Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Virginijos Liudvinavičienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

– pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Iš D. P. ir E. B. solidariai nukentėjusiajai A. B. priteista 803,61 Eur (aštuoni šimtai trys eurai ir 61 ct) turtinei ir 16 000 Eur (šešiolika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. P. ir E. B. solidariai E. B. priteista 16 000 Eur (šešiolika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. P. ir E. B. priteista po 300 Eur (tris šimtus eurų) A. B. patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį taip pat nuteistas E. B., o pagal BK 284 straipsnį – A. K., tačiau nuosprendis dėl jų nuteisimo neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad D. P. ir jo gynėjas skunduose nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje, dėl abiejų apeliacinių skundų argumentų pasisako bendrai, tuo pačiu vertindamas ir individualius konkretaus apeliacinio skundo argumentus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame teismo baigiamajame akte: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-28-489/2016 ir kt.). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys Nr. 2K-67-699/2018, Nr. 2K-309-495/2019 ir kt.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, atlikusi įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei pirmosios instancijos teisme patikrintus įrodymus, konstatuoja, kad, kitaip, negu nurodoma apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, aptartų taisyklių nepažeidė.

Esant nustatytoms aplinkybėms, byloje nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė bei įvertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnių reikalavimus, todėl jais remdamasis neteisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes ir D. P. nusikalstamus veiksmus netinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį.

Dėl D. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad D. P. smūgis nebuvo stiprus, nes suduotas kairės rankos išorine puse, nukentėjusiajam esant sėdimoje padėtyje, todėl negalėjo sukelti mirtinų pasekmių, tačiau tokius argumentus paneigia nuteistojo paaiškinimai apie smūgio sudavimo aplinkybes, jo lokalizaciją ir ekspertų išvados apie D. B. veido srityje nustatytų sužalojimų lokalizaciją.

Šioje byloje, siekiant nustatyti D. B. padarytų sužalojimų lokalizaciją, jų pobūdį, padarymo mechanizmą ir mirties priežastį buvo paskirti ir atlikti keli specialių žinių reikalaujantys tyrimai. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. lapkričio 21 d. specialisto išvados Nr. M 610/2018(04), matyti, kad atlikus D. B. lavono tyrimą ant dešinės alkūnės ir dešinio dilbio ištiesiamajame paviršiuje buvo rasti nubrozdinimai, tačiau jie padaryti ne įvykio metu, o prieš 1–3 paras, iki nukentėjusiojo mirties, pastarajam kontaktuojant su kietais bukais paviršiais griuviminės traumos metu (t. 1, b. l. 49–51). Taigi, mirusiojo alkūnių srityje nustatytų sužalojimų nėra pagrindo sieti su nagrinėjamu įvykiu. Nors įvykio metu D. B. alkūnės jau buvo nubrozdintos, tačiau, jam krintant nuo patirto smūgio, nubrozdinimai nebuvo pažeisti, o tai taip pat kelia pagrįstas abejones nuteistojo D. P. parodymų dalimi, kad D. B. po jo suduoto smūgio nekrito aukštielninkas, o alkūnėmis atsirėmė į įvykio vietoje buvusį kietą pagrindą. Be to, nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis, krisdamas aukštielninkas po jo suduoto smūgio, atsirėmė alkūnėmis, kelia abejones dar ir dėl to, kad žmogus, patyręs išorinį poveikį į veido sritį ir krisdamas aukštielninkas, nesąmoningai rankas paprastai tiesia į priekį, siekdamas išlaikyti pusiausvyrą ir tokiu atveju ne tik kūnu, bet ir galva (šiuo atveju pakaušio sritimi) kontaktuoja su įvykio vietoje esančiu paviršiumi (šiuo atveju asfaltu, sušalusiu gruntu). Tam neprieštarauja ir nustatyta įvykio vietoje nukentėjusiojo lavono poza: jis gulėjo ant nugaros šalia kūno ištiestomis rankomis. Kad nukentėjusysis krisdamas galėjo saugoti galvą ir specialiai nukristi ant alkūnių, paneigia aplinkybė, jog pastarasis įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas sunkus girtumo laipsnis), o tai rodo, kad jo koordinacija ir savisaugos instinktas buvo sutrikę. Šią aplinkybę patvirtina ir pirmosios instancijos teisme duoti liudytojo M. V. parodymai, kad įvykio metu matė D. P. metro atstumu nuo D. B., kuris buvo pusiau gulomis beveik ant asfalto krašto, tarp asfalto ir žolės, ir atrodė tarsi „pasmegęs“ bei „sudribęs“.

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. lapkričio 21 d. specialisto išvados Nr. M 610/2018(04) matyti, kad D. B. lavono tyrimo metu nustatytas galvos smegenų sumušimas, povoratinklinė kraujosruva, muštinė žaizda ir kraujosruva pakaušio kairėje pusėje galėjo būti padaryti jam griūnant aukštielninkam ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių (t. 1, b. l. 49–51). Šioje išvadoje nenurodyta, ar nukentėjusysis galvos traumą patyrė griūdamas aukštielninkas iš stovimos, ar iš sėdimos padėties, tačiau iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. vasario 4 d. specialisto išvados Nr. PM 1/2019-610/2018(04), kuria buvo papildyta 2018 m. lapkričio 21 d. specialisto išvada Nr. M 610/2018(04), matyti, kad D. B. galvos pakaušio srityje nustatytas sužalojimas, nuo kurio įvyko mirtis, galėjo būti padarytas ir jam sėdint ant žemės bei tuo metu gavus smūgį į veidą, dėl patirto smūgio iš sėdimos padėties trenkiantis galva į kietą paviršių. Tai, pasak eksperto J. Sakalo, įrodo nukentėjusiojo galvoje rastų išorinių ir vidinių sužalojimų tarpusavio išsidėstymas: muštinė žaizda ir kraujosruva pakaušio kairėje pusėje, kontuziniai židiniai smegenų kairės kaktinės skilties pamatiniame paviršiuje, kairės smilkininės skilties pamatiniame ir išoriniame paviršiuje ir dešinės smilkininės skilties pamatiniame paviršiuje (t. 1, b. l. 55–56). Aplinkybę, kad D. B. padarytas sužalojimas, atsižvelgiant į jo lokalizaciją, kontuzinių židinių išsidėstymą galvos smegenų pamatiniame paviršiuje, būdingas griuvimui aukštielninkam, įskaitant ir griuvimą iš sėdimos padėties, patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. komisinės ekspertizės akto Nr. EKM 37/2020 (01) išvados (t. 5, b. l. 23–27) bei teismo medicinos eksperto J. Rybalko, turinčio 30 metų ekspertinio darbo stažą tiriant mirusių žmonių kūnus ir jų dalis, paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Teismo medicinos ekspertų išvados ir jų paaiškinimai patvirtina, kad labiausiai tikėtina, jog D. B. galvos smegenų traumą patyrė nuo trauminio poveikio į dešinės viršutinės lūpos sritį, griūdamas aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkdamas į kietą paviršių. Ekspertai, vertindami sužalojimų, nustatytų pakaušio srityje, pobūdį, neatmetė, kad nukentėjusysis sužalota pakaušio sritimi galėjo į kietą paviršių atsitrenkti ir ne vieną kartą. Ekspertas J. Rybalko pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tam, jog būtų atsiradęs mirtį sukėlęs sužalojimas, pakako ir vieno atsitrenkimo pakaušiu į kietą buką pagrindą, tačiau nagrinėjamu atveju neatmetama, jog į kelio dangą buvo ne vienas atsitrenkimas. Veido srityje nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti trimis poveikiais.

Kaip jau minėta, specialisto išvadose ir komisinės ekspertizės akte nustatytas sužalojimų pobūdis ir lokalizacija bei mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo mechanizmas sutampa su D. P. pirminės apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje nurodytoms įvykio aplinkybėms, kad nuo jo smūgio į veido sritį ir nuo E. B. suduotų smūgių D. B. krito aukštielninkas ant kieto pagrindo (t. 2, b. l. 54–55, 56–64).

Anot apeliantų, D. B. po D. P. suduoto smūgio buvo sąmoningas, nes nugriuvęs sėdosi, bandė keltis, kažką kalbėjo, todėl tai patvirtina, kad po nuteistojo smūgio nukentėjusysis mirtinos traumos nebuvo patyręs. Šį skundo argumentą paneigia teismo medicinos ekspertų išvados, kurias papildo kiti bylos faktiniai duomenys. Iš specialistų ir ekspertų išvadų bei jų paaiškinimų teisme matyti, kad D. B. po mirtį lėmusio pakaušio sumušimo trumpą laiką – nuo kelių sekundžių iki kelių minučių – galėjo savarankiškai kažkiek judėti, sėstis (t. 1, b. l. 49–51, 55–56; t. 5, b. l. 23–27; 63–67).

Iš D. P. ir A. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad viskas įvyko labai greitai. Jie įvykio vietoje užtruko apie 3–5 minutes. E. B. po nuteistojo D. P. D. B. suduoto smūgio į įvykio vietą atvyko po kelių sekundžių. Tai, kad D. P. su A. K. namo grįžo po 10 minučių nuo išvažiavimo, patvirtino ir liudytoja apklausta jų motina A. G. (P.). Visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir paneigia skundų argumentus, kad tarp nuteistojo D. P. nukentėjusiajam į veido sritį suduoto smūgio ir kilusių mirtinų padarinių nėra priežastinio ryšio. Tiek apeliantas, tiek nuteistasis E. B. smūgius nukentėjusiajam sudavė per kelias minutes ir D. B. iš karto po jam E. B. suduotų smūgių neberodė jokių gyvybės ženklų. Taigi, aplinkybės, kad nukentėjusysis po D. P. suduoto smūgio labai trumpai atliko kažkokius judesius ar kažką murmėjo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog tarp šių nuteistojo nustatytų smurtinių veiksmų ir atsiradusių padarinių byloje pasitvirtino tiesioginis priežastinis ryšys.

Pagal priežastinio ryšio teoriją, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų padarinių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina padarinių atsiradimo riziką. Realybėje gali egzistuoti daug kurių nors padarinių priežasčių ir adekvati priežastis gali būti ne vienintelė, tačiau tik ji, paversdama tikrove tam tikrų padarinių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių (kasacinė nutartis Nr. 2K-390-1073/2017). Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius, kaip ir nagrinėjamu atveju.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog nukentėjusiojo D. B. mirtį lėmė ne sužalojimai, padaryti bendrais D. P. ir E. B. veiksmais, rankomis suduodant smūgius į nukentėjusiojo veido sritį, o galvos smegenų sumušimas ir kraujo išsiliejimas, kurį nukentėjusysis patyrė griūdamas nuo nuteistųjų suduotų smūgių į veido sritį ir galva atsitrenkdamas į kelio dangą, pagrįstai sprendė, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp D. P. neteisėtų smurtinių veiksmų ir kilusių mirtinų padarinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-247/2009, Nr. 2K-153-511/2020 ir kt.). Nors įvykio metu nukentėjusysis buvo sunkaus girtumo būklės ir tai turėjo įtakos jo koordinacijai, pusiausvyrai po smūgio, tačiau ne šis šalutinis veiksnys, o būtent D. P. bei jo bendrininko bendri smurtiniai tyčiniai veiksmai, buvo lemiama D. B. mirties kilimo sąlyga.

Pasak apelianto D. P., teismas nepagrįstai jį pripažino D. B. nužudymo bendravykdytoju, nes jis negali būti atsakingas už E. B. smurtinius veiksmus, dėl kurių iš anksto nesitarė. Pripažįsta, kad nesiėmė jokių veiksmų sustabdyti E. B., tačiau jo manymu, tai nepatvirtina, jog tokiems jo veiksmams pritarė. Šie nuteistojo D. P. argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais, tačiau, priešingai, negu mano nuteistasis, jis tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes.

Kaip matyti iš D. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dieną prieš įvykį D. B. su E. D. buvo atėję pas jo patėvį E. B. į namus, kuriuose gyveno ir nuteistasis kartu su savo motina A. G. (P.). D. B. kumščiu trenkė E. B. į veidą, nes jis jiems neatvežė alkoholio. Tuomet E. B., lipdamas laiptais jam pasakė „D., duok jiems į galvą“, tačiau D. P. tuo metu nieko nedarė. Kai kitą dieną į kiemą vėl atėjo neblaivūs D. B. su E. D., jis juos iš kiemo išstūmė. Paskui atvažiavo brolis A. K., kuriam paskambinusi motina pasiguodė, kad vėl buvo atėję neblaivūs nukentėjusieji, todėl jis kartu su broliu išvyko nukentėjusiųjų ieškoti. Tai, kad D. P. su A. K. važiavo ieškoti D. B. su E. D., turėdami tikslą juos sumušti, patvirtina D. P. parodymai, kad jis suprato, jog su A. K. važiuoja nukentėjusiųjų sumušti, išlipdamas iš automobilio pasiėmė beisbolo lazdą, liudytojo M. V. parodymai, kad jis matė, kaip nuteistieji iš karto pasiskirstė vienas prie vieno, antras prie kito nukentėjusiojo, girdėjo, kaip A. K., priėjęs prie E. D. pastarajam sakė: „ką, tu E. sumušei“, ir jam sudavė smūgius. D. P., kaip pats tvirtino, smogė ant žemės sėdinčiam D. B., nors šis buvo akivaizdžiai neblaivus ir jokios grėsmės tuo metu nekėlė.

Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad D. P. su E. B. nebuvo detaliai aptarę D. B. sumušimo aplinkybių, tačiau D. P., žinodamas savo patėvio nuostatas prieš nukentėjusįjį, pritarimą E. B. pasiūlytiems smurtiniams veiksmams prieš jį patvirtino konkliudentiniais veiksmais, t. y. byloje nustatytais aktyviais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir kartu nebyliu pritarimu E. B. prieš D. B. smurtiniams veiksmams. D. P. žinojo, kad yra sudavęs nukentėjusiajam į svarbią gyvybei vietą – galvą smūgį, nuo kurio pastarasis krito aukštielninkas, matė, kad į įvykio vietą atvykęs E. B. nusiteikęs agresyviai, nes iš pradžių smogė E. D. į veidą ir, šaukdamas „D., ar taip daros“, „D., tu man į dantis davei“, puolė prie D. B., tačiau savo patėvio nuo tolesnio smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo nesulaikė. Be to, matydamas, kad po E. B. į galvos sritį suduotų smūgių D. B. vėl nukrito ir nebeatsikelia, jokios pagalbos sužalotam D. B. nekvietė, jo būkle nesidomėjo ir, sėdęs į automobilį, su A. K. iš įvykio vietos pasišalino. Po kiek laiko į įvykio vietą buvo sugrįžęs, nes girdėjo triukšmą, tačiau prie gulinčio D. B. net nepriėjo.

Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad nuteistasis D. P., tyčia suduodamas smūgį į veido sritį neblaiviam nukentėjusiajam, turėjo ir galėjo numatyti, kad tokiais veiksmais nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei gali sukelti sunkias, net ir mirtinas pasekmes, tačiau kilsiančioms pasekmėms buvo abejingas. Nors mirtinų pasekmių nesiekė, tačiau veikdamas byloje nustatytomis aplinkybėmis, galėjo jas numatyti ir leido joms kilti. Gynėjo skundo argumentas, kad D. P. dėl jauno amžiaus ir patirties stokos negalėjo numatyti, jog nuo jo vieno smūgio nukentėjusysis patirs mirtį sukėlusį sužalojimą, yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad įvykio metu D. P. turėjo vienuolikos klasių išsilavinimą, buvo pilnametis, matė, jog aplinkui kieta danga, jog nukentėjusysis yra apsvaigęs nuo alkoholio, todėl jam be jokios abejonės pakako tiek išsilavinimo, tiek gyvenimiškos patirties suprasti, kad nukentėjusysis, dėl jo smūgio krisdamas, gali patirti nustatytus sužalojimus. Taigi, apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad jis nužudė D. B., veikdamas ne neatsargia, o tyčine kaltės forma – netiesiogine tyčia, ir D. P. nustatytus nusikalstamus veiksmus tinkamai įvertino kaip tyčinį kito žmogaus nužudymą.

Formuojamoje teismų praktikoje yra nurodyta, kad, kai smurtauja keli asmenys, turėdami kad ir netiesioginę tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja smurtavimo procese, nėra būtina, jog kiekvieno iš vykdytojų padarytas poveikis būtų mirtinas. Nagrinėjamu atveju byloje neabejotinai nustatyta, kad tiek dėl D. P., tiek dėl E. B. smurtinių veiksmų į veido sritį D. B. griuvo aukštielninkas, pakaušiu trenkėsi į kietą buką paviršių ir taip dėl jų bendrų veiksmų patyrė sunkią galvos traumą, dėl kurios išsiliejus kraujui po galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas visas aptartas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad D. P. bendrais su E. B. veiksmais, smūgiuodami nukentėjusiajam į galvos sritį, tyčia nužudė D. B., nes jie bendromis pastangomis siekė to paties nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo ir veikė bendrininkų grupe.

Gynėjo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai inkriminavo chuliganiškas paskatas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistojo D. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 284 straipsnį, paneigia byloje nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės, kurias patvirtina bylos faktiniai duomenys. Kaip jau minėta, dieną prieš įvykį tarp D. B. ir E. B. buvo kilęs konfliktas, o įvykio dieną neblaivūs D. B. su E. D. buvo pasirodę E. B. namų kieme. D. P. patvirtino, kad po konflikto E. B. jam sakė nukentėjusiesiems „duoti į galvą“, todėl visi nuteistieji įvykio dieną vyko jų ieškoti. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad siekis smurtauti susiformavo dėl asmeninių paskatų, tačiau jos peraugo į chuliganiškas.

Nuteistieji D. P., A. K. ir buvęs įvykio vietoje liudytojas M. V. parodė, kad D. P. su broliu A. K. viešojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, pamatę nukentėjusiuosius, išlipo iš automobilio ir tuoj pat puolė prie akivaizdžiai neblaivių nukentėjusiųjų: A. K. prie E. D., o D. P. – prie D. B., nors nukentėjusieji jiems jokios grėsmės nekėlė. Tai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusysis D. B. prieš jį vartojamo smurto metu sėdėjo ant žemės ,,sukritęs“, buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Taigi, tokiomis aplinkybėmis jį ,,auklėti“ dėl asmeninių paskatų nuteistieji neturėjo jokio pagrindo. D. P. su E. B., veikdami ypač įžūliai viešoje vietoje, esant kitų asmenų, D. B. mušė dėl menkavertės dingsties. Tai, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas įžūliu elgesiu, demonstruojančiu nepagarbą aplinkiniams, pripažįstama ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-281/2013).

D. P. įvykio metu buvo pilnametis, pagrindinio išsilavinimo, normalaus protinio išsivystymo, todėl, smurtauti prieš kitą žmogų pasirinkęs viešąją vietą, suprato, kad savo tyčiniais smurtiniais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o įvykio vietoje bet kada gali pasirodyti ir kiti šalia gyvenę asmenys, sutrikti visuomenės rimtis ir tvarka ir šių padarinių norėjo. Į įvykio vietą, išgirdusios šūksnius ir keiksmažodžius, atėjo V. M. ir J. D.. Dėl sumušto D. B., kuris gulėjo ant kelio be gyvybės ženklų, į įvykio vietą buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, teisėsaugos pareigūnai. Nuteistojo veiksmai neabejotinai sutrikdė visuotinai priimtinas visuomenės gyvenimo taisykles, sukėlė sumaištį, išgąstį, V. M. buvo atitraukta nuo ūkio darbų, buvo sustabdytas eismas ir pan. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis D. P., veikdamas bendrininkų grupe su E. B., iškėlė savo neteisėtai realizuojamus interesus aukščiau kitų asmenų teisėtų viešų interesų ir juos pažeidė. Tokiu būdu nuteistasis D. P. demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė viešąją tvarką. Sutiktina su gynėjo nuomone, kad nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnyje, gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, kaltininkas tiksliai numato galimus neigiamus aplinkiniams ir aplinkai padarinius ir siekia juos sukelti. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti konkrečiai nesuvokdamas, kokį poveikį visuomenei gali turėti jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Šiuo atveju nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, kuri pasekmių atžvilgiu buvo neapibrėžta.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad D. P. bendrais veiksmais su E. B. tyčia nužudė D. B. veikdami dėl chuliganiškų paskatų ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismo priimtas nuosprendis turi būti aiškus ir suprantamas, jame negali būti jokių prieštaravimų ar neaiškumų. Kaip matyti iš nuosprendžio, aprašomojoje dalyje teismas nustatė, kad nuteistieji D. P. ir E. B. tyčia nužudė bejėgiškos būklės dėl sunkaus girtumo buvusį D. B.. BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tyčia nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Tačiau teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje šį veiksmus kvalifikuojantį požymį pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytą, palikdamas tik vieną kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas, ir jiems bausmę paskyrė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Iš pirmosios instancijos teismo išdėstytų nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir padarytų išvadų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, išdėstydamas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes ir veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepagrįstai nustatė, jog D. P. ir E. B. tyčia nužudė bejėgiškos būklės asmenį. Taip nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK 305 straipsnyje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nėra esminis BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme, nes gali būti ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Be to, BK 284 straipsnio sudėtis reikalauja nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti ne tik viešoje vietoje padarytus įžūlius veiksmus, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, bet nurodyti dėl viešosios tvarkos pažeidimo atsiradusias pasekmes: sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybes, kilusių padarinių nekonkretizavo, nors vėliau, aprašydamas veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį motyvus, konstatavo, kad šiais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka (nuosprendžio 19 lapas). Kadangi minėtame įstatyme numatyti padariniai nebuvo atskleisti ir kaltinamajam akte, teisėjų kolegija, išpildžiusi BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio reikalavimus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo D. P. įžūliais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, siekiant pašalinti nuosprendyje esančius prieštaravimus ir netikslumus, apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalina aplinkybę, kad nuteistieji D. P. ir E. B. tyčia nužudė bejėgiškos būklės dėl sunkaus girtumo D. B. ir nustato, kad: D. P. su E. B., veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė D. B. ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. jie 2018 m. lapkričio 20 d., apie 16.30 val., viešoje vietoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, dėl chuliganiškų paskatų ir menkavertės dingsties, veikdami bendrais veiksmais, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, panaudojo fizinį smurtą prieš apsvaigusį nuo alkoholio (nustatytas sunkus girtumo laipsnis) D. B.: D. P. sudavė ranka vieną smūgį sėdinčiam ant žemės D. B. į veido sritį, po to netrukus E. B. sudavė ranka ne mažiau kaip du kartus sėdinčiam ant žemės D. B. į veido sritį. Nukentėjusiajam dėl suduotų smūgių nugriuvus bei atsitrenkus galva į kelio dangą, abu, D. P. su E. B. bendrais veiksmais D. B. padarė sužalojimus – galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, muštinę žaizdą ir kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje, muštinę žaizdą ir kraujosruvą viršutinės lūpos dešinėje pusėje, nubrozdinimus dešiniame momenyje, kaktos dešinėje pusėje, nuo kurių – dėl galvos smegenų sumušimo – D. B. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu jie bendrais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė D. B. ir sutrikdė viešąją tvarką.

Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, D. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl bausmės paskyrimo

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, nusikalstamos veikos stadiją, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Už BK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto labai sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas išimtinai be jokių alternatyvų yra nustatęs tik laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Pirmosios instancijos teismas D. P. pagal 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė laisvės atėmimą 8 metams ir 6 mėnesiams.

Apygardos teismas pagal 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nustatydamas D. P. skirtinos bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad jis padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia. Šio nusikaltimo padariniai negrįžtami, nes nukentėjusysis D. B. neteko gyvybės. Byloje nenustatyta D. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis inkriminuotą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apygardos teismas taip pat įvertino, kad D. P. yra jauno amžiaus, nėra įrašytas į psichikos ir priklausomybės ligų įskaitą. Jis baustas administracine tvarka, tačiau nusikalto pirmą kartą, mokosi, Šiaulių profesinio rengimo centro administracijos ir Šeduvos miesto seniūnijos apibūdinamas teigiamai. D. P. nėra vedęs, tačiau su drauge augina mažametę dukrą. Jauna šeima gyvena su jo mama ir broliais. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. P. bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jam už nurodytame BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą paskyrė artimą sankcijoje numatytos bausmės minimumui bausmę – laisvės atėmimą 8 metams ir 6 mėnesiams.

Skunde nuteistasis mano, kad tokios rūšies ir dydžio bausmė yra per griežta, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Toks apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Tačiau tokių aplinkybių tiriamu atveju teisėjų kolegija nenustatė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, kuriomis remiantis, net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas (kasacinės nutartys Nr. 2K-293-697/2015, Nr. 2K-54-648/2016, Nr. 2K-24-689/2019 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra nei BK 62 straipsnio 1 dalyje, nei BK 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, suteikiančių pagrindą D. P. paskirti švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, bausmę, nei jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs D. P. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusius padarinius, nusikaltimo padarymo aplinkybes, pastarajam nustatė veiksmingą, proporcingą nuteistojo pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkančią teisingumo principą laisvės atėmimo bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. P. netaikė BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su nuteistojo socialiniais, šeiminiais ryšiais ir asmenybe, nėra išskirtinės ir nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui, vadovaujantis BK 62 straipsniu, ar BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirti švelnesnę, t. y. su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę. Be to, apygardos teismas į jas atsižvelgė nuteistajam nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę, artimą baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytam šios bausmės minimumui. Todėl dar kartą iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo. D. P. apskųstuoju nuosprendžiu paskirta 8 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, esant vienam jo veiksmus kvalifikuojančiam požymiui ir vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nėra aiškiai per griežta. Be to, už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės tinkamai subendrintos pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą apėmimo būtu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad subendrinta bausmė paskirta per griežta.

Gynėjas prašo D. P. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau šį prašymą sieja su nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nustatė, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Šis nusikaltimas yra priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis 6 dalis), o BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinius skundus atmesti.

Iš Šiaulių apygardos teismo 2021m. sausio 6 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad D. P. ir E. B. nužudė D. B., kai jis buvo bejėgiškos būklės dėl sunkaus girtumo laipsnio.