- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-849-173/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20526-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- E. T.
Kauno apygardos teismo teisėjas Leonas Jachimavičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-25041-713/2014 pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui E. T. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Gelvora“ pateikė teismui ieškinį atsakovui E. T., kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 9555,85 Lt skolą, 4058,51 Lt palūkanas, 2481,93 Lt delspinigius, 593,54 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6,5 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (9555,85 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) AB „SEB“ bankas ir E. T. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui suteiktas kreditas. Atsakovas netinkamai vykdė sutartį, todėl AB „SEB“ bankas ją nutraukė. (duomenys neskelbtini) AB „SEB“ bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „SEB“ bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal sutartį. Apie reikalavimo perleidimą ieškovas atsakovą informavo, pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtą vartojimo kredito sutartį. Tačiau atsakovas įsipareigojimų neįvykdė.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies (b.l. 34-36). Ieškovui iš atsakovo E. T. priteisė 2767,57 Eur (9555,85 Lt) skolos, 587,71 Eur (2029,26 Lt) palūkanų, 359,41 Eur (1240,97 Lt) delspinigių, 6,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-10-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 111,73 Eur (385,77 Lt) žyminio mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir ieškinio reikalavimą ieškovė grindžia išrašu iš skolų priėmimo perdavimo akto prie (duomenys neskelbtini) reikalavimo perleidimo sutarties (b.l. 6), delspinigių skaičiavimo aktu (b.l. 7), palūkanų skaičiavimo aktu (b.l. 8), ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotine (b.l. 9), vartojimo kredito sutartimi (b.l. 14-18), reikalavimo perleidimo sutartimi (b.l. 19-24), (duomenys neskelbtini) pranešimu atsakovui dėl reikalavimo perleidimo (b.l. 25).Atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus laiku grąžinti paskolą, neatsiskaitė su ieškove ir liko jai skolingas 9555,85 Lt. Byloje duomenų, kad skola apmokėta nėra, todėl ši suma priteistina ieškovei iš atsakovo.
Nurodė, kad atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškove, kyla pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius. Sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti 6,5 proc. dydžio palūkanas. Atsakovas neįvykdė sutarties, todėl vadovaujantis sutarties sąlygomis ir CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, atsakovas privalo sumokėti netesybas. Sutartyje numatyta, kad atsakovas už kiekvieną termino praleidimo dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo ieškovui mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 4058,51 Lt palūkanų už 1784 dienas ir 2481,93 Lt delspinigių už 180 dienų.
Sprendė, jog kadangi šiuo atveju klientas yra vartotojas, sudaręs ieškovo parengtą standartinę sutartį ir neturėdamas galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai lupikiški ir neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės prašomi priteisti delspinigiai mažintini nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc. – 2481,93 Lt mažintini iki 1240,97 Lt.
Reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido (duomenys neskelbtini), o ji ieškinį pareiškė tik 2014-10-31. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė 980,47 Lt sumą, o ieškovė reikalauja priteisti 4058,51 Lt dydžio palūkanų paskaičiuotų net už 1784 dienas. Ieškovas (teisių perėmėjas) nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė. Todėl teismas prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę-2029,26 Lt.
Ieškinyje nurodoma, jog ieškovė dėl atsakovo skolos patyrė išlaidų, siųsdama 59 pranešimus, 1 registruotą pranešimą, išlaidas darbo priemonėms bei užklausų Nekilnojamojo turto registrui ir Gyventojų registrų tarnybai išlaidas, išlaidas telefoniniams skambučiams, spausdinimui ir pakavimui, vokams, SMS žinutėms. Teismas sprendė, kad šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su ieškovės, užsiimančios skolų išieškojimu ir prevencija, ūkine – komercine veikla, todėl negali būti pripažintos išlaidomis CK 6.249 str. 4 d. 3 p. prasme. Be to, ieškovė nepateikė išlaidų, patirtų vykdant ikiteisminį skolos išieškojimą, pagrindžiančių įrodymų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-12-22 sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 587,72 Eur (2029,25 Lt) palūkanų, papildomai priteisti 587,7 Eur (2029,25 Lt palūkanų), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas prašymas priteisti 587,72 Eur (2029,25 Lt) palūkanų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, neginė savo pažeistų teisių. CK nenustato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Ieškinio senaties terminas nepraleistas. Be to, ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apelianto atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai, SMS žinutės ir kt. Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatytos 6,5 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Ginčo vardijimo kredito sutartis pasirašyta (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu galiojo 1986-12-22 Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 str. Metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų normos maksimalios ribos reglamentuotos nebuvo. Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo nuo 2011-04-01. Sprendžiant šalių ginčą ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant šiam įstatymui, yra teisėtas šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gal būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Nagrinėjamu atveju metinė kredito grąžinimo norma sudaro 7,14 proc. per metus, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Be to, pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria sumažinta ieškovo prašomų priteisti sutartinių palūkanų suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) AB SEB Vilniaus bankas ir E. T. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui suteiktas 11000 kreditas (b.l. 14-15). Remiantis minėtos sutarties specialios dalies 2.4 punktu, šalys susitarė dėl 6,5 % palūkanų normos. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius AB SEB bankas perleido naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į skolininkus, tame tarpe ir atsakovą, kylantį iš minėtos vartojimo kredito sutarties. Apeliaciniu skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2014-12-22 sprendimo už akių dalis, kuria pirmos instancijos teismas nuo 4058,51 Lt iki 2029,26 Lt (587,71 Eur) sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą.
Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos skirstomos į pelno (mokėjimo) palūkanas, kurios yra mokestis už pinigų skolinimą ir kompesuojamąsias palūkanas, kurios yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.
Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Remiantis CK 6.872 str. 1 d. nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Nagrinėjamu atveju tarp AB SEB Vilniaus bankas ir E. T. (duomenys neskelbtini) sudarytoje vartojimo kredito sutartyje buvo nurodyta, kad palūkanų norma yra 6.5 proc., taip pat nurodyta, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 7,14 procentai (b.l. 14). T.y. palūkanų dydis nustatytas šalių susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.).
Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo TeismoCivilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.
Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.
Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio.
Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t.y. iki 1175,43 Eur (4058,51 Lt) (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą iš naujo išspręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus 587,71 Eur (2029,26 Lt) suma ieškovei iš atsakovo priteistinas palūkanas, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 89 %. Kreipdamasi į teismą ieškovė sumokėjo 145,10 Eur (501 Lt) žyminio mokesčio (b.l. 13), todėl ieškovei iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma didintina iki 129,14 Eur (CPK 93 str. 2 d., 3 d.).
CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteistinas 29 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b.l. 48).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą už akių pakeisti. Padidinti iš atsakovo E. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei– uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) priteistas palūkanas iki 1175,43 Eur ir žyminį mokestį iki 129,14 Eur. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovo E. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Gelvora“ 29 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.