- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-09
- Bylos Nr.
- I-1014-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00212-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir – Panevėžio AVPK) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, Biržų rajono apylinkės teismo, Panevėžio apygardos teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. 2015 m. vasario 4 d. sprendimu Panevėžio apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2016 m. sausio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (II t., 197-202 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
2016 m. kovo 1 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusį su baudžiamąją bylą nagrinėjusių Biržų rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo sprendimais teismo posėdžių metu pareiškėją laikyti surakintą atrankiais ir už grotų, išskyrė į atskirą administracinę bylą ir šią administracinę bylą perdavė nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui (III t., 2-3 b. l.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2014m. gegužės 14d. pateiktu skundu (I t., 2-11 b. l.) prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 21 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK Pasvalio rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Pasvalio r. PK areštinė), kameroje Nr. 1. Nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 13 d., nuo 2010 m. spalio 20 d. iki 2010 m. spalio 27 d., nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d., nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. vasario 15 d. buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Biržų r. PK areštinė), kamerose Nr. 2 ir 3. 2010 ir 2011 metais buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Rokiškio r. PK areštinė), kamerose Nr. 13, 14, 15 ir 16. Pareiškėjas teigė, kad visais šiais laikotarpiais jis buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kai vienam asmeniui kamerose teko mažiau nei 4 kv. m. ploto. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas pagal Pasvalio r. PK areštinės pateiktus duomenis yra 16,74 kv. m., vienu metu kiemeliu naudojosi 3 žmonės. Rokiškio r. PK areštinės pasivaikščiojimo kiemelis buvo 20 kv. m ploto. Pasivaikščiojimų trukmė buvo 1 valanda, nors, anot pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažino, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Kamerose arba visai nebuvo natūralios šviesos, nes langai buvo užkalti ar uždažyti, arba natūralios šviesos pro langą patekdavo labai nedaug. Kamerose nebuvo karšto vandens. Dušu buvo galima naudotis tik 1 kartą per savaitę. Lovos kamerose buvo labai prastos kokybės, pirktos 1996, 2004 metais. Pasvalio r. PK ir Rokiškio r. PK areštinių kamerose nebuvo ventiliacijos, langų nebuvo galimybės atidaryti, oras patekdavo tik pro langelį duryse tuo metu, kai buvo atnešamas maistas. Biržų r. PK areštinėje nors ir buvo ventiliacija, tačiau ji tik ištraukdavo orą, o oras į kameras iš lauko nepatekdavo, todėl jo trūkdavo. Kadangi kameros nebuvo vėdinamos, sienos būdavo šlapios, išskalbus drabužius, jie neišdžiūdavo, pradėdavo pūti, lovos patalynė ir kiti asmeniniai daiktai būdavo drėgni. Pareiškėjas nurodė, kad tualetas areštinių kamerose buvo tik dalinai izoliuotas nuo gyvenamosios paskirties ploto, unitazų, ant kurių būtų galima atsisėsti, nebuvo, o vanduo tualete nusileisdavo labai prastai. Areštinėse nebuvo išduodamas tualetinis popierius. Areštinių kamerose būdavo pelių, tarakonų, lovų čiužiniuose buvo šimtai parazitų, dėl to pareiškėjas negalėdavo užmigti. Minkštasis inventorius nedezinfekuotas būdavo perduodamas kitam asmeniui. Pareiškėjo teigimu, areštinių pastatų konstrukcijose, kanalizacijose buvo asbesto, kuris kenkė sveikatai. Duodamo maisto energinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, todėl pareiškėjas jautėsi alkanas. Visose areštinėse jam buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai, nė karto jam nebuvo leista išvykti į namus, todėl nutrūko jo socialiniai ryšiai. Apibendrindamas pareiškėjas teigė, kad dėl nežmoniškų, antisanitarinių kalinimo sąlygų, žeminančių žmogaus orumą, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, susirgo depresija, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.
Atsiliepimas
Panevėžio AVPK, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio r. PK areštinėse buvo laikomas higienos normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio r. PK areštinėse buvo laikomas teismų nutarčių pagrindu dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Vadovaujantis teisės aktais, nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų nusikaltimų bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Teritorinėse areštinėse laikomiems nuteistiesiems nėra numatyta galimybė suteikti ilgalaikius pasimatymus. Pažymėjo, kad pareiškėjas Pasvalio r. PK areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 21 d., Biržų r. PK areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. vasario 15 d., Rokiškio r. PK areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. birželio 16 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą 3 metų senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, baigėsi 2014 m. gegužės 11 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovas Panevėžio AVPK prašė taikyti senaties terminą.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK Pasvalio, Biržų Rokiškio rajonų PK areštinėse laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. ( toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo.
Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčo administracinėje byloje ribas lemia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2011 m. vasario 15 d., kurio metu pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėse. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustatė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Aptartos teisės normos sudaro pagrindą išvadai, kad tuo atveju, kai asmuo patiria neigiamus išgyvenimus dėl galimai teisės aktų nuostatų neatitinkančių kalinimo sąlygų, juos turi objektyviai suvokti tuo pat metu, vadinasi, ir nuo pirmojo neigiamų išgyvenimų patyrimo momento. Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs konkrečios bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjų nurodomų pažeidimų, susijusių su asmenų laikymu kardomojo kalinimo įstaigose teisės aktų nuostatomis neatitinkančiomis sąlygomis, pobūdį, yra pažymėjęs, jog asmuo, kuris yra kalinamas galimai teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloj Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK Pasvalio r. PK areštinę buvo pristatytas 2010 m. gegužės 13 d. ir joje buvo laikomas iki 2010 m. gegužės 21 d. (I t., 46-45 b. l.; II t. 12-21 b. l.). Tuo tarpu Panevėžio AVPK Biržų r. PK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 d. rugsėjo 1 d., nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. spalio 13 d., nuo 2010 m. spalio 20 d. iki 2010 m. spalio 27 d., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d. ir nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. vasario 15 d. (I t., 62-108 b. l.; II t., 43-144 b. l.); Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. birželio 1 d., nuo 2010 m. birželio 16 d. iki 2010 m. birželio 19 d., taip pat nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. birželio 23 d., 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. liepos 17 d., 2010 m. rugsėjo 15 d., 2010 m. gruodžio 9 d., 2010 m. gruodžio 22 d., nuo 2011 m. balandžio 6 iki 2011 m. balandžio 13 d., ir nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. (I t., 109-145 b. l.; II t., 23-31 b. l.). Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad visais kalinimo išvardintose Panevėžio AVPK Pasvalio, Biržų, Rokiškio r. PK areštinėse laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tai sudaro pagrindą spręsti, jog ir visais kalinimo Panevėžio AVPK Pasvalio, Biržų, Rokiškio r. PK areštinėse laikotarpiais pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galimai nėra užtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl atlyginimo neturtinės žalos, kuri atsirado pareiškėją periodiškai laikant Panevėžio AVPK Biržų rajono PK, Pasvalio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinėse, į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą: t. y. kreipimosi į teismą dėl kalinimo Panevėžio AVPK Pasvalio r. PK areštinėje laikotarpiu atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. gegužės 21 d., kreipimosi į teismą dėl paskutinio ginčo laikotarpio periodinio laikymo Biržų r. PK areštinėje laikotarpiu(nuo 2011m. vasario 9d. iki 2011m. vasario 15d.) atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. vasario 15 d. ir t.t. Taip pat nustatyta, kad dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėją laikant Rokiškio rajono PK areštinėje paskutiniu ginčo laikotarpio periodu, tai yra nuo 2011m. gegužės 4d. iki 2011m. gegužės 11d., atlyginimo pareiškėjas į teismą kreipėsi ieškinio senaties terminą praleidęs 3 dienas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime prašo taikyti ieškinio senatį. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra svarbių priežasčių šį terminą atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2869/2012). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo aspektu paminėtina, jog spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, teismas turi atsižvelgti į tai, kokia vertybė pažeista, kiek ilgai praleistas terminas, kokios priežastys objektyviai trukdė kreiptis į teismą bei į kitas aktualias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010). Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas 3 metų ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Tačiau dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėją laikant Rokiškio r. PK areštinėje paskutiniu ginčo laikotarpio periodu, tai yra nuo 2011m. gegužės 4d. iki 2011m. gegužės 11d., atlyginimo pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 3 dienomis praleidęs ieškinio senaties terminą. Todėl atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. apeliacine tvarka nagrinėjant bylą priimtą nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-442/2016, į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu buvo nelaisvėje, taigi dėl to jo galimybės reikiamu momentu kreiptis į teismą galėjo būti sunkiau įgyvendinamos ir dėl to pareiškėjas galėjo 3 dienomis praleisti ieškinio senatį dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, teismas savo iniciatyva atnaujina terminą pareiškėjo skundui šioje dalyje paduoti. Tačiau, kaip jau minėta, byloje nenustatyta, kad yra pagrindas atnaujinti terminą paduoti pareiškėjo skundui dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK Pasvalio, Biržų, Rokiškio r. PK areštinėse ankstesniais ginčo laikotarpiais. Todėl, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas nusprendžia, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas atmesti pareiškėjo skundą dėl reikalavimų, susijusių su pareiškėjo laikymo sąlygomis ankstesniais ginčo laikotarpiais.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tik teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas, skundo reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas toliau nagrinėja tik pareiškėjo reikalavimą dėl atlyginimo neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų pareiškėją laikant netinkamomis sąlygomis Rokiškio r. PK areštinėje nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 11 d.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4 d. 11val.50min. iki 2011 m. gegužės 11 d. 8val. buvo laikomas Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK areštinės kameroje Nr. 16, konkrečiai nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. ir 2011 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo laikomas dviese, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. gegužės 8 d. buvo laikomas trise, o laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. – minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas (I t., 138-145 b. l.). Vadovaujantis atsakovo atstovo Panevėžio AVPK pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Rokiškio r. PK areštinės kameros Nr. 16 plotas yra 17,2841 kv. m. (II t., 3 b. l.). Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, teismas vadovaujasi Areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punkto nuostata, pagal kurią vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Vadovaujantis byloje nustatytais duomenis, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė būti kalinam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog vienam suimtajam turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m. kameros ploto. Taigi, įvertinus tai, kad pareiškėjui Rokiškio r. PK areštinės kameroje Nr.16 buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui taikytina ploto norma, nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamo reikalavimo aspektu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimus ir nusiskundimus dėl kitų laikymo sąlygų vadovaujamasi ginčui aktualiu laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavusia Higienos norma HN 37:2009, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai nustatė policijos areštinių kamerų apšvietimo reikalavimus. Pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tuo tarpu 22 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK areštinės kameroje Nr. 16 yra įrengtas dirbtinis apšvietimas, kamerose įrengti du langai, pro kuriuos patenka dienos šviesa (III t., 13 b. l.). Pareiškėjas nenurodė, jog būtent dėl tokių laikymo sąlygų Rokiškio r. PK areštinėje, pareiškėjui būtų pablogėjęs regėjimas. Byloje pateikti duomenys iš asmens sveikatos istorijos, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 17 d. kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo gydytoją dėl pablogėjusio regėjimo ir akių skausmo (I t., 26-27 b. l.), tačiau ši aplinkybė nėra pakankama, jog patvirtintų, kad pareiškėjo regėjimo pablogėjimą galėjo sukelti jo laikymo sąlygos Rokiškio r. PK areštinėje. Byloje taip pat nėra duomenų, jog dėl sveikatos sutrikimų, tame tarpe ir pablogėjusio regėjimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Rokiškio r. PK areštinės gydytoją. Taigi, pareiškėjo kreipimasis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo gydytoją praėjus beveik trejų metų laikotarpiui nuo pareiškėjo paleidimo iš Rokiškio r. PK areštinės, objektyviai nepatvirtina, kad su regėjimo pablogėjimu susiję sutrikimai buvo patirti būtent jo buvimo Rokiškio r. PK areštinėje laikotarpiu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Rokiškio r. PK areštinės kameroje Nr. 16 nebuvo karšto vandens, o sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Policijos areštinių kamerų sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto turi būti atitvertas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, Rokiškio r. PK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitvertas vieno metro pertvara, kameroje yra veikianti ventiliacija, įrengta praustuvė, tiekiamas šaltas vanduo (II t. 22 b. l.).
Iš aptarto teisinio reguliavimo matoma, kad teisės aktai nenustato pareigos areštinės kamerose įrengti karšto vandens tiekimo sistemos, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tai, kad Rokiškio r. PK areštinės kameroje šaltas vanduo buvo tiekiamas pareiškėjas neneigė, todėl jo reikalavimai dėl karšto vandens tiekimo yra atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini ir kiti pareiškėjo reikalavimai, susiję su sanitarinio mazgo įrenginio grindyse konstrukcijos reikalavimais bei sanitariniam mazgui skiriamu plotu. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai areštinės kamerose esančių sanitarinio mazgų įrenginių konstrukcijai bei sanitarinio mazgo plotui, todėl sanitarinio mazgo įrenginio įrengimas grindyse nepaneigia pareiškėjo teisės pasinaudoti sanitariniu mazgu. Vertinant pareiškėjo teiginį, jog Rokiškio r. PK areštinėje nebuvo išduodamas tualetinis popierius, atsižvelgiama į Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 83 punkto nuostatas, pagal kurias policijos areštinėje uždaryti asmenys asmens higienos priemonėmis yra aprūpinami tik esant būtinumui, tuo tarpu minėtųjų taisyklių 53 punkte papildomai nurodoma, kad asmens higienos reikmenų, įskaitant ir tualetinio popieriaus, perduodamas kiekis nėra ribojamas. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog jis neturėjo šios higienos priemonės ar ji nebuvo perduota kitų asmenų su kitais perduodamais daiktais ar asmens higienos priemonėmis, kas sudarytų pareigą kalinimo įstaigai jį išduoti pareiškėjui. Taip pat teismas nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Rokiškio r. PK areštinės pareigūnus ar teritorinės policijos įstaigos administraciją dėl jo išdavimo, o šie būtų atsisakę jį išduoti. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog pareiškėjo teisė pasinaudoti asmens higienos priemonėmis nebuvo pažeista.
Nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pagrįstumo pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015). Nagrinėjamu aspektu EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl absoliutus jo privatumo užtikrinimas, kai jo laisvė yra apribota, nėra objektyviai įmanomas. Taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01).
Privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlygą įtvirtina Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl privatumo užtikrinimo, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog privatumo pažeidimą pareiškėjas siejo su aplinkybe, kad sanitariniame mazge nebuvo durų, o pertvara minimaliai skyrė nuo bendro kameros ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad nei Higienos norma HN 37:2009, nei kitas teisės aktas ginčo laikotarpiu nenumatė, kad sanitariniame mazge turėtų būti įrengtos durys. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad visiškas privatumas suėmimo vykdymo įstaigose, kurioms taikomi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 9 straipsnyje nustatyti suėmimo vykdymo režimo reikalavimai, neįmanomas. Pareiškėjo nusiskundimai, kad jis buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų ir tokiu būdu buvo pažeistas jo privatumas, nėra susiję su Higienos normos HN 37:2009 reikalavimais, kurie yra keliami sanitarinio mazgo įrengimui. Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl privatumo užtikrinimo tuo aspektu, jog sanitarinio mazgo pertvara tik minimaliai skyrė sanitarinio mazgo plotą nuo bendro kameros ploto, teismas sprendžia, jog atsakovo pateikti duomenys nėra pakankami, kad patvirtintų sanitarinio mazgo pertvaros aukščio atitikimą Higienos normos HN 37:2009 20 punkto nuostatoms. Byloje taip pat nenustatyta kitų duomenų, kurie leistų spręsti, jog Rokiškio r. PK areštinės kameros Nr. 16 sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skirianti pertvara buvo 120-130 cm aukščio. Be to, teismas sprendžia, kad yra svarbūs EŽTT praktikoje pateikti vertinimai, susiję su reikalavimu bent minimaliai užtikrinti kalinamų asmenų privatumą: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes tualetas visada buvo matomas tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad tualetai nėra atitverti sienelėmis, atsakovas nepaneigė šių teiginių, t. y. nepateikė įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą. Be to, net ir esant tualetą skiriančiai sienelei, pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus, vis tiek būdavo matomas kitų asmenų, tarp jų ir esančių toje pačioje kameroje, todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 16 dviese arba trise (iš viso 5 dienas), pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog Rokiškio r. PK areštinėje nebuvo užtikrintos tinkamos vėdinimo sąlygos, dėl to trūko oro, būdavo drėgna. Kameroje buvo graužikų ir parazitų, o minkštasis inventorius nebuvo dezinfekuojamas. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 min. Dušo patalpoje buvo viena dušo galvutė, ja pareiškėjas turėjo naudotis su dar vienu asmeniu.
Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vadovaujantis atsakovo atstovo byloje pateiktais rašytiniais paaiškinimais, sprendžiama, kad Rokiškio r. PK areštinės kamerose veikia dirbtinė ventiliacija (III t., 13 b. l.), be to, atsakovo atstovo teigimu, gegužės – rugsėjo mėnesiais kameros langų stiklai atstumiami, tokiu būdu sudarant galimybę kameras vėdinti natūraliu būdu per langus (III t., 13 b. l.). Nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis siejamas su gegužės mėn., vadinasi, kamera buvo vėdinama ne tik Rokiškio r. PK areštinėje įrengtos vėdinimo sistemos pagalba, bet ir natūraliu būdu sudarant sąlygas kamerą vėdinti per langus. Atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpis yra siejamas su šiltuoju metų periodu, pareiškėjo nusiskundimai dėl nedžiūvančių drabužių yra vertinti kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti. Taigi, įvertinus tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu Rokiškio r. PK areštinėje pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos vėdinimo sąlygos.
Higienos normos HN 37:2009 VII skirsnio nuostatos reglamentuoja reikalavimus, susijusius su areštinės kamerų dezinfekcija ir policijos areštinėje laikomų asmenų higiena. Pagal Higienos normos HN 37:2009 53 punkto nuostatas policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Higienos normos 57 punktas numato draudimą policijos areštinėse laikomiems asmenims išduoti nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims. Tuo tarpu naudojimosi dušu sąlygos nustatytos Higienos normos HN 37:2009 60 punkte, vadovaujantis kuriuo, policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, matoma, kad Rokiškio r. PK areštinės kameros dezinfekuojamos vieną kartą per mėnesį (II t., 13 b. l.); apžiūros metu radus parazitų, sanitarinis apšvarinimas atliekamas nedelsiant (I t., 20 b. l.). Be to, vadovaujantis Panevėžio visuomenės sveikatos centro Rokiškio skyriaus pagal pareiškėjo prašymą 2011 m. gegužės 20 d. atliktos operatyviosios kontrolės metu nustatytais patikrinimo duomenimis, matoma, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais. Areštinėje veikia dezinfekavimo kamera minkštojo inventoriaus dezinfekavimui. Pagal vedamą patvirtintą statistinę formą 353/a „Kameroje dezinfekuotų daiktų registracijos žurnalas“ minkštasis inventorius (čiužiniai) dezinfekuojami išvykus sulaikytam asmeniui. Patalynė plaunama ir dezinfekuojama pagal sutartį su UAB „Rokiškio Aina“ (II t., 33-34 b. l.). Minėtojo patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Rokiškio r. PK areštinėje veikė dušas, sudarytos sąlygos nusiprausti sanitarinės švaryklos duše. Pareiškėjas neneigė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu. Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su aplinkybe, jog galimybė pasinaudoti dušu buvo sudaryta vieną kartą per savaitę. Byloje taip pat nėra duomenų, jog dėl netinkamų sąlygų naudojantis dušu, per mažo dušo galvučių skaičiaus pareiškėjas būtų kreipęsis į Rokiškio r. PK areštinės pareigūnus ar teritorinės policijos įstaigos administraciją. Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, matoma, jog ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma nustatė areštinėje laikomų asmenų galimybę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas sprendžia, jog atsakovo atstovas užtikrino pareiškėjo teisę pasinaudoti dušu.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigė, jog Rokiškio r. PK areštinėje pasivaikščiojimai pasivaikščiojimo kiemelyje trukdavo po vieną valandą per dieną, pasivaikščioti būdavo vedami visi kameroje esantys asmenys. Pareiškėjo nuomone, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.
HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Areštinių veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Be to, pagal Taisyklių 56 punktą vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Sprendžiant klausimą dėl pasivaikščiojimo kiemų įrengimo, aktualus Higienos normos HN 37:2009 17.3 punktas, kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo sprendžiama, kad kiemelio dydžio higienos norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl Rokiškio r. PK areštinės pasivaikščiojimo kiemelių ploto atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, jog vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja tarptautinių teisės aktų nuostatoms. Spręsdamas dėl šio pareiškėjo argumento, teismas pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nurodyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi, minėtame standarte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip teigė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas taip pat atsižvelgia, kad Komitetas aukščiau nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3], vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Be to, teismas pažymi, kad Komitetas tos pačios ataskaitos 48 punkte nurodė, jog reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė.
Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei tai, kas nustatyta, teismas, sprendžia, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams, todėl pareiškėjo argumentai, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 kcal iki 1500 kcal, atsižvelgiant į pareiškėjo poreikius, išduodamo maisto neužtekdavo.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas; maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Atitinkamą nuostatą įtvirtina Areštinių veiklos taisyklių 59 punktas, kuriame nustatyta, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Tuo tarpu, minėtųjų taisyklių 61 punktas numato, kad asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (ginčui aktuali 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V-87 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.), reglamentuojančių maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, 5 punkte nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, o tų pačių taisyklių 7 punktas numato, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad maitinimo paslaugas Rokiškio r. PK areštinėje ginčo laikotarpiu teikė individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pagal Panevėžio AVPK ir individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą asmenų maitinimo sutartį (II t., 14-15 b. l.). Vadovaujantis minėtosios sutarties 1.5. punktu, skiriamų maisto produktų kiekiai turi atitikti kiekius, patvirtintus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“. Minėtuoju įsakymu patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai (g) vyrams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, numato, koks atitinkamas kiekvienos maisto produktų grupės (pieno produktų, mėsos, duonos gaminių, kruopos, gyvulinių riebalų, augalinių riebalų daržovių ir vaisių) kiekis turi būti išduodamas policijos komisariato areštinėse laikomiems asmenims. Byloje nėra duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas, jog maisto paslaugas teikusi įmonė būtų nevykdžiusi maitinimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų. Atsakovo atstovo rašytiniais paaiškinimais, dėl maisto kokybės ir kaloringumo pareiškėjas į Rokiškio r. PK administraciją nesikreipė ir jokių skundų nepateikė (III t. 13 b. l.). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors sveikatos sutrikimus dėl netinkamo maitinimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Įvertinus tai, kas nustatyta, teismas atsakovo veiksmuose, aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad visą laiką jam buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai.
Suimtųjų teisė į pasimatymus su artimaisiais įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas. Pagal Areštinių veiklos taisyklių 19 punktą sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, ir suimtiems asmenims pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžiama, jei yra ikiteisminio tyrimo pareigūno, kurio žinioje yra byla, prokuroro raštiškas leidimas. Pasimatymus organizuoja policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas), esant teritorinės policijos įstaigos viršininko ar jo rašytiniu įsakymu įgalioto policijos pareigūno raštiškam leidimui (23 punktas). Pagal Areštinių veiklos taisyklių 26 punktą, atvykę į pasimatymą asmenys su policijos areštinėje laikomais asmenimis susitinka policijos pareigūnų akivaizdoje, o Taisyklių 27 punktas nustato bendravimo su atvykusiais į pasimatymą asmenimis būdą – bendravimą telefonu, kitų bendravimo būdų nei paminėtos taisyklės, nei Higienos normos HN 37:2009 nereglamentuoja, be to byloje nėra duomenų, tokių duomenų nenurodė ir pareiškėjas, jog jam nebuvo sudaryta galimybių pasimatyti su artimaisiais, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus reglamentuota tik nuteistiesiems laisvės atėmimo bausme asmenims. Vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu teisiniu reguliavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai dėl ilgalaikių pasimatymų atmestini kaip nepagrįsti, taip pat konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė teisės aktais reglamentuotos pareiškėjo teisės pasimatyti su šeimos nariais, giminaičiais ar kitais asmenimis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Rokiškio r. PK areštinės pastato konstrukcijoje buvo asbesto (kanalizacijoje, sienose), kuris neigiamai veikė pareiškėjo sveikatą.
Tokį pareiškėjo teiginį paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai (II t., 22 b. l.), kuriuose teigiama, kad Rokiškio r. PK areštinės konstrukcijoje nėra asbesto, vamzdynai yra metaliniai, plastikiniai arba špižiniai, o areštinės stogas yra užlietas smalos pagrindu. Kitokių duomenų nenustatė ir bylą nagrinėjęs teismas, taip byloje nebuvo duomenų, kad dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Rokiškio r. PK areštinėje jam būtų atsiradę realiai pasireiškusių sveikatos sutrikimų. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyti, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto buvimo Rokiškio r. PK areštinės pastato konstrukcijoje atmestini kaip nepagrįsti.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., žr., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) praktikoje (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).
Taigi, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Rokiškio r. PK areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo trukmę (5 dienas nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundų ir prašymų Rokiškio r. PK areštinės administracijai nereiškė, todėl įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 50,00 eurų neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Atnaujinti terminą skundui paduoti toje dalyje, kuria pareikštas Valentino Leknicko reikalavimas dėl atlyginimo neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų pareiškėją laikant netinkamomis sąlygomis Rokiškio r. PK areštinėje nuo 2011 m. gegužės 4 d. 11 val. iki 2011 m. gegužės 11 d.
Priteisti V. L., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50(penkiasdešimt) eurų neturtinei žalai, patirtai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 11 d., atlyginti.
Kitą skundą dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.