Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. J. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. J. iki ieškinio atsakovei B. J. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų teismui pareiškimo dienos prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra:

1.1. Iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti nepilnamečių vaikų R. J., gimusio (duomenys neskelbtini), A. J., gimusio (duomenys neskelbtini), ir J. J., gimusio (duomenys neskelbtini), laikinąją gyvenamąją vietą su pareiškėju (ieškovu) tėvu A. J..

1.2. Iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti atsakovės B. J. laikiną bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais R. J., gimusiu (duomenys neskelbtini), sūnumi A. J., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir sūnumi J. J., gimusiu (duomenys neskelbtini):

1.2.1. atsakovė B. J. bendrauja su nepilnamečiais vaikais R. J., A. J. ir J. J. metų nelyginių savaičių savaitgaliais, pasiėmusi juos iš jų gyvenamosios vietos penktadienį 17 val., ir juos grąžina sekmadienį 15 val. į jų gyvenamąją vietą;

1.2.2. ieškovui A. J. ir atsakovei B. J. susitarus, atsakovė B. J. gali bendrauti su nepilnamečiais vaikais R. J., A. J. ir J. J. ir kitu laiku, negu numatyta 1 punkte, tačiau apie ketinimą bendrauti su vaikais atsakovė įsipareigoja pranešti ieškovui ne vėliau kaip prieš 2 dienas.

1.3. Iki teismo sprendimo priėmimo iš atsakovės B. J. priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams R. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), A. J., gimusiam (duomenys neskelbtini),. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 170,00 Eur kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis kas mėnesį, paskiriant ieškovą A. J. laikinu lėšų, skirtų nepilnamečių vaikų išlaikymui, tvarkytoju.

3. Atsakovė B. J. iki teismo posėdžio teismui nepateikė nuomonės dėl A. J. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8. Teismas, įvertinęs aplinkybes dėl vaikų R. J., A. J., J. J. gyvenamosios vietos ir jų lankytinų ugdymo įstaigų, atsižvelgdamas į tai, kad vaikų motinos B. J. gyvenamoji vieta yra Klaipėdos r. sav., taip pat į vaikų nuomonę dėl bendravimo su motina, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti B. J. laikiną bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais R. J., A. J., J. J. pagal pareiškėjo siūlomą bendravimo tvarką atitinka vaikų interesus, todėl tenkintinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.4. Skundžiamoje nutartyje nustatyta laikina nepilnamečių vaikų ir jų motinos bendravimo tvarka yra grįsta ne siekiu, kad bent esantis minimalus ryšys tarp vaikų motinos ir vaikų nenutrūktų, kad būtų išsaugotas ir atsirastų stipresnis emocinis ryšys tarp vaikų ir motinos, bet priešingai – bendravimui minimalizuoti. Teismas nepagrįstai eliminavo nepilnamečių vaikų motinos teisę bendrauti vaikų gyvenamojoje vietoje. Teismo nutartis, kuria vaikų motinos bendravimas apribotas tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu, yra nepagrįsta.

11.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir išimtinai į nepilnamečių vaikų interesus, nustatė jų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

13. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atskirąjį skundą, nusprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, laikinos skyriumi gyvenančios motinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo ir laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo) taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

16. Atsakovė B. J. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2021 m. rugpjūčio 11 d. darbo sutartį, 2021 m. rugpjūčio 6 d. ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinės sistemos išrašą. Prašo šiuos įrodymus pridėti prie bylos ir juos vertinti. Nurodė, kad minėtų dokumentų pateikti anksčiau negalėjo dėl to, kad teismo pranešimą apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą gavo po klausimo išnagrinėjimo paskirtame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka.

17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

18. Nagrinėjamu atveju remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, siekdamas tinkamai įvertinti atskirojo skundo argumentus, atsižvelgiant į tai, kad naujai prašomi įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, siekiant jį išnagrinėti visapusiškai ir išsamiai, priimtini ir vertinti atsakovės pateikti įrodymai.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)neteisėtumo ir (ne)pagrįstumo

19. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

20. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias teismo pareigą tinkamai informuoti proceso šalį apie pradėtą teisinį procesą. Mano, kad buvo pažeista atsakovės teisė į tinkamą procesą – teisė būti informuota ir išklausyta, todėl skundžiama nutartis naikintina. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu.

21. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, 2021 m. rugpjūčio 17 d. gavęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pranešė atsakovei, kad 2021 m. rugpjūčio 26 d. 9.00 val. bus nagrinėjamas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsakovei išaiškino, kad ji turi teisę pateikti teismui nuomonę dėl šio prašymo. Ta pačia nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaiko teisių apsaugos skyrius) pateikti išvadą dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pranešęs atsakovei apie gautą prašymą.

22. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.

23. Taigi iš teisinio reglamentavimo, nurodyto šios nutarties 21 punkte, matyti, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar informuoti atsakovą, suinteresuotą asmenį apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas turi įvertinti pateiktų duomenų pagrįstumą ir pakankamumą. Teismui nusprendus, kad pateiktų duomenų jam nepakanka klausimui išspręsti, arba manant, kad būtina apie gautą prašymą informuoti asmenį, dėl kurio prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar kitą suinteresuotą asmenį, kurių teisėms ir interesams gali turėti įtakos teismo procesinis sprendimas, praneša jiems apie klausimo nagrinėjimą.

24. Teismų praktikoje pažymima, kad nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas. Pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama nustačius, kad vertinat duomenis (kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, bei tuos, kuriuos atsakovė pateikė su atskiruoju skundo) nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašymo išsprendimas negavus atsakovės nuomonės iki teismo nustatytos datos nereiškia, kad pažeista atsakovės teisė būti išklausyta, kadangi atsakovė turi teisę (nagrinėjamu atveju tokia teise pasinaudojo) dėl teismo nutarties, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, pateikti atskirąjį skundą ir nurodyti argumentus, dėl kurių nesutinka su priimta teismo nutartimi. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendė netinkamai (neteisėtai) dėl to, kad apie prašymo nagrinėjimą nebuvo laiku informuota ir jai nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinės teisės normų pažeidimo ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

25. Be to, kaip teisingai pažymėjo ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą, atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis. Šiame skirsnyje nėra nustatyta savarankiškų pagrindų, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl taikomos tiek CPK 327, tiek 329 straipsniuose įtvirtintos taisyklės. Apeliantė nenurodė argumentų, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs skundžiamą nutartį, turėtų perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, o ne pats ištaisyti nustatytus pažeidimus.

26. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį teisėta, toliau pasisakys dėl jos (ne)pagrįstumo.

27. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, teigia, kad skundžiama nutartis nepagrįsta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisėms.

28. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

29. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

31. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

32. Pažymėtina ir tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją.

33. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė gyvena skirtingose savivaldybėse, šalių nepilnamečiai vaikai gyvena kartu su jų tėvu (ieškovu), prasidėjus mokslo metams nepilnamečiai vaikai lankys ugdymo įstaigas savo gyvenamojoje teritorijoje. Išvadą teikianti institucija pateikė duomenis, kad ieškovas rūpinasi vaikais ir turi tam tinkamas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp tėvų kilus ginčui dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo (nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina) nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo), nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistos nepilnamečių vaikų neturtinės teisės, t. y. teisė į stabilią gyvenamąją aplinką, nes nesureguliavus laikinos vaikų gyvenamosios vietos vaikai atsidurtų neapibrėžtoje teisinėje padėtyje, kadangi kiekvienas iš tėvų galėtų reikšti pretenzijas dėl jų gyvenamosios vietos. Be to, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus bendrauti su tėvais, gali būti nustatoma laikina bendravimo su vaikais tvarka. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti nepilnamečių vaikų interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu, nustatyti laikiną skyriumi gyvenančios motinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, priteisti nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą, o laikinųjų apsaugos priemonių nustatymas atitiks prioritetinius vaikų interesus, laikinai sureguliuos ginčo situaciją ir padės išvengti galimų ginčų tarp šalių bylos nagrinėjimo metu.

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo prašymas iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą ir laikinąją atsakovės bendravimą su nepilnamečiais vaikais atitinka vaikų interesus. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei ir socialinei raidai. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti, kad ieškovas negali tinkamai pasirūpinti nepilnamečiais vaikais ir užtikrinti jiems saugias vystymosi sąlygas. Abi šalys pripažįsta, kad šiuo metu vaikų buvimo vieta yra jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje su ieškovu. Byloje nėra duomenų apie ieškovo kaip vaikų tėvo netinkamai atliekamas pareigas ar netinkamą auklėjimą. Tuo tarpu atsakovė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių įvertinti pačios atsakovės galimybes ir įgūdžius pasirūpinti šalių nepilnamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nusistovėjusios ir vaikams įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę ir psichologinę žalą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, prašydama panaikinti nutartį, kuria laikina vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu ir nustatyta laikina bendravimo su skyriumi gyvenančia motina tvarka, priešingų reikalavimų apskritai nereiškė.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje byloje pakanka duomenų, kad šalims šiuo metu gyvenant skyrium, ieškovas tinkamai užtikrina saugią, nepilnamečių vaikų normaliam vystymuisi reikalingą aplinką dabartinėje jų gyvenamojoje vietoje, priešingas aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje šiuo metu nėra. Atsakovė atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių apie ieškovo galimybes tinkamai rūpintis kasdieniais nepilnamečių vaikų poreikiais, auklėjimu, buitimi, lavinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, didžioji dalis atskirojo skundo argumentų reikšmingi bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kita vertus pažymėtina, kad vaikų gyvenamosios vietos su tėvu, laikinos bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančia motina nustatymas yra laikino pobūdžio ir ne tik nesaisto teismo priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą dėl šių priemonių panaikinimo CPK 149 straipsnyje nustatyta tvarka.

36. Apeliantė nesutinka ir su nepilnamečiams vaikams priteisto laikino išlaikymo dydžiu. Teigia, kad ieškovas gauna didesnes pajamas, todėl jis turi didesne dalimi prisidėti prie vaikų poreikių tenkinimo. Atsakovės pajamos yra 468,00 Eur per mėnesį. Sumokėjus priteistą 450,00 Eur laikiną išlaikymą vaikams, jai neliks jokių lėšų jos poreikiams patenkinti. Be to, ieškovas pardavė galvijus, gavo pajamų, atsakovei dalies gautų pajamų neperdavė, todėl gautas lėšas gali skirti vaikų išlaikymui, o iš atsakovės laikinas išlaikymas nepriteistinas arba priteistinas ne didesnis kaip 50,00 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius ir tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Taigi teisminio proceso pradžioje, nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertina argumentų, susijusių su atsakovės galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovės argumentai dėl jos turtinės padėties, gaunamų pajamų dydžio bus vertinami sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės tam tikro dydžio išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių atskirojo skundo argumentų išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus dėl gaunamų pajamų, byloje esančius duomenis, aplinkybę, kad kiekvienam iš nepilnamečių vaikų yra mokama 111,00 Eur dydžio vaiko išmoka, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo net preliminariai įvertinti atsakovės į bylą pateiktų duomenų, kuriuos ji pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, vadovaudamasis tuo, kad nepilnamečius vaikus turi išlaikyti abu tėvai, atsižvelgdamas į tai, kad aplinkybės dėl tikrųjų nepilnamečių vaikų poreikių ir jų tėvų galimybės teikti atitinkamą išlaikymo dydį bus nustatyti ir įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatytina 311,00 Eur (111,00 Eur vaiko išmoka + po 100,00 Eur iš abiejų tėvų) dydžio laikina išlaikymo suma kiekvienam vaikui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks laikino išlaikymo dydis užtikrins nepilnamečių vaikų būtinuosius poreikius, jis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovės teises ir teisėtus interesus, tuo labiau kad šiuo atveju, kaip minėta, prioritetas teikiamas šalių nepilnamečiams vaikams, jų teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir gynimui. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo keistina ir iš atsakovės B. J. priteistinas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams R. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), A. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir J. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 100,00 Eur kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis kas mėnesį, paskiriant A. J. laikinu lėšų, skirtų nepilnamečių vaikų išlaikymui, tvarkytoju.

39. Pažymėtina, kad laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

40. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

41. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą klausimą, tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), teismo procesinio sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje pateiktų įrodymų visuma. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dalis įrodymų buvo pateikta tik apeliacinės instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės jų įvertinti ir jų pagrindu padaryti išvadą, grįstą visų byloje šiuo metu esančių įrodymų visuma, dėl priteistino laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio, pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo keičia (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitą skundžiamos nutarties dalį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams priteisimo pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Iki teismo sprendimo priėmimo iš B. J., a. k. (duomenys neskelbtini), priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams R. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), A. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir J. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis kas mėnesį, paskiriant A. J., a. k. (duomenys neskelbtini), laikinu lėšų, skirtų nepilnamečių vaikų išlaikymui, tvarkytoju.“

Kitą Plungės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.