Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-3367-764/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01935-2018-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.7; 55.1 (S)

2018 m. spalio 10 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. L., I. L. (I. L.) ir D. L. (D. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai R. L., I. L. ir D. L. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-696(00734;00735) ir 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-697(00736).

Nesutinka, kad R. L. faktiškai negyvena Departamentui nurodytais adresais ir kad uždaroji akcinė bendrovė „Auto Lider“ faktiškai nevykdė veiklos įmonės registracijos adresu Pramonės g. 97, Vilnius. Sprendime nepateikti jokie motyvai ir informacija, kada ir kokiu būdu Departamentas nustatė tokias aplinkybes. Pažymi, kad jie ir toliau gyvena (duomenys neskelbtini), o UAB „Auto Lider“ buveinė iki šiol pasiekiama ir randama Pramonės g. 97, Vilniuje. Pareiškėjų manymu, įstatymas nenustato pareigos laikinai gyvenančio Lietuvoje užsieniečio įsteigtai įmonei jos registruotu adresu nuolat laikyti darbuotojus, nedraudžia įmonės veiklai turėti/naudoti daugiau patalpų kitose vietose.

Pažymi, kad Departamentas sprendime neįvardijo asmenų, kurių apklausos rezultatais grindžia teiginį, kad pareiškėjas R. L. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Auto Lider“ įdarbintus Lietuvos Respublikos piliečius. Nėra duomenų, kad Departamentas būtų tikrinęs jų paaiškinimus.

Teigia, kad sprendimas grindžiamas prielaidomis, o R. L. net neturėjo galimybės paaiškinti, nes Departamentas tyrimą atliko jam nežinant ir jo neapklausus.

Mano, kad nedidelis ir laikinas mokamo darbo užmokesčio skirtumas nuo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto neturėtų būti pagrindas panaikinti leidimus laikinai gyventi įmonės vadovui ir dalyviams, kai šie asmenys turi tikslą vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, moka mokesčius, o dėl darbo užmokesčio dydžio su darbuotojais nėra ginčo. Pažymi, kad UAB „Auto Lider“ atsižvelgia į darbo rinkos tendencijas ir pagal galimybes siekia didinti darbo užmokestį savo darbuotojams. Šiuo metu į įmonę priimti nauji darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamo darbo užmokesčio suma visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus reikalavimus, todėl net ir formalaus šių įstatymo normų pažeidimo nebeliko. Pareiškėjų manymu, žemutinės darbo užmokesčio ribos nustatymas užsieniečių įsteigtoms įmonėms, neatsižvelgiant į darbuotojo pareigybes, gali riboti tokių įmonių konkurencines galimybes. Pažymi, kad įmonės įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui mokamas, o laikini veiklos sunkumai negali būti pagrindas įmonės dalyviams panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjų teigimu, Departamentas, priimdamas sprendimą I. L. atžvilgiu, vadovavosi negaliojančiomis teisės normomis, nes nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančiame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatytas minimalus darbuotojų skaičius įmonėje, kurios dalyvis yra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašantis užsienietis.

Departamentas netyrė, ar D. L. neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu, nors jis sprendimo priėmimo metu buvo jau pilnametis.

Nurodo, kad leidimų laikinai gyventi pareiškėjams panaikinimo atveju, UAB „Auto Lider" veikla sustotų, įmonė tikriausiai bankrutuotų, todėl pareiškėjai prarastų nuolatinį pajamų šaltinį, o įmonės kreditoriai patirtų didelių finansinių nuostolių.

Teismo posėdyje pareiškėjas R. L. ir pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad sprendimai priimti tiek įvertinus pareiškėjų pateiktus dokumentus, tiek atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus, o atliktas tyrimas išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys pakankami padaryti išvadas, nurodytas sprendimuose. Ginčijamame sprendime darbuotojo vardas, pavardė nenurodyti dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų.

Pažymi, kad pareiškėjos atžvilgiu vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad įmonės buveinės adresas Pramonės g. 97, Vilnius, tačiau, atlikus patikrinimą, nustatyta, kad šiuo adresu įmonė veiklos nevykdo – tai negyvenamosios patalpos, iš kurių dalis yra apleistos. Taip pat tikrinant R. L. pateiktą informaciją nustatyta, kad jis realiai negyvena nurodytu adresu, o pareiškėjų įmonės skola buvo įvertinta duomenų visumoje.

Nurodo, kad D. L. leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi), todėl R. L. panaikinus leidimą laikinai gyventi, D. L. neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi išduoti ar pakeisti šeimos susijungimo atveju. Departamentas neturi duomenų, kad D. L. turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo pagrindu.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Departamento sprendimų, kuriais Ukrainos piliečiams R. L., I. L. ir D. L. panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja I. L., būdama UAB „Auto Lider“ dalyvė, Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai 2016 m. birželio 21 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla UAB „Auto Lider“, adresu Pramonės g. 97, Vilnius. Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „Auto Lider“ įstatus, įmonės steigimo aktą (sutartis), akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, darbo sutartis, akcininkų sąrašą ir kitus dokumentus. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba 2016 m. rugsėjo 16 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. LT7395437, galiojusį iki 2018 m. rugsėjo 16 d.

Pareiškėjas R. L., būdamas UAB „Auto Lider“ dalyvis ir vadovas, Vilniaus apskrities 2017 m. birželio 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Auto Lider“, adresu Pramonės g. 97, Vilnius. Prašyme, be kita ko, nurodė, kad Lietuvoje gyvena (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą bei kitus dokumentus, reikalingus leidimui laikinai gyventi gauti (UAB „Auto Lider“ įstatus, UAB „Auto Lider“ verslo planą, UAB „Auto Lider“ banko sąskaitos išrašą, patalpų nuomos sutartį, darbo sutartis ir kitus dokumentus). Tą pačią dieną D. L. vardu jo tėvas R. L. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba pareiškėjams R. L. ir D. L. 2017 m. rugsėjo 26 d. išdavė leidimus laikinai gyventi Nr. LT7419345, LT7419346, galiojančius iki 2019 m. rugsėjo 26 d.

Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino pareiškėjai I. L. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2018 m. rugsėjo 16 d. Departamentas tos pačios dienos sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais ir 3 dalimi, panaikino leidimus laikinai gyventi pareiškėjams R. L. ir D. L., galiojančius iki 2019 m. rugsėjo 26 d.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas. Nagrinėjamu atveju aktualios dvi Įstatymo redakcijos: redakcija, galiojusi 2016 m. sausio 1 d.–2016 m. rugsėjo 20 d. (pareiškėjos I. L. atveju) ir redakcija, galiojusi 2017 m. gegužės 1 d.–2017 m. liepos 1 d. (pareiškėjų R. L. ir D. L. atveju).

Įstatymo (redakcija, galiojusi 2016 m. sausio 1 d.–2016 m. rugsėjo 20 d.) 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo (redakcija, galiojusi 2017 m. gegužės 1 d.–2017 m. liepos 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 7 punktą – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi.

To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo;

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėja (jos įmonė) atitiktų šį reikalavimą (žr. pvz. LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017). Taigi, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad bendrovė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą.

Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad R. L. leidimas laikinai gyventi panaikintas dėl to, kad, Departamentas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (jis faktiškai negyvena Departamentui nurodytais adresais, UAB „Auto Lider“ faktiškai nevykdo veiklos įmonės registracijos adresu, du bendrovės darbuotojai faktiškai bendrovėje nedirbo), UAB „Auto Lider“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (bendrovėje įdarbintų, pilną darbo dieną dirbančių, Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio). Pareiškėjui D. L. leidimas laikinai gyventi panaikintas dėl to, kad jis neatitinka sąlygų leidimui laikinai išduoti ar pakeisti šeimos susijungimo pagrindu, nes leidimas laikinai gyventi panaikintas jo tėvui R. L.. I. L. leidimas laikinai gyventi panaikintas dėl to, kad UAB „Auto Lider“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

Byloje pateiktais Sodros duomenimis 2018 m. gegužės 28 d. UAB „Auto Lider“ dirbo iš viso 5 darbuotojai (R. K. (R. K.), R. L., I. L., B. S. ir M. Z. (M. Z.)). Byloje nėra ginčo, kad R. K. yra užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, o B. S. ir M. Z. – Lietuvos Respublikos piliečiai.

Taigi, iš Sodros duomenų matyti, kad ginčijamo sprendimo (pareiškėjos I. L. atžvilgiu) priėmimo metu UAB „Auto Lider“ dirbo tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl bendrovė neatitinka Įstatymo (redakcija, galiojusi 2016 m. sausio 1 d.–2016 m. rugsėjo 20 d., t. y. pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjų teigimu, Departamentas, priimdamas sprendimą I. L. atžvilgiu, vadovavosi negaliojančiomis teisės normomis, t. y. turėjo vadovautis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., kurioje nenustatytas minimalus darbuotojų skaičius įmonėje.

Teismas su šiuo pareiškėjų argumentu nesutinka. Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

Šiuo atveju pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas pagal jos 2016 m. birželio 21 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymą, pateiktą iki 2017 m. sausio 1 d. Taigi, vadovaujantis Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos atveju Departamentas pagrįstai pritaikė Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2017 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir LVAT faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3758-822/2018, 2018 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4264-662/2018).

Kaip minėta pareiškėjo R. L. atveju leidimas laikinai gyventi panaikintas, nes nustatyta, kad jis norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pat UAB „Auto Lider“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Iš byloje pateiktų Sodros duomenų matyti, kad už 2018 m. vasario 1 d.–2018 m. vasario 28 d. UAB „Auto Lider“ įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams M. Z. išmokėtas 450 Eur darbo užmokestis, o B. S. – 900 Eur darbo užmokestis.

Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2017 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 884,8 Eur, o du tokie dydžiai – 1 769,6 Eur. Taigi, akivaizdu, kad bendrai sudėjus M. Z. ir B. S. išmokėtą darbo užmokestį, jų dydis sudaro mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Auto Lider“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjai skunde teigia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminacinio pobūdžio, nustatantys užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas ir apsunkinantys bendrovės realios veiklos vykdymą, o tarp bendrovės ir darbuotojų nėra ginčo dėl darbo užmokesčio.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl darbuotojų skaičiaus bei darbo laiko yra imperatyvus, todėl minėtų byloje nustatytų aplinkybių pakanka faktui, jog pareiškėjas neatitinka Įstatyme jam keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išlaikyti, nustatyti bei patvirtinti. Tokios nuostatos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017). LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai nustato vienodas sąlygas užsieniečiams, pretenduojantiems gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais, tačiau minėti reikalavimai nėra susiję su verslo vykdymo sąlygomis. Taigi, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai visiems užsieniečiams taikomi vienodai, todėl nelaikytini diskriminaciniais (žr. LVAT 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4640-525/2018).

Iš juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, kad UAB „Auto Lider“ įregistruota adresu Pramonės g. 97, Vilnius. Šis adresas nurodytas ir įmonės verslo plane bei pareiškėjo R. L. 2017 m. birželio 26 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje pateiktas laikinai einančio Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos vyriausiojo specialisto pareigas R. R. 2018 m. kovo 13 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-11127, kuriame nurodyta, kad adresu Pramonės g. 97, Vilnius, registruota daug įmonių, kuriose įdarbinti užsieniečiai ir ne kartą tikrinus šį adresą, nustatyta, kad tai negyvenamos patalpos, iš kurių dalis yra apleistos ir jokios įmonės šiuo adresu veiklos nevykdo, nėra jokių iškabų apie UAB „Auto Lider“ veiklą. Tas pats pareigūnas 2018 m. vasario 7 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad R. L. realiai negyvena Departamentui nurodytais adresais, UAB „Auto Lider“ adresu Pramonės g. 97, Vilnius, veiklos nevykdo, taip pat nenustatyta, kad ši įmonė turi kitų patalpų Vilniaus apskrityje, kuriose būtų įrengtas ofisas, atitinkantis elementarias darbo sąlygas.

Patikrinimo metu departamentas nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Auto Lider“ įdarbintus Lietuvos Respublikos piliečius.

Iš byloje pateiktų Sodros duomenų matyti, kad E. G. (E. G.) UAB „Auto Lider“ dirbo 2015 m. balandžio 2 d.–2018 m. sausio 2 d. Iš 2015 m. balandžio 1 d. darbo sutarties Nr. 15/07 matyti, kad jis buvo priimtas dirbti neterminuotai pagalbiniu darbininku. E. G. 2017 m. gruodžio 27 d. paaiškinime pasirašytinai paaiškino, kad su UAB „Auto Lider“ pasirašė darbo sutartį, su R. L. nebendrauja jau ilgą laiką, 2017 m. su juo nėra bendravęs telefonu, apie tai, kad vis dar yra įdarbintas UAB „Auto Lider“, nežino, apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo informuotas.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas taip pat įvertino G. V. (G. V.) 2017 m. gruodžio 28 d. paaiškinimus, kad nuo 2013 m. jis niekur nedirba, nes nustatytas neįgalumas, taip pat nieko nėra girdėjęs apie UAB „Auto Lider“ ir negali paaiškinti, kaip jo parašas atsirado darbo sutartyje. Teismo nuomone, šio asmens paaiškinimai neturi įtakos ginčijamo sprendimo priėmimui, nes iš Sodros duomenų matyti, kad UAB „Auto Lider“ jis buvo įdarbintas 2015 m. balandžio 2 d.–2015 m. liepos 29 d., o pareiškėjas R. L. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2017 m. birželio 26 d., t. y. kai minėtas asmuo įmonėje jau seniai nebedirbo.

Departamentas ginčijamame sprendime konkrečiai neįvardijo šių asmenų, tačiau tai neturi esminės reikšmės ginčijamo sprendimo pagrįstumui, juolab, kad byloje yra pateikti jų paaiškinimai, kurie patvirtina sprendime nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjų teigimu, R. L. net neturėjo galimybės paaiškinti, nes Departamentas tyrimą atliko jam nežinant ir jo neapklausus.

Pažymėtina, kad nei Įstatymas, nei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 nenustato Departamentui pareigos kiekvieno patikrinimo metu apklausti užsienietį.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei ištyręs pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad Departamentas pareiškėjų R. L. ir I. L. atžvilgiu pagrįstai taikė Įstatymo nuostatas ir panaikino leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad pareiškėjas R. L. teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei tai, kad UAB „Auto Lider“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių Departamento patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, kurios turėjo esminės reikšmės ginčijamiems sprendimams priimti.

D. L. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas šeimos susijungimo pagrindu, todėl panaikinus leidimą laikinai gyventi jo tėvui R. L., pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi ir D. L.. Pastarasis nepateikė Departamentui duomenų, kad turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo pagrindu. Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjų nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų R. L. (R. L.), I. L. (I. L.) ir D. L. (D. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.