Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-190/2014

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00290-2013-9

2014 m. kovo 24 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. Č. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., ir jam paskirtas laisvės atėmimas 3 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Č. nuteistas už tai, kad tyčia, tikslu savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, 2011-12-01 paprašė T. M. kreiptis į UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotą adresu (duomenys neskelbtini), dėl automobilio nuomos, o išnuomavus automobilį perduoti jį M. Č., bei nutylėdamas esminę apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybę, kad automobilio grąžinti neketina ir tokiu būdu suklaidindamas T. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją L. L., pastarajam dėl suklydimo apgaulės įtakoje sutikus išnuomoti automobilį jo paprašytam išsinuomoti automobilį T. M. ir perduoti jam, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujama L. L., sudarė su T. M. 2011-12-01 transporto priemonės nuomos sutartį Nr. V 2011-12-01/01, kurios pagrindu T. M. laikotarpiui nuo 2011-12-01 iki 2012-01-01 buvo perduotas naudotis UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis LAND ROVER RANGE ROVER SPORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 70 000 litų vertės, kurį vėliau T. M. žodiniu susitarimu perdavė naudotis M. Č.. Tokiu būdu M. Č. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, automobilį LAND ROVER RANGE ROVER SPORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas bendrovei 70 000 Lt dydžio materialinę žalą.

Nuosprendyje nurodoma, jog apklaustas teismo posėdyje teismo psichiatras ekspertas Arūnas Galinis šias ekspertizės išvadas patvirtino. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog M. Č. pasirinko tokią gynybos poziciją, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytą veiką.

Teismas M. Č. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme grindė liudytojų J. K., A. S., E. Z., T. M. parodymais, Asmens parodymo atpažinti M. Č. pagal jo nuotrauką bei kitais rašytiniais įrodymais.

M. Č. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė ir savo elgesio ir kitų bylos aplinkybių dėl automobilio nuomos nepaaiškino. Atlikta psichiatrinė ekspertizė patvirtino, kad M. Č. pakaltinamas ir teismo posėdyje psichiatras ekspertas šias išvadas patvirtino. Tačiau, anot nuteistojo gynėjo, byloje yra duomenys, kad M. Č. Norvegijoje buvo paskirtas priverstinis gydymas psichiatrinėje įstaigoje trims metams ir medicininių dokumentų apie ligą ir gydymą užsienyje, duodami išvadą ekspertai neturėjo. Be to, po ekspertizės atlikimo iki bylos nagrinėjimo teisme praėjo tam tikras laiko tarpas, o turint omenyje, kad M. Č. jau anksčiau turėjo sveikatos problemų ir buvo gydomas, todėl laikant jį suimtą, sveikatos būklė galėjo pablogėti, tačiau teismas atmetė gynybos prašymą atlikti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismas, darydamas išvadą, jog M. Č. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, neatkreipė dėmesio į UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymus ir kitas bylos aplinkybes, jų nevertino. Byloje nėra duomenų apie automobilio buvimo vietą ir jo dingimo aplinkybes.

Liudytojas J. K. teisme parodė, kad T. M. sudarydamas nuomos sutartį nuslėpė, kad automobilį nuomoja ne sau. Jeigu būtų žinojęs, kad automobilį nuomojasi M. Č., automobilio jam nebūtų išnuomoję. T. M. mokumas nebuvo tikrinamas, jis iki paskutinio momento pats žadėjo atsiskaityti.

Kaltinamajame akte buvo teigiama, kad „<...> M. Č. tyčia, tikslu savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, <...>, suklaidindamas T. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją L. L., pastarajam dėl suklydimo apgaulės įtakoje sutikus išnuomoti automobilį jo paprašytam išsinuomoti automobilį T. M. <...>“. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos L. L. suklaidino ne M. Č., bet T. M., nutylėdamas, kad automobilį nuomojasi ne jis, o M. Č., dėl ko kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str.3 d. reikalavimų.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra nustatyta, koks buvo iš tikrųjų T. M. ir M. Č. susitarimas dėl automobilio perdavimo M. Č. (nuoma, panauda ar kt., ar jis iš tikrųjų buvo toks, kokį nurodo T. M. - (duomenys neskelbtini) str. 2 d.), jis nėra teisiškai įformintas, nors CK 1.73 str. numato, kad fizinių asmenų sandoriai, kai suma viršija 5000 Lt. sudaromi raštu.

Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad teismui, konstatuojant sukčiavimo nusikaltimo sudėtį, nepakanka nustatyti objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius, t.y. tyčią neatsiskaityti už įgytą turtą, tačiau tyčia šioje byloje nenustatyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas, anot nuteistojo gynėjo, nenagrinėjo ar byloje nustatytas esminis sukčiavimo požymis, atribojantis sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. Č. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Č. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Sukčiavimo (Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad M. Č. tyčia, tikslu savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, paprašė T. M. kreiptis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio nuomos, o išnuomavus automobilį perduoti jam bei nutylėdamas esminę apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybę, kad automobilio grąžinti neketina ir tokiu būdu suklaidindamas T. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją L. L., pastarajam dėl suklydimo apgaulės įtakoje sutikus išnuomoti automobilį jo paprašytam išsinuomoti automobilį T. M. ir perduoti jam, UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama L. L., sudarė su T. M. transporto priemonės nuomos sutartį, kurios pagrindu T. M. laikotarpiui nuo 2011-12-01 iki 2012-01-01 buvo perduotas naudotis UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis LAND ROVER RANGE ROVER SPORT, kurį vėliau T. M. žodiniu susitarimu perdavė naudotis M. Č.. Tokiu būdu M. Č. įvykdytas nusikaltimas pasireiškė svetimo turto įgijimu apgaule.

Pažymėtina, kad sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013). Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama skunde, byloje yra įrodyta, jog M. Č. neketino grąžinti turto, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas T. M. parodė, jog 2011 lapkričio mėn. jo sesers draugas M. Č. paprašė padėti jam išsinuomoti automobilį, todėl jis (T. M.) susiskambino su A. S., su kuriuo vėliau dėl nuomos tarėsi M. Č.. Jam nekilo abejonių, kad M. Č. galės nuomotis automobilį, nes buvo ką tik pardavęs savo automobilį. Taip pat pažymėjo, kad nuteistasis buvo normalus žmogus, psichinių nukrypimų nepastebėjo. M. Č. neturėjo reikiamų dokumentų nuomai, todėl sutartį pasirašė jis (T. M.), o užstatą ir pinigus už nuomą sumokėjo M. Č., po ko pasiėmė automobilio raktelius bei dokumentus ir išvažiavo, t.y. nuo pat pirmos automobilio išsinuomojimo akimirkos automobiliu naudojosi, juo važinėjo nuteistasis. Pasirašant sutartį jis (T. M.) neįsigilino, kad automobilio negalima perduoti tretiesiems asmenims. Automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta iki 2012-01-01, tačiau vėliau sužinojo, kad M. Č. ir toliau nuomoja mašiną, nors jis (T. M.) nieko daugiau nepasirašinėjo. 2012 m. sausio pabaigoj jam (T. M.) paskambino iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl to, kad buvo nemokami pinigai už nuomą, tuomet jis telefonu susisiekė su M. Č. ir M. Č. pažadėjo, kad sumokės automobilio nuomą, tačiau vėliau, po kelių dienų, M. Č. telefonas buvo išjungtas (t. 3, b.l. 189-192).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. Č. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis nuosekliais, neprieštaringais nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios liudytojo T. M. parodymais. Be to, atvirkščiai nei teigiama apeliaciniame skunde, juos patvirtina kitų liudytojų parodymai, bylos rašytinė medžiaga. T. M. parodymus apie tai, kad ne jam, o M. Č. reikėjo automobilio, tik jis (T. M.) pasirašė nuomos sutartį, patvirtina liudytojas A. S., kuris, apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad dėl pagalbos išsinuomoti automobilį jam paskambino T. M., tačiau vėliau telefoną perdavė ir jis bendravo su M. Č.: „<...> su Marium keliais žodžiais telefonu persimečiau, ko jisai tiksliai norėtų <...>“ (t. 3, b.l. 189-192). Be to, liudytojas J. K. parodė, jog į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisą išsinuomoti automobilio atvyko T. M. ir M. Č. (t. 4, b.l. 13-20). Aplinkybę apie tai, kad automobilio reikėjo ir jį eksploatavo būtent M. Č., patvirtina ir byloje esantis kaltinamasis aktas, iš kurio matyti, kad M. Č. pateiktas kaltinamas, jog jis tikslu išvengti administracinės atsakomybės už tai, kad vairuodamas minėtą automobilį LAND ROVER RANGE ROVER SPORT valst.Nr. (duomenys neskelbtini) kelio Kaunas-Marijampole-Suvalkai 10 km. viršijo leistiną greitį 54 km/h ir sulaikiusiems jį policijos pareigūnams pateikė žinomai melagingai G. Ž. vardu išduotą negaliojantį vairuotojo pažymėjimą ir baudžiamoji byla yra perduota Kauno miesto apylinkės teismui (t. 4, b.l. 21-25).

Visos aukščiau nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina M. Č. kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, t.y., jog jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, nes paprašė T. M. kreiptis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio nuomos, o išnuomavus automobilį perduoti jam (M. Č.), nutylėdamas esminę apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybę, kad automobilio grąžinti neketina. Byloje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, jog T. M., 2011-12-01 savo vardu sudarydamas automobilio LAND ROVER RANGE ROVER SPORT nuomos sutartį, žinojo apie M. Č. tikslus jo negrąžinti. Tai, jog minėtas automobilis nebuvo surastas, M. Č. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi.

Apygardos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sandorių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Dėl to vien tik civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas arba ne pagal preliminarųjį susitarimą sandorio sudarymas neleidžia teigti, kad buvo padaryta sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių turinti veika, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tokiais atvejais svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. Taigi esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto ir darantys turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kitos sandorio šalies galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas arba panaikinimas (LAT nutartys byloje 2K–507/2012, 2K-462/2013). Teisėjų kolegijai nustačius, jog M. Č. įgijo svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą apgaule, apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamas atvejis vertintinas kaip civilinis deliktas, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pažymėtina, jog M. Č., užvaldęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį LAND ROVER RANGE ROVER SPORT, išsijungė savo mobilųjį telefoną, tuo apsunkindamas automobilio suradimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog M. Č. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė ir savo elgesio ir kitų bylos aplinkybių dėl automobilio nuomos nepaaiškino, byloje yra duomenys, kad M. Č. Norvegijoje buvo paskirtas priverstinis gydymas psichiatrinėje įstaigoje trims metams ir medicininių dokumentų apie ligą ir gydymą užsienyje, tačiau duodami išvadą ekspertai neturėjo. Be to, po ekspertizės atlikimo iki bylos nagrinėjimo teisme praėjo tam tikras laiko tarpas, o turint omenyje, kad M. Č. jau anksčiau turėjo sveikatos problemų ir buvo gydomas, todėl laikant jį suimtą, sveikatos būklė galėjo pablogėti, tačiau teismas atmetė gynybos prašymą atlikti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Prašymą atlikti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę M. Č. gynėjas pateikė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje esantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-1-10/2013 tvirtina, kad M. Č. inkriminuojamas veikos padarymo metu lėtinio psichikos sutrikimo nenustatoma, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, M. Č. inkriminuojamos veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, galėjo (ir visiškai) suvokti savo veiksmų pobūdį bei juos valdyti, galėjo teisingai suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, gali duoti apie jas teisingus parodymus. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, galima teigti, kad M. Č. inkriminuojamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Šiuo metu M. Č. psichikos sutrikimų nenustatoma, M. Č. simuliuoja psichikos sutrikimus, gali suvokti savo veiksmų pobūdį bei juos valdyti. M. Č. gali duoti parodymus ir stoti prieš teismą (t.3, b.l. 58-64). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklaustas aktą rengęs teismo psichiatras ekspertas Arūnas Galinis, kuri patvirtino šias ekspertizės išvadas, o taip pat pažymėjo, jog šiuo metu skirti papildomą ekspertizę nėra tikslinga, nes nemanantis, kad yra kokie papildomi simptomai (t. 4, b.l. 13-20). Pažymėtina ir tai, kad liudytojai T. M. ir A. S. parodė, jog bendraujant su nuteistuoju M. Č. psichinė būklė, jų manymu, buvo normali, jokių psichinių nukrypimų jie nepastebėjo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog M. Č. gynėjo teiginiai apie nuteistojo psichinę sveikatos būklę pripažintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė teisingą išvadą dėl M. Č. kaltės ir pagrįstai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apeliantų nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. Č. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.