Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-399/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-06-04
Bylos Nr.: 1A-399/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-40-9-00046-2010-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Elena Vainienė (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis: A. N.
Advokatai: Saulius Aviža

Kategorijos

1.2.14.7.2Kvalifikuotas turto iššvaistymas (BK 184 str. 2 d.)
1.2.14.5.2Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-399/2014Proceso Nr. 1-40-9-00046-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.2; 1.2.14.5.2; 2.4.6.4.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės,teisėjų: Viktoro Kažio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,gynėjui advokatui Sauliui Avižai,nuteistajam A. N.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato Sauliaus Avižos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL (13 000 litų) dydžio bauda;pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL (19 500 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 150 MGL (19 500 litų) dydžio bauda.

A. N. pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis (puspriekabės – šaldytuvo SCHMITZ SKO 24 epizodas) išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių.

UAB (duomenys neskelbtini) pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y., jis, būdamas A. N. įmonės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) savininku, 2008-12-04 su UAB (duomenys neskelbtini) sudarytos lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais pagrindu, įgijęs teisę lizingo sutarties sąlygomis valdyti ir naudoti UAB (duomenys neskelbtini) turtą - teleskopinį krautuvą MANITOU MRT 2150 PRIVILEGE, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 134 397,89 eurų (463 627, 720 litų) vertės, netesėtai, pažeisdamas 2008-12-04 sudarytos lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punktą, neturėdamas atskiro tam išduoto raštiško UAB (duomenys neskelbtini) sutikimo, susitarė su Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) atstovu - įmonės savininkui - (duomenys neskelbtini) parduoti ir 2009-03-13 išrašytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, 2009-03-14 iš Vilniaus išgabeno į Vokietiją, (duomenys neskelbtini), svetimą, jam patikėtą UAB (duomenys neskelbtini) turtą – teleskopinį krautuvą MANITOU MRT 2150 PRIVILEGE, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), po ko jam patikėtu turtu nesirūpino, nesiėmė priemonių jį susigrąžinti, bei UAB (duomenys neskelbtini), dėl netinkamai vykdytų pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) finansinių įsipareigojimų, 2009-04-14 nutraukus lizingo sutartį, negrąžino UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio turto – teleskopinio krautuvo MANITOU MRT 2150 PRIVILEGE, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta didelė - 460 181, 96 litų žala.

Be to, A. N. nuteistas už tai, kad apgaule, savo naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę, tai yra būdamas A. N. įmonės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) savininku, UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2008-05-23 UAB (duomenys neskelbtini) atstovui D. A., pateikė žinomai neapmokėtą, Vokietijos įmonės K.G. išrašytą, sąskaitą už ekskavatorių KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei nurodė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad A. N. įmonė turi savo dispozicijoje iš Vokietijos įmonės K. G. įsigijusi ekskavatorių KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 423 727,62 litų vertės, dėl ko, taip suklaidintas UAB (duomenys neskelbtini) atstovas D. A. 2008-05-23 su A. N. įmone, atstovaujama A. N., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) perėmė iš A. N. įmonės neva turimą ekskavatorių KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 423 727,62 litų vertės ir dalį turto kainos - 349 562,86 litus, užskaitė kaip A. N. įmonės išsipirkimo dalį anksčiau laiko pagal 2007-10-24 sudarytą lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), po to A. N. tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2008-05-27 UAB (duomenys neskelbtini) pateikė A. N. įmonės PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini), apmokėti 423727,62 litų sumą už ekskavatorių KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2008-05-27 sudarė turto priėmimo- perdavimo aktą, kuriuo iš UAB (duomenys neskelbtini) priėmė pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), neva iš A. N. įmonės UAB (duomenys neskelbtini) įgytą ekskavatorių KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu savo naudai panaikino didelės vertės – 349 562,86 litų turtinę prievolę pagal 2007-10-24 sudarytą lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei galiojančios teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Gynėjo teigimu, nagrinėjant bylą teisme buvo pažeista A. N. teisė į nešališką teismą. Byloje baigus įrodymų tyrimo stadiją, turėjo būti išspręsti prašymai dėl įrodymų tyrimo papildymo. Nusprendus, kad tokie prašymai bus pateikiami kitame teismo posėdyje, kuris turėjo vykti 2013-10-08, bylą nagrinėjantis teisėjas iš anksto, 2013-09-17 vykusio posėdžio metu, nurodė, jog nebus tenkinami gynybos prašymai, kurie jau buvo teikti anksčiau procese. Tokia teismo pozicija šiurkščiai pažeidžia BPK normas ir rodo akivaizdų išankstinį teisėjo nusistatymą ginamojo atžvilgiu. Pažymima, jog prašymo atmetimas neatima iš asmens, kurio prašymas atmestas, teisės pateikti jį vėliau įrodymų tyrimo eigoje (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Juo labiau, kad pradedant nagrinėti bylą 2013-03-22 posėdyje teisėjas, atmesdamas gynėjo prašymus, nurodė, kad dėl jų bus sprendžiama teisminio nagrinėjimo metu, tuo tarpu vėlesnėje stadijoje net nenorėjo svarstyti jų pagrįstumo. Tokiu būdu teisėjas išreiškė išankstinę nuomonę dėl gynybos teikiamų prašymų tenkinimo, gynybai net tokių prašymų nepateikus. Tai šiurkščiai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, Konstitucinio Teismo 2001-02-12, 2006-11-27 nutarimai, LAT nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-243/2009, 2K-217/2011).

Teisėjo išankstinį nusistatymą ir nešališkumo principo pažeidimą rodo ir tai, kad teisėjas akivaizdžiai reiškė savo šališką poziciją dėl A. N. pareikšto kaltinimo. Aiškinantis reikšmingą aplinkybę, t. y., ar lizingo bendrovės darbuotojai buvo suteikę A. N. bendrovei sutikimą transporto priemonių pardavimui, teisėjas ne kartą ir ne vieno liudytojų apklausos metu replikavo, kad tokių žodinių sutikimų negali būti, tokiu būdu išsakydamas išankstinę nuomonę dėl kaltinime nurodytos aplinkybės buvimo, ir tuo pažeidė A. N. teisę į nešališką teismą ir kartu konstitucinę asmens nekaltumo prezumpciją.

Šalies argumentai

Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad po 2013-09-17 teismo posėdžio metu dėl išsakytos teisėjo išankstinės pozicijos netenkinti prašymų, apeliantas 2013-10-08 vykusio teismo posėdžio metu byloje pateikė prašymą dėl teisėjo nušalinimo. Pareikštas nušalinimas teisėjo buvo įvardintas kaip spaudimas teismui, taip dar kartą parodant išankstinį nusistatymą dėl ginamojo.

Gynėjas nurodo, jog teismas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nepašalino visų prieštaravimų, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylos aplinkybių ir tinkamai neįvertino visų byloje surinktų įrodymų. Šios nuostatos nesilaikymas įrodymų vertinimą daro neišsamių ir paviršutinišką, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Vada nagrinėjamai bylai pradėti buvo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuri atsirado UAB (duomenys neskelbtini) nutraukus lizingo sutartis ir A. N. negrąžinus UAB (duomenys neskelbtini) trijų lizinguojamų transporto priemonių. Civilinis ieškovas pateikė A. N. įmonės atliktų mokėjimų istorijos suvestinę, kurioje užfiksuoti mokėjimai nuo 2005-05-01. Tačiau iš šios suvestinės neaišku, kodėl civilinis ieškovas teigia, jog neatsiskaityta būtent už kaltinime nurodytas transporto priemones, nes pagal išrašą didžioji dalis įmonės atliktų mokėjimų buvo atlikti nurodant mokėjimo paskirtį „įmokos pagal sutartis“ arba ,,mokėjimas pagal sutartis“, t. y. mokėjimai atliki vykdant bendrai esančius įsipareigojimus civiliniam ieškovui bei neidentifikuojant mokėjimų paskirties. Civilinis ieškovas nurodė, kad įmokas užskaitydavo savo nuožiūra, neatsižvelgiant į jose nurodomą mokėjimo paskirtį. Vadinasi, nenustačius kokios įmokos yra sumokėtos ir pagal kokias sutartis jos buvo įskaitytos, veikos kvalifikavimas yra priklausomas nuo subjektyvaus galimai nukentėjusio asmens pasirinkimo. Byloje neįrodyta, jog neatsiskaityta yra būtent už negrąžintas transporto priemones. Baudžiamajame procese visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o nusikalstamos veikos buvimas ar nebuvimas negali priklausyti nuo subjektyvaus tariamai nukentėjusio asmens pasirinkimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pripažino A. N. iššvaisčius teleskopinį krautuvą, motyvuodamas tuo, kad UAB (duomenys neskelbtini) nedavė sutikimo krautuvo pardavimui. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į prieštaringus UAB (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) darbuotojų parodymus. Pradiniuose pareiškimuose buvo teigiama, jog krautuvas buvo parduodamas visiškai nieko apie tai nežinant UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams. Vėlesnėse apklausose ir akistatų metu UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai pripažino, kad dėl krautuvo pardavimo su UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojais buvo derinamas klausimas nuo 2008 m. pabaigos. Tai atitinka A. N. parodymus, jog krautuvo pardavimas buvo planuojamas iš anksto, jam intensyviai buvo ieškoma pirkėjų ir apie tai buvo informuojami UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Taigi, įvertinus tai, jog A. N. bendravo ne su vienu lizingo atstovu, dėl ko ne visų jų veiksmai ir teiginiai galėjo būti tarpusavyje suderinti bei nuoseklūs, neatmetama galimybė, kad ginamasis galėjo būti suklaidintas dėl leidimo disponuoti transporto priemonėmis davimo. Tai, kad jokio oficialaus sutikimo nebuvo suteikta, nepaneigia fakto, kad galėjo būti suteiktas žodinis sutikimas. Be to, lizinguojamų transporto priemonių pardavimas negavus sutikimo dar nėra nusikaltimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-454/2012, Nr. 2K-208/2013). Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas arba kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-329/2011). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad civiliniam ieškovui bei jo atstovams buvo aiškiai žinomi ir suvokiami ginamojo ketinimai, jog sudarius aptariamus sandorius buvo siekiama užtikrinti lizingo įmokų mokėjimą, t. y. ši informacija nebuvo slepiama ar kitokiais būdais siekiama apgaulės būdu suklaidinti civilinį ieškovą. Baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju užtraukia ne sutartyje nustatytos formos reikalavimų nesilaikymas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.93 straipsnį rašytinės sandorio formos reikalavimų nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančiu. Tokia pasekmė atsiranda tik įstatyme numatytais atvejais, tačiau šiuo atveju jokia įstatymo norma to nenumato. Be to, pagal CK 6.183 straipsnio 2 dalį viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis rašytine sutarties pakeitimo išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai elgėsi, remdamasi pirmosios elgesiu. Byloje nustatyta, kad pirkėjo ieškojimas krautuvui nebuvo spontaniškas. Pagal pateiktus liudytojų parodymus A. N. buvo kviečiamas į susitikimus, buvo pildomos lentelės, numatomos turto pardavimo priemonės, skelbiama apie turto pardavimą internete. Byloje esantys įrodymai rodo, kad teleskopinis krautuvas faktiškai buvo perduotas Vokietijos įmonei. Teismas konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta didelė turtinė žala, tačiau pagal sutartį, kurios projektą siuntė ir kurią derino jie patys, UAB (duomenys neskelbtini) įgijo turtinę teisę į krautuvą įgijusią įmonę. Šiuo atveju susidaro paradoksali situacija, jog byloje yra neginčijamas faktas, jog realiai turtas yra perleistas atlygintinai bei faktiškai valdomas trečiųjų asmenų, tačiau žalos atlyginimo reikalaujama išimtinai iš ginamojo.

Gynėjas nurodo, jog pagrindiniai argumentai, įrodantys A. N. nekaltumą, yra šie: teleskopinis krautuvas buvo realizuotas A. N. įmonei vykdant įprastinę veiklą, nes statybinės technikos pardavimas buvo viena iš jos veiklos rūšių; teleskopinio krautuvo sutarties perkėlimas nuo UAB (duomenys neskelbtini) ant A. N. įmonės buvo susijęs su pirmosios bankrotu ir tuo, kad A. N. įmonė buvo laidavusi už jos prievoles; perkėlus pareigas pagal sutartį buvo aktyviai ieškoma pirkėjo. A. N. ir M. S. kiekvieną savaitę vykdavo į banką ir atsiskaitinėdavo, kaip sekasi ieškoti pirkėjo, pateikdavo įrodymus, kur skelbiama apie technikos pardavimą; lizingo bendrovės darbuotojai A. P., R. P. ir A. M. patvirtino, kad jiems buvo žinoma apie derybas dėl technikos pardavimo; ikiteisminio tyrimo metu R. P. teigė neatsimenanti, ar žodžiu perdavė sutikimą dėl technikos pardavimo, todėl abejonės, ar A. N. veikė įsitikinęs, jog turi sutikimą, turi būti aiškinama ginamojo naudai; parduodamo turto kaina buvo suderinta su UAB (duomenys neskelbtini); A. N. tam pačiam pirkėjui pardavė du iš esmės analogiškus krautuvus, iš kurių kitas priklausė UAB (duomenys neskelbtini). Su abiem bendrovėmis sutikimai buvo suderinti žodžiu, todėl A. N. buvo įsitikinęs, kad tokia procedūra tinkama; sutikimo formos klausimas (žodinis/rašytinis) nėra baudžiamosios teisės klausimas. Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5. punkto pažeidimas byloje nustatytomis sąlygomis nesudaro baudžiamosios veikos sudėties, t. y. lizingo bendrovei priklausančių transporto priemonių pardavimas negavus raštiško sutikimo dar nėra nusikaltimas; patvirtinimas turto pardavimui, kad ir po sandorio sudarymo, raštu buvo išreikštas lizingo bendrovės sprendimuose. Lizingo bendrovė pritarė, kad būtų realizuojama technika, netgi nustatė kainas. Lizingo bendrovės nustatytos kainos buvo mažesnės nei ta, kurią mokėjo pirkėjas iš Vokietijos. Būtent tokio sprendimo pagrindu ir buvo derinamos sutartys su pirkėju Vokietijoje, bet vėliau, dėl civilinio ieškovo aplaidumo, šie pinigai nebuvo išieškomi; sutartis su pirkėju Vokietijoje buvo derinama dalyvaujant lizingo bendrovės teisininkams. Nors E. V. iš pradžių melagingai teigė, jog nuo jo pirkėjas buvo slepiamas, jiems buvo pateikta ne jų rengta sutartis, pateikus elektroninio susirašinėjimo dokumentus pakeitė savo parodymus ir pripažino, kad visus duomenis žinojo iš karto; užbaigus derinti sutartį su pirkėju Vokietijoje UAB (duomenys neskelbtini), o ne A. N. atsiuntė A. N. prašymą pasirašyti sutikimą, kad jis, kaip laiduotojas sutinka su technikos pardavimu. Tai reiškia, jog pats civilinis ieškovas pripažino, jog visos derybos dėl pardavimo buvo baigtos ir pats siekė baigti laidavimo procedūras pagal lizingo sutartį gaunant A. N. sutikimą; tai, kad turto pardavimas tenkino lizingo bendrovę, patvirtina ir tai, kad žinodama apie turto pardavimą ji nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tik praėjus daugiau kaip metams buvo pateiktas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo nurodant, kad nėra žinoma, kur yra teleskopinis krautuvas; pateikiant pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo sąmoningai nutylėta, kad pareiškėjui nėra žinoma apie krautuvo buvimo vietą. UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai nuo pat sutarties derinimo pradžios žinojo apie pirkėjo kontaktus; pirkimo pardavimo sutarties projektas buvo parengtas UAB (duomenys neskelbtini); pirkėjo kontaktus UAB (duomenys neskelbtini) žinojo viso pirkimo pardavimo sutarties derinimo metu, nes jie buvo įrašyti jų rengtoje ir atsiųstoje sutartyje. Joje taip pat buvo nurodyta pardavimo kaina; tai, kad civiliniam ieškovui nebuvo kliūčių realizuoti savo teisę gauti lėšas iš pirkėjo Vokietijoje patvirtina ir tai, kad teisminius procesus jis inicijavo tik 2013 metais ir pradėjo turto išieškojimo procesą. Galimai šios sumos jau yra išieškotos; pirkėjas Vokietijoje neginčijo savo pareigos atsiskaityti, bet kilus ginčui tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir bankroto administratorės pareikalavo teisinių garantijų dėl to, kuris asmuo turi teisę priimti atsiskaitymą.

Taigi, akivaizdu, kad A. N. veikė išimtinai civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) naudai ir pats jokios turtinės naudos negavo. Byloje nebuvo nustatyta ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. N. siekė iššvaistyti jam patikėtą turtą (prarasti krautuvą) ir taip apsunkinti galimybę ginti pažeistas civilines teises. Dėl to konstatuotina, kad A. N. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų turto iššvaistymo požymių.

Be to, teismas neįvertino fakto, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas melagingo pranešimo pagrindu. Pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo teigiama, kad lizingo bendrovei, t. y. civiliniam ieškovui, nežinoma, kur yra turtas. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad lizingo bendrovės darbuotojai žino apie turto išvežimą, derino sutartį (E. V.), bendravo su pirkėju. Pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą buvo teigiama, kad A. N. galėjo pasisavinti krautuvą. Akivaizdu, kad jeigu pareiškime būtų nurodyta tiesa, t. y., kad Vokietijos bendrovė su lizingo bendrove neatsiskaito, niekas ikiteisminio tyrimo nebūtų pradėjęs. Todėl buvo pateiktas pareiškimas melagingai apkaltinant A. N. sunkaus nusikaltimo - turto pasisavinimo padarymu. Bylos nagrinėjimo metu buvo teikiami melagingi parodymai. Pirmos apklausos metu E. V. teigė, kad: pirkėjo iš Vokietijos kontaktai nuo jo buvo slepiami; jis apie juos sužinojo tik maždaug po dviejų metų po turto išvežimo; jam pateikė sutarties šabloną; iki krautuvo kainos derinimo lizingo bendrovė su A. N. įmone nepriėjo. Tačiau pateikus elektroninį susirašinėjimą akivaizdžiai matėsi melagingų parodymų davimas, nes pirkimo pardavimo sutarties projektą siuntė būtent civilinio ieškovo darbuotojai, jame buvo pirkėjo rekvizitai, sutartyje, netgi su pirkėjo parašu, buvo įrašyta ir pardavimo kaina, o po visų derybų iš A. N. buvo paprašyta pasirašyti raštišką sutikimą, kad jis pretenzijų dėl turto pardavimo neturės, o skirtumas bus išieškomas iš jo.

Gynėjas nurodo, jog teismas neteisingai nustatė objektyviuosius sukčiavimo požymius, t. y. jog A. N. negavo jokios naudos ir neveikė apgaule. Taip pat neteisingai įvertino sandorio sudarymo aplinkybes, t. y. jog nebuvo A. N. siekio ir ketinimo UAB (duomenys neskelbtini) apgauti.

Nuo pat pirmųjų apklausų A. N. nurodė, kad buvo gauti daliniai avansai iš lizingo bendrovės dviejų ekskavatorių pirkimui 2007 m. pabaigoje. Vienas iš jų buvo nupirktas, o antrojo pirkimas neįvyko ir pardavėjas Vokietijoje anuliavo išrašytą sąskaitą. Tačiau pinigai A. N. įmonės jau buvo gauti. Suėjus 6 mėn. nuo pinigų išmokėjimo buvo sprendžiamas finansavimo pratęsimo klausimas. Visas sutartis ir dokumentus, kuriais buvo įformintas finansavimo santykių tęsimas, įformino lizingo bendrovė. Esminė teisės taikymo ir faktinių aplinkybių vertinimo klaida, kuri yra daroma kaltinant A. N. sukčiavus yra tai, kad finansavimo santykių tęsimas yra skaidomas logiškai nepaaiškinamomis dalimis. Yra teigiama, kad viena sutartimi pakeitus kitą sutartį, išnyko (buvo panaikinta) A. N. įmonės skola lizingo bendrovei. Tokia išvada nepagrįsta, nes įmonės skola niekur neišnyko, o finansavimo santykiai tęsėsi toliau. Įmonė kaip ir anksčiau mokėjo palūkanas už skolos likutį. Vertinant tiek santykių pradžią nuo pinigų išmokėjimo iki įmonės bankroto, įmonės turtinė prievolė niekur neišnyko.

Sukčiavimo atveju kaltininkas siekia turtinės naudos, o šiuo atveju turėtų siekti sumažinti savo turtinių prievolių apimtį. Tačiau A. N. nesiekė tokio tikslo ir tokių veiksmų neatliko. Įmonės skola lizingo bendrovei ne tik neišnyko ar nesumažėjo, o padidėjo. Šis faktas rodo, kad nebuvo siekiama sukčiauti.

Be to, nuosprendyje teigiama, kad A. N. melagingai nurodė, kad jis turi ekskavatorių. Kaip buvo minėta, ne A. N. rengė dokumentus sutarčių pasirašymui, o banko darbuotojai. Byloje nėra pateikta jokio dokumento, kurį A. N. tariamai būtų pateikęs sutarčių sudarymo metu ir jais siekęs suklaidinti lizingo bendrovę. Taip pat byloje nustatyta, kad nėra net perdavimo akto, kuriuo A. N. būtų perdavęs ekskavatorių lizingo bendrovei. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad byloje yra lizingo bendrovės darbuotojų pareiginės instrukcijos, lizingo sutarčių sudarymo instrukcijos, kurios nurodo, kokie dokumentai turi būti surinkti prieš sudarant sutartį. Jokių tokių dokumentų byloje nėra, kas rodo, kad A. N. neklastojo ir neteikė jokių dokumentų, kuriais siektų suklaidinti lizingo bendrovę, t. y. jo veiksmuose nėra ir kito būtino objektyviosios pusės požymio apgaulės.

Ginamojo A. N. įmonė pagal įformintus finansavimo pratęsimus vykdė turtines prievoles, nesiekė jų išvengti. Tik dėl įvykusio bankroto turtinės prievolės negalėjo būti toliau vykdomos. Todėl senosios prievolės pakeitimas naująja jokiu būdu negali būti laikomas prievoles išvengimu, juo labiau, jog bet kokie susiję veiksmai nebuvo atliekami apgaule. Nenustačius apgaulės ar esminio nukentėjusiųjų teisių suvaržymo, civiliniai santykiai netampa baudžiamaisiais, o nukentėjusio asmens teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka. Tačiau teismas nenagrinėjo ar byloje nustatytas esminis sukčiavimo nusikaltimo požymis, atribojantis sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Be to, būtina įvertinti tai, kad nuolatos mokamos A. N. įmonės sumos buvo ženkliai didesnės, nei skola pagal šią sutartį. Atliekant mokėjimus dauguma mokėjimų nebuvo identifikuojami, o jų paskirstymą atliko pats civilinis ieškovas, todėl įmokų priskyrimas vienai ar kitai sutarčiai padengti priklausė nuo jo valios.

Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad A. N. būtų pateikęs suklastotus dokumentus bankui ar kaip nors kliudęs bankui įgyvendinti savo teises. Byloje nėra paneigta aplinkybė, kad A. N. įmonė vykdė prievoles lizingo bendrovei iki to momento, kol įmonė netapo nemokia ir tik ši aplinkybė buvo priežastis neįvykdyti turtinės prievolės. Jis visada pripažino skolą lizingo bendrovei ir kaip įmonės vadovas siekė, kad ji būtų vykdoma ir jokiu būdu nesiekė jos išvengti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. N. ir jo gynėjas, apeliantas advokatas S. Aviža prašė tenkinti nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už jam patikėto didelės vertės svetimo turto išvaistymą dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis) ir už kvalifikuotą sukčiavimą, apgaule, savo naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę (BK 182 straipsnio 2 dalis).

Nuteistojo A. N. gynėjas apeliaciniame skunde prašo skundžiamą teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti A. N. nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apelianto suformuluoto prašymo kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukti bylą tik BPK 327 straipsnyje numatytais atvejais. Nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus aplinkybei, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį (BK 3 straipsnio 2 dalis). Kadangi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistojo gynėjas ginčija BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalyse ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties buvimą nuteistojo A. N. veiksmuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas prašo skundžiamą teismo nuosprendį panaikinti ir A. N. išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir bylą nagrinėja tokio prašymo kontekste.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašydamas jį panaikinti, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nes išsamiai neišnagrinėjo visų teismui pateiktų prašymų ir bylos aplinkybių, netinkamai vertino bylos įrodymus, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BPK pažeidimų

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aptariamą bylą, buvo šališkas. Šališkumą apeliantas įžvelgia neišsamiame visų bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjime, kurį sieja su gynybos teismui pateiktų prašymų netinkamu išsprendimu ir su neišsamiu visų bylos įrodymų vertinimu, teigdamas, kad tai yra BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas.

Su tokiais apelianto teiginiais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti yra apelianto teiginiai, kad teismas spręsdamas gynybos pateiktus prašymus, buvo šališkas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių teisė pateikti prašymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (pvz.: kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant aptariamą bylą pirmosios instancijos teisme visi proceso dalyvių pateikti prašymai, taip pat ir apelianto, buvo apsvarstyti ir dėl jų buvo priimti teismo sprendimai, todėl vien tai, kad nebuvo patenkinti visi gynybos pareikšti prašymai dar nereiškia, kad teismas buvo šališkas, ar buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikti jų vertinimo analizę ir padarytas teismo išvadas. Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis – teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė byloje surinktus duomenis (kaltinamojo, liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą), tačiau teismo išvados dėl nusikalstamų veikų - turto išvaistymo ir sukčiavimo sudėties buvimo A. N. veiksmuose padarytos tik dėstant faktines bylos aplinkybes ir visiškai jų nesiejant su BK 184 ir 182 straipsniuose numatytomis nusikaltimų sudėtimis, o tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio byloje priėmimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 329 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Dėl BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatyto nusikaltimo sudėties

Šioje byloje A. N. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis už tai, kad dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y., jis, būdamas A. N. įmonės savininku, 2008-12-04 su UAB (duomenys neskelbtini) sudarytos lizingo sutarties Nr. LT (duomenys neskelbtini) (toliau – Lizingo sutartis) pagrindu, įgijęs teisę Lizingo sutarties sąlygomis valdyti ir naudoti UAB (duomenys neskelbtini) turtą - teleskopinį krautuvą MANITOU MRT 2150 PRIVILEGE (toliau – teleskopinis krautuvas) 134 397,89 eurų (463 627, 72 litų) vertės, netesėtai, pažeisdamas Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punktą, neturėdamas atskiro tam išduoto raštiško UAB (duomenys neskelbtini) sutikimo, susitarė su Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) atstovu - įmonės savininkui - F. H. parduoti jam patikėtą svetimą UAB (duomenys neskelbtini) turtą – teleskopinį krautuvą, kurį 2009-03-14 išgabeno iš Vilniaus į Vokietiją, po ko jam patikėtu turtu nesirūpino, nesiėmė priemonių jį susigrąžinti, UAB (duomenys neskelbtini) dėl netinkamai vykdytų finansinių įsipareigojimų, 2009-04-14 nutraukus Lizingo sutartį, negrąžino UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio turto – teleskopinio krautuvo, dėl ko UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta didelė - 460 181, 96 litų žala.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad svetimo turto išvaistymas pasireiškė tuo, kad A. N., būdamas A. N. įmonės savininku, įgijęs teisę Lizingo sutarties sąlygomis valdyti ir naudoti UAB (duomenys neskelbtini) turtą - teleskopinį krautuvą, jį, negavęs UAB (duomenys neskelbtini) raštiško leidimo, kas pagal 2008-12-04 sudarytos Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punktą buvo būtina, pardavė Vokietijos įmonei ir išgabeno į Vokietiją. Teismas nustatęs, kad iššvaistyto turto vertė daugiau kaip 250 MGL, ir konstatavęs, kad nusikaltimas yra baigtas, nes svetimas turtas parduotas trečiajam asmeniui, A. N. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, t. y. kaip jam patikėto didelės vertės svetimo turto išvaistymą dėl neatsargumo. Teismas, konstatuodamas, kad A. N. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, šios aplinkybės nuosprendyje nedetalizavo ir neatsargumo rūšies nenustatė (BK 16 straipsnis).

Apeliantas, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad A. N. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų turto išvaistymo (BK 184 straipsnio) požymių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu apelianto teiginiu sutinka.

Žemesnės instancijos teismas

BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Nesant bent vieno iš nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį sudarančio požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

BK 184 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais jų atžvilgiu. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto išvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo (kasacinė nutartis 2K-208/2013).

Byloje nustatyta, kad A. N. įmonė, įregistruota 1993-07-26 (1 t. 113 b. l.), iki 2009-08-31 (bankroto bylos iškėlimo) buvo realiai veikianti įmonė. Šios įmonės pagrindinė veikla buvo variklinių transportų priemonių pardavimas, jų techninė priežiūra ir remontas, mažmeninė ir didmeninė prekyba maisto produktais, prekių pervežimas ir kt. 2006 m. įmonė pradėjo statybos įrangos nuomojimo verslą bei hipotetinių nekilnojamojo turto objektų įsigijimą, šiai veikai vykdyti 2006-2008 metais buvo įsteigta nauja įmonė UAB (duomenys neskelbtini), kuri valdė vikšrinius ekskavatorius, teleskopinius krautuvus, daugiafunkcinius ekskavatorius krautuvus. Šios įmonės akcininke buvo ir A. N. įmonė. A. N. įmonė savo ūkinėje veikloje naudojosi Lizingo bendrovių teikiamomis lizingo paslaugomis ir pagrindinis lizingo paslaugų tiekėjas buvo UAB (duomenys neskelbtini). Šį faktą patvirtina rašytinė bylos medžiaga, kuri liudija, kad A. N. įmonė lizingavo labai daug ir įvairų daiktų, įmonė lizingavo ne tik specialią techniką, bet ir nekilnojamą turtą, lengvuosius automobilius (1 t., 100-102 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad A. N. įmonė buvo ilgamečiu ir pareigingu klientu, kuris visada tinkamai atsiskaitydavo iki kol įmonei sekėsi verslas (UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų J. T., V. P., A. M., D. A. parodymai). UAB (duomenys neskelbtini) 2009-04-14 pranešimu vienašališkai nutraukus su A. N. įmone visas sudarytas lizingo sutartis (1 t., 100-102 b. l.), dėl daugumos jų nutraukimo teisinių problemų nekilo. Iš UAB (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo pareiškimo prokurorui matyti, kad problemų kilo dėl trijų A. N. lizinguojamų transporto priemonių (1t., 3-6 b. l.), tarp kurių nurodytas ir teleskopinis krautuvas, kurį A. N. įmonė įgijo pagal 2008-12-04 Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 54-71 b. l.).

Dėl šios transporto priemonės įsigijimo ir jos negrąžinimo lizingo bendrovei aplinkybių nuteistasis A. N. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2008-12-04 Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl teleskopinio krautuvo lizingo jo įmonė sudarė ne savo iniciatyva, o banko darbuotojams D. A. ir R. M. pasakius, kad neperėmus UAB (duomenys neskelbtini) lizinguojamo turto su juo bus nutrauktos visos sutartys. Jis, neturėdamas kito pasirinkimo, bandydamas gelbėti savo įmonę nuo bankroto, pasirašė Lizingo sutartį dėl teleskopinio krautuvo įsigijimo. Tačiau šios Lizingo sutarties esmė buvo ne įgyti daiktą įmonės reikmėms, o vykdyti laiduotojo įsipareigojimus. Dėl 2008 metais prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės įmonės padėtis sparčiai blogėjo, darbų apimtys mažėjo, vėlavo atsiskaitymai, dėl to įmonė pradėjo vėluoti mokėti įmokas pagal Lizingo sutartis. Todėl jis ieškojo galimybių parduoti techniką ir tokiu būdu atsiskaityti su lizingo bendrove. Apie tai, kad įmonės technikai ieškomi pirkėjai buvo žinoma UAB (duomenys neskelbtini) atstovams, kurie tam neprieštaravo ir, priešingai, to reikalavo. Tuo metu įmonė pardavinėjo apie 30 technikos priemonių ir su lizingo bendrovės darbuotojais nuolat kalbėjo apie technikos pardavimą, kelis kartus per mėnesį banke vykdavo pokalbiai, buvo teikiamos ataskaitos apie pirkėjų paiešką (pildomos lentelės). Teleskopiniam krautuvui pirkėjas buvo ieškomas per spaudą, tačiau pirkėją Vokietijoje surado per pažįstamą asmenį (E. S.). Jis apie Vokietijoje surastą pirkėją informavo lizingo bendrovę ir šios darbuotojai davė jam žodinį leidimą krautuvą parduoti. Teleskopinis krautuvas buvo parduotas vokiečių įmonei ir išgabentas į Vokietiją, tačiau Vokietijos įmonė neapmokėjo išrašytos sąskaitos. 2009 m. balandžio 14 d. lizingo bendrovei pareiškus, kad su jo įmone nutraukiamos visos sutartys ir visa technika turi būti grąžinta lizingo bendrovei, jis visą techniką grąžino, išskyrus nagrinėjamoje byloje minimas tris priemones, tarp kurių buvo ir teleskopinis krautuvas. Nuteistasis teigia, kad apie minėto teleskopinio krautuvo pardavimą Vokietijos įmonei lizingo bendrovei buvo žinoma ir jos atstovai patys derino teleskopinio krautuvo pirkimo - pardavimo Vokietijos įmonei sutarties sąlygas, tai patvirtina bylos medžiaga (sutarčių šablonai, susirašinėjimai ir kt.) (7 t., 136-139 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. N. teiginiai apie teleskopinio krautuvo įsigijimo ir jo realizavimo aplinkybes nagrinėjamoje byloje nepaneigti, o pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes 2008-12-04 Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punkte įtvirtintos sąlygos, pagal kurią klientas įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti Turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo, pažeidimas nesudaro veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalyse, sudėties.

Nuteistojo teiginius, kad šioje byloje turto iššvaistymo dalyku pripažintą teleskopinį krautuvą jo įmonė įsigijo ne savo įmonės veiklos reikmėms, o kaip UAB (duomenys neskelbtini) laiduotoja, patvirtino liudytojai M. S., D. A., R. M.. Liudytojas M. S. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo jo ir A. N. bendras verslas. Lizinguojant statybinę techniką A. N. įmonė buvo laiduotoja. 2008 m. antroje pusėje prasidėjus sunkumams bankas nurodė, kad A. N. įmonė perimtų visą UAB (duomenys neskelbtini) lizinguojamą techniką, nes A. N. įmonė finansiškai buvo stipresnė. Bankas reikalavo pardavinėti techniką, mokėti pinigus, todėl jie talpino skelbimus, bendravo su įmonėmis, iš kurių pirko techniką, stengėsi parduoti techniką (7 t., 101 b. l.). UAB (duomenys neskelbtini) vadybininkas D. A. parodė, kad su bendrove (duomenys neskelbtini) buvo sudarytos sutartys dėl kranų, o po to įpareigojimai buvo perleisti A. N. įmonei. Kol viskas sekėsi, su A. N. įmone jokių problemų nebuvo (7 t. 50-52 b. l.). Liudytojas R. M. parodė, kad A. N. turėjo įmonės (duomenys neskelbtini) akcijų ir vyko diskusijos tarp D. A. ir A. N. dėl turto perdavimo iš įmonės (duomenys neskelbtini) A. N. įmonei (7 t. 77 b. l.).

Taigi akivaizdu, kad A. N. įmonė, pasirašydama su UAB (duomenys neskelbtini) 2008-12-04 lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. N. įmonė įgijo teisę valdyti ir naudoti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį turtą - teleskopinį krautuvą, ir prisiimdama įsipareigojimą mokėti nustatyto dydžio įmokas pagal nustatytą mokėjimo grafiką, vykdė savo, kaip UAB (duomenys neskelbtini) laiduotojo, įsipareigojimus.

Prasidėjus pasaulinei ekonominei finansinei krizei, A. N. įmonei negalint vykdyti įsipareigojimų pagal lizingo sutartis, įmonė ieškojo būdų realizuoti turimą turtą ir taip atsiskaityti su lizingo bendrove. Aplinkybę, kad apie turto realizavimą ir finansinių įsipareigojimų sumažinimą buvo kalbama su UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojais patvirtino liudytojas D. A., kuris parodė, kad prasidėjus sunkmečiui su A. N. susitikinėdavo apie 2 kartus per mėnesį, su klientu buvo kalbama apie būdus sumažinti finansinę naštą, įsipareigojimus (7 t. 77 b. l.); liudytojas V. P., kuris parodė, kad 2008 m. pabaigoje apie pusę metų bendravo su A. N., kuris kreipėsi į jį dėl turto pardavimo, dėl likvidumo, dėl galimybės padėti įmonei. Jis kalbėjo, kad ieško klientų, kuriems galėtų parduoti turtą. A. N. geranoriškai dalyvavo banko susirinkimuose, samdė žmogų, kuris analizavo jo įmonės finansinę situaciją. Bankas sudarė turto sąrašą, kuriam reikėjo surasti pirkėjus, o A. N. pagalbininkė lentelėje padarė prierašus apie pirkėjų paiešką (4 t., 193 b. l.). Bankas prašė A.N. pateikti duomenis apie tai, kaip bandoma realizuoti žemės sklypus. Jis užpildytas lenteles siųsdavo bankui, tuo parodydamas, kad stengiasi turtą realizuoti (7 t. 75-76 b. l.). Teisme apklaustas liudytojas J. T. parodė, kad lizingo gavėjui ieškoti pirkėjo nedraudžiama, jis gali surasti pirkėją, išsipirkti turtą ir sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau negali lizingo bendrovei priklausančio turto be raštiško lizingo bendrovės sutikimo parduoti (7 t., 50 b. l.). Taigi byloje apklausti UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai pripažino, kad lizingo bendrovė kartu su A. N. ieškojo būdų panaikinti/sumažinti A. N. įmonės įsiskolinimus ir vienas iš būdų panaikinti ar sumažinti įsipareigojimus buvo surasi pirkėjus lizinguojama turtui ir jį realizavus atsiskaityti su lizingo bendrove. Tačiau visi lizingo bendrovės darbuotojai teigia, kad nei žodinis, nei raštiškas lizingo bendrovės sutikimas parduoti teleskopinį krautuvą Vokietijos įmonei duotas nebuvo, A. N. lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausantį turtą – teleskopinį krautuvą pardavė ir išgabeno be raštiško Lizingo bendrovės sutikimo, tuo pažeidė Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punkte įtvirtintą nuostatą, pagal kurią klientas įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti Turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo (1 t. 54-71 b. l.), kuris šioje byloje ir nulėmė A. N. nuteisimą už teleskopinio krautuvo išvaistymą pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad A. N. neturėjo atskiro Lizingo bendrovės išduoto raštiško leidimo parduoti krautuvą, todėl parduodamas ir išgabendamas jį į Vokietiją, jis pažeidė 2008-12-04 Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punkte įtvirtintos sąlygą, pagal kurią klientas įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti Turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo, tačiau šis pažeidimas nepripažintinas nusikaltimu.

Šioje byloje nustatyta, kad sudarant lizingo sutartis tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A.N. tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kilę iš lizingo sutartinių santykių, kurie reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.567–6.574 straipsniuose.

Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo teisines pasekmes nustato CK 6 knygos XVII skyriaus nuostatos, o ginčai tarp sutarties šalių sprendžiami civilinio proceso tvarka, t. y. sutarties šalys dėl sutarties sąlygų nevykdymo turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (kasacinė nutartis 2K-208/2013). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra ne kartą akcentuota, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013; 2K-7-262/2013).

Nors nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad A. N. įmonė lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausantį teleskopinį krautuvą Vokietijos įmonei pardavė ir išvežė be lizingo bendrovės atskiro raštiško sutikimo, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo A. N. teiginių, kad apie tokį krautuvo pardavimą lizingo bendrovės atstovai buvo informuoti ir tam neprieštaravo.

Kaip jau buvo minėta, A. N. įmonė buvo ilgametis UAB (duomenys neskelbtini) klientas, sudaręs daugybę lizingo sutarčių, dėl kurių vykdymo, kol įmonei sekėsi verslas ir įmonė mokėjo įmokas, jokių nesutarimų nekilo. Sunkumai su A. N. įmone iškilo 2008 metais, prasidėjus pasaulinei ekonominei finansinei krizei, tačiau ir esant sunkumams A. N. stengėsi vykdyti priimtus įsipareigojimus, susitikinėjo su bendrovės darbuotojais, ieškojo įvairių būdų kaip atsiskaityti su bendrove. Suradus teleskopiniam krautuvui pirkėją Vokietijoje, su juo buvo derinamos pirkimo - pardavimo sąlygos. Liudytojas D. A. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu sužinojo, kad krautuvas parduotas užsienyje, bendravo su E. V., kuris jam sakė, kad bandoma susisiekti su Vokietijos kompanija. Liudytojas E. V. apklaustas teisme pirmą kartą parodė, 2008-2009 m. su A. N. bendravo 2 kartus telefonu. Vadovybė pasakė, kad krautuvas išvežtas į Vokietiją ir kad reikia suforminti pardavimą su Vokietijos įmone, kuriai jau buvo parduotas krautuvas. Jie norėjo susisiekti su Vokietijos įmone ir sudaryti tarpusavio sutartį. Vokietijos įmonės sutarties šabloną gavo iš A. N. atstovaujančios advokato padėjėjos I. S., jame buvo nurodyta įmonės pavadinimas, kontaktai. Krautuvo kaina buvo derinama pagal įvairias programas. Nepamena, ar gavo iš Vokietijos įmonės pasirašytą sutartį (7 t. 76-77 b. l.). Apklaustas teisme antrą kartą liudytojas E. V. parodė, kad sutarties nepildė, ją gavo iš I. S. Liudytojui pateikus jo ir A. N. įmonę atstovaujančios advokato padėjėjos I. S. susirašinėjimą elektroniniu paštu patvirtinančius dokumentus ir E. V. siųstus priedus: sutikimus, pirkimo - pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), turto priėmimo - perdavimo aktą, proformą, kuri yra išankstinio apmokėjimo sąskaita faktūra išrašyta Vokietijos įmonei (7 t., 105-108; 125-130 b. l.), liudytojas prisipažino galėjęs rašyti tokius laiškus ir siųsti nurodytus priedus. Jis teigė, kad iš A. N. įmonės atstovo buvo gauta vokiška sutartis, tačiau Vokietijos atsiųsta sutarties forma neatitiko banko reikalavimų. Iš banko pusės sutartis nebuvo pasirašyta, nes klientas keitė sąlygas, su kuriomis bankas nesutiko. Pinigų už parduotą krautuvą bankas negavo (7 t. 135-136 b. l.).

Tokie liudytojo E. V. parodymai, jo susirašinėjimai su A. N. atstovaujančia advokato padėjėja, jo siųsti sutikimo, pirkimo - pardavimo sutarties (duomenys neskelbtini), turto priėmimo - perdavimo akto, proformos projektai (7 t., 105-108; 125-130 b. l.) akivaizdžiai rodo, kad lizingo bendrovei buvo žinoma apie A. N. įmonės ir Vokietijos įmonės sudarytą jų turto – teleskopinio krautuvo pirkimo – pardavimo sandorį ir lizingo bendrovė tam oficialiai neprieštaravo. Priešingai, lizingo bendrovė pati, savo vadu, toliau tęsė A. N. pradėtą teleskopinio krautuvo pardavimo Vokietijos įmonei procedūrą, tai patvirtina 2009-05-26 Pirkimo pardavimo sutartyje (duomenys neskelbtini), turto priėmimo - perdavimo akte ir proformoje nurodyti turto pardavėjo rekvizitai (7 t., 105-108; 125-130 b. l.). Lizingo bendrovei nepavykus susitarti su Vokietijos įmone dėl teleskopinio krautuvo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, ji, nesiimdama jokių realių civilinių teisinių priemonių, kad jos pažeistos teisės būtų atkurtos civilinio proceso tvarka ir civilinėmis teisinėmis priemonėmis, pateikė prokurorui pareiškimą, nurodydama, kad lizingo bendrovei priklausantis turtas buvo neteisėtai pasisavintas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vėliau UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia tarp A. N. įmonės ir Vokietijos įmonės sudarytą teleskopinio krautuvo pirkimo – pardavimo sandorį ir toks ieškinys Šiaulių apygardos teismo 2013-08-19 sprendimu už akių buvo patenkintas, teismas taikė restituciją, priteisiant iš Vokietijos įmonės ieškovei 88 000 eurų, 6 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidos (7 t. 197-199 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2013-10-15 nutartimi išduotas išieškotojai UAB (duomenys neskelbtini) Europos vykdomasis raštas ir ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi (7 t. 105 b. l.). Tokie bylos duomenys rodo, kad teisinis ginčas dėl 2009-03-13 tarp A. N. įmonės ir Vokietijos įmonės sudaryto teleskopinio krautuvo pirkimo - pardavimo sandorio teisėtumo yra išspręstas civilinio proceso tvarka.

Todėl, remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes susidariusi situacija tarp A. N. įmonės ir UAB (duomenys neskelbtini) gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne veika atitinkanti BK 184 straipsnyje numatytą nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. N. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis naikintina ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, pripažįstant, kad A. N. veikoje nėra baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų.

Tačiau baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismų išvados, kad tam tikroje veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai, kiti įstatymų pažeidimai.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal 2010-05-05 UAB (duomenys neskelbtini) įgalioto asmens pareiškimą dėl galimai A. N. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl neteisėto svetimo turto pasisavinimo pagal lizingo sutartis (1 t., 3-6 b. l.).

2012-05-07 Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras nutarimu nutraukė ikiteisminio tyrimo dalį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir nutarė tęsti ikiteisminį tyrimą pagal nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 2, 4 dalis (6 t., 82-85 b. l.). Vėliau, 2012-07-04 Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras nutarimu nutraukė ir ikiteisminio tyrimo dalį ir dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 184 straipsnio 2, 4 dalyse, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (6 t. 87-92 b. l.). Šis Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro nutarimas buvo apskųstas ir Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi panaikintas (6 t. 127-131 b. l.). Šią teismo nutartį Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apskundė Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių apygardos teismas 2012-09-24 nutartimi atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro skundą ir paliko galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartį. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad tai, kad A. N., neįgijęs ekskavatoriaus KOBELCO SK250 savo nuosavybėn, jį perleido lizingo bendrovei, leidžia įtarti, kad A. N. veiksmuose galbūt yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio, požymių, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvertinti (6 t., 150-153 b. l.). Po tokios Šiaulių apygardos teismo nutarties, atnaujinus ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, A. N., prokuroro iniciatyva, buvo pareikštas įtarimas, o vėliau ir kaltinimas, dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs A. N. pareikštą kaltinimą dėl sukčiavimo, nustatė, kad A. N., būdamas A. N. įmonės savininku, 2008-05-23 pateikė UAB (duomenys neskelbtini) atstovui D. A. žinomai neapmokėtą, Vokietijos įmonės K. G. išrašytą sąskaitą už ekskavatorių KOBELCO SK250 bei nurodė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad A. N. įmonė turi savo dispozicijoje minėtą ekskavatorių, 423 727,62 litų vertės, dėl to suklaidintas UAB (duomenys neskelbtini) atstovas D. A. 2008-05-23 su A. N. įmone, atstovaujama A. N., sudarė pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) perėmė iš A. N. įmonės neva turimą ekskavatorių KOBELCO SK 250, 423727,62 litų vertės ir dalį turto kainos - 349 562,86 litus, užskaitė kaip A. N. įmonės išsipirkimo dalį anksčiau laiko pagal 2007-10-24 sudarytą lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tokius A.N. veiksmus teismas įvertino kaip didelės vertės – 349 562,86 litų turtinės prievolės pagal 2007-10-24 sudarytą lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimą savo naudai ir padarė išvadą, kad tokie A. N. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalies sudėtį. Tokią išvadą teismas grindė pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 80-81 b. l.); A. N. įmonės PVM sąskaita- faktūra serija (duomenys neskelbtini) (1 t., 79 b. l.); priedu prie Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) turto priėmimo - perdavimo aktu (1 t., 82 b. l.), kreditinės sąskaitos (duomenys neskelbtini) kopija (3 t., 191 b. l.), liudytojo H. H., apklausto pagal teisinės pagalbos prašymą, parodymais, A. N. įmonės bankroto administratorės R. V. 2010-04-27 raštu (1 t., 105 b. l.) ir UAB (duomenys neskelbtini) pateiktais raštais ir pranešimais (1 t., 72-78, 112, 100-102 b. l.; 3 t.,102 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl A. N. kaltumo padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų ir neišanalizavęs esminių sukčiavimo požymių, todėl padarė nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas byloje, yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Savo ar kitų naudai turtinės prievolės panaikinimas yra neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo turtinės ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netenkinimas, kuomet dėl kaltininko panaudotos apgaulės dokumentu ar kitokiu būdu patvirtinamas faktas, kad kaltininkas ar trečiasis asmuo neskolingas iš viso arba kad jo turtinė prievolė yra mažesnio dydžio. Veikos neatlygintinumas esant išvengiant turtinės prievolės arba ją panaikinus reiškia, kad suklaidintas nukentėjusysis negali patenkinti ar realizuoti savo turimų turtinių reikalavimų į kaltininką ar trečiąjį asmenį, kurio naudai veikė kaltininkas, ir dėl to negauna jokio ekonominio ekvivalento turtu, paslaugomis ar kitomis vertybėmis, o kaltininkas ar tretysis asmuo nepatenkinę nukentėjusiojo turtinės teisės, jo sąskaita nepagrįstai praturtėja. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulė, kuri sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys 2K-851-2001, 2K-387-2009, 2K-538-2010). Be to, esminis požymis, darantis veiką sukčiavimo nusikaltimu yra tas, kad esant apgaulei iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų iš esmės paveikdamas asmens apsisprendimą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo. Būtent tai jo padarytą veiką daro nusikalstama (kasacinės nutartys Nr. 2K-329-2011, 2K-535-2011). Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto, būtina nustatyti nusikaltimo subjektyviuosius požymius, visų pirma kaltę, pasireiškiančią tyčios forma. Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos medžiaga nepatvirtina sukčiavimo požymių buvimą A. N. veiksmuose, todėl skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl A. N. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį taip pat naikintina.

Visų pirma pažymėtina, kad UAB (duomenys neskelbtini), pateikdamas pareiškimą prokurorui dėl galimai A. N. padarytų nusikalstamų veikų, jokių pretenzijų nei A. N., nei jo įmonei dėl apgaule panaikintos didelės vertės – 349 562,86 litų turtinės prievolės nereiškė ir civiliniame ieškinyje tokios turtinės žalos nenurodė (1 t., 3-6 b. l.; 3 t. 93 b. l.). Prokuroras savo iniciatyva sprendė, kad A. N. apgavo UAB (duomenys neskelbtini) ir savo naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę.

Nuteistasis A. N. apklaustas pirmosios instancijos teisme tokį kaltinimą neigė, teigdamas, kad jis yra nepagrįstas. Nuteistasis parodė, kad jo įmonė, radusi ekskavatorius ir gavusi iš pardavėjo sąskaitas, pateikė jas bankui ir šis davė pinigus, kuriuos jie perdavė pardavėjui. Tačiau Vokietijos įmonei vietoj dviejų sutartų ekskavatorių, pardavus tik vieną, jis apie tokią situaciją informavo banko darbuotoją D. A. ir jie sutarė, kad lauks kol Vokietijos įmonė pateiks kitą ekskavatorių. Pinigus vikšrinio ekskavatoriaus Kobelco SK250-8 įsigijimui iš banko jis gavo 2007 m. spalio mėnesį. Po kiek laiko vokietis atsiuntė minusinę sąskaitą ir pranešė, kad ekskavatorius nebus perduotas. 2008 m. gegužės 23 d. jis su banko darbuotoju V. A. pasirašė lizingo, pirkimo-pardavimo sutartį, kurios buvo anksčiau sudarytų sutarčių tęsinys. Už ekskavatorių jie Vokiečių įmonei nesumokėjo, sutarties pasirašymo metu ekskavatoriaus jo įmonė neturėjo, tačiau jokios žalos jis bankui nepadarė ir jokios turtinės naudos iš to neturėjo. Jis jokių dokumentų neklastojo. Nuo gautos, bet už ekskavatorių nesumokėtos pinigų sumos, jo įmonė mokėjo palūkanas ir nuo to jo turtinė prievolė lizingo bendrovei tik padidėjo. Sudaryti naują lizingo sutartį jam pasiūlė V. A. ir jis sutiko (7 t. 136- 139 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas tokių nuteistojo teisme duotų parodymų skundžiamame nuosprendyje nepatarė ir jų nei atskirai, nei kitų bylos įrodymų kontekste nevertino. Teisėjų kolegija, įvertinus nuteistojo A. N. parodymus apie vikšrinio ekskavatoriaus KOBELCO SK250-8 įsigijimo ir jo pirkimo – pardavimo bei lizingo sutarčių sudarymo aplinkybes kitų bylos įrodymų kontekste, daro išvadą, kad nuteistojo A. N. nurodytos aplinkybės byloje nepaneigtos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad skirtingu laiku, t. y. 2007-10-24 ir 2008-05-23, tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. N. įmonės buvo sudarytos dvi pirkimo - pardavimo sutartys (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dvi lizingo sutartys (Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl to paties dalyko, t. y. vikšrinio ekskavatoriaus KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminto 2007 m., už 104 000 eurų įsigijimo ir jo ilgalaikės finansinės nuomos (lizingo).

Pirma vikšrinio ekskavatoriaus KOBELCO SK250 pirkimo - pardavimo ir lizingo sutartis buvo sudaryta tokiomis aplinkybėmis: 2007-10-19 A. N. įmonė UAB (duomenys neskelbtini) pateikė Juridinio asmens paraišką lizingui pageidaujamam turtui pagal komercinius pasiūlymus įsigyti (5 t. 94 b. l.). Vokietijos įmonei (duomenys neskelbtini) pateikus A. N. įmonei 2007-10-23 apmokėjimo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už vikšrinio ekskavatoriaus KOBELCO SK250-8, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimą 104 000 eurų sumai, ją A. N. pateikė UAB (duomenys neskelbtini) (tai patvirtina ant sąskaitos gavimo žyma) (5 t. 98). Šios sąskaitos pagrindu tarp UAB (duomenys neskelbtini) iš A. N. įmonės buvo sudaryta 2007-10-24 pirkimo - pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) iš A. N. įmonės už 423 727, 62 litų įgijo vikšrinį ekskavatorių KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintą 2007 m. Šia sutartimi šalys patvirtino, kad pagal pirkimo - pardavimo sutartį įgytas turtas pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (5 t. 87 b. l.) bus perduotas valdyti ir naudotis pačiam pardavėjui (klientui) (5 t. 96-97 b. l.). Šiame kontekste pažymėtina, kad A. N. pateiktame kaltinime apie tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. N. įmonės sudarytą lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neminima. Minėtos pirkimo pardavimo sutarties 4 dalyje numatyta AAB (duomenys neskelbtini), kaip pirkėjo, atsiskaitymo už turtą A. N. įmonei, kaip pardavėjui, tvarka, t. y, kad dalis kainos, lygi 65 465, 92 Lt įskaitomi kaip pardavėjo (lizingo gavėjo) pirmoji įmoka pirkėjui (lizingo davėjui) pagal pirkėjo ir pardavėjo sudarytą Lizingo sutartį (duomenys neskelbtini). Atitinkamai šia suma mažinamas pirkėjo įsipareigojimas apmokėti už Turtą pagal šią sutartį. Likusią turto dalį, lygią 358 261, 70 Lt pirkėjas perveda į pardavėjo banko sąskaitą per 2 darbo dienas po šios sutarties įsigaliojimo ir šių sąlygų įvykdymo: tinkamai įformintos PVM sąskaitos faktūros gavimo, Turto priėmimo – perdavimo akto pasirašymo. A. N. įmonė 2007-10-24 išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) iš viso 423 727,62 litų sumai (5 t. 100 b. l.) ir 2007-10-24 UAB (duomenys neskelbtini) ir A. N. įmonė pasirašė turto, įgyto pagal Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), priėmimo – perdavimo aktą (5 t, 99 b. l.). 2007-10-24 buvo sudarytas įmokų grafikas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2008-05-30 (5 t. 88 b.l.).

2007-12-20 K. G. firma pateikė A. N. įmonei kreditinę sąskaitą (duomenys neskelbtini) dėl sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iš 2007-10-23 kreditinio patvirtinimo, kuri liudija, kad 993 00 eurų suma K. G. firmai nepervesta (3 t. 191 b. l.). 2007-12-20 K. G. pateikus minusinę kreditinę sąskaitą, UAB (duomenys neskelbtini) pervesta A. N. įmonei pinigų suma pagal Lizingo sutartį (duomenys neskelbtini) - 358 261, 70 Lt liko nepanaudota. Nuteistasis A. N. teigia, kad jis apie tai informavo UAB (duomenys neskelbtini) ir jam buvo pasiūlyta ankstesnės 2007-10-24 lizingo sutarties pagrindu sudaryti naują lizingo sutartį, todėl taip atsirado naujos 2008-05-23 to paties vikšrinio ekskavatoriaus KOBELCO SK250-8, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo ir lizingo sutartys. Šias aplinkybes patvirtina bylos medžiaga.

Byloje yra UAB (duomenys neskelbtini) pateikta 2008-05-23 tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. N. įmonės sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) iš A. N. įmonės įgyją vikšrinį ekskavatorių KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintą 2007 m., už 423 727,62 litų (1 t. 80-81 b. l.) ir jį 2008-05-23 Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu perduoda valdyti ir naudotis A. N. įmonei (1 t. 72 b. l.). 2008-05-23 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 4 dalyje nurodoma atsiskaitymo pagal pirkimo – pardavimo sutartį tvarka, t. y. kad dalis turto kainos, lygi 73 862, 70 Lt įskaitomi kaip pardavėjo (lizingo gavėjo) pirmoji įmoka pirkėjui (lizingo davėjui) pagal pirkėjo ir pardavėjo sudarytą Lizingo sutartį (duomenys neskelbtini). Atitinkamai šia suma mažinamas pirkėjo įsipareigojimas apmokėti už Turtą pagal šią sutartį. Likusią turto dalį, lygią 349 864, 92 Lt užskaitoma kaip A. N. įmonės dalis išsipirkimo anksčiau laiko pagal lizingo sutartį (duomenys neskelbtini) po šios sutarties sąlygų įvykdymo: tinkamai įformintos PVM sąskaitos - faktūros gavimo, Turto priėmimo – perdavimo akto pasirašymo. A. N. įmonė 2008-05-27 pateikė PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) iš viso 423 727,62 litų sumai (1 t. 79 b. l.) ir 2008-05-23 UAB (duomenys neskelbtini) ir A. N. įmonė pasirašė turto, įgyto pagal Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), priėmimo – perdavimo aktą (1 t, 82 b. l.) bei sudarė įmokų mokėjimo grafiką Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 73 b. l.).

Esminis paminėtų dviejų vikšrinio ekskavatoriaus KOBELCO SK250, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutarčių skirtumas yra įsigyto turto apmokėjimo tvarka: sudarant 2007-10-24 sutartį šalys sutarė, kad dalis kainos, lygi 65 465, 92 Lt įskaitomi kaip pardavėjo (lizingo gavėjo) pirmoji įmoka pirkėjui (lizingo davėjui) pagal pirkėjo ir pardavėjo sudarytą Lizingo sutartį (duomenys neskelbtini), o likusi turto dalis, lygi 358 261, 70 Lt pervedama į pardavėjo banko sąskaitą; o sudarant 2008-05-24 sutartį, buvo sutarta, kad dalis turto kainos, lygi 73 862, 70 Lt įskaitoma kaip pardavėjo (lizingo gavėjo) pirmoji įmoka pirkėjui (lizingo davėjui) pagal pirkėjo ir pardavėjo sudarytą Lizingo sutartį (duomenys neskelbtini), o likusi turto dalis, lygi 349 864, 92 Lt užskaitoma kaip A. N. įmonės dalis išsipirkimo anksčiau laiko pagal lizingo sutartį LT062805.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal 2008-10-24 pirkimo – pardavimo sutartį padarytas 349 864, 92 Lt užskaitymas pagal kitą lizingo sutartį (duomenys neskelbtini) buvo padarytas apgaule ir šią apgaulę panaudojo A. N., taip panaikindamas didelės vertės – 349 562,86 litų turtinę prievolę. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylos duomenys patvirtina, kad sudarydami 2008-05-23 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir lizingo sutartį (duomenys neskelbtini) sutarties šalys, A. N. nurodydamas, kad savo žinioje turi ekskavatorių, o UAB (duomenys neskelbtini) atstovas neįsitikinęs tokio fakto tikrumu, įgijęs, o po to lizingo sutarties pagrindu suteikęs teisę tokį turtą valdyti ir naudotis A. N. įmonei, elgėsi pažeisdami sutartinius teisinius santykius, tačiau tai nėra šios baudžiamosios bylos dalykas. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas yra nustatyti, ar A. N. apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę, t. y. ar jo veiksmuose yra nusikaltimo numatyto BK 182 straipsnyje sudėtis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju A. N. veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto BK 182 straipsnyje sudėties.

Šios bylos medžiaga objektyviai patvirtina faktą, kad UAB (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) užskaičiusi A. N. įmonės 349 562,86 litų turtinę prievolę pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), vietoj jos sukūrė kitą prievolę pagal 2008-05-23 Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. N. įmonė prisiėmė įsipareigojimus – mokėti įmokas pagal nustatytą grafiką. Taigi šiuo atveju viena A. N. įmonės prievolė buvo pakeista kita prievole, todėl A. N. jokios naudos iš panaikintos ankstesnės prievolės negavo, o UAB (duomenys neskelbtini) jokios turtinės žalos dėl to nepatyrė. Tai teisme patvirtino ir UAB (duomenys neskelbtini) atstovas liudytojas D. A., kuris parodė, kad jis, kaip Lizingo bendrovės atstovas pasirašė 2008-05-23 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir lizingo sutartį (duomenys neskelbtini) su A. N. įmone (1 t. 72-77; 80-81 b. l.), šiomis sutartimis buvo pakeistos ankstesnės vikšrinio ekskavatoriaus įgijimo ir lizingo sudarytos sutartys. Pasirašius antrą sutartį su A. N. įmone A. N. įmonei įsipareigojimai bankui nesumažėjo, pailgėjo įsipareigojimų laikotarpis (t. 7. 50-52 b. l.), tačiau pirmosios instancijos teismas šių liudytojo parodymų nei atskirai, nei kitų bylos duomenų kontekste nevertino. Be to, kaip jau buvo minėta, UAB (duomenys neskelbtini), pateikdamas pareiškimą prokurorui dėl galimai A. N. padarytų nusikalstamų veikų, jokių pretenzijų nei A. N., nei jo įmonei dėl apgaule panaikintos didelės vertės – 349 562,86 litų turtinės prievolės nereiškė ir civiliniame ieškinyje tokios turtinės žalos nenurodė (1 t., 3-6 b. l.; 3 t. 93 b. l.), o tai reiškia, kad lizingo bendrovė savęs nukentėjusia nelaikė. Esant tokioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. N. veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje sudėties.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad A. N. veiksmuose nėra turto iššvaistymo ir sukčiavimo požymių, civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį dėl A. N. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

UAB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Elena VainienėTeisėjai Viktoras KažysLinas Žukauskas