Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2S-380-357/2023 Teismo proceso Nr. 2-31-3-00422-2023-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.9.5; 3.3.2.5 (S)

2023 m. liepos 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja A. Č. kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, A. Č. ir A. Č. iki savo mirties bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė šiuos nekilnojamuosius daiktus: pastatą garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susidedantį iš garažų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatą garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos A. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3. Teismas nurodė, kad pareiškėja pateikė VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, kuriame nurodyta, jog išnagrinėjus pareiškėjos prašymą įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus nuspręsta prašymą atmesti, kadangi nepateikti dokumentai dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą. Iš minėto sprendimo turinio nustatė, kad su A. Č. prašymu registro tvarkytojui buvo pateiktos tik Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ parengtos 2021-12-17 nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylos. Pažymėjo, jog teismui pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad ji minėtą sprendimą skundė jame nurodyta tvarka. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjos negalėjimą gauti dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 2.1 punktu numatyto dokumento ir pateikti jo kartu su prašymu registro tvarkytojui. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet pareiškėja, siekdama savo teisių įgyvendinimo, kaip jų įgyvendinimo būdą pasirinko pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo su tikslu turtą ir nuosavybės teises į jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškimo nėra pagrindo priimti ir nagrinėti teisme.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Atskiruoju skundu pareiškėja A. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pareiškėja neturi galimybės įrašyti Nekilnojamojo turto kadastre kitais būdais, kaip teisminiu būdu, todėl pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Č. ir A. Č., iki mirties bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė sekančius nekilnojamuosius daiktus: pastatą garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

4.2. Pareiškėja negali gauti įrašų ūkinėse knygose, kadangi įrašų ūkinėse knygose apie tai, kad statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai, nėra, nors statybos leidimas buvo išduotas (jis pateiktas kartu su pareiškimu), tačiau nebuvo pranešta apie statybos eigą ar jos užbaigimą. Vadinasi, pareiškėja tokio dokumento negali gauti.

4.3. Teismas nepagrįstai vadovaujasi teismo sprendimais, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo esančių šioje civilinėje byloje.

4.4. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad „tokio pobūdžio pareiškimo nėra pagrindo priimti ir nagrinėti teisme, kadangi ir nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjai nesukurtų nuosavybės teisių į Turtą, ir galėtų tik patvirtinti nuosavybės teisių į Turtą faktą praradus ją patvirtinančius dokumentus.“ Pareiškėja ir neprašė teismo sukurti ar patvirtinti nuosavybės teises į turtą, ji prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ir jos miręs sutuoktinis iki savo mirties bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė nekilnojamuosius daiktus.

4.5. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas turės juridinę reikšmę, nes jo pagrindu bus atlikta ginčo turto teisinė registracija. Pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių jos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėja pateikė įrodymus, jog ji negali gauti kitokia tvarka dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinį faktą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

6. Byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos A. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

7. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, įtvirtinta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes, siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

8. Suinteresuotas asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, turi pateikti teismui procesinį dokumentą (ieškinį, pareiškimą, skundą), kuris atitiktų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą).

9. Pareiškimas dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo turi atitikti ne tik CPK 111-114 straipsniuose nustatytus bendruosius procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimus, bet ir CPK 447 straipsnyje nustatytus pareiškimo turinio specialiuosius reikalavimus (CPK 443 str. 2 d., 447 str.). Teismui nustačius, jog pareiškimas ar jo priedai neatitinka CPK 111, 113, 114 straipsniuose ir 447 straipsnyje nustatytų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, nustatyti trūkumai šalinami CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

10. Apeliantė A. Č. kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, A. Č. ir A. Č. iki savo mirties bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė šiuos nekilnojamuosius daiktus: pastatą garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susidedantį iš garažų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatą garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

11. Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

12. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010).

13. Apeliantė prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turto ir nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

14. Pareiškėja pateikė VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, kuriame nurodyta, jog išnagrinėjus pareiškėjos prašymą įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus nuspręsta prašymą atmesti, kadangi nepateikti dokumentai dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą. Sprendime nurodyta, kad jis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsnių nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog apeliantė neskundė minėto sprendimo neužkerta jai kelio kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismo nurodyta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008; Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-891-440/2017) negalima remtis kaip precedentu, kadangi šiose bylose faktinės aplinkybės skiriasi nuo esančių nagrinėjamoje civilinėje byloje.

15. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintu „Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašu“ (aktuali redakcija nuo 2011 m. lapkričio 9 d.) numatyti registruojant neįregistruotus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teiktini dokumentai: prašymas įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų byla, parengta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir, tuo atveju, kai statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai – savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose (sąrašo 2.1 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad būtent šio dokumento nepateikimą kaip priežastį atmesti pareiškėjos prašymą 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ir nurodė VĮ Registrų centro skyrius. Teismas pažymėjo, kad iš minėto sprendimo turinio matyti, jog su A. Č. prašymu registro tvarkytojui buvo pateiktos tik Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ parengtos 2021-12-17 nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylos. Taip pat pažymėjo, kad teismui pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad ji minėtą sprendimą skundė jame nurodyta tvarka. Teismo vertinimu, nėra duomenų apie pareiškėjos negalėjimą gauti „Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo“ 2.1 punktu numatyto dokumento ir pateikti jo kartu su prašymu registro tvarkytojui.

16. Apeliantė nurodo, kad ji negali gauti įrašų ūkinėse knygose, kadangi įrašų ūkinėse knygose apie tai, kad statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai, nėra, nors statybos leidimas buvo išduotas (jis pateiktas kartu su pareiškimu), tačiau nebuvo pranešta apie statybos eigą ar jos užbaigimą.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad teisiniu pagrindu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilojamojo turto kadastrą gali būti teismo procesinis dokumentas (sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis). Minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr. 278 8 bei 9 punktas numato, kad atitinkamas teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo arba teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo yra teisinis pagrindas senų statinių ir nuosavybės teisių į juos registravimui.

18. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nėra duomenų apie tai, kad apeliantė negali gauti archyvinių išrašų iš Pakruojo seniūnijos ūkinių knygų ir dėl statinių įteisinimo negali inicijuoti viešojo administravimo procedūras.

19. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi suformuota kasacinio teismo praktika, kurioje akcentuojama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ir įteisindamas ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

20. Viena iš bylų dėl daiktinių teisų, kurių nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXXIV skyriaus normos, kategorijų yra bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 524 straipsnis). Jų nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos. Nurodytų teisės normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas.

21. Pažymėtina, jeigu asmeniui jau yra atsiradusi nuosavybės teisė į statinį, tai šis asmuo pagal bendrąją taisyklę negali reikšti reikalavimo dėl valdymo fakto patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normas), nes valdymas nėra savarankiška daiktinė teisė, o yra vienas iš nuosavybės teisės elementų (sudedamųjų dalių). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką akcentuotina, jog apeliantė gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ar reikšti reikalavimą dėl daiktinės valdymo teisės pagal įgyjamąją senatį ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konkrečiu atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai nesukurtų juridinių pasekmių.

22. Kiti argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.