Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio rajonų PK areštinėse buvo laikomas higienos normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio rajonų PK areštinėse buvo laikomas teismų nutarčių pagrindu dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Vadovaujantis teisės aktais, nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų nusikaltimų bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Teritorinėse areštinėse laikomiems nuteistiesiems nėra numatyta galimybė suteikti ilgalaikius pasimatymus. Pažymėjo, kad pareiškėjas Pasvalio rajono PK areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 21 d., Biržų rajono PK areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. vasario 15 d., Rokiškio rajono PK areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. birželio 16 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas.

II.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punkto nuostata, pagal kurią vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė būti kalinam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo dėl kitų kalinimo sąlygų, vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavusia Higienos norma HN 37:2009, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Vadovaujantis bylos duomenimis buvo nustatyta, kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK areštinės kameroje Nr. 16 yra įrengtas dirbtinis apšvietimas, kameroje yra du langai, pro kuriuos patenka dienos šviesa. Pareiškėjas nenurodė, jog būtent dėl tokių kalinimo sąlygų Rokiškio rajono PK areštinėje, pareiškėjui būtų pablogėjęs regėjimas. Byloje pateikti duomenys iš asmens sveikatos istorijos, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 17 d. kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gydytoją dėl pablogėjusio regėjimo ir akių skausmo, nelaikytini pakankamais, galinčiais patvirtinti, kad pareiškėjo regėjimui įtakos turėjo jo kalinimo sąlygos Rokiškio rajono PK areštinėje. Byloje taip pat nėra duomenų, jog dėl sveikatos sutrikimų, be kita ko, ir pablogėjusio regėjimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Rokiškio rajono PK areštinės gydytoją.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Rokiškio rajono PK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitvertas vieno metro pertvara, kameroje yra veikianti ventiliacija, įrengta praustuvė, tiekiamas šaltas vanduo. Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai areštinės kamerose esančių sanitarinio mazgų įrenginių konstrukcijai bei sanitarinio mazgo plotui, todėl sanitarinio mazgo įrenginio įrengimas grindyse nepaneigia pareiškėjo teisės pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pažymėjo, kad policijos areštinėje laikomi asmenys asmens higienos priemonėmis yra aprūpinami tik esant būtinumui, tuo tarpu Areštinių veiklos taisyklių 53 punkte papildomai nurodoma, kad asmens higienos reikmenų, įskaitant ir tualetinio popieriaus, perduodamas kiekis nėra ribojamas. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog jis neturėjo šios higienos priemonės ar ji nebuvo perduota kitų asmenų su kitais perduodamais daiktais ar asmens higienos priemonėmis, kas sudarytų pareigą kalinimo įstaigai jį išduoti pareiškėjui. Taip pat teismas nenustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į Rokiškio rajono PK areštinės pareigūnus ar teritorinės policijos įstaigos administraciją dėl jo išdavimo, o šie būtų atsisakę jį išduoti. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog pareiškėjo teisė pasinaudoti asmens higienos priemonėmis nebuvo pažeista.

Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Areštinių veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Be to, pagal Taisyklių 56 punktą vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Sprendžiant klausimą dėl pasivaikščiojimo kiemų įrengimo, aktualus Higienos normos HN 37:2009 17.3 punktas, kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad kiemelio dydžio higienos norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl Rokiškio rajono PK areštinės pasivaikščiojimo kiemelių ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas, sprendė, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams, todėl pareiškėjo argumentai, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms, atmetami kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad maisto paslaugas teikusi įmonė būtų nevykdžiusi maitinimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų. Atsakovo atstovo rašytiniais paaiškinimais, dėl maisto kokybės ir kaloringumo pareiškėjas į Rokiškio rajono PK administraciją nesikreipė ir jokių skundų nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors sveikatos sutrikimus dėl netinkamo maitinimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Įvertinus tai, kas nustatyta, teismas atsakovo veiksmuose, aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Rokiškio rajono PK areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo trukmę (5 dienas nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundų ir prašymų Rokiškio rajono PK areštinės administracijai nepateikė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendė, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Iš to galima daryti išvadą, kad kameroje jis buvo paliekamas vienas, kai kartu laikomas asmuo buvo išvedamas apklausoms atlikti, išvežamas į teismo posėdžius ir pan.

Pažymima, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, nurodė, kad pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas, tačiau jokios pasekmės nebuvo analizuojamos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti pažeistas teises, nėra jokių duomenų apie areštinės administracijai pateiktus skundus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos dėl netinkamų laikymo policijos komisariato areštinėje sąlygų, atlyginimo.

Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija, siekdama nepažeisti teisminį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pateikto apeliacinio skundo ribose.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. Rokiškio rajono PK areštinėje buvo pažeista ir priteisė pareiškėjui V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas pateikęs apeliacinį skundą ginčija nutarties dalį, kuria pripažintas pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. pažeidimas, jam priteisiant 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikti papildomi duomenys, atsakovo teigimu, sudarantys pagrindą iš naujo vertinti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo klausimą. Teismui pateiktas Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK viešosios policijos viršininko R. K. 2016 m. gegužės mėnesio (diena nenurodyta) tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK areštinės 16 kameros, kur buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo sienelės aukštis yra 1,25 m, o plotis – 1,07 m. Iš priekinės pusės sanitarinis mazgas uždengtas apsaugine užuolaida, kurios aukštis 2,50 m, o plotis – 1 m (III t., b. l. 35).

Taigi iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas duomenimis, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliantas nurodė, kad 2016 m. kovo 3 d. Panevėžio AVPK gautame teismo nurodyme pateikti papildomus įrodymus nebuvo užsiminta apie duomenų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, pateikimą, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad papildomų klausimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo nekyla ir pareiškėjo argumentams nuginčyti pakanka byloje anksčiau surinktų duomenų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi byloje Nr. A-245-442/2016 išnagrinėjus pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, panaikintas ir administracinė byla pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo grąžinta nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui.

Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai nesprendė klausimo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, dėl ko nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos ir įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str.).

Pasiruošimo bylą nagrinėti stadijoje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartimi Panevėžio AVPK įpareigotas pateikti teismui papildomus duomenis apie Panevėžio AVPK Rokiškio raj. PK areštinės kameros Nr. 16 apšvietimą, drėgmę, duomenis apie pareiškėjo maitinimo organizavimą (III t., b. l. 4–5, 8). Vykdydamas teismo įpareigojimą, atsakovas pateikė duomenis apie Panevėžio AVPK Rokiškio raj. PK areštinėje laikomų asmenų maitinimą, kamerų apšvietimą bei vėdinimą (III t., b. l. 12–29).

Atsakovo nuomone, teismas, neišreikalavęs papildomų duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą nebuvo pakankamai aktyvus ir dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą.

ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti. Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Pažymėtina, kad teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus nagrinėjant bylas, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus, kuriais būtų grindžiami neteisėti valdžios institucijų veiksmai, yra ribotos (2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1574/2012).

Įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Taigi administraciniame procese pareiga nurodyti bei pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų susiklosčiusių materialinių teisinių santykių specifiką, tačiau tai neatima iš teismo bendro pobūdžio teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.) Šia įstatymų leidėjo jam suteikta teise administracinis teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.).

Žmogaus teisių apsaugos reikalavimai lemia, kad proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas. Todėl teismas turėtų imtis aktyvesnio vaidmens, kai mato, kad šalis yra teisiškai neišprususi, jai neatstovauja advokatas ir dėl to jai gali būti sunku pačiai realizuoti savo procesines teises, kai kyla abejonių dėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo, ypač jei galbūt nenurodytos aplinkybės ir įrodymai gali nulemti teismo sprendimą byloje, o jų neištyrus būtų pažeistas viešasis interesas, taip pat tų kategorijų bylose, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus ribotos, pavyzdžiui, ginčuose dėl socialinės apsaugos ir pan. (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-373/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2922/2011, 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėse byloje Nr. A492-1574/2012).

Kaip minėta, ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius. Nustačius, jog tam tikras įrodymas galėjo būti pateiktas dar pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nutartimi tokį įrodymą atsisako priimti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-999/2009, 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556- 1361/2008, 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-244/2007, 2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008).

Nagrinėjamu atveju atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktas tarnybinis pranešimas, surašytas 2016 m. gegužės mėnesį. Jame pateikti duomenys apie sanitarinio mazgo Rokiškio rajono PK areštinės 16 kameroje įrengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju sprendžiant dėl šio naujo įrodymo priimtinumo, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas jame nurodytų duomenų negalėjo pateikti anksčiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog teismas dažniausiai turi ne pareigą, o tik teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kaip minėta, paprastai teismas turi būti aktyvesnis silpnesnės ginčo šalies atžvilgiu, išreikalaudamas įrodymus, kurių ji negali gauti ir pan. Šiuo atveju silpnesniąja ginčo šalimi yra pareiškėjas, kurio laisvė apribota, atitinkamai apribotos galimybės rinkti ir teikti teismui įrodymus, kuriais grindžiamos jo skunde nurodomos aplinkybės. Tuo tarpu atsakovas Panevėžio AVPK, atstovaujantis Lietuvos valstybei, šiame ginče yra stipresnė šalis, turinti visas galimybes teismui teikti įrodymus, kuriais grindžiami jo atsikirtimai į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.

Pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas formuojamą praktiką, pažymėjo, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas neginčija ir apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybės dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo dėstomos pareiškėjo 2014 m. gegužės 12 d. skunde. Darytina išvada, kad turėdamas įrodymų, galinčių paneigti šias aplinkybes, atsakovas galėjo pateikti juos teismui tiek su atsiliepimu į pareiškėjo skundą, tiek ir vėliau, teismui teikdamas papildomus duomenis (2014 m. gruodžio 3 d., 2016 m. kovo 17 d.), tačiau to nepadarė.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, ABTĮ nustatytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ir būtinybės priimti ir vertinti atsakovo su apeliaciniu skundu pateikto įrodymo. Kita vertus, pastebėtina, kad su apeliaciniu skundu pateiktas 2016 m. gegužės mėnesio pranešimas nepatvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. situacija visiškai atitiko jame nurodytą (sanitarinis mazgas uždengtas apsaugine užuolaida ir pan.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, jog laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz. 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis tualetu, teismas taip pat turi atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atitinkamai dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę).

Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad tualetai nėra atitverti sienelėmis, o atsakovas šių teiginių nepaneigė, t. y. nepateikė teismui įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad net ir esant tualetą skiriančiai sienelei, pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus, vis tiek būdavo matomas kitų asmenų, tarp jų ir esančių toje pačioje kameroje, todėl konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 16 dviese arba trise (iš viso 5 dienas), pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas.

Taigi šiuo atveju atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje ne vienas, o atsakovo pateikti bendro pobūdžio teiginiai nepatvirtina, kad tualetas kameroje buvo įrengtas taip, jog pareiškėjas galėjo privačiai juo pasinaudoti ir nepatirti nepatogumų.

Pažymėtina, kad byloje nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti pareiškėjo argumentus, jog jam naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas ir jis jautė nepatogumus, pagrįstais.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas ir pakankamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.