- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-25
- Bylos Nr.
- eA-4264-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03055-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (15 01)3I-726, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo sprendime išdėstytais argumentais dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir neatsižvelgė į pareikštų kaltinimų bei įtarimų faktą, taip pat neįvertino pareiškėjo asmenį charakterizuojančių duomenų, t. y. ar pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teisėtas pajamas, kitas šeimynines aplinkybes ir ryšius, saistančius jį su Lietuva. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2013 m., dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, moka visus privalomus mokesčius, neturi įsiskolinimų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir kartu su sutuoktine augina nepilnametį vaiką. Atsakovas nepagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra 3 darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai vykdo ūkinę veiklą, turi darbui pritaikytas patalpas, įdarbintą vieną darbuotoją, kuriam mokamas darbo užmokestis bei mokami privalomi mokėti mokesčiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytų sąlygų.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d. pateikė prašymą Migracijos valdybai pakeisti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad atvyksta dirbti į Lietuvos Respublikoje registruotą užsienio valstybės juridinio asmens filialą vadovu, tačiau 2016 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas. Atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, sprendimas buvo apskųstas teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo. Atsakovas, remdamasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas pripažintas įtariamuoju 2015 m. gruodžio 16 d. ikiteisminiame tyrime dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio (sukčiavimas) ir Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies, kurie kvalifikuojami kaip sunkūs nusikaltimai ir nusprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas taip pat nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra 3 visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atsakovas įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo charakterizavimu.Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, jog pareiškėjas yra padaręs keturis tyčinius nusikaltimus, t. y. vieną nesunkų nusikaltimą, susijusį su dokumentų klastojimu, ir tris sunkius nusikaltimus nuosavybei ir turtinėms teisėms.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo M. D. skundą atmetė.Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (15-01)3I-726, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti Lietuvos Respublikoje įregistruoto užsienio juridinio asmens filialo „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, kuris iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje užsienio valstybės įmonėje ir jo dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės veiklai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2016 m. balandžio 17 d., išduotą tuo pagrindu, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vadovas. Kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas pateikė 2016 m. vasario 15 d. išduotą ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pažymą apie tai, kad nuo 2012 m. balandžio 25 d. M. D. dirba įmonėje prekybos skyriaus viršininko pareigose. Migracijos departamento duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas tuo pačiu metu dirbo įmonėje Ukrainoje ir vykdė teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas atsakovui 2016 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pakartotinio tyrimo metu nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra 3 visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl bendrovėje dirbančių darbuotojų. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi pareiškėjo atžvilgiu dar nėra priimto nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-142-190/2018.Teismas, atsižvelgęs į duomenis, kad jau nuo 2016 m. spalio 26 d. bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių ir į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvumą, sprendė, jog skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktus.
III.
Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą panaikinant atsakovo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą.Pareiškėjas skunde dėsto bylos eigos aplinkybes. Pažymi, kad atsakovas priimtame sprendime nevertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes. Teismas turėjo atsižvelgti į visus reikalavimus, įtvirtintus 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir vertinti vieno reikalavimo neįgyvendinimo kitų aplinkybių kontekste. Be to, nuo pirmojo Migracijos departamento priimto sprendimo atsisakyti pakeisti leidimus laikinai gyventi praėjo beveik du metai, per šį laikotarpį pasikeitė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija.Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo atsižvelgti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka visus nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus: bendrovė realiai vykdo ūkinę veiklą, turi darbui pritaikytas patalpas, įdarbintą vieną darbuotoją, kuriai mokamas darbo užmokestis, neturi įsiskolinimų Sodrai, moka privalomus mokėti mokesčius.Pareiškėjas nurodo, kad baudžiamojoje byloje, kuri su kaltinamuoju aktu yra perduota į teismą jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, todėl susiklostė situacija, kai užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pačiu metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad dokumento, leidžiančio teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, nebuvimas sudaro kliūtis vykdyti bendrovės veiklą, pažeidžia užsieniečių socialinį saugumą, galimybę naudotis socialinėmis garantijomis.Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Trečiasis asmuo nurodo, kad palaiko atsakovo poziciją, o teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą. Pažymi, kad jis 2016 m. balandžio 7 d. pateikė atsakovui išvadą, kurioje nurodė, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Taip pat Policijos departamentas 2016-05-18 raštu Nr. 5-S-4320 informavo atsakovą, jog naujos informacijos, kurios pagrindu būtų pakeistas sprendimas dėl užsieniečio keliamos grėsmės, neturi.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.Skundžiamu sprendimu teismas padarė išvadas, kad nėra pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (kadangi pareiškėjo atžvilgiu dar nėra priimto nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-142-190/2018), tačiau atsakovas pagrįstai buvo atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktus, nes nuo 2016 m. spalio 26 d. bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių trijų asmenų, todėl dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nes priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, ir pareiškėjai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.Pareiškėjas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nurodydamas tik aplinkybę, kad jam turi būti taikoma Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įgaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka visus šio straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. bendrovė realiai vykdo ūkinę veiklą, turi darbui pritaikytas patalpas, įdarbintą vieną darbuotoją, kuriai mokamas darbo užmokestis, neturi įsiskolinimų Sodrai, moka privalomus mokėti mokesčius). Taigi šioje byloje siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nustatytina, kuri Įstatymo redakcija yra šiuo atveju taikoma pareiškėjui.Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3758-822/2018).Šiuo atveju yra ginčijamas Migracijos departamento sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal jo 2016 m. gegužės 9 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymą, paduotą iki 2017 m. sausio 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti taikyta Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., yra nepagrįsti. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Dėl nurodyto teisinio reguliavimo ir šios bylos faktinių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi ši bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, kadangi skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, o pareiškėjo nurodyti teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir šio Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3586-525/2018).Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.