- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-45-519/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41523-2022-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas
- Kaltinamasis
- K. L.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.
K. L. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – taikytina iki nuosprendžio įsiteisėjimo, vėliau panaikintina.
Priteista K. L. iš valstybės 700 Eur išlaidų už advokato pagalbą teisme atlyginimas.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės tiriant ir nagrinėjant nusikalstamą veiką: 2 kompaktinius diskus su vaizdo ir garso įrašais iš įvykio vietos su stop kadrų nuotraukomis ir 4 kompaktinius diskus su nepilnamečių liudytojų apklausų pas ikiteisminio tyrimo tyrėją vaizdo ir garso įrašais, kurie prisegti dviejuose vokuose prie 1 tomo galinio viršelio, paliktini saugoti byloje; suėjus bylos saugojimo terminui, sunaikintini su byla.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. K. L. buvo kaltinama tuo, kad ji smurtaudama nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2022 m. spalio 31 d. apie 19.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia ranka sugriebė nukentėjusiajam E. K. už skruostikaulių ir nagais nubrėžė kairės pusės skruostą bei rankos krumpliais kliudė viršutinę lūpą, padarydama muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidinio paviršiaus kairėje pusėje ir odos nubrozdinimą apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Gintautas Vileikis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendį dėl K. L. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir pritaikius BK 37 straipsnį, K. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti. Nepriteisti K. L. iš valstybės 700 Eur išlaidas, patirtas už advokato pagalbą teisme. Panaikinti K. L. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: 2 kompaktinius diskus su vaizdo ir garso įrašais iš įvykio vietos su stop kadrų nuotraukomis ir 4 kompaktinius diskus su nepilnamečių liudytojų apklausų pas ikiteisminio tyrimo tyrėją vaizdo ir garso įrašais, palikti saugoti byloje.
2.1. Prokuroras nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamoji K. L. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teigia, jog teismas byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, vertindamas tik K. L. išteisinančių parodymų dalį, t. y. pripažino kaltinamosios parodymus kaip patikimus, o kitus byloje esančius parodymus, tame tarp nukentėjusiojo E. K., liudytojų U. P., L. B. parodymus, asmens apžiūros protokole iš karto po įvykio užfiksuotą informaciją bei specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, juos apibūdinančias aplinkybes ir specialisto H. D. paaiškinimus, atmetė kaip nepagrįstus.
2.2. Prokuroras pažymi, jog teismas nuosprendyje nepagrįstai atmetė Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pažymi, kad nepagrįsti teismo teiginiai, jog šios išvados pagrindu buvo ydingai suformuluotas pranešimas apie įtarimą. Teigia, kad nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog kaltinamajai inkriminuotas vienas trauminis poveikis (rankos krumpliais kliudė veidą) su dvejopomis pasekmėmis: padarė muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidinio paviršiaus kairėje pusėje ir odos nubrozdinimą apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje, prieštarauja specialisto išvadai ir specialisto paaiškinimams. Pažymi, jog K. L. buvo kaltinama keliais tyčiniais veiksmais sukėlusi nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. ji kaltinama tuo, kad tyčia ranka sugriebė nukentėjusiajam E. K. už skruostikaulių ir nagais nubrėžė kairės pusės skruostą bei rankos krumpliais kliudė viršutinę lūpą. Iš pateikto kaltinimo matyti, kad kaltinime nurodyti šie kaltinamosios veiksmai: sugriebė, nubrėžė ir kliudė. Todėl prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad kaltinime nurodytas tik vienas trauminis poveikis. Pažymi, jog iš kaltinimo aiškiai galima suprasti, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (nagais nubrėžė kairės pusės skruostą bei rankos krumpliais kliudė viršutinę lūpą). Tokios pačios aplinkybės nurodytos ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje teigiama, jog sužalojimai padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais ir ne mažiau dviejų trauminių poveikių rezultate. Taip pat specialisto pateiktuose paaiškinimuose teismui nurodyta, jog nustatyti du sužalojimai, kad jie padaryti tiesioginiais trauminiais poveikiais, jog jie nėra būdingi griuviminei traumai. Abu sužalojimai veide: įbrėžimas apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje ir muštinė žaizda vidiniame paviršiuje viršutinėje lūpoje. Prokuroro teigimu, šių paminėtų bylos duomenų neteisingas (klaidingas) vertinimas sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
2.3. Skunde prokuroras taip pat nurodo, kad nesuprantami ir nepagrįsti teismo teiginiai bei argumentai, jog iš fotolentelių, esančių prie 2023-10-31 asmens apžiūros protokolo, nesimato, kad nukentėjusiajam ant kairiojo skrosto būtų įbrėžimas. Pažymi, jog jau sekančioje nuosprendžio pastraipoje teismas nepagrįstai kritikuoja specialisto išvadą teigdamas, kad 2023-10-31 asmens apžiūros foto lentelių jau matyti, jog ant nukentėjusiojo kairės pusės žando užfiksuotas įbrėžimas, o 2022-11-04 specialisto išvadoje konstatuojamas odos nubrozdinimas apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje. Teismo teigimu sąvokos „įbrėžimas“ ir „nubrozdinimas“ nėra tapačios. Prokuroro nuomone, tokios teismo padarytos išvados yra nelogiškos, nepagrįstos ir prieštaringos. Pažymi, jog 2022-10-31 asmens apžiūros protokole ir prie jo esančiose foto lentelėse aiškiai ir akivaizdžiai matyti, kad ant nukentėjusiojo kairiojo skruosto yra įbrėžimas, tokį patį sužalojimą galima apibūdinti ir kaip nubrozdinimą ar kitokia sinonimine sąvoka. Pažymi ir tai, kad teisme apklausiamas specialistas H. D. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog įbrėžimas ir nubrozdinimas medicininiu požiūriu reiškia tą patį, sąvoka „įbrėžimas“ vartojama šnekamojoje kalboje, o „nubrozdinimas“ – medicininėje. Prokuroro teigimu, teismo padarytos išvados dėl paminėtų aplinkybių neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nesuprantamos ir nepagrįstos.
2.4. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teismas savo išteisinamajame nuosprendyje abejoja nukentėjusiojo parodymais, kadangi nukentėjusysis negali detalizuoti smūgio sudavimo aplinkybių (kada, kur, kaip nukentėjusysis trenkė), todėl teismas nėra įsitikinęs, jog kaltinamoji trenkė nukentėjusiajam į veidą ir padarė muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje bei odos nubrozdinimą apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje. Tokios teismo padarytos išvados, prokuroro teigimu, nėra pagrįstos, nes nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir nėra prieštaringi. Nukentėjusysis savo pirminiuose 2023 m. spalio 31 d. parodymuose parodė, kad kaltinamoji priėjusi savo ranka suėmė jam už skruostikaulių ir suspaudė ir dėl tokio jos veiksmo jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Pasinaudojęs automobilyje esančiu veidrodžiu, nukentėjusysis pastebėjo, kad jam yra padarytas sužalojimas. Nurodė, kad jo dantyse yra įdėti tiesinantys „breketai“, kurie suspaudimo metu sužalojo žando vidinę pusę. Tokias pačias aplinkybes, pasak prokuroro, nukentėjusysis nurodė ir 2022 m. lapkričio 14 d. papildomos apklausos metu bei apklausiamas teisme. Pažymi, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina 2022 m. spalio 31 d. asmens apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, jog ant nukentėjusiojo kairės pusės žando yra stiprus odos įbrėžimas, kuris eina nuo lupų kampo iki pat ausies, gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad E. K. nustatyti sužalojimai: muštinė žaizda viršutinės lūpos vidinio paviršiaus kairėje pusėje, odos nubrozdinimas apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje. Taip pat nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina U. P. ir L. B. parodymai. Prokuroras pažymi, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis E. K. tam tikras aplinkybės nurodė skirtingai nei pirminių apklausų metu, tačiau šiuo atveju tikslinga atkreipti dėmesį į tai, jog teisme apklausa buvo vykdoma praėjus nemažai laiko nuo paties įvykio, buvo atliktos net kelios apklausos, be to, pats nukentėjusysis apklausiamas teisme net kelis kartus paminėjo, kad ne visai gerai atsimena tam tikras įvykio aplinkybes, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Visos šios aukščiau aptartos aplinkybės prokuroro teigimu, rodo, kad teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo E. K. parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys.
2.5. Prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai atmetė liudytojos U. P. parodymus konstatuodamas, kad jie yra nenuoseklūs, kadangi jos parodymai iš dalies keitėsi bylos nagrinėjimo teisme metu. Tokios teismo išvados, pasak prokuroro, yra nepagrįstos. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog liudytoja U. P. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji nematė kaip E. trenkė, prabrėžė šoną (ranka parodo veido skruostus), buvo burnos vidiniai pažeidimai. Paskui K. nieko nebedarė, bandė susitaikyti. E. buvo sužeistas į veido skruostus, vidiniai burnos pažeidimai. Parodė, kad visą kelią kol ją vežė namo, E. sakė, jog K. jam trenkė ir prabrėžė veidą. E. sakė, kad jam tirpsta ir tinsta ta vieta, kur buvo įbrėžimas. 2023 m. liepos 17 d. apklausta teisiamajame posėdyje U. P. iš pradžių davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu, kad ji nematė, kaip K. trenkė E., bet ant E. skruosto, abiejų, buvo pažeidimai, subraižymai, burnos pažeidimai, E. sakė, jog jam labai pradėjo skaudėti ar gelti šoną, jie sustojo pasižiūrėti, per skruostą buvo įbrėžimas ir per sąkandį buvo. Toliau analizuojant liudytojos U. P. duotus parodymus matyti, kad tęsiant apklausą teisme, liudytoja tikslina parodymus, tačiau tai nekeičia šios liudytojos duotų parodymų esmės, t. y. pagal šios liudytojos parodymus yra aišku, jog ji matė padarytus sužalojimus nukentėjusiajam E. K. ir, kad šie sužalojimai atsirado po konflikto su kaltinamąja K. L.. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja U. P. teisme buvo apklausinėjama apie dvi valandas, teismas šią liudytoją apie įvykio aplinkybes detaliai iš pradžių apklausė nuo įvykio pradžios iki pabaigos, po to atvirkščiai: nuo įvykių pabaigos iki pradžios, taip galimai buvo siekiama supainioti liudytoją, neatsižvelgta, jog liudytoja yra nepilnametė, kad tokia ilga apklausa sekina, vargina nepilnamečius labiau nei suaugusius, tų pačių aplinkybių ilgai trunkantis aiškinimasis kelis kartus rodo ir tam tikrą siekimą gauti liudytojos skirtingus parodymus, kuriuos būtų galima vertinti kaip nenuoseklius. Todėl nepilnametės pačios apklausos aplinkybių (asmens amžiaus, trukmės, užduodamų klausimų ypatumų) neįvertinimas, prokuroro teigimu, leido teismui nepagrįstai fiksuoti nepilnametės parodymuose esančius neatitikimus ir tokius parodymus nepagrįstai atmesti. Toks įrodymų vertinimas, pasak prokuroro, laikytinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas.
2.6. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada, jog bylos nagrinėjimo teismo metu nepaneigta kaltinamosios versija, kad ji bandė atimti iš nukentėjusiojo jo mobiliojo ryšio telefoną, siekdama, jog tas nustotų filmuoti, ir tokiu būdu galėjo atsitiktinai, o ne tyčia, kliudyti nukentėjusiojo žandikaulį ir padaryti odos nubrozdinimą ar įbrėžimą. Atsižvelgdamas į tai teismas pažymėjo, kad nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neapima neatsargios kaltės formos. Prokuroras nesutinka su tokia teismo padaryta išvada. Nurodo, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą.
2.7. Pažymi, jog iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad, nukentėjusiojo nuomone, kaltinamoji jį sužalojo dėl keršto, jog kaltinamoji bandė padaryti kažką blogo, sukelti fizinį skausmą ar panašiai. Buvo pavydas, kad nukentėjusysis bendrauja su U. P., o ne su kaltinamosios drauge F. P.. Iš bylos medžiagos matyti, kad atvykusieji automobiliu jautėsi nesaugiai ir iš automobilio nelipo. Sėdėjo užsirakinę, o su kaltinamąja ir nepilnamete liudytoja F. P. bendravo per atidarytą automobilio langą. Iš automobilio išlipo tik nukentėjusysis. Konfliktas tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo vyko automobilio priekyje. Kaltinamoji buvo agresyviai nusiteikusi, sekiojo paskui nukentėjusįjį, eskalavo konfliktą, reikalaudama liautis filmavus, šaukė ir provokavo nukentėjusįjį sakydama: „Davai, trenk man! Nebūk triochala“. Prieš tai kaltinamoji daužė automobilį siekdama, kad automobilyje buvę asmenys išliptų. Nukentėjusysis traukėsi nuo jos, bandė atstumti ištiesęs ranką. Kažkiek pavyko atsistumti, kažkiek patyrė sužalojimų, smurto. Buvo sugriebta už žandikaulio apatinės dalies. Dar kartą bandyta griebti. Nukentėjusysis blokavo, dengėsi, bandė išvengti kontakto, atsitraukti. Nieko blogo nenorėjo kaltinamajai padaryti, jos sužaloti ar dar kaip, tik norėjo atstumti ją nuo savęs, kad daugiau nesiartintų prie jo. Prokuroro teigimu, iš aptartų duomenų matyti, kad kaltinamoji buvo agresyviai nusiteikusi, gadino automobilį, puolė ir turėjo motyvą sužaloti ar sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą (veikė neapibrėžta tyčia), o jos agresyvus veiksmai ir šių veiksmų intensyvumas rodo kaltinamosios tyčios kryptingumą, jog kaltinamoji turėjo tikslą sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam. Pasak prokuroro, byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog kaltinamoji, būdama suaugusi ir sveika, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė galinčias kilti pasekmes (padarinius), kad savo veiksmais gali sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar sveikatos sutrikdymą, ir tokių padarinių norėjo. Veikdamas neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia, kaltininkas darydamas veiką suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą, todėl neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.
2.8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas neteisingai aiškino sąvoką „kliudė“, pažymint, jog kliudymas nesuteikia pagrindo spręsti dėl asmens kaltės, kad kliudyti galima ir tyčia, ir neatsargiai. Prokuroro teigimu, teismo išvados grindžiamos ne tyčinės kaltės turinio, motyvų, tikslo analize, bet nepagrįstais samprotavimais dėl minėtos sąvokos aiškinimo.
2.9. Prokuroras pažymi, jog visi anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę, kuri patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, t. y. K. L. smurtinius veiksmus, kilusius padarinius (nežymų E. K. sveikatos sutrikdymą), kurie atitinka liudytojų parodymus ir specialisto išvadoje užfiksuotus sužalojimus bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių.
Žemesnės instancijos teismas
2.10. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, klaidingai vertino kai kuriuos bylos duomenis, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dalis teismo išvadų nesuprantamos ir nepagrįstos, teismas neįvertino nepilnametės liudytojos apklausos aplinkybių, nepagrįstai atmetė kaltinimą pagrindžiančius įrodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl galutines išvadas teismas grindė tik atrinkta bylos dalimi, taip pat nevertino įrodymų visumos. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus pažeidimus, kurie sukliudė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Visų byloje nustatytų aplinkybių įvertinimas, prokuroro teigimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog K. L. nusikalstama veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies požymius, todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas, taip pat nepriteistina K. L. iš valstybės 700 Eur išlaidų už advokato pagalbą teisme atlyginimą.
2.11. Prokuroras skunde taip pat pažymi, jog tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios įvykio dieną įvyko konfliktas, abu sakė vienas kitam įžeidžiančius žodžius, kaltinamoji yra mergina, fiziškai silpnesnė, todėl proceso dalyviai pasirinko netinkamą kilusios konfliktinės situacijos sprendimo būdą: nukentėjusiajam pradėjus filmuoti, kaltinamoji supyko, abu kalbėjo įžeidžiančius žodžius, provokavo vienas kitą ir kaltinamoji panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – sugriebė ranka už skruostikaulių, nubrėžė nagais skruostą, rankos krumpliais kliudė lūpą. Prokuroro nuomone, šios veikos pavojingumas, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, yra žymiai mažesnis nei rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas. Kaltinamosios veiksmai buvo spontaniški ir trumpalaikiai, neintensyvūs, atlikti veikiant - tiesiogine neapibrėžta tyčia, nukentėjusysis pretenzijų nereiškė, civilinio ieškinio nepateikė. Prokuroro teigimu, tokia kaltinamosios veika nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo ir teisingumo principais, būtų tikslinga už padarytą veiką traukti ją baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Kaltinamoji anksčiau nebuvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn, neteista, yra studentė, todėl kaltinamąją galima nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Prokuroro nuomone, įvertinus nusikaltimo pobūdį, kaltinamąją charakterizuojančius duomenis – anksčiau neteista, yra studentė, jog pats baudžiamasis procesas turėjo auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį K. L., todėl baudžiamojo poveikio priemonės jai skirti neprašo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą išteisintosios K. L. gynėjas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendį be pakeitimų. Taip pat prašo priteisti K. L. patirtas išlaidas už suteiktas advokato paslaugas.
3.1. Atsiliepime gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas plačiai ir išsamiai, ne tik perrašė visų liudytojų parodymus, tačiau ir juos aptarė savo akte bei vertino. Pažymi, jog nors prokuroras kelia klausimą dėl U. P. parodymų keitimo, tačiau vertinant liudytojos apklausą teisme ir atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, liudytoja plačiau paaiškino aplinkybes apie kurias nebuvo apklausta tyrėjos, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad liudytoja duotų parodymų nepakeitė, o paaiškino aplinkybes, kurias ji matė. Dėl liudytojo L. B. pažymi, kad iš teisme duotų parodymų matyti, jog šiam liudytojui dėl jo duodamų parodymų darė poveikį nukentėjęs asmuo, todėl teismas teisingai vertino ne tik pastarojo parodymus, bet ir teisingai pažymėjo nuosprendyje, kad nei vienas iš asmenų nematė, jog kaltinamoji būtų sudavusį smūgį (-ius) nukentėjusiajam į veido sritį.
3.2. Taip pat atsiliepime gynėjas nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą, net du kartus apklausė specialistą H. D., kuris apklausų metu patvirtino, jog nukentėjusysis galėjo sužalojimus pasidaryti ir pats, todėl šie parodymai buvo vertinami neatsietai nuo nukentėjusio parodymų ir vaizdo įrašo, esančio prie bylos. Pažymi tai, kad specialistas negalėjo kategoriškai pasakyti, ar sužalojimai nukentėjusiajam yra padaryti kaltinamosios veiksmais.
3.3. Gynėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuketėjusio parodymai dėl galimai suduoto smūgio yra nenuoseklūs. Nurodo, kad nukentėjusysis teigė, jog kaltinamoji buvo suėmusi jam už veido, tačiau aplinkybių galimai atlikto veiksmo nenurodo. Be to, nukentėjusysis apklausiamas teisme jau teigė, kad buvo smūgiuota į veidą. Pažymi ir tai, kad nukentėjusysis paklaustas proceso metu tvirtino, jog K. L. pateiktame vaizdo įraše jis nemato ant savo veido jokio sužalojimo. Nukentėjusysis teisme bandė įrodyti, kad K. L. pateiktas vaizdo įrašas darytas prieš jo vaizdo įrašą, tačiau iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog nukentėjusio E. K. pateiktas vaizdo įrašas, kuris detaliai aprašytas nuosprendyje, buvo padarytas pirmas, todėl net nukentėjusiajam pripažįstant, jog jis nemato jokio sužalojimo savo veide, kai jis buvo filmuojamas automobilyje, patvirtina, kad kaltinamoji nukentėjusiajam nepadarė jokio sužalojimo.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji K. L. ir jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinis skundas atmestinas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroro apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl K. L. išteisinimo. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, t. y. vertindamas tik K. L. išteisinančius įrodymus, o tuo tarpu nukentėjusiojo E. K., liudytojų U. P., L. B. parodymus, specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), atmetė kaip nepagrįstus, galutines išvadas grindė tik atrinkta bylos dalimi, nevertino surinktų įrodymų visumos.
6. Nagrinėjamoje byloje K. L. buvo kaltinama tuo, kad smurtaudama nežymiai sužalojo žmogų, t. y. tyčia ranka sugriebė nukentėjusiajam E. K. už skruostikaulių ir nagais nubrėžė kairės pusės skruostą bei rankos krumpliais kliudė viršutinę lūpą, padarydama muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidinio paviršiaus kairėje pusėje ir odos nubrozdinimą apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
7. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio nesunkaus nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis – veika, pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, o padariniai – fizinis skausmas arba žmogus nežymus sužalojamas ar trumpalaikis susargdinimas. Įstatymo leidėjas nedetalizuoja, kaip konkrečiai nukentėjęs asmuo turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad jam kaltininko tyčiniais veiksmais būtų sukelti pirmiau nurodyti padariniai, t. y. ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, o kaltininko veiksmus ir kilusius padarinius turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėtina ir tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, bet vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų intensyvumą, panaudotas priemones, pastangas juos darant, motyvą, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai K. L. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Vien tai, kad prokuroras nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas ir priėmė neteisingą sprendimą.
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę bei pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetinę reikšmę išteisintosios K. L. parodymams ir visiškai nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo E. K., liudytojų U. P., L. B. parodymus, asmens apžiūros protokole užfiksuotą informaciją bei specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, juos apibūdinančias aplinkybes ir specialisto H. D. paaiškinimus.
10. Pabrėžtina, jog išteisintoji K. L., nuo pat pirmosios jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, kad ji E. K. ranka už skruostikaulių sugriebusi nebuvo, nagais jo skruosto nesubraižė bei rankos krumpliais jo veido tikrai nekliudė. Išteisintoji neneigė, kad pamačiusi kaip E. K. rankų mostais stumia F. P., ji priėjo prie E. ir F., juos atskyrė vienas nuo kito, t. y. ranka ties E. krūtine pastūmė jį nuo F.. Kai ji atitraukė E. nuo F., E. savo mobilaus ryšio telefonu pradėjo jas filmuoti, o, tai pamačiusi, jos draugė taip pat savo mobilaus ryšio telefonu pradėjo viską filmuoti (1 t., b. l. 170–171). Būtent tokias pat aplinkybes, kad ji E. K. ranka už skruostikaulių sugriebusi nebuvo, nagais jo skruosto nesubraižė bei rankos krumpliais jo veido tikrai nekliudė, jog ji tik pastūmė E. nuo F., kad jis jos nestumdytų, išteisintoji K. L. nurodė ir apklausiama teisiamajame posėdyje. Ji taip pat paaiškino, kad jai atitraukus E. nuo F, E. pradėjo juos filmuoti, o ji bandė sustabdyti jo filmavimą. Ji ėjo link E. bandydama sustabdyti jo filmavimą, t. y. bandė atimti telefoną, kad jis jų nefilmuotų, o E. bandė blokuoti su savo rankomis ir ją stumti. Po to G. atitraukė ją nuo E. ir E. įsėdo į mašiną. V. pradėjo filmuoti, tik E. įlipus į mašiną. Taigi išteisintoji viso proceso metu duodama parodymus buvo nuosekli tvirtindama, jog ji ranka ties krūtine pastūmė nukentėjusįjį nuo F., bandė iš jo paimti telefoną, kad jis nefilmuotų, ir kategoriškai neigė jai inkriminuotus veiksmus, jog ji tyčia ranka sugriebė nukentėjusiajam už skruostikaulių ir nagais nubrėžė kairės pusės skruostą bei rankos krumpliais kliudė viršutinę lūpą ir tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidinio paviršiaus kairėje pusėje ir odos nubrozdinimą apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje.
11. Tuo tarpu analizuojant nukentėjusiojo E. K. nurodytas įvykio aplinkybes bei jo paaiškinimus dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių, išteisintosios K. L. jo atžvilgiu atliktų veiksmų, visgi yra pagrindas konstatuoti, jog dėl esminių aplinkybių E. K. parodymai nebuvo nuoseklūs.
11.1. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nukentėjusysis E. K. paaiškindamas įvykio aplinkybes nurodė, kad jis išlipo iš automobilio išgirdęs kai priėjusi K. L. ranka trinktelėjo į automobilio galinį stiklą. Jis nenorėjo leisti, kad apgadintų jo automobilį. Jam išlipus iš automobilio, K. L. pradėjo jį vadinti „triochala“ ir tuo pačiu metu bandė suduoti savo ranka į automobilį. Tai pamatęs, jis neleido to daryti ir tiesiog paėmė jos ranką bei patraukė atgal, nenaudodamas daug fizinės jėgos. Kai patraukė jos ranką, ji pradėjo agresyviai elgtis ir ėjo link jo. Jis, vengdamas konfliktų, pradėjo eiti atgal ir taip nutolo nuo automobilio apie 10 metrų, tačiau ji nenustojo eiti link jo. Galiausiai priėjusi prie jo, savo ranka ji jam suėmė už skruostikaulių ir suspaudė. Dėl tokio jos veiksmo jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Jis vengdamas konfliktų ir nenorėdamas naudoti prieš ją fizinės jėgos, tiesiog rankomis bandė blokuoti priėjimą prie jo veido srities. Vengdamas konfliktų jis ėjo link automobilio. Priėjęs prie automobilio jis į jį įsėdo ir visas konfliktas baigėsi. Atsisėdęs į automobilį juto didelį skausmą toje vietoje, kur K. L. jam buvo suėmusi ranka. Sėdint automobilyje U. P. jam pasakė, kad jo kairės pusės žandas yra sužeistas ir yra padarytas stiprus odos įbrėžimas. Jis iš karto pasinaudojo automobilyje esančiu veidrodžiu ir taip pat pastebėjo, kad yra padarytas sužalojimas. Jo dantyse yra įdėti tiesinantys „breketai“, kurie suspaudimo metu sužalojo jo žandų vidines sritis (1 t., b. l. 9–10).
11.2. Nukentėjusysis E. K. papildomos apklausos metu jau nurodė, kad K. L. ranka sugriebė jam už skruostikaulių ir jis, norėdamas apsiginti nuo jos, ją nustūmė nuo savęs, tačiau K. atėjo prie jo ir vėl norėjo ranka suimti jam už skruostikaulių, bet jis nustūmė jos rankas ir tada pradėjo nuo jos trauktis, tačiau ji vėl ėjo link jo ir vėl bandė ranka suimti jam už skruostikaulio, bet to padaryti jai jis neleido, dengdamasis sau veidą, ir ji tada rankos krumpliais vieną kartą kliudė jam veido sritį, pataikydama į viršutinę lūpą. Tada jis tiesiog nustūmė K. rankas ir nuėjo link savo automobilio bei atsisėdo į jį (1 t., b. l. 20–21). Būtent šios apklausos metu nukentėjusysis jau tvirtino, kad išteisintoji K. L. priėjusi prie jo ne tik ranka suėmė jam už skruostikaulių ir suspaudė, sukeldama fizinį skausmą ir padarydama odos įbrėžimą, bet dar ir tvirtino, jog išteisintoji K. L. rankos krumpliais vieną kartą kliudė jam veido sritį bei pataikė į viršutinę lūpą, taip sukėlė fizinį skausmą, padarė sužalojimus.
11.3. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. K. patikslino kai kurias jo paties anksčiau nurodytas aplinkybes, nurodydamas, kad K. L. jam sugriebė už žandikaulio apatinės dalies. Parodė, kad kažkuriuo momentu, kai jis ją atstūmė nuo savęs, bandė blokuoti, stumti jos rankas, ji jam pataikė krumpliais ar pirštu. Patyrė sužalojimus burnoje. Po to K. L. jį išvadino visaip - „triohala“. Juos išsiskyrė G.. Tada jis įsėdo į automobilį. Atsisukęs į U. P. pasakė, kad jam labai skauda kairę žandikaulio pusę. Atsuko žandą ir U. P. matė įbrėžimą. L. B. taip pat vėliau po įvykio, kai panelės jau išsiskirstė, matė, kad yra įbrėžimas.
12. Šiuo atveju analizuojant nukentėjusiojo E. K. duotus parodymus akivaizdžiai matyti, kad jie nėra nuoseklūs. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jam įsėdus į automobilį U. P. pasakė, jog jo kairės pusės žandas yra sužeistas ir yra padarytas stiprus odos įbrėžimas, kad tą įbrėžimą vėliau po įvykio matė ir liudytojas L. B., minėti liudytojai nepatvirtino, jie nurodė visai kitas aplinkybes, nei, kaip jau buvo minėta, nurodė pats nukentėjusysis.
12.1. Liudytoja U. P. apklausta ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 48–49) ir teisme tvirtino, kad ji nematė kaip K. L. E. trenkė, perbrėžė veido skruostus, padarė vidinius burnos pažeidimus. Tačiau liudytoja tvirtino, kad ji matė ant E. K. vieno skruosto įbrėžimą ir kitą įbrėžimą ant kito skruosto, jog buvo vidiniai burnos pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys į liudytojos parodymus duotus teisme, kai ji atsakydama į proceso dalyvių klausimus paaiškino, kad E. iš pradžių nepajuto skausmo, bet važiuojant link jos namų, E. pradėjo jausti skausmą. Kai grįžo, ji pašvietė į E. veidą ir ant veido matė sužalojimus, tokius įbrėžimus, kurie pradėjo tinti, jam labai pradėjo skaudėti. Apie vidinius sužalojimus sužinojo iš E., kai jis prasitarė, kad skauda. Iš pradžių ji pamatė tuos sužalojimus, o vėliau L. matė. E. sužalojimus pamatė būdami pas ją namuose. Šie liudytojos U. P. parodymai, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, ne tik kad nepatvirtina nukentėjusiojo E. K. parodymų, jog jam įlipus į automobilį U. jam pasakė apie perbrėžtą veidą, bet ir yra prieštaringi. Šios liudytojos parodymų prieštaringumas, jos nurodytų aplinkybių neatitikimas su kitais aptartais įrodymais, duoda pagrindo abejoti jos duotų parodymų teisingumu.
12.2. Liudytojas L. B. tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 78–79), tiek ir duodamas parodymus teisme, nurodė, kad kai E. grįžo į automobilį, jis tuo metu, o gal vėliau pastebėjo, jog E. įbrėžtas žandas. Įlipęs į automobilį E. pasakė, kad apsistumdė, tačiau apie įbrėžimą jis nieko nesakė. Nežinojo, kaip jis jaučiasi, nes nieko nesakė. Liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti nagrinėjamo įvykio aplinkybių, nes kaip tvirtino, kad jis „telefone buvau“ ir didžiosios dalies įvykių nematė. Be to, iš liudytojo teisme duotų paaiškinimų nėra aišku, kuriuo momentu, kaip nurodė liudytojas, pamatė ant E. veido įbrėžimą. Taigi šiuo atveju nors ir liudytojas L. B. teigė matęs ant E. veido įbrėžimą, tačiau kuriuo metu ir kokiomis aplinkybėmis šis sužalojimas buvo padarytas, liudytojas negalėjo nurodyti. Todėl šio liudytojo parodymai ne tik, kad nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, išskyrus tik tai, jog ant nukentėjusiojo veido liudytojas matė įbrėžimą, bet ir jais negali būti grindžiama išteisintosios K. L. kaltė.
13. Nors nukentėjusysis E. K. vėlesnės papildomos apklausos metu bei teisme parodė, kad pirminėje apklausoje jis nepasakė, jog K. L. krumpliais jam kliudė viršutinę lūpą, nes pamiršo apie tai pasakyti, tačiau šios jo nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai neįtikima, kad nukentėjusysis E. K., kuris tvirtino, jog K. L. smurtiniais veiksmais jam buvo sukeltas stiprus fizinis skausmas, padaryti sužalojimai, būtų pamiršęs nurodyti aplinkybes, kurios ne tik jam sukėlė neigiamas emocijas, bet ir, anot jo, sukėlė stiprų fizinį skausmą. Be to, nukentėjusiojo parodymais duoda pagrindo abejoti ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės „Iš tiriamojo žodžių, buvo suduotas smūgis kumščiu į veidą, po to keletą kartų ranka sugriebė už veido“. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas H. D. patikino, kad tyrimo metu pats nukentėjusysis sakė, jog jam sudavė kumščiu, kad būtent iš nukentėjusiojo žodžių yra rašomos įvykio aplinkybės.
14. Nukentėjusiojo E. K. nurodytų įvykio aplinkybių, išskyrus tik tai, kad tarp nukentėjusiojo ir K. L. buvo žodinis konfliktas, K. stumtelėjo nukentėjusįjį nuo F. P., o nukentėjusiajam pradėjus filmuoti, K. L., eidama link nukentėjusiojo, ne kartą bandė atimti telefoną, reikalaudama nefilmuoti, nepatvirtina ir įvykio vietoje buvusios F. P., G. J., V. A. bei paties nukentėjusiojo darytame ir teismui pateiktame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės.
14.1. Liudytoja F. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama teisme buvo nuosekli paaiškindama įvykio aplinkybes. Liudytoja parodė, kad E. išlipęs iš automobilio ją pastūmė. Kai K. tai pamatė, pastūmė E., kad jis nekeltų prieš ją rankos. Tada E. pradėjo jas filmuoti. Ji nematė, kad K. būtų lietusi nukentėjusiojo veidą. Kai E. sėdo į automobilį, ji nematė, kad jo veidas būtų perbrėžtas. Apie tai, kad E. veidas buvo perbrėžtas ji sužinojo, kai jai vėliau paskambino U. P..
14.2. Liudytoja G. J. apklausiama viso proceso metu taip pat nuosekliai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kad E. išlipęs iš mašinos pastūmė F., o K. tai pamačiusi ranka pastūmė E. nuo F.. Po pastūmimo tarp K. ir E. kilo žodinis konfliktas. To konflikto metu K. ėjo link E., tuo metu E. filmavo. Ji brovėsi į pokalbį tarp K. ir E.. Po to E. nuėjo į mašiną. Liudytoja tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodama parodymus teisme tvirtino, jog ji nematė ant E. veido jokio įbrėžimo ir nematė, kad K. būtų trenkusi E. į veidą.
14.3. Liudytoja V. A. taip pat viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog ji nematė, kad E. būtų sužalotas. Liudytoja parodė, kad E. pradėjo stumdyti F., tada atėjo K. ir patraukė E. nuo F.. E. su K. tarpusavyje susistumdė. Nematė, kad po to E. būtų sužalotas. Prisimena, kad E. įlipęs į mašiną pradėjo filmuoti, tai ir ji pradėjo filmuoti.
15. Kaip jau buvo minėta, liudytojų F. P., G. J., V. A. parodymai, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nes jie ne tik sutampa tarpusavyje, sutampa su išteisintosios nurodytomis įvykio aplinkybėmis, bet jų parodymai atitinka ir byloje pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, nepatvirtina nukentėjusiojo E. K. parodymų. Nors nukentėjusysis E. K. ir nurodė, kad K. L. ne tik jį pastūmė, bet ir griebė jam už veido, sudavė krumpliais jam per veidą, taip sukeldama ne tik fizinį skausmą bet ir padarydama sužalojimus, tačiau šių jo nurodytų aplinkybių, išskyrus tik specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus, kiti bylos duomenys nepatvirtina. Kaip jau buvo minėta, nors liudytojai U. P. ir L. B. tvirtino, kad matė, jog E. K. buvo padaryti sužalojimai, tačiau šių liudytojų parodymai nėra nuoseklūs nei patys atskirai, nei vertinant juos kartu su kitais bylos įrodymais, nukentėjusiojo E. K. parodymais, bei nėra tiek patikimi, kad nesant kitų neginčijamų kaltės įrodymų, vien jais būtų galima pagrįsti K. L. kaltę, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
16. Kartu pažymėtina, kad bet kokiu atveju asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-48-495/2021 ir kt.). Taigi šiuo atveju, nors nukentėjusiajam E. K. specialisto išvadoje Nr. G 1573/2022(04) ir nustatyti sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti nagrinėjamo įvykio metu, tačiau tai negali būti pagrindu konstatuoti, jog šiuos sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent išteisintoji K. L..
17. Teisėjų kolegija pažymi, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, teismo išvados dėl kaltinamosios kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamosios naudai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neabejotinų objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių, kad K. L. 2022 m. spalio 31 d. apie 19.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia ranka sugriebė nukentėjusiajam E. K. už skruostikaulių ir nagais nubrėžė kairės pusės skruostą bei rankos krumpliais kliudė viršutinę lūpą, padarydama muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidinio paviršiaus kairėje pusėje ir odos nubrozdinimą apatinio žandikaulio kairės šakos projekcijoje, ir tokiais veiksmais nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl K. L. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, kad ji nepadarė veikos, turinčios jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nenurodant konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, prokuroro nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, nėra pagrindo.
18. Prokuroras apeliaciniu skundu taip pat prašė spręsti klausimą dėl K. L. BK 37 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog K. L. atžvilgiu priimtas skundžiamas išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Dėl proceso išlaidų
19. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą išteisintosios K. L. gynėjas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo priteisti K. L. patirtas išlaidas už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
20. Kaip numatyta BPK 106 straipsnio 3 dalyje, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2021, Nr. 2K-70-942/2022). Nagrinėjamu atveju byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą ir prokuroro apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, t. y. K. L. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, paliktas galioti, todėl spręstina, jog K. L. išlaidos, patirtos apmokant gynėjo teisines paslaugas, turi būti atlygintinos.
21. K. L. patyrė iš viso 750 Eur dydžio išlaidas advokato Ramūno Dobrovolskio teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos tinkamais rašytiniais įrodymais – sąskaita už teisines paslaugas, mokėjimo kvitas (3 t., b. l. 31, 32) ir, įvertinus nagrinėjamos bylos apimtį (susipažinimas su prokuroro apeliaciniu skundu, konsultacija, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, gynyba Šiaulių apygardos teisme), joje keltų teisinių klausimų sudėtingumą, gynėjo suteiktų paslaugų apimtį, laikytinos pagrįstomis.
22. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl K. L. priteistinų išlaidų dydžio atsižvelgia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo rekomenduojamus maksimalius dydžius, taip pat į K. L. suteiktas teisines paslaugas, bylos nagrinėjimo trukmę. Esant šioms aplinkybėms, K. L. iš valstybės priteistina 750 Eur jos patirtų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrįstos ir nėra per didelės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą.
Priteisti išteisintajai K. L. iš valstybės 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur patirtų proceso išlaidų advokato darbui apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą.