Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės ir nuteistojo M. J. gynėjo advokato Edmundo Jonušo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams; pagal 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuota 42 Eur (keturiasdešimt du eurai).

M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimt penkioms paroms. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį M. G. išteisintas, neįrodžius, kad padarė nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

6. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o M. J. gynėjo advokato Edmundo Jonušo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis M. J. ir jo gynėjas advokatas Edmundas Jonušas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis M. G. ir jo gynėjas advokatas Arūnas Alekna prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės ir nuteistojo M. J. gynėjo advokato Edmundo Jonušo apeliaciniai skundai atmestini

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju prokurorės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. G.pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko nepagrįstai nenustatytas M. G. tikslas platinti narkotines medžiagas, nuteistojo M. J. gynėjas advokatas ginčija M. J. paskirtą bausmę ir prašo paskirtą laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams ir šešiems mėnesiams pakeisti kita švelnesne bausme arba sumažinti jos dydį.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

8. Atsakant į apeliantės (prokurorės) teiginius dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, pažymėtina, kad šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

9. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016; 2K-93-458). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek M. G. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus dėl kiekvienos iš jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų ir tai, kad dėl vienos veikos (BK 260 straipsnio 1 dalis) priimtas jo atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis, o dėl kitos veikos (BK 259 straipsnio 1 dalis) priimtas apkaltinamasis nuosprendis, savaime nereiškia, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai. Pirmosios instancijos teismas apklausė nuteistuosius M. G. ir M. J., liudytojus M. J., R. A. bei ištyrė kitus byloje esančius duomenis ir juos pripažino įrodymais.

Dėl M. G. tikslo platinti narkotines medžiagas

10. M. G. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis neteisėtai disponavo narkotine medžiaga – karfentaniliu, turėdamas du tikslus – jį platinti ir vartoti pats - jis 2021 m. lapkričio 17 d. apie 08.34 val. prie pastato, esančio Dzūkų g. 77A, Vilniuje, turėdamas du minėtus tikslus, iš M. J. neteisėtai, sumokėdamas jam 42 Eur, 7 folijos lankstinukuose įgijo 0,872 g miltelių, kuriuose yra 0,000692 g (0,079 %) narkotinės medžiagos - karfentanilio, ir neteisėtai laikė ją su savimi iki tol, kol 2021 m. lapkričio 17 d. nuo 08.35 val. iki 08.40 val. šią narkotinę medžiagą minėtu adresu rado ir paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrojo policijos komisariato 2-ojo Veiklos skyriaus pareigūnai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. G. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, nes nenustatytas nurodyto nusikaltimo kvalifikavimui būtinas požymis – tikslas platinti įgytas narkotines medžiagas, ir dėl šios veikos M. G. išteisino. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

11. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, taigi, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-1073/2019). Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias narkotines medžiagas, ar ankščiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktai su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2011, 2K-352/2013, 2K-7-173/2014, 2K-52-699/2015, 2K-155-693/2016 ir kt.).

12. Byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo detaliai ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad M. G. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga – karfentaniliu, be tikslo ją platinti, o būtent - jis 2021 m. lapkričio 17 d. apie 08.34 val. prie pastato, esančio Dzūkų g. 77A, Vilniuje, iš M. J. neteisėtai, sumokėdamas jam 42 Eur, 7 folijos lankstinukuose įgijo 0,872 g miltelių, kuriuose yra 0,000692 g (0,079 %) narkotinės medžiagos - karfentanilio, ir neteisėtai laikė ją su savimi iki tol, kol 2021 m. lapkričio 17 d. nuo 08.35 val. iki 08.40 val. šią narkotinę medžiagą minėtu adresu rado ir paėmė pareigūnai. Priešingai, nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, įgytos narkotinės medžiagos - karfentanilio radimas, teisėjų kolegijos vertinimu, M. G. tikslo ją platinti savaime nepatvirtina.

13. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar M. G. turėjo tikslą narkotinę medžiagą platinti, dar kartą įvertina byloje surinktų įrodymų visumą. Apeliaciniame skunde prokurorė sureikšmina pirmines M. G. apklausas. Pirminėje apklausoje M. G. nurodė, kad jam R. ir I. davė 47 eurus, jis turėjo savo 18 eurų, iš viso turėjo 65 eurus, už kuriuos paskambinęs M. sutarė įgyti narkotinių medžiagų. Jis sutarė, kad M. lauks Dzūkų g., o pastarajam privažiavus su mikroautobusu, jis iš karto įlipo, padavė 65 eurus ir gavo 7 lankstinukus su paskirstytom dozėm. Nurodė, kad iš įgytų narkotinių medžiagų jam priklausė du lankstinukai, o likusius lankstinukus turėjo atiduoti laukusiems Dzūkų g., prie kiosko vyrams, tačiau einant link jų sušuko policijos pareigūnai ir jis numetė rankoje laikomus lankstinukus su milteliais viduje (2 t., b. l. 116–117). Papildomai apklausiamas 2022m. kovo 1 d. nuteistasis M. G. nurodė, kad nepažįstami asmenys jam davė pinigų už kuriuos turėjo jiems nupirkti narkotinės medžiagos (2 t., b. l. 127). Apklausiamas 2022 m. balandžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu M. G. parodė, jog jis narkotines medžiagas nusipirko savo vartojimui, nes jau 10 metų vartoja narkotines medžiagas, yra nuo jų priklausomas (2 t., b. l. 135). Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje M. G. parodė, kad nenustatyti asmenys jo prašė nupirkti narkotikų, tačiau narkotines medžiagas įsigijo tik savo reikmėms, kitiems asmenims narkotinių medžiagų nėra pardavinėjęs (3 t., b. l. 103). Taigi, M. G. apklausiamas pirmą kartą ir vėlesnėje apklausoje pripažino įgijęs iš M. J. narkotines medžiagas turėdamas du tikslus – dalį suvartoti pats, o dalį perduoti kitiems asmenims, t. y platinti. BK 260 straipsnyje nurodytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui.

14. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis (ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, kai yra padaryta, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas) gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Taigi tai, kad narkotines medžiagas M. G. įgijo ir laikė, savaime nereiškia, kad jis jomis disponavo ir tikslu platinti, tai turi būti įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

15. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiesioginiai įrodymai dėl tikslo platinti yra tik paties M. G. pirminiai parodymai, o liudytojais apklaustų pareigūnų R. A. ir M. J. parodymai dėl siekio platinti yra išvestiniai iš M. G. parodymų. Minėtų liudytojų parodymai gali būti laikomi tiesioginiais tik dėl M. G. narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybių, nes jie būtent šias aplinkybes tiesiogiai ir matė. Svarbu pažymėti ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik kaltinamojo asmens prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jei jo nepatvirtina kiti bylos įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2011). Atitinkamai teisėjų kolegija turi pareigą asmenų parodymais grįsti sprendimą tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir tiek, kiek juos pagrindžia kiti objektyvūs duomenys. Todėl apklaustų byloje asmenų parodymai analizuojami vertinant juos tarpusavyje ir kartu su kitais duomenimis.

16. Apeliaciniame skunde prokurorė kaip jau minėta M. G. kaltę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį grindžia paties nuteistojo M. G. pirminiais parodymais, kuriuos sieja su policijos pareigūnų R. A. ir M. J. parodymais ir vertina liudytojų parodymus ne kaip išvestinius, tačiau kaip tiesioginius. Skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino liudytojais apklaustų policijos pareigūnų – R. A. ir M. J. parodymų, jų nesusiejo su bylos medžiaga. Skunde nurodoma, kad šie liudytojai matė įvykį, be to, M. G. būtent jiems nurodė įvykio faktines aplinkybes, tame tarpe – tikslą dėl narkotinių medžiagų platinimo. Iš tiesų, R. A. apklausos protokole tiksliai užfiksuotos jo nurodytos aplinkybės, t. y. jis pastebėjo 4 asmenų grupę, kurie kažko tai laukė, bei M. G.. Apie 08.33 val., priešais Dzūkų g. 77A pastatą, viešojo transporto stotelėje, sustojo mėlynos spalvos mikroautobusas, valst Nr. (duomenys neskelbtini) prie kurio bėgte pribėgo M. G. ir įlipo į mikroautobuso vidų. Automobilyje M. G. išbuvo apie 1 min bei išlipęs iš automobilio, sparčiu žingsniu pradėjo eiti link ankščiau minėtos grupės asmenų, kurie jo laukė. Įtarus pagal turimą informaciją, kad ką tik buvo išplatintos narkotinės medžiagos, buvo nuspręsta nedelsiant sulaikyti M. G.. Sulaikymo metu sušukus ,,Stok, policija!“ M. G. ant žemės kairės rankos mostu numetė 7 vienetus popieriaus lankstinukus su milteliais viduje bei mobiliojo ryšio priemonę. Mikroautobusas, valst Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį buvo įlipęs M. G., nuvažiavo Dzūkų gatve (2 t., b. l. 6). Kaip nurodo prokurorė, šis tiesiogiai įvykį matęs liudytojas, teisminio nagrinėjimo metu parodė iš esmės analogiškas aplinkybes (3 t., b. l. 109–110).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareigūno R. A. duotų parodymų turinį, nemato pagrindo teigti, kad M. G. turėjo tikslą platinti įgytas narkotines medžiagas. Iš duotų liudytojo parodymų akivaizdu, kad nuteistasis M. G. iš tiesų įlipo į M. J. automobilį, nustatyta, kad jis tikrai įgijo narkotines medžiagas, kaip nustatyta karfentanilį, išlipęs iš automobilio ir pareigūnus sušukus, išmetė iš rankų lankstinukus su narkotinėmis medžiagomis. Tokios aplinkybės neabejotinai nustatytos, jos neprieštarauja ir nuteistojo M. G. parodymams. Visgi, liudytojo R. A. betarpiškai stebėto įvykio atpasakojimas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu neįrodo M. G. tikslo platinti draudžiamas medžiagas – pareigūnas nematė, kad šios medžiagos būtų perduotos šalia automobilio stovėjusiems asmenims, net nebuvo fiksuoto išreikšto siekio veiksmais ar kitokiu būdu platinti narkotines medžiagas kitiems. Dėl šios priežasties prokurorė nepagrįstai savo skundo argumentus grindžia R. A. parodymų svarba – šie parodymai reikšmingi tik tose kaltinimo ribose, kuriose M. G. kaltintas ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, jie nepatvirtina siekio platinti. Tas pats pasakytina ir apie liudytojo M. J. duotus parodymus.

18. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas pareigūnas M. J. parodė, kad buvo pastebėta 4 asmenų grupė, tarp jų buvo ir M. G., kurie kažko akivaizdžiai laukė. Apie 08.33 val. ekipažo V1215 pareigūnai pranešė apie tai, kad priešais Dzūkų g. 77A pastatą, viešojo transporto stotelėje, sustojo mėlynos spalvos mikroautobusas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie kurio bėgte pribėgo M. G. ir atsidaręs keleivio dureles įlipo į mikroautobuso vidų. Automobilyje M. G. išbuvo apie 1 min, iš jo išlipo ir sparčiu žingsniu pradėjo eiti link minėtos asmenų grupės, kurie jo akivaizdžiai laukė. Pareigūnams kilo įtarimas, kad ką tik buvo išplatintos narkotinės ar psichotropinės medžiagos, dėl ko buvo nuspręsta nedelsiant sulaikyti M. G.. Sulaikymo metu (apie 08.34 val.) sušukus ,,Stok, policija!“, M. G. ant žemės kairės rankos mostu numetė 7 vienetus popieriaus lankstinukų, su milteliais viduje, ir mobilaus ryšio telefoną, kurie buvo paimti įvykio vietos apžiūros metu. Mikroautobusas, į kurį buvo įlipęs M. G., nuvažiavo Dzūkų gatve (2 t., b. l. 2). Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas taip pat parodė iš esmės analogiškas aplinkybes (3 t., b. l. 108–109). Palyginus R. A. ir M. J. duotus parodymus, matyti, kad šių liudytojų parodymai iš esmės nesiskiria, papildo vieni kitus. Tačiau, kaip minėta pirmiau, liudytojo M. J. parodymai taip pat nepatvirtina M. G. tikslo platinti narkotines medžiagas.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, M. G. papasakotos aplinkybės pareigūnams dėl narkotinės medžiagos – karfentanilio ketinimo platinti iš karto po įvykio nekeičia teismo išvadų, nes prokurorės apeliaciniame skunde nurodomų nuteistojo parodymų nepatvirtina kita bylos medžiaga, byloje apskritai nėra daugiau jokių tiesioginių įrodymų, kurie padėtų neginčytinai nustatyti, jog M. G. turėjo aptariamą tikslą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad liudytojų M. J. ir R. A. duoti parodymai yra išvestiniai būtent iš M. G. pirminės apklausos metu duotų parodymų. Jie iš esmės atkartoja M. G. duotus parodymus, kuriuos jis vėliau paneigė, todėl šiuos liudytojų parodymus sugretinus su kitais baudžiamojo proceso metu surinktais įrodymais, pripažintina, kad jie M. G. inkriminuoto tikslo platinti narkotines medžiagas nepatvirtina. Be kita ko, vyresniosios tyrėjos M. Ž. 2021 m. lapkričio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad M. G. 2021 m. lapkričio 17 d. 08.34 val. sulaikytas priešais parduotuvę, adresu Dzūkų g. 77a, Vilniuje, policijos pareigūnų akivaizdoje išmėtė ant žemės 7 vienetus popieriaus lankstinukų su šviesios spalvos milteliais bei tuo pačiu M. G. nurodė, kad popieriaus lankstinukuose yra narkotinė medžiaga, kurią jis įsigijo savo reikmėms, kadangi yra vartojantis narkotines medžiagas (1 t., b. l. 12). Bylos duomenimis nuteistasis M. G. yra asmuo, kuris vartoja narkotines medžiagas, o 7 vienetai lankstinukų su dozėm, nesant kitų tai patvirtinančių duomenų, nepakankami teigti, kad jie (ar dalis jų) buvo skirti platinimui.

20. Iš baudžiamosios bylos medžiagos, o būtent – pareigūnų R. A. ir M. J. apklausų matyti tik tai, kad M. G. pareigūnams iš karto po įvykio nurodė, jog dalis narkotinės medžiagos priklauso jam, o kitą dalį įsigytų medžiagų norėjo perduoti laukiantiems asmenims, kurie priklausomi nuo narkotinių medžiagų. Teisiamojo posėdžio metu pareigūnų duoti parodymai iš esmės nesiskyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų – jie vėlgi nurodė, kad dalį medžiagų M. G. norėjo suvartoti pats, kitą dalį padėjo įsigyti kitiems asmenims. Vis tik nustačius, kad pareigūnų parodymai šioje dalyje yra išvestiniai iš paties nuteistojo M. G. parodymų, ir nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių M. G. tikslą platinti, laikytini nepakankamais priimti jo atžvilgiu šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį.

21. Apeliaciniame skunde prokurorė akcentuoja elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2021 m. gruodžio 20 d. protokole užfiksuotus pokalbius, tačiau skundžiamame nuosprendyje šie pokalbiai detaliai aptarti ir jų pagrindu padarytos tinkamos išvados, t. y. kad iš nurodyto protokolo matyti, jog M. J. ir M. G. iš tiesų konspiraciniu būdu bendrauja dėl narkotinių medžiagų pardavimo bei jų įgijimo. Šią aplinkybę bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir patys nuteistieji. Vis dėlto, nenustatyta, kad M. G. 2021 m. lapkričio 17 d. ar po 2021 m. lapkričio 16 d. įvykusio susitikimo su M. J. bendravo su kitais asmenimis dėl narkotinių medžiagų perdavimo ar pardavimo jiems. Taip pat nenustatyta, jog 2021 m. lapkričio 16 d. vakare ir 2021 m. lapkričio 17 d. vykusio M. G. ir M. J. bendravimo metu M. G. būtų ką nors minėjęs apie planuojamų įgyti narkotinių medžiagų perdavimą kitiems, galimai su juo kartu busiantiems asmenims. Priešingai, iš M. G. ir M. J. 2021 m. lapkričio 16 d. vakare bei 2021 m. lapkričio 17 d. ryte vykusio tarpusavio susižinojimo matyti tik abstraktus susitarimas dėl susitikimo galimumo ir jo tikslios vietos. Todėl, vien tai, kad aptariamų telefoninių pokalbių metu yra bendraujama dėl narkotinių medžiagų įgijimo bei neinkriminuotu kaltinime laiku yra teiraujamasi dėl narkotinių medžiagų perdavimo galimai ir kitiems asmenims, nesuteikia pagrindo teigti, kad M. G. 2021 m. lapkričio 17 d. įgytas narkotines medžiagas planavo išplatinti kitiems asmenims. Abstraktūs ar konkretūs pokalbiai, galimai išreikšti ketinimai negali suponuoti M. G. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – byloje esantys įrodymai turi tiksliai pagrįsti padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, atkleisti jos eigą ir kt.

22. Proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką, atitinkančią konkretų BK straipsnį ir kitas svarbias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-697/2022).

23. Apibendrindama aptartus įrodymus bei argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepakankama tvirtinti, kad M. G. turėjo tikslą platinti įgytas narkotines medžiagas – karfentanilį, tad jo veikoje nėra būtinojo BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymio. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, jas detaliai išanalizavo bei pagrindė išsamiais motyvais, todėl pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl M. J. paskirtos bausmės

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-5-895/2018, 2K-265-976/2017). Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-262-303/2018). Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga – aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-326-518/2019).

25. Skirdamas kaltininkui bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-68-942/2016). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis bei skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

26. Apeliaciniu skundu gynėjas prašo pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti M. J. švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą arba trumpinti paskirto laisvės atėmimo bausmės terminą. Vertinant kiekvienos veikos atžvilgiu paskirtos bausmės rūšies ir dydžio klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės; BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dešimties metų.

27. Nagrinėjamoje byloje M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, o pagal 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Taigi, skirdamas bausmę M. J. pirmosios instancijos teismas pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017). Be kita ko, už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą teismas nuteistajam parinko laisvės atėmimo bausmės dydį, kuris mažesnis už sankcijos vidurkį.

28. Pirmosios instancijos teismas, M. J. paskirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, kad jis padarė dvi nusikalstamas veikas – nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, bei sunkų tyčinį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. J. disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos ir dalį šios medžiagos pardavė M. G.. Teismas įvertino, kad M. J. anksčiau teistas, teistumas nėra išnykęs. Be to, jis anksčiau teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo platinti (BK 259 straipsnio 1 bei 2 dalys), taip pat už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199² straipsnio 1 dalis), nuteistasis baustas ir administracine tvarka, tame tarpe - už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad M. J. buvo paskirtos piniginio pobūdžio bausmės – baudos, paskutiniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžiu M. J. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, jo vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant 6 mėnesių laikotarpiui, bei paskirta 5697,88 Eur dydžio bauda. Realios laisvės atėmimo bausmės M. J. nebuvo skirtos. Taip pat teismas nustatė M. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, bei sunkinančią aplinkybę - jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu. Skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, nurodoma, kad M. J. narkotines medžiagas pardavė vieną kartą. Šių draudžiamų medžiagų pardavimo metu buvo išplatinta tik neženkliai didelį narkotinės medžiagos – karfentanilio kiekį viršijanti dozė, o didesnė šios draudžiamos medžiagos dalis liko M. J. žinioje - ne tolimesniam jos platinimui, bet asmeniniam vartojimui. Taip pat M. J. dirba, charakterizuojamas išimtinai teigiamai.

29. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, su tuo sutiko ir M. J. gynėjas advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Apeliaciniame skunde ir teismo posėdžio metu tiek M. J., tiek jo gynėjas, be baudos sumokėjimo kitoje baudžiamojoje byloje, nenurodė naujų duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija turėtų nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo pateikti duomenys, jog nuteistasis M. J. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendį yra sumokėjęs jam paskirtą baudos bausmę, kuri iš tiesų yra nemaža – 5697,88 Eur. Vis dėlto, būtina atsižvelgti į M. J. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo nusikalstamo elgesio pakartotinumą, tai, kad teismai nuteistajam ne kartą buvo išreiškę pasitikėjimą ir už veikų darymą neskyrė realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau M. J. elgesys nekito, jis toliau nepaisė visuomenėje nusistovėjusių taisyklių. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, M. J. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dar 2011 metais. Nors nuo 2011 metų ir iki šiol nuteistasis buvo pripažintas ir dėl kitų nusikalstamų veikų įvykdymo, per ši laikotarpį jis ne kartą buvo teisiamas dėl aptariamo pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo. Ši aplinkybė taip pat parodo nuteistojo M. J. elgesio sistemingumą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas nurodė, kad nukentės M. J. socialiniai ryšiai, jis praras darbą, tačiau įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą ir kaltininko nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, o ne asmens, padariusio nusikalstamas veikas, siekį išvengti laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų pasekmių. Bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

30. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad M. J. sumokėjus paskirtą nuosprendžiu baudą, nebėra jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką padarė recidyvistas. Šiuo atveju nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu M. J. teistumas nebuvo išnykęs, nes paskirta nuosprendžiu bauda yra sumokėta tik po apkaltinamojo nuosprendžio 2022 m. spalio 7 d. priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo M. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmes M. J. pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai. Atsižvelgiant į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes ir jo paties asmenybę charakterizuojančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra per griežtos. Nagrinėju atveju buvo paskirtos tinkamų rūšių ir dydžių bausmės, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Tokių išvadų nekeičia ir ta aplinkybė, kad M. J. 2022 m. gruodžio 1 d. sumokėjo visą likusią jam paskirtą baudą kartu su vykdymo išlaidomis, t. y. 5483,04, o pagal antstolės 2022 m. gruodžio 2 d. patvarkymą skola – 5697,88 yra įvykdyta visiškai. Nėra pagrindo manyti, kad pakeitus paskirtų bausmių rūšis ar dydžius būtų įgyvendinti bausmių tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje.

32. Be to, nagrinėjamu atveju bausmės už BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, subendrintos bausmių apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį ir labai skiriasi pagal pavojingumą, dėl ko M. J. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu baudžiamojo įstatymo reikalavimai subendrinant už abi veikas paskirtas bausmes taip pat nebuvo pažeisti.

33. Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio dalies dėl M. J. paskirtos bausmės nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

34. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš M. G. valstybės naudai prašoma išieškoti 341,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir M. G. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo M. G. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės ir nuteistojo M. J. gynėjo advokato Edmundo Jonušo apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 341,33 Eur iš nuteistojo M. G. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.