Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims I. R., antstoliui K. K., antstoliui R. B., antstoliui R. S., R. B., akcinei bendrovei SEB bankas, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja E. B. pareiškime teismo prašė iškelti jai bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai 1 046,65 Eur, reikalingą bankroto procedūroms atlikti, ir 583,00 Eur išlaidų sąmatą, reikalingą būsimiems pareiškėjos poreikiams tenkinti, nustatyti 4 mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti. Nurodė, kad ji 2002-07-25 sudarė su AB SEB banku būsto pirkimo kreditavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį ir gavo iš banko 57 000 Lt (16 508,34 Eur) kreditą, už kurį įsigijo trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Kreditą bankui pagal šią sutartį turėjo grąžinti iki 2022-07-24. 2003-05-22 sudarė santuoką su R. B.. Bankas 2007-03-29 pakeitė pradinės sutarties sąlygas ir papildomai suteikė 135 000 Lt (39 098,70 Eur) kreditą būsto remontui. Šios kredito dalies grąžinimo terminas buvo numatytas iki 2032-03-24. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. B. santuoka 2014-06-02 buvo nutraukta. Po santuokos nutraukimo 135 000 Lt kredito dalis buvo pripažinta jų bendra kreditorine prievole bankui. Be šių kreditų pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 2008-02-08 AB SEB bankas suteikė 58 068,64 Eur kreditą sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ir pirties rekonstrukcijai. Šio kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2048-02-07. Sodybos atkūrimo tikslas buvo plėtoti kaimo turizmo verslą. Į šį verslą 2009 m. su savo lėšomis įsitraukė ir suinteresuotas asmuo I. R., kuri investavo pinigines lėšas. Prasidėjus ekonominei krizei, bankrutavo dvi sutuoktiniui priklausančios įmonės. Tapo sunku vykdyti skolinius įsipareigojimus bankui. Dėl to 2014-11-21 buvo nutraukta 2008-02-08 su banku sudaryta sutartis. Taip pat teismas priteisė iš jos su sutuoktiniu 175 000 Lt I. R.. Antstoliui R. S. nukreipus išieškojimus į jos gaunamą atlyginimą priteistų paskolų dengimui, ji prarado galimybę mokėti bankui kitas skolas. Dėl to ir kita kredito sutartis banko 2015-12-28 buvo vienašališkai nutraukta. Anksčiau ir šiuo metu ji dirba UAB „Senukų prekybos centras“. Jos gaunamas mėnesinis atlyginimas sudaro apie 600 Eur. Įsigytas butas (duomenys neskelbtini), ir kaimo turizmo sodyba buvo įkeisti bankui už gaunamus kreditus. Jie šiuo metu dar nėra realizuoti. Kaimo sodyba nėra nuomojama, iš jos negaunama pajamų. Sodybos su žemės sklypu vertė yra 70 000 Eur, o buto – 30 000 Eur. Kitokio nekilnojamojo ar kilnojamojo registruotino turto neturi. Pareiškėja dviejų vaikų išlaikymui iš buvusio sutuoktinio gauna 68 Eur išlaikymą bei iš vaikų išlaikymo fondo abiejų vaikų išlaikymui gauna 114 Eur. Nei piniginių indėlių, nei vertybinių popierių ar kitokių pajamų pareiškėja neturi. Kiekvieną mėnesį jos šeimai būtinų poreikių tenkinimui reikia 583 Eur. Pareiškėja nepajėgi vykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai yra suėję, dėl to prašo iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 19 d. nutartimi iškėlė pareiškėjai E. B. bankroto bylą.Teismas nustatė, kad pareiškėjos skola kreditoriams bylos nagrinėjimo momentu sudaro 152 651,11 Eur, t. y. ši suma ženkliai viršija 25 MMA, visų kreditorinių reikalavimų mokėjimo terminai yra suėję. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis turtas – trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini), 22 000 Eur vertės ir ½ dalis sodybos (duomenys neskelbtini) bendros 70 000 Eur vertės (pareiškėjos dalis sudaro 35 000 Eur), ji gauna 600 Eur mėnesinį atlyginimą. Kitokio turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių pareiškėja neturi. Vaikams išlaikyti gaunamos lėšos yra mažos. Teismas sprendė, kad pareiškėja buvo ir yra sąžininga kreditorių atžvilgiu, o suinteresuoto asmens I. R. motyvai dėl pareiškėjos nesąžiningumo, neįrodyti. Teismas atkreipė dėmesį į laikotarpį, kai buvo imami kreditai, ir dabartinį laikotarpį. Imant kreditus 2007–2008 metais buvo pats didžiausias kainų pakilimas iki prasidedant pasaulinei ekonominei krizei. Tuomet turtas buvo vertinamas nerealiai didelėmis sumomis; atitinkami buvo ir jo remonto kaštai. Šiuo metu pareiškėjos turtas įvertintas kaip priverstinai realizuotinas, todėl dėl šios priežasties jo vertė yra sąlyginai mažesnė. Turtas buvo vertinamas ne pareiškėjos iniciatyva, o antstolio, todėl ji negalėjo niekaip daryti įtakos jo įvertinimui. Atvirkščiai, pareiškėja nurodė, kad ji taip pat nesutinka su tokiu turto įvertinimu ir jį apskundė. Teismas nenustatė FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių pareiškėjai negalėtų būti iškelta bankroto byla, todėl bankroto bylą pareiškėjai iškėlė.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo I. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad laikotarpiu, kai pareiškėja ėmė kreditus, buvo pats didžiausias kainų pakilimas iki prasidedant pasaulinei ekonominei krizei. Tuomet turtas buvo vertinamas nerealiai didelėmis sumomis, atitinkami buvo ir jo remonto kaštai. Dėl šios priežasties pareiškėjos kaimo turizmo sodybos vertė yra nedidelė. Tačiau net įvertinus ekonominę krizę sunku patikėti, jog sodybos vertė yra daugiau kaip 7 kartus mažesnė nei į ją investuotų lėšų suma. Tikėtina, jog pareiškėja minėtas lėšas panaudojo ne pagal paskirtį (nerūpestingai išvaistė). Toks pareiškėjos elgesys, kai paimti kreditai buvo naudojami ne pagal paskirtį ir nekilnojamojo turto vertė realiai nebuvo padidinta yra akivaizdžiai nesąžiningas ir gali būti laikomas kryptingu kreditorių interesų pažeidimu. Šių aplinkybių teismas tinkamai neįvertino.Teismas nepagrįstai vadovavosi pareiškėjos pateikta Capital konsultacija, pagal kurią aukščiausia galima kaimo turizmo sodybos vertė 2015-­11-06 yra 70 000 Eur, tačiau nesivadovavo išieškojimą iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio vykdančio antstolio K. K. pateiktu Lituka ir Ko ekspertizės aktu, kuriame nustatyta 2015-09-15 rinkos vertė 22 000 Eur. Lituka ir Ko ekspertizės aktas parengtas atestuoto turto vertintojo, o Capital konsultacija pasirašyta tik administratorės, t. y. nekvalifikuoto vertinti turtą asmens. Lituka ir Ko ekspertizės aktas yra moksliniais metodais pagrįsto ekspertinio tyrimo rezultatas, o Capital konsultacijos išvados rengimo metodika neaiški. Pačioje Capital konsultacijoje yra nurodyta, jog ja nustatyta tik galima turto kaina. Tuo tarpu Lituka ir Ko ekspertizės akte nustatyta rinkos vertė. Teismas nevertino pareiškėjos santuokos nutraukimo byloje nustatyto prejudicinio fakto, jog dalis pareiškėjos gautų kreditų buvo panaudoti ne pagal paskirtį, kas sudaro pagrindą kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 206 straipsnį, t. y. 2007 m. kovo 29 d. susitarimo su AB SEB banku pagrindu gautas kreditas buvo panaudotas ne pagal paskolos tikslinę paskirtį – ne buto remontui, o sodybos įrengimui. Tikslinės paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį galėjo sąlygoti pareiškėjos nemokumą ir turėjo būti teismo ištirtas. Toks pareiškėjos elgesys laikytinas akivaizdžiai nesąžiningu, nes ne pagal paskirtį panaudojus kreditą sumažėjo kreditorių galimybės atgauti paskolintas lėšas.Teismas nevertino aplinkybės, ar pareiškėja elgėsi atsakingai imdama kreditus. Pagal pareiškėjos duotus paaiškinimus, visi kreditai ir paskolos, išskyrus buto įsigijimui paimtą kreditą, buvo skirti kaimo turizmo sodybos įsigijimui ir plėtojimui. Pareiškėja negalėjo paaiškinti, iš kokių šaltinių ir kokiais terminais planuoja grąžinti į sodybą investuotus pinigus. Skundžiamoje nutartyje nepasisakyta, ar atitinkamas pareiškėjos elgesys buvo adekvatus buvusiai situacijai ir ar gali būti laikomas sąžiningu.Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja mokėjo įmokas kreditoriams UAB „Moment credit“ ir UAB „Soho group“, kurios tik atitolino paskolos grąžinimo terminus, t. y. buvo mokami papildomi pinigai dėl kredito termino grąžinimo pratęsimo, vietoje to, kad būtų grąžintas pats kreditas. Tokiu būdu pareiškėja dar labiau blogino savo finansinę padėtį. Be to, pareiškėja vengė atsiskaityti su apeliante, kai tuo tarpu visiškai atsiskaitė su kreditoriais UAB „Moment credit“, UAB „Soho group“ ir kitais fiziniais asmenimis. Paskutiniai mokėjimai UAB „Moment credit“, UAB „Soho group“ atlikti 2015 m. sausio mėnesį. Pareiškėjos veiksmai, kai ji būdama sunkioje finansiškai padėtyje pasirinktinai atsiskaitė su kitais kreditoriais, bet nemokėjo įmokų apeliantei vertintini kaip atitinkantys BK 208 straipsnyje nurodytus požymius, kas akivaizdžiai rodo jos nesąžiningumą. Be to, pareiškėja su šiais kreditoriais atsiskaitė pažeisdama CK 6.930¹ straipsnį.Teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėja nesilaikė FABĮ 4 str. 3 d. nustatytos pareigos pareiškime iškelti bankroto bylą teismui nurodyti fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nėra nurodytos aplinkybės, kada ir kokiomis sąlygomis pareiškėja sudarė kredito sutartis su UAB „Moment credit“, UAB „Soho group“. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. grąžino kreditą UAB „Ūkio banko lizingas“, tačiau ši informacija nenurodyta pareiškime.Pareiškėja neatskleidė tikslių bei visų duomenų apie savo gaunamas pajamas. Pareiškimas yra surašytas 2016 m. vasario 26 d., tačiau duomenys, susiję su pareiškėjos gaunamomis pajamomis, į bylą yra pateikti tik iki 2015 m. spalio mėn. pabaigos. Be to, iš pareiškėjos banko sąskaitos išrašo matyti, kad pareiškėja per paskutinius tris metus yra gavus lėšų iš kitų fizinių asmenų. Neaišku, kokiais pagrindais šios lėšos buvo gautos, ar jas reikės grąžinti, ar tokias lėšas pareiškėja planuoja gauti ir toliau. Su pareiškimu pateikta informacija tik iš dviejų bankų, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja neturi kitų sąskaitų kituose bankuose. Taigi pareiškėja nepateikė visos informacijos, kuri gali būti esminė vertinant jos nemokumą sukėlusias priežastis, laikytina, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai. Teismas neįvertino, jog pareiškime nėra numatyta pardavinėti pareiškėjos turtą ir tokiu būdu bent iš dalies padengti skolas kreditoriams. Teismo posėdžio metu pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, kad turtas gali būti pardavinėjamas, bet negalėjo paaiškinti kada ir kokiomis sąlygomis jis bus pardavinėjamas, taip pat kodėl nebuvo bandoma jį parduoti anksčiau. Toks pareiškėjos elgesys rodo, jog ji nenori derinti savo ir kreditorių interesų, o siekia tik nurašyti savo skolas. Dėl to yra pažeidžiamas skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros principas.Pareiškėja E. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismui kartu su savo pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikė visus savo žinioje turimus dokumentus (rašytinius įrodymus), kuriais ir grindė savo reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Suinteresuotas asmuo I. R. neįrodė pareiškėjos nesąžiningumo. Suinteresuotam asmeniui I. R. nebuvo mokamos piniginės lėšos paskolos sutarties, sudarytos tarp R. B. ir I. R., pagrindu dėl to, kad tarp šalių nuo pat 2014 metų pradžios vyko teisminis ginčas dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Tik 2015-04-20 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi paliko nepakeistą 2014-08-20 Kauno apygardos teismo sprendimą, kuriuo ieškovei I. R. iš E. B. ir R. B. buvo priteista 175 000 Lt skola, o mokėjimai kreditoriams UAB „Moment credit“ ir UAB „Solio group“ buvo atlikti 2015 01 mėn., t. y. tada, kai tarp šalių nebuvo išspręstas teisminis ginčas. Vykdant šį teismo sprendimą ir antstoliui R. S. nukreipus išieškojimą į E. B. gautino darbo užmokesčio sumas, pareiškėja E. B. prarado galimybę vykdyti savo įsipareigojimus bankui pagal 2002-07-25 būsto pirkimo kreditavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį ir jos pakeitimus, ko pasėkoje ši sutartis banko iniciatyva buvo vienašališkai nutraukta nuo 2015-12-28.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjai E. B. buvo iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos skola kreditoriams sudaro 152 651,11 Eur, t. y. viršija 25 MMA, visų kreditorinių reikalavimų mokėjimo terminai yra suėję, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso turtas – trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini), 22 000 Eur vertės ir ½ dalis sodybos (duomenys neskelbtini) bendros 70 000 Eur vertės (pareiškėjos dalis sudaro 35 000 Eur), ji gauna 600 Eur mėnesinį atlyginimą, kitokio turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių neturi, nenustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių pareiškėjai negalėtų būti iškelta bankroto byla, sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjai iškelti bankroto bylą. Apeliantė I. R., nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog pareiškėja buvo nesąžininga, kadangi gauti kreditai buvo panaudoti ne pagal paskirtį, be to, pareiškėja turėdama nemažai skolinių įsipareigojimų ir toliau skolinosi pinigus, o atsiskaitinėjo tik su dalimi kreditorių, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė ne visą informaciją, kuri yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo.

Dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų

Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ). Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). FABĮ numato, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su kreditų buto ir sodybos remontui bei rekonstrukcijai paėmimu. Sodybos vertė šiuo metu yra daugiau kaip 7 kartus mažesnė nei į ją investuotų lėšų suma, todėl tikėtina, jog pareiškėja minėtas lėšas panaudojo ne pagal paskirtį (nerūpestingai iššvaistė). Toks pareiškėjos elgesys, kai paimti kreditai buvo naudojami ne pagal paskirtį ir nekilnojamojo turto vertė realiai nebuvo padidinta, yra akivaizdžiai nesąžiningas ir gali būti laikomas kryptingu kreditorių interesų pažeidimu. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, ar pareiškėja elgėsi atsakingai imdama kreditus, ar atitinkamas pareiškėjos elgesys buvo adekvatus buvusiai situacijai ir ar gali būti laikomas sąžiningu.Kaip jau minėta, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus <...>. Įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjos elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jos nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui) įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent šitaip (t. y., kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos sąžiningumo turi būti įvertinti jos veiksmai (neveikimas) ir sandoriai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo) FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas aiškinamas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos E. B. pareiškimas dėl bankroto bylos jai iškėlimo teisme priimtas 2016 m. kovo 8 d., todėl pareiškėjos veiksmai (neveikimas) ir sudaryti sandoriai turėjo būti vertinami už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2016 m. kovo 8 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai E. B. AB SEB banko kreditai būsto remontui ir sodybos rekonstrukcijai bei pirties statybai buvo suteikti 2007 m. kovo 29 d. (135 000 Lt) ir 2008 m. vasario 8 d. (58 068,64 Eur). Taigi minėti sandoriai su AB SEB banku nepatvirtina pareiškėjos nesąžiningumo, kadangi kredito sutartys buvo sudarytos daugiau negu prieš 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Be to, pareiškėjos mokumas ir galėjimas ateityje vykdyti prisiimtus įsipareigojimus buvo vertintas kredito institucijos, kaip profesionalaus rinkos dalyvio, kurio pagrindinis verslas yra kreditų (paskolų) teikimas, ir pripažintas tinkamu, t. y. tiek pareiškėjos, tiek jos buvusio sutuoktinio R. B. pajamos ir turtinė padėtis buvo pakankami tiek būtiniesiems šeimos poreikiams tenkinti, tiek ir mokėti įmokas pagal sudarytas kredito sutartis. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo minėtų sandorių, taip pat ir gautų lėšų pagal šiuos sandorius panaudojimo būdo, vertinti pareiškėjos sąžiningumo aspektu ir tinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą bei nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos E. B. santuokos nutraukimo byloje nustatyto prejudicinio fakto, jog dalis pareiškėjos gautų kreditų buvo panaudoti ne pagal paskirtį, kas sudaro pagrindą kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 206 straipsnį, o toks pareiškėjos elgesys laikytinas akivaizdžiai nesąžiningu, nes ne pagal paskirtį panaudojus kreditą sumažėjo kreditorių galimybės atgauti paskolintas lėšas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip jau minėta, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjos elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jos nemokumui, o minėti kreditai buvo suteikti pareiškėjai ne vertinamuoju 3 metų laikotarpiu, todėl net ir konstatavus faktą, kad pareiškėja E. B. gautus kreditus panaudojo ne pagal jų paskirtį, ši aplinkybė nepatvirtina jos nesąžiningumo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjos E. B. santuokos nutraukimo byloje nustatyto prejudicinio fakto dėl gautų kreditų panaudojimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats kreditorius AB SEB bankas, suteikęs pareiškėjai kreditus, nereiškė jokių pretenzijų dėl suteikto kredito panaudojimo pagal paskirtį. Tuo tarpu apeliantės I. R. argumentas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 206 straipsnį laikytinas deklaratyviu. Tai, kad civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo buvo nustatyta aplinkybė, jog pareiškėja E. B. panaudojo suteiktus kreditus ne pagal paskirtį nepaneigia pareiškėjos E. B. sąžiningumo prezumpcijos, o asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (nekaltumo prezumpcija). Iš byloje esančių ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad pareiškėja E. B. neteista. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi BK 206 straipsnis (kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką) nepatenka į minėtą nusikalstamų veikų sąrašą ir nesudaro pagrindo atsisakyti iškelti pareiškėjai E. B. bankroto bylą.Apeliantė I. R. atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi pareiškėjos pateikta Capital konsultacija, pagal kurią aukščiausia galima kaimo turizmo sodybos vertė 2015-­11-06 yra 70 000 Eur, tačiau nesivadovavo išieškojimą iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio vykdančio antstolio K. K. pateiktu Lituka ir Ko ekspertizės aktu, kuriame nustatyta 2015-09-15 rinkos vertė 22 000 Eur. Pačioje Capital konsultacijoje yra nurodyta, jog ja nustatyta tik galima turto kaina, tuo tarpu Lituka ir Ko ekspertizės akte nustatyta rinkos vertė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punktą prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedama ir pateikiama fizinio asmens turimo viso turto sąrašas (nekilnojamasis turtas; sąskaitose esančios lėšos, nurodant sąskaitas kredito įstaigose; grynieji pinigai, jeigu jų suma viršija 1 MMA; akcijos, kiti vertybiniai popieriai ir kitas turtas) ir fizinio asmens nurodoma jo vertė. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.Nagrinėjamu atveju pareiškėja E. B., pateikdama teismui pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, kartu su pareiškimu pateikė teismui turimo turto sąrašą ir įrodymus, pagrindžiančius šio turto vertę, t. y. tinkamai laikėsi FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos mokumo būklę, vadovavosi pareiškėjos pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais turto vertę – Capital konsultacija, pagal kurią aukščiausia galima kaimo turizmo sodybos vertė 2015-11-06 yra 70 000 Eur, ir konstatavo, kad pareiškėja yra nemoki, dėl ko jai keltina fizinio asmens bankroto byla. Pažymėtina, kad pareiškėjos turimo turto vertė bankroto bylos iškėlimo stadijoje yra svarbi tik vertinant jos perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, todėl pirmosios instancijos teismas, netgi ir vertindamas, jog sodybos vertė yra daugiau kaip 3 kartus didesnė nei Lituka ir ko ekspertizės akte nustatyta vertė (70 000 Eur), vis tiek konstatavo, jog pareiškėja yra nemoki. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, jog ta aplinkybė, kad teismas, konstatuodamas pareiškėjos E. B. nemokumą, rėmėsi pareiškėjos pateikta turto vertinimo konsultacija, o ne Lituka ir ko ekspertizės išvada, neturėjo reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos nemokumo, nes tiek vadovaujantis Capital konsultacija, tiek Lituka ir ko ekspertizės išvada būtų konstatuotas pareiškėjos nemokumas.Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog turto vertė bankroto bylos iškėlimo stadijoje yra vertinama tik preliminariai ir neturi lemiamos reikšmės kreditorių interesų apsaugos požiūriu. Kaip jau minėta, turto vertė yra svarbi tik vertinant skolininkės galimybes įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, o pagal FABĮ 27 straipsnio 1 dalį turtą parduoda bankroto administratorius pagal plane nustatytą eiliškumą ir terminus. Atsižvelgęs į plane numatytą turto pardavimo kainą, parduodamo turto rinkos kainą, pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Taigi pareiškėjai E. B. priklausančio turto vertė bus tikslintina ir konkreti turto pardavimo kaina bus nustatyta kreditorių susirinkime.Apeliantė I. R. atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėja mokėjo įmokas kreditoriams UAB „Moment credit“ ir UAB „Soho group“, kurios tik atitolino paskolos grąžinimo terminus, tokiu būdu dar labiau blogindama savo finansinę padėtį. Be to, pareiškėja vengė atsiskaityti su apeliante, kai tuo tarpu visiškai atsiskaitė su kreditoriais UAB „Moment credit“, UAB „Soho group“ ir kitais fiziniais asmenimis. Tokie pareiškėjos veiksmai, apeliantės nuomone, vertintini, kaip atitinkantys BK 208 straipsnyje nurodytus požymius, kas akivaizdžiai rodo jos nesąžiningumą. Be to, pareiškėja su šiais kreditoriais atsiskaitė pažeisdama CK 6.930¹ straipsnį.Iš byloje ir teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, jog tarp pareiškėjos E. B. ir apeliantės I. R. vyko teisminis ginčas dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo bei skolos pagal šią sutartį priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. galutiniu sprendimu atsakovų E. B. ir R. B. priešieškinį atmetė, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. preliminarų sprendimą, kuriuo solidariai iš atsakovų E. B. ir R. B. ieškovei I. R. priteista 175 000 Lt skola pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą. Taigi minėta aplinkybė, jog pareiškėja E. B., tarp jos ir apeliantės I. R. vykstant teisminiam ginčui dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo bei skolos pagal šią sutartį priteisimo, sustabdė visus mokėjimus pagal tarp šalių sudarytą paskolos sutartį bei tuo metu atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, nepaneigia pareiškėjos sąžiningumo prezumpcijos. Be to, pagal FABĮ 12 straipsnio 3 dalį bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie fizinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina fizinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad fizinis asmuo negali įvykdyti prievolių kreditoriams, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad bankroto administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Bankroto administratorius motyvuotu prašymu kreipiasi į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl fizinio asmens veiksmų, atitinkančių Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222 ir 223 straipsniuose nustatytus požymius, nustatymo. Taigi tuo atveju, jeigu iškėlus pareiškėjai E. B. bankroto bylą, paaiškės, kad jos sudaryti sandoriai per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo galimai turėjo įtakos jos nemokumui, administratorius turės pareigą tokius sandorius ginčyti teisme, o nustatęs, kad pareiškėjos E. B. veiksmuose galimai yra Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222 ir 223 straipsniuose nustatytų požymių, turės pareigą kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigas. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, spręstina, jog pareiškėjos E. B. įsipareigojimų įvykdymas UAB „Moment credit“ ir UAB „Soho group“ bei kitiems kreditoriams ir atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos teisėtumas bus įvertintas bankroto procedūros eigoje pagal administratoriui suteiktą kompetenciją.Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėja nesilaikė FABĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos pareiškime iškelti bankroto bylą teismui nurodyti fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis, be to, nėra nurodytos aplinkybės, kada ir kokiomis sąlygomis pareiškėja sudarė kredito sutartis su UAB „Moment credit“, UAB „Soho group“, nenurodyta informacija apie tai, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. grąžino kreditą UAB „Ūkio banko lizingas“.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato duomenų ir dokumentų sąrašą, kuriuos privalo pateikti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Pagal FABĮ 4 straipsnio 3 dalį pareiškime iškelti bankroto bylą teismui nurodomos fizinio asmens nemokumą sukėlusios priežastys ir pridedami šį nemokumą pagrindžiantys dokumentai (jeigu fizinis asmuo gali juos pateikti), fizinio asmens duomenys ryšiams palaikyti (gyvenamosios vietos adresas, telefono ryšio numeris, elektroninio pašto adresas ir kiti), taip pat gali būti siūloma bankroto administratoriaus kandidatūra. Nagrinėjamu atveju pareiškėja E. B. pareiškimo dėl bankroto bylos jai iškėlimo pirmoje dalyje „Dėl fizinių asmenų nemokumą sukėlusių priežasčių buvimo“ nurodė priežastis, sukėlusias jos nemokumą, pateikė nemokumą pagrindžiančius įrodymus (kuriuos turėjo galimybę pateikti). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjos E. B. pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, pareiškimo trūkumų, susijusių su nemokumą sukėlusių priežasčių nurodymu, nenustatė. Pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punktą prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedama ir pateikiama kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi, kai kreditorius fizinis asmuo, – vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai; kai kreditorius juridinis asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai. Ši įstatyminė nuostata nenumato pareiškėjo, besikreipiančio į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareigos nurodyti visus ne tik turimus, bet ir anksčiau turėtus kreditorius, su kuriais pareiškėjas jau yra atsiskaitęs. Iš pareiškėjos E. B. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo turinio matyti, jog pareiškėja nurodė turinti 3 kreditorius – AB SEB bankas, I. R., antstolis R. S., taip pat nurodė įsiskolinimo šiems kreditoriams sumas, atsiskaitymo terminus, prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Vėliau, t. y. 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėja pateikė prašymą dėl kreditoriaus antstolio R. B. įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu, nurodydama įsiskolinimo šiam kreditoriui sumą ir įsiskolinimo atsiradimo pagrindą. 2016 m. birželio 30 d. pareiškėja pateikė teismui prašymą dėl patikslinto kreditorių sąrašo prijungimo, kuriame nurodyti 5 kreditoriai – AB SEB bankas, I. R., antstolis R. S., antstolis K. K., antstolis R. B., taip pat nurodytos įsiskolinimo šiems kreditoriams sumos, atsiskaitymo terminai, prievolės pobūdis. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pareiškėja, nenurodydama buvusių savo kreditorių (UAB „Moment credit“, UAB „Soho group“, UAB „Ūkio banko lizingas“), su kuriais ji yra visiškai atsiskaičiusi, nepažeidė FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punkto reikalavimų.Iš pareiškėjos E. B. pareiškimo dėl bankroto bylos jai iškėlimo priedų taip pat matyti, jog pareiškėja kartu su pareiškimu pateikė teismui 2015 m. lapkričio 26 d. UAB „Senukų prekybos centras“ pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, 2015 m. lapkričio 11 d. VSDFV Kauno skyriaus pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą. Minėti rašytiniai įrodymai pagrindžia pareiškėjos E. B. gaunamas pajamas laikotarpiu iki 2015 m. spalio mėnesio. 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėja kartu su prašymu dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus – 2016 m. balandžio 4 d. UAB „Senukų prekybos centras“ pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Šie rašytiniai įrodymai pagrindžia pareiškėjos gaunamas pajamas 2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. kovo mėn. Taigi apeliantės I. R. atskirojo skundo argumentas, jog pareiškėja neatskleidė visų duomenų apie gaunamas pajamas laikytinas nepagrįstu.Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad iš pareiškėjos banko sąskaitos išrašo matyti, jog pareiškėja per paskutinius tris metus yra gavusi lėšų iš kitų fizinių asmenų ir nėra aišku, kokiais pagrindais šios lėšos buvo gautos, ar jas reikės grąžinti, ar tokias lėšas pareiškėja planuoja gauti ir toliau. Kaip jau minėta, FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punktas neįpareigoja pareiškėjo nurodyti ne tik turimus, bet ir anksčiau turėtus kreditorius, su kuriais pareiškėjas jau yra atsiskaitęs, todėl spręstina, jog pareiškėja E. B. pateiktame kreditorių sąraše nurodė visus turimus kreditorius, su kuriais dar nėra atsiskaičiusi. Priešingų duomenų apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedama ir pateikiama fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinantys dokumentai. Iš pareiškėjos E. B. kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų sąskaitų išrašų matyti, jog į pareiškėjos atsiskaitomąją sąskaitą „Swedbank“, AB, yra pervedamos tam tikros pinigų sumos iš fizinių asmenų, tačiau minėtos sumos yra nevienodos, pervedamos ne periodiškai, bet skirtingais terminais, iš skirtingų fizinių asmenų atsiskaitomųjų sąskaitų, nurodytos mokėjimo paskirtys nevienodos (pvz., už butą, batukus, suknelę, vaikų išlaikymui, sąskaitos papildymas, pervedimas, skola ir pan.), be to, 2015 m. – 2016 m. kovo mėn. laikotarpiu iš fizinių asmenų į pareiškėjos atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervestos nedidelės sumos (iš V. K. – 18 Eur skola, A. R. – 21 Eur už batelius, V. U. – 50 Eur už R. B. vaikų išlaikymą, M. J. – 30 Eur), todėl, darytina išvada, kad minėtos lėšos neatitinka FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytų gaunamų (nuolat) ar planuojamų (numatomų) gauti pajamų, apie kurias pareiškėja privalo informuoti bylą nagrinėjantį teismą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą vienas iš pagrindinių reikalavimų planui – nurodyti lėšas, kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą. Taigi pareiškėja E. B. mokumo atkūrimo plano rengimo stadijoje turės pareigą nurodyti visas periodiškai ar kaip vienkartines pajamas numatomas gauti lėšas.Apeliantė I. R. atskirajame skunde teigia, kad su pareiškimu yra pateikta informacija tik iš dviejų bankų, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja neturi kitų sąskaitų kituose bankuose. Taigi pareiškėja nepateikė visos informacijos, kuri gali būti esminė vertinant jos nemokumą sukėlusias priežastis, todėl laikytina, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo privalo pateikti duomenis apie turimą turtą ir nurodyti turto vertę. Taigi įstatyme pareiškėjui nenustatyta pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto, išskyrus tą, apie kurį pateikė duomenis, neturi ir to patvirtinti rašytiniais įrodymais, gautais iš registrų ir kitų įstaigų. Dėl šios priežasties apeliantės argumentai, kad pareiškėja kartu su prašymu dėl bankroto bylos jai iškėlimo nepateikė duomenų iš visų (ar daugumos) Lietuvoje veikiančių finansinių įstaigų apie šiose įstaigose turimas sąskaitas ir lėšas jose, nepatvirtina pareiškėjos nesąžiningumo, siekio nuslėpti turimą turtą ar faktinį jos mokumą. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto byla gali būti nutraukiama paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėja pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti įstatyme nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog nurodyta suma būtinųjų pareiškėjos poreikių tenkinimui beveik sutampa su gaunamu darbo užmokesčiu, dėl ko nelieka pinigų kreditorių reikalavimams tenkinti, be to, pareiškime nėra numatyta pardavinėti pareiškėjos turtą ir tokiu būdu bent iš dalies padengti skolas kreditoriams. Toks pareiškėjos elgesys, jos nuomone, rodo, jog ji nenori derinti savo ir kreditorių interesų, o siekia tik nurašyti savo skolas ir dėl to yra pažeidžiamas skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros principas. Apeliacinės instancijos teismas tokius pareiškėjos argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, jog fizinio asmens bankroto procedūros turi tam tikras stadijas ir viena iš jų yra mokumo atkūrimo plano rengimas. Teismui priėmus nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jis privalo nustatyti pareiškėjui terminą pateikti plano projektą (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Vienas iš pagrindinių reikalavimų planui – nurodyti lėšas, kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei pateikti kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje nesprendžiamas klausimas dėl priemonių, kurių pareiškėja imsis savo mokumui atstatyti (atkurti), pagrįstumo, t. y. nesprendžiamas klausimas, iš kokių lėšų pareiškėja atsiskaitinės su kreditoriais. Tačiau šioje bankroto bylos stadijoje turi būti vertinamas išlaidų, skirtų būtiniausiems fizinio asmens poreikiams tenkinti, dydžio pagrįstumas.FABĮ nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis gali viršyti nurodytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje. Remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, įvertinęs pareiškėjos gaunamas pajamas, į tai, kad pareiškėja turi pareigą išlaikyti du nepilnamečius vaikus, Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 patvirtintą minimaliosios mėnesinės algos dydį (380 Eur), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo (įsiteisėjimo) 583 Eur suma pareiškėjos būtiniesiems poreikiams tenkinti nėra per didelė ir (ar) pažeidžianti jo kreditorių interesus. Be to, pažymėtina, kad ši suma nustatyta tik preliminariai, pradiniam bankroto proceso etapui, iki nutarties patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos (FABĮ 7, 8 straipsniai). Pareiškėjos kreditoriai, tarp jų ir apeliantė, spręsdami mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, turės teisę reikšti pareiškėjai pastabas dėl plane nurodytų mokumo atkūrimo priemonių, taip pat ir dėl jos būtiniesiems poreikiams būtinos sumos dydžio (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Galutinis išlaidų dydis ir tai, kokią reikšmę šios išlaidos turės pareiškėjai vykdant įsipareigojimus kreditoriams, bus vertinamas tik teismui gavus mokumo atkūrimo plano projektą su kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo grafiku (FABĮ 8 straipsnio 1 dalis). Tas pats pasisakytina ir dėl apeliantės I. R. atskirojo skundo argumento dėl pareiškime nenumatytos pareiškėjos turto pardavimo tvarkos. Vadovaujantis FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjos E. B. turto pardavimo tvarka bus nurodyta mokumo atkūrimo plane, o ne fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.