- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-30
- Bylos Nr.
- 2-1646/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- J. B., V. G.
- Atsakovas
- A. B., I. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. B. (J. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2400-798/2012 pagal ieškovų J. B. ir V. G. (V. G.) ieškinį atsakovėms A. B. ir I. B. dėl avanso ir priemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovų V. B. (mirusio 2011-01-29, kurio palikimą priėmė A. B.), A. B. ir I. B. solidariai priteisti 36 000 Lt avansą pagal 2004-05-08 preliminariąją sutartį, o ieškovui J. B. solidariai priteisti iš atsakovių 200 000 Lt priemoką pagal 2004-05-18 pakvitavimą. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti atsakovo V. B. ir A. B. 36 000 Lt vertės turto areštą, bei atsakovių A. Belaitės ir I. B. 200 000 Lt vertės turto areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo tik atsakovėms priklausantį 200 000 Lt vertės nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, konstatavęs, kad 36 000 Lt reikalavimui užtikrinti nėra pagrindo areštuoti atsakovių turto (1 t., 43-44 b.l.).
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 20 d. nutartimi pakeitė taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės I. B. nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 66-67 b. l.).
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2400-798/2012 ieškinį tenkino iš dalies - ieškovams iš atsakovių solidariai priteisė 36 000 Lt avanso ir lygiomis dalimis 872,30 Lt žyminio mokesčio; kitoje dalyje ieškinį atmetė (1 t., 230-233 b. l.).
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-393/2014 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą – panaikino sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl 200 000 Lt priemokos priteisimo ir bylą šioje dalyje nutraukė konstatavęs, kad ieškovas tokį reikalavimą teisme pareiškė pakartotinai (2 t., 19-26 b. l.).
Šalies argumentai
Atsakovė I. B. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje jau yra įvykdytas (2 t., 42-43 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi panaikino 2008 m. birželio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones nustatęs, kad atsakovė ieškovui V. G. pervedė 18 436,15 Lt, o ieškovui J. B. priklausančius 18 436,15 Lt pervedė į išieškojimą vykdančios antstolės A. P. depozitinę sąskaitą. Teismas laikė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje yra įvykdytas tinkamai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas J. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą prašo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, į procesą įtraukiant jo teisių perėmėję L. S.. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas negalėjo būti sprendžiamas į procesą neįtraukus tinkamo proceso dalyvio - naujojo kreditoriaus – L. S., kuri disponuoja reikalavimo teise į atsakovę I. B.. Teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi pakeitė kreditorių/išieškotoją reikalavimo sutarties pagrindu. Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta iki atsakovės I. B. pinigų įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą. Todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrino jau ne ieškovo J. B., o L. S. interesus. Atsakovė žinojo apie reikalavimo perleidimą V. G., vėliau apie reikalavimo perleidimą L. S., tačiau ignoravo šias aplinkybes ir veikdama savo rizika sumokėjo pinigus antstoliui, vykdančiam iš atsakovės išieškojimą J. B., nors sumokėtos lėšos J. B. jau nebepriklausė. Tuo tarpu teisėta reikalavimo teisės savininkė prievolės įvykdymo negavo. Todėl nelaikytina, kad atsakovė yra įvykdžiusi prievolę reikalavimo turėtojui, dėl to laikinoji apsaugos priemonė negalėjo būti panaikinta.
Atsiliepimas
Atsakovė I. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas iš pradžių nenurodė savo sąskaitos, vėliau kelis kartus keitė savo poziciją, kam turėtų būti pervestos lėšos, todėl atsakovė teismo priteistą sumą pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą, kadangi atsakovės norėjo kuo greičiau įvykdyti prievolę. Be to, paaiškėjo, kad iš J. B. yra vykdomi didelių sumų išieškojimai. Antstolė A. P. areštavo lėšas, kurias pagal teismo sprendimą atsakovės turėjo sumokėti J. B.. Kadangi naujojo kreditoriaus patvirtinimo nutartis nėra įsiteisėjusi, L. S. nėra išieškotoja byloje, todėl jos dalyvavimas byloje nereikalingas. Teismui nusprendus, kad ieškovas J. B. teisėtai perleido savo reikalavimo teises L. S., atsakovės sumokėtos lėšos į antstolio depozitinę sąskaitą bus išmokėtos L. S.. Be to, V. G. prievolė yra įvykdyta, todėl nereikalingas atsakovės turto areštas jo reikalavimams užtikrinti. Dėl to, laikinosios apsaugos priemonės panaikintos pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirajame skunde keliami tinkamo prievolės įvykdymo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo klausimai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Įstatyme nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Toks reglamentavimas reiškia, kad teismo sprendimas yra privalomas konkrečioje civilinėje byloje dalyvaujantiems asmenims ir turi būti jų vykdomas. Jeigu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo buvo paduotas apeliacinis skundas, tada sprendimas įsiteisėja jį peržiūrėjus apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 331 str. 6 d.). Teismo sprendimai gali būti priverstinai vykdomi tik po to, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie vykdomi skubiai arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo gera valia. Taigi, teismo priimtas sprendimas gali būti įvykdomas paties skolininko iniciatyva, o jam to nepadarius, kreditorius (asmuo, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas), įsiteisėjus teismo sprendimui, turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, kad jam būtų išduotas vykdomasis raštas, kurį jis jau kaip išieškotojas (CPK 638 str. 1 d.) gali pateikti vykdyti antstoliui. Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus šio Kodekso 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį (CPK 150 str. 3 d.).
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2400-798/2012 ieškovams iš atsakovių solidariai priteisė 36 000 Lt avanso ir lygiomis dalimis 872,30 Lt žyminio mokesčio (1 t., 230-233 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-393/2014 šią sprendimo dalį paliko nepakeistą (2 t., 19-26 b. l.). Atsakovė teismo sprendimą siekė įvykdyti gera valia ir 2014-04-03 bankiniu pavedimu ieškovui V. G. sumokėjo 18 436,15 Lt. Taip pat 2014-04-07 informavo antstolę A. P. apie prievolės J. B. sumokėti 18 436,15 Lt pagal minėtus teismų procesinius sprendimus egzistavimą, kadangi ieškovas J. B. nenurodė atsakovei savo sąskaitos numerio, į kurią atsakovė galėtų pervesti priteistą pinigų sumą, be to ieškovas kelis kartus keitė savo poziciją, kam turėtų būti sumokėta jam priteista suma. Todėl atsakovė I. B. 2014-04-15 bankiniu pavedimu ieškovui J. B. mokėtiną 18 436,15 Lt sumą pervedė į antstolės A. P. depozitinę sąskaitą (2 t., 43-44 b. l.).
CK 6.56 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę įvykdyti piniginę prievolę sumokėdamas skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, jeigu kreditorius neaiškus dėl to, jog vyksta kelių asmenų ginčas dėl teisės priimti prievolės įvykdymą. Teismo priteista suma yra įmokėta ne į CK 6.56 straipsnio 1 dalyje išvardintų subjektų, tačiau į antstolės depozitinę sąskaitą gera valia, todėl susiklosčius tokioms aplinkybėms, kad ieškovas nenurodė sąskaitos numerio, kelis kartus keitė poziciją dėl subjekto, kuriam turėtų būti sumokėta J. B. priteista suma, atsakovės prievolė J. B. laikoma įvykdyta tinkamai.
Byloje taip pat teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad iki atsakovės J. B. mokėtinos sumos sumokėjimo į antstolės depozitinę sąskaitą, ieškovo J. B. lėšos (18 436,15 Lt) esančios pas atsakovę buvo areštuotos, kadangi iš ieškovo J. B. turto kitose vykdomosiose bylose vyko priverstinis skolų išieškojimas, todėl antstolė, turėdama informacijos apie J. B. reikalavimo teisę į 18 436,15 Lt sumą, esančią pas atsakovę I. B., 2014-04-10 patvarkymu areštavo J. B. priklausančias ir pas atsakovę I. B. esančias lėšas (CPK 613 str. 749 str.) (2 t., 41 b. l.). Taigi ir dėl šios priežasties atsakovė I. B. turėjo prievolę ieškovui J. B. mokėtiną 18 436,15 Lt sumą pervesti į antstolės A. P. depozitinę sąskaitą.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apelianto argumentus dėl L. S. perleistų reikalavimo teisių pažymi, kad L. S. tik 2014-05-20 teismui pateikė prašymą dėl išieškotojo pakeitimo civilinėje byloje ir vykdomojo rašto išdavimo, tokį prašymą grįsdama su J. B. 2014-04-07 sudaryta Reikalavimų perleidimo sutartimi dėl jam priteistos 18 426,15 Lt skolos perleidimo (2 t., 30-33 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi pakeitė vykdymo procese išieškotoją J. B. į L. S. (2 t., 34-35 b. l.), tačiau minėta nutartis neįsiteisėjo atsakovei I. B. apskundus ją apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1422/2014 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį, ir perdavė klausimą dėl pradinio išieškotojo J. B. pakeitimo vykdymo procese pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pakartotinai šis klausimas bus nagrinėjamas 2014-11-28 teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad atsakovė I. B. minėtu teismo sprendimu priteistą J. B. 18 426,15 Lt skolą turėjo prievolę sumokėti J. B. teisių perėmėjai L. S. ar į šio klausimo išnagrinėjimą turėjo būti įraukta ir ji.
Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo patenkinti ieškinį įvykdymo (CPK 150 str. 4 d.). Taigi, tuo atveju kai išnyksta pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, jos turi būti panaikintos.
Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė I. B. įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2400-798/2012 įvykdė ieškovams V. G. ir J. B. sumokėdama teismo priteistas sumas, nors J. B. iš ieškovės priteista 18 426,15 Lt suma ir buvo įmokėta į antstolio depozitinę sąskaitą. Ieškovas J. B. vykdymo procese nebuvo ir iki šiol nėra pakeistas jo teisių perėmėja L. S., todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog minėti procesiniai sprendimai įvykdyti tinkamiems subjektams ir šioje byloje nebeliko teisinio pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, bei priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, todėl atskirojo skundo argumentai nesuponuoja pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.