ir įteikiama jam korespondencija. Minėta CPK nuostata nereikalauja vykdymo proceso dokumentus įteikti asmeniškai pasirašytinai, todėl ta aplinkybė, jog antstolė negalėjo teismui pateikti duomenų apie dokumentų realų įteikimą ieškovui ir trečiajam asmeniui, šio nagrinėjamo atvejo kontekste nelaikytina svarbia. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovas dėl kokių nors objektyvių priežasčių neturėjo galimybės laiku sužinoti apie vykdomojoje byloje antstolės atliekamus veiksmus.Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pats ieškovas nebuvo aktyvus ir tinkamai nesinaudojo jam įstatymo suteiktomis teisėmis, todėl būtent jam tenka visos su tuo susijusios teisinės pasekmės. Juolab, kad ieškovas teisme patvirtino, kad antstolė N. J., prieš parduodama ginčo turtą, varžytynių būdu realizavo kitą ieškovui priklausantį turtą, ir ieškovas gerai žinojo visas vykdymo procedūras.Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo argumentai, jog jis nebuvo informuotas apie varžytynėse parduodamo jam priklausančio turto kainą, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl turto kainos nustatymo ir kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą, yra nepagrįsti, nes pats ieškovas ir jo žmona trečiasis asmuo I. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad žinojo apie vykdomas varžytynes ir kad, skirtingai nei nurodoma ieškinyje, jie buvo gavę antstolės siųstus pranešimus. Ieškovas taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad pats ieškojo pirkėjo turtui, tačiau nerado, nes visi, kas susidomėdavo, jam sakydavo, kad antstolė šį turtą pardavinėja už žymiai mažesnę kainą. Be to, ieškovas ir jo žmona teismo posėdžio metu nurodė, kad žinojo apie paskutines varžytynes, tačiau tikėjosi, kad turtas nebus parduotas. Visa tai, anot teismo, rodo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo žinojo apie turto pardavimo kainą, jos neginčijo ir net nesikreipė į antstolę su prašymu nustatyti didesnę parduodamo turto kainą.Teismo vertinimu, nepagrįstas ir ieškovo teiginys, jog turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą negu jo rinkos vertė.Teismas konstatavo, kad realiai turtas parduotas per ketvirtąsias varžytynes, o jeigu būtų skaičiuojamos pirmosios ir antrosios – per aštuntas. Turto kaina buvo mažinama palaipsniui ir iki paskutiniųjų varžytynių, kuriose buvo nupirktas turtas, nebuvo atsiradę nė vieno pirkėjo. Pirkėjo nerado ir pats ieškovas. Be to, ieškovas teikdamas ieškinį nurodė, kad 12 000 eurų parduoto turto kaina yra per maža, tačiau pats nenurodė, kokia, jo manymu, yra tikroji turto kaina, ir nepateikė jokių įrodymų (turto vertinimo ar pan.), kad turto vertė yra kitokia. Išvadą, jog turtas nebuvo parduotas nepagrįstai pigiai, anot teismo, pagrindžia iš dalies ir tai, kad ir Nekilnojamojo turto registro duomenų išraše turto rinkos vertė neženkliai skiriasi nuo parduoto turto kainos.Teismas sprendė, kad nepagrįstas ir ieškovo argumentas, jog antstolė privalėjo skirti ekspertizę turto kainai nustatyti. Teismas nurodė, kad pagal CPK 681 straipsnio nuostatas, antstolis turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiomis priemonėmis įvertinti turtą (vadovausis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, paskirs ekspertizę turto vertei nustatyti ir pan.), t. y. neprivalo kiekvienu atveju skirti ekspertizę turto vertei nustatyti. Jam tik yra nustatyta pareiga veikti taip, kad nustatyta areštuoto turto kaina būtų kuo objektyvesnė, artimesnė rinkos kainai. Šiuo atveju antstolė šią pareigą vykdė tinkamai, o ieškovas žinodamas apie varžytynes ir parduodamo turto kainą, jeigu su ja nesutiko, galėjo ją ginčyti, prašyti skirti turto vertinimą, tačiau su antstole nebendradarbiavo ir neginčijo turto vertės.Taigi teismas padarė išvadą, kad ieškovo turtas buvo parduotas iš varžytynių laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, tinkamai informavus ieškovą ir tretįjį asmenį, už tinkamą kainą, o ieškovas, manydamas, kad kaina yra kitokia, ar norėdamas pasiūlyti savo pirkėją, turėjo elgtis rūpestingiau, bendradarbiauti su antstole, būti aktyvus ir naudotis jam įstatymo suteiktomis teisėmis, tačiau to nepadarė, todėl būtent jam tenka visos su tuo susijusios teisinės pasekmės. Nenustačius CPK 602 straipsnyje įtvirtintų turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų ieškovo ieškinys atmetamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Nėra suprantama, kodėl teismas teigė, kad ieškovas teismo posėdyje patvirtino, jog apie vykdomąją bylą jam buvo žinoma, nes pirmieji du teismo posėdžiai buvo atidėti, o trečiajame posėdyje ieškovas nedalyvavo.Teismas padarė klaidingą ir niekuo nepagrįstą išvadą neva ieškovas antstolės buvo tinkamai informuotas apie vykdymo veiksmus, kadangi teismas tik formaliai teigė apie ieškovo informavimą vykdomojoje byloje, tačiau visiškai neanalizavo ir nenurodė, kokie konkrečiai patvarkymai, dokumentai, informacija buvo įteikti ieškovui.Ieškovas teismui buvo teikęs prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo iš UAB „Greitasis kurjeris“ ir AB „Lietuvos paštas“, kuriuo prašė išreikalauti duomenis (su įteikimo ar neįteikimo žymomis) apie visus antstolės ieškovui ir trečiajam asmeniui siųstus dokumentus, tačiau jokios teismo nutarties dėl šio prašymo netenkinimo nėra gavęs.Ieškovas buvo sulaukęs iš teismo skambučio ir informuotas, kad ieškovo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo nebus tenkintas, kadangi vykdomojoje byloje yra informacija, jog ieškovui buvo siųsti patvarkymai neregistruotu paštu. Pagal CPK 657 straipsnio 1 dalį, CPK 679 straipsnį, antstolis turi pareigą vykdomosios bylos dokumentus skolininkui įteikti asmeniškai, pasirašytinai arba išsiųsti registruotąja pašto siunta, o toks dokumentų įteikimo būdas kaip neregistruota pašto siunta įstatyme nėra įtvirtintas ir atitinkamai, nėra laikomas tinkamu dokumentų įteikimu.Ieškovas iš antstolės jokių vykdomosios bylos dokumentų nėra gavęs. Teismas skundžiamame sprendime nepaminėjo aplinkybės, kad antstolė dokumentus ieškovui siuntė neregistruotąja pašto siunta, kas nėra laikytina tinkamu vykdymo proceso dokumentų įteikimu, todėl teismas padarė klaidingą išvadą, jog ieškovas antstolės buvo informuotas apie visus vykdomojoje byloje atliekamus veiksmus.Teismas turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta visapusiškai, turint visus reikalingus įrodymus, tačiau teismas to neatliko, priešingai, dėl ieškovo teikto prašymo išreikalauti įrodymus nepriėmė jokios nutarties, apie prašymo netenkinimą ieškovo neinformavo.Teismas patvirtino, kad ieškovo turtas buvo parduotas iš aštuntųjų varžytynių, turto kainą mažinant palaipsniui, todėl nesuprantama, kaip teismas tokius antstolės veiksmus galėjo pripažinti teisėtais ir tinkamais. CPK imperatyviai nurodyta, kokia konkrečiai tvarka yra nustatoma iš varžytynių parduodamo turto kaina, ir šių nuostatų antstolis negali pažeidinėti.Ieškovo turtas vykdomojoje byloje nė karto nebuvo įvertintas profesionalių vertintojų, turto vertės nustatymo ekspertizė nebuvo paskirta, o kaina buvo nustatinėjama vadovaujantis vien išieškotojo ir antstolės nuomone. Be to, kaina be jokios pagrįstos priežasties buvo mažinama visose varžytynėse.Pirmosiose varžytynėse turtas buvo parduodamas už 20 852,64 Eur, o paskutinėse varžytynėse, kuriose turtas buvo parduotas, pradinė turto pardavimo kaina buvo 12 000 Eur. Taigi tokia situacija, kai turtas yra nuolat įvertinamas vis mažesne kaina, vadovaujantis tik antstolės ir išieškotojo nuomone, apie pasikeitusią turto vertę neinformuojant paties turto savininko (skolininko), nesuteikiant jam galimybės pateikti prieštaravimų dėl nepagrįstai nustatinėjamos ir nuolat mažinamos turto vertės, nuolat skelbiant varžytynes, prieštarauja ne tik imperatyvioms CPK varžytynių bei turto įkainojimo procesą reglamentuojančioms teisės normoms, bet ir pamatiniams sąžiningumo, proporcingumo principams.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė D. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas dalyvavo 2016 m. vasario 12 d. teismo posėdyje ir paaiškino apie su byla susijusias aplinkybes. Šio teismo posėdžio metu apeliantas patvirtino, kad jam buvo žinoma ne tik apie paskelbtas varžytynes, bet ir apie parduodamo turto kainą. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismo posėdžio metu jis nepatvirtino žinąs apie varžytynes, nes jame nedalyvavo. Be to, trečiasis asmuo – apelianto sutuoktinė – teismo posėdyje patvirtino, kad tiek jai, tiek apeliantui buvo žinoma apie vykstančias varžytynes, parduodamo turto kainą, tačiau iki paskutiniųjų varžytynių, kurių metu turtas buvo parduotas, nesikreipė į antstolę, nes nesitikėjo ką nors pakeisti.Priešingai nei nurodo apeliantas, byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad antstolės patvarkymai buvo siųsti registruota siunta, nenukrypstant nuo įstatymu keliamų reikalavimų.CPK nenustato pareigos dokumentus siųsti registruotu paštu įteikiant pasirašytinai, o nesant objektyvių aplinkybių, patvirtinančių netinkamą pranešimą siunčiant patvarkymus neregistruotu paštu, nepagrįstas apelianto reikalavimas teismui išreikalauti rašytinius įrodymus iš UAB „Greitasis kurjeris“ ir AB „Lietuvos paštas“.Apelianto argumentas dėl CPK 657 straipsnio, nustatančio raginimo įvykdyti sprendimą įteikimą, nebuvo ir negalėjo būti ginčo dalykas, nes vykdomoji byla pradėta vykdyti 2011 m. lapkričio 2 d., o reikalavimas siųsti raginimą hipoteka įkeisto turto pardavimo vykdomosiose bylose buvo įtvirtintas tik nuo 2012 m. liepos 1 d., atitinkamai teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl šio straipsnio taikymo (priešingai nei teigia apeliantas), todėl šis argumentas yra teisiškai nepagrįstas.Teismo vertinimas, kad turtas buvo parduotas per aštuntas varžytynes, turėtų būti suprantamas kaip bendras visų pirmųjų ir antrųjų varžytynių, kaip jos suprantamos pagal įstatymą, skaičiavimas, nuo kurio nepriklauso areštuoto turto vertė, ir kuris yra tik orientacinio pobūdžio. Turto įvertinimas ir jo pardavimas varžytynėse buvo atliekami laikantis nustatytos tvarkos. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad nustatyta turto kaina yra nepagrįsta. Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto rinkos vertė yra net mažesnė negu nustatyta antstolės, todėl apelianto argumentai nepagrįsti.Antstolės nustatyta turto pardavimo kaina atitiko tiek Nekilnojamojo turto registro duomenis, tiek šalių interesus. Tuo tarpu pats apeliantas (įskaitant ir trečiąjį asmenį), būdamas tinkamai informuotas apie vykstantį procesą bei, kaip pats patvirtino teismo posėdžio metu, žinodamas ir apie varžytynėse pardavinėjamo turto kainą, galėjo reikšti antstoliui pasiūlymus dėl turto kainos nustatymo, tačiau to nepadarė. Nekilus abejonių dėl turto vertės, antstolis neprivalėjo skirti ekspertizės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.Kaip ir nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto aiškinimo ir taikymo, formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009), kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais; turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais, nustačius imperatyviųjų teisės normų esminius pažeidimus, varžančius asmenų teises bei teisėtus interesus.Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas (skolininkas), priešingai nei nurodyta ieškinio faktiniame pagrinde, antstolės buvo tinkamai informuojamas apie vykdomojoje byloje atliekamus vykdymo veiksmus, be kita ko, apie paskelbtas varžytynes ir nustatytą turto pardavimo kainą.Apeliantas teigia nesuprantantis, kaip teismas galėjo nurodyti, jog apeliantas teismo posėdyje patvirtino, kad apie vykdymo procesą jam buvo žinoma, jeigu du teismo posėdžiai buvo atidėti, o trečiajame apeliantas nedalyvavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas dalyvavo 2016 m. vasario 12 d. teismo posėdyje ir davė jame paaiškinimus.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus bei neįrodytus apelianto argumentus, kad antstolės procesiniai dokumentai jam buvo siunčiami neregistruotąja pašto siunta. Teismas konstatuoja, kad šie apelianto teiginiai prieštarauja byloje esantiems antstolės siųstų registruotų laiškų sąrašams, kuriuose yra nurodyti ir apeliantui bei jo sutuoktinei (trečiajam asmeniui) siųsti laiškai.Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai, spręsdamas, ar antstolė nepažeidė dokumentų įteikimą vykdymo procese reglamentuojančių teisės normų, rėmėsi CPK 604 ir 605 straipsniais, pagal kuriuos procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos (išskyrus CPK 660 straipsnyje ir kituose straipsniuose numatytus atvejus, kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs). Taigi, remdamasis nustatytu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo aiškintis, ar apeliantui (skolininkui) siųsti procesiniai dokumentai buvo faktiškai įteikti, nes tai, vertinant, ar buvo padarytas (esminis) vykdymo proceso teisės normų pažeidimas, pagal minėtus CPK straipsnius nėra teisiškai svarbi aplinkybė. Tuo pačiu tai reiškia, kad apelianto pateiktame prašyme dėl įrodymų išreikalavimo prašomi išreikalauti duomenys (apie dokumentų apeliantui įteikimą) nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi, todėl ir nevertinami.Kaip nurodyta ankstesniame šios nutarties punkte, nagrinėjamu atveju, sprendžiant apelianto tinkamo informavimo vykdymo procese klausimą, turi būti taikomi CPK 604 ir 605 straipsniai, tuo tarpu apelianto nurodoma CPK 657 straipsnio 1 dalis nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste yra teisiškai neaktuali – ginčo vykdomosios bylos pradžios metu reikalavimas siųsti raginimą vykdant hipotekos teisėjo nutartis dėl skolininko turto realizavimo nebuvo taikomas. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokio procesinių dokumentų įteikimą vykdymo procese reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, juo labiau tokio, kuris būtų esmingai suvaržęs apelianto teises bei teisėtus interesus. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pats apeliantas nebuvo aktyvus ir tinkamai nesinaudojo jam įstatymo suteiktomis teisėmis, todėl būtent jam tenka visos su tuo susijusios teisinės pasekmės.Kita apelianto apeliacinio skundo argumentų grupė yra susijusi su kaina, už kurią varžytynėse buvo parduotas turtas.Remiantis CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atvejis, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra vienas iš įstatyme numatytų turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų. Pagal įstatymą vykdymo procese turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).Byloje nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto ginčo turto, 2012 m. sausio 3 d. buvo paskelbtos pirmosios turto varžytynės su pradine 72 000 Lt turto pardavimo kaina. Nepavykus parduoti turto pirmosiose varžytynėse, paskelbtos antrosios varžytynės, kurių pradinė turto pardavimo kaina buvo 54 000 Lt. Neįvykus antrosioms varžytynėms, 2012 m. gegužės 8 d. buvo paskelbtos naujos pirmosios ginčo turto varžytynės su pradine 48 000 Lt kaina. 2012 m. liepos 17 d. paskelbtos antrosios varžytynės, kurios, gavus išieškotojo prašymą sustabdyti vykdomąją bylą, buvo atšauktos. Gavusi išieškotojo prašymą tęsti išieškojimą, antstolė 2014 m. spalio 7 d. patvarkymu atnaujino vykdymo veiksmus, įvertinusi išieškotojo nuomonę, nustatė 102 500 Lt turto kainą ir 82 000 Lt pradinę turto pardavimo varžytynėse kainą. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, buvo paskelbtos antrosios varžytynės su pradine 17 812 Eur (61 500 Lt) turto pardavimo kaina. Varžytynėms neįvykus, antstolė 2015 m. balandžio 8 d. patvarkymu dėl turto kainos nustatymo, įvertinusi išieškotojo nuomonę, nustatė turto kainą 20 000 Eur, o pradinę turto pardavimo varžytynėse kainą – 16 000 Eur. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, buvo paskelbtos antrosios varžytynės su 12 000 Eur pradine turto pardavimo kaina, kurių metu turtą įsigijo atsakovė D. K..Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai po neįvykusių antrųjų varžytynių išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto tęsiamas, tokiam išieškojimui netaikomas CPK 723 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ribojimas; antstolis turi iš naujo įvertinti parduodamą turtą CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka ir iš naujo vykdyti varžytynes pagal CPK 718–722 straipsniuose nustatytas taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2011).Taigi skelbdama vis naujas turto varžytynes, kol galiausiai turtas buvo parduotas, antstolė CPK įtvirtintos išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos nepažeidė. Be to, kiekvieną kartą skelbdama naujas pirmąsias varžytynes, antstolė, kaip ir išaiškinta teismų praktikoje, iš naujo nustatydavo iš varžytynių parduodamo turto kainą.Teigdamas, kad turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą, apeliantas, pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015), turėjo pareigą įrodyti, kad antstolė, realizuodama turtą, pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai, pažeidė ir dėl to turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 178 str.). Tačiau apeliantas tokių įrodymų nepateikė; byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašai jo teiginių taip pat nepagrindžia. Nors apeliaciniame skunde apeliantas pabrėžia, kad ginčo turtas vykdomojoje byloje nė karto nebuvo įvertintas profesionalių vertintojų ir nebuvo paskirta turto vertės nustatymo ekspertizė, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 681 straipsnyje įtvirtintą turto įkainojimo tvarką, antstolis turto vertės nustatymo ekspertizę skiria tik tais atvejais, jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu pačiam antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Taigi jeigu vykdymo proceso šalys nereiškia prieštaravimų dėl antstolio atlikto turto įkainojimo ar antstoliui nekyla abejonių dėl turto vertės, ekspertizė turto vertei nustatyti vykdomojoje byloje nėra skiriama.Apelianto argumentus, kad vykdymo procese jis nebuvo informuojamas apie pasikeitusią turto vertę, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti prieštaravimų dėl nustatinėjamos turto vertės, teismas atmeta kaip nepagrįstus dėl anksčiau šioje nutartyje nurodytų motyvų, susijusių su apelianto informavimu vykdomojoje byloje.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atsakovei D. K. iš ieškovo priteisiama 841 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.Be to, Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškovui iki apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) priėmimo buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas, todėl ieškovo apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 360 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 96 str. 2 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 841 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 360 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.