- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-01
- Bylos Nr.
- eA-4640-525/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04330-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. (K. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. (K. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. N. (K. N.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-2029(02134) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui K. N., panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas panaikino leidimą laikinai gyventi, nustatęs, jog pareiškėjas ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pushenko korporacija“ (toliau – ir bendrovė) neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.Pareiškėjas nurodė, kad iki 2017 m. spalio 3 d. bendrovė turėjo ne mažiau 5–7 darbuotojus, kuriems tinkamai ir laiku mokėjo darbo užmokestį, tačiau vėliau atsiradus finansiniams sunkumams atlyginimai negalėjo būti laiku mokami ar išmokami reikiamo dydžio, dėl ko darbuotojų nebeliko. Mano, kad aplinkybė, jog tam tikru laiku darbuotojams nebuvo mokamas pilnas atlyginimas, nesudaro pagrindo išvadai, kad tuo metu bendrovėje nebuvo atitinkamo skaičiaus darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką. Akcentavo, kad įstatymo nustatytas privalomas darbuotojų skaičius (ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai) apsunkina bendrovės realios veiklos vykdytojus, nes ne visada reikalingas nustatytas darbuotojų skaičius.Pareiškėjo nuomone, UAB „Pushenko korporacija“ negali būti vertinama kaip neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimu, kadangi bendrovės veikla tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal darbo sutartyje numatytas sąlygas, tačiau dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties šiuo metu nėra pilnai mokamas darbo užmokestis. Mano, kad atsakovas jo atžvilgiu netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kuriuo dirbtinai sukuriami papildomi formalumai užsieniečiams, kurių jie privalo laikytis vien tam, jog būtų išduodamas / pakeičiamas leidimas laikinai gyventi, o ne tam, kad realiai užtikrintų verslo vystymą bei asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, bei yra diskriminacinis užsieniečių atžvilgiu.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad vykdydamas pareiškėjo kontrolę, patikrino, ar jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Paaiškino, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenų nustatė, jog bendrovėje įdarbinti 2 asmenys, t. y. užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi. Pažymėjo, kad bendrovėje vyko dažna darbuotojų kaita: pirmoji Lietuvos Respublikos pilietė atleista praėjus vos 6 dienoms nuo sprendimo pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi priėmimo, per 2016–2017 m. įmonėje įdarbinti ir atleisti 8 darbuotojai. Atsižvelgdamas į patikrinimo metu gautus duomenis atsakovas padarė išvadą, jog bendrovė nuo 2016 m. birželio 27 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, jog bendrovėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laika dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nenustatyta jokių išimčių dėl minėtų reikalavimų netaikymo. Atsakovo nuomone, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad priimtas ginčijamas sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio ir juo pažeidžiamas sąžiningos konkurencijos principas, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu. Pažymėjo, kad vien pareiškėjo subjektyvus vertinimas, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai, nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjo atžvilgiu šių imperatyvių Įstatymo nuostatų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu taikyta ne Įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d., o redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., todėl nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl netinkamos redakcijos Įstatymo taikymo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas, jog šiuo metu bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimų, o pareiškėjas Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyvent nesikreipė.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nagrinėjamu atveju vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas 2016 m. kovo 18 d.Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl Įstatymo diskriminacinio pobūdžio ir verslo ribojimo laikė nepagrįstais, spręsdamas, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas teisėtos veiklos pagrindu, todėl jis ir bendrovė turi pareigą visą laikotarpį atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo aplinkybių, jog bendrovė šiuo metu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo nebeatitinka, t. y. bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Įvertinęs byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas ginčijamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir bendrovė nuo 2016 m. birželio 27 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus, sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes – leidimo laikinai gyventi panaikinimą. Atkreipė dėmesį, kad atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėto Įstatymo pagrindu, todėl nesant teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoje skunde nurodytus nesutikimo su ginčijamu sprendimu argumentus. Pareiškėjo nuomone, nepagrįsta išvada, jog tam tikrą laiką nemokant darbuotojams atlyginimo, yra pagrindas teigti, kad bendrovėje nedirba Įstatyme nustatytas darbuotojų skaičius. Pažymi, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bendrovėje iki 2017 m. spalio 3 d. dirbo ne mažiau kaip 5–7 darbuotojai. Mano, kad Įstatymo nustatytas privalomas darbuotojų skaičius apsunkina bendrovės realios veiklos vykdymą, o reikalavimas įdarbinti bent tris darbuotojus – Lietuvos Respublikos piliečius, panaikinta 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pataisoms. Akcentuoja, kad pasibaigus bendrovės finansiniams sunkumams ketinama priimti reikiamą darbuotojų skaičių. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, kadangi Migracijos departamentui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti ar bendrovė netinkamai vykdo veiką ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Mano, kad bendrovės veikla negali būti vertinama kaip neatitinkanti minėtų Įstatymo nuostatų, kadangi bendrovė veiklą vykdė tinkamai iki susiklosčiusios sunkios finansinės padėties. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos yra diskriminacinio pobūdžio, nustatančios užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo paaiškinimus kaip nepagrįstus, o atsakovo interesus iškėlė aukščiau jo, kaip sąžiningo teisėtos veiklos vykdytojo Lietuvoje. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą išaiškinęs, jog norint gauti (išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų visumą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kurie yra imperatyvūs ir kuriuose jokių išimčių nenumatyta. Pabrėžia, jog bendrovė minėtų Įstatymo reikalavimo neatitiko 17 mėnesių, todėl pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo pareigą užtikrinti, jog bendrovė atitiktų teisės aktų reikalavimus ir jam nekiltų neigiamos pasekmės. Atsakovo nuomone, nagrinėjau atveju nėra aktualios Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. nuostatos, kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Migracijos departamentui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti, ar įmonė netinkamai vykdo veiklą ir neatitinka Įstatymo reikalavimų, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Migracijos departamentas pagrįstai panaikina užsieniečių leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jei įmonė, kurios veiklos vykdymo pagrindu išduotas leidimas gyventi, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos yra diskriminacinio pobūdžio ir nustatančios užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, kadangi minėtoje teisės normoje nustatyti reikalavimai ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-2029(02134), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkto pagrindu. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, teigdamas, kad bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o minėtos Įstatymo nuostatos yra diskriminacinio pobūdžio, nustatančios užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas bei apsunkinančios bendrovės realios veiklos vykdymą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas 2016 m. kovo 18 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Pagal šio Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2017 m. sausio 1 d.Nagrinėjamoje byloje leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.).Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai, kuriems leidimas gyventi užsieniečiui panaikinamas.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais, numatančiais, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, jog yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai; nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, jog įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 50 str. 1 d. 2, 7 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Pushenko korporacija“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, 2017 m. gruodžio 15 d. patikrino oficialius Sodros informacinės sistemos duomenis ir nustatė, kad UAB „Pushenko korporacija“ nuo 2016 m. birželio 27 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog bendrovėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laika dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad UAB „Pushenko korporacija“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi ši bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, kad bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog bendrovė šiuo metu turi finansinių sunkumų, dėl ko darbuotojai buvo atleisti, nesudaro pagrindo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Be to, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, jog UAB „Pushenko korporacija“ iš esmės atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o bendrovėje nustojus dirbti Lietuvos Respublikos piliečiams, nėra pagrindo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas ir panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad bendrovė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas dėl darbuotojų skaičiaus bei darbo laiko yra imperatyvus, todėl minėtų byloje nustatytų aplinkybių pakanka faktui, jog pareiškėjas neatitinka Įstatyme jam keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išlaikyti, nustatyti bei patvirtinti. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pareiškėjui leidimą gyventi panaikino ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Nustačius, jog pareiškėjas ir bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kurie yra būtini gauti / pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, spręstina, jog Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė minėtos Įstatymo normos nuostatas. Taigi, įvertinusi ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminacinio pobūdžio, nustatantys užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas ir apsunkinantys bendrovės realios veiklos vykdymą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (žr., pvz., Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai nustato vienodas sąlygas užsieniečiams, pretenduojantiems gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai, tačiau minėti reikalavimai nėra susiję su verslo vykdymo sąlygomis. Taigi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai visiems užsieniečiams taikomi vienodai, todėl nelaikytini diskriminaciniais, o pareiškėjo argumentai dėl užsieniečiams nustatytų nekonkurencingų verslo sąlygų nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku ir minėtos Įstatymo normos tikslu. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Pareiškėjo K. N. (K. N.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.