Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. J.:

pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, nustatant nedelsiant atlikti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 3 dalimis, 5 dalies 5, 6, 7, 8 punktais, likusios, t. y. 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių, laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. J. atidėtas 2 (dvejiems) metams, nustatant intensyvią priežiūrą 1 (vieneriems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant: dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, į nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. sausio 2 d. 10.45 val. iki 2023 m. sausio 3 d. 11.24 val. (2 t., b. l. 8-11, 19-21), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Nuspręsta pranešti prokurorui apie tai, kad K. M. gali būti padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis D. J. ir jo gynėjas advokatas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nukentėjusioji B. J. prašė nuteistąjį D. J. išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl D. J. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nurodoma, kad jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis arba taikomas visiškas paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimas.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus bei įvertintus įrodymus, patikrinusi nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai D. J. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta tinkama, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atitinkanti bausmė ir įpareigojimai, kurie nėra per griežti ar nepagrįstai ribojantys D. J. laisvę. Šiose dalyse skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies

7. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).

8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad 2023 m. sausio 2 d. apie 2 val., savo namuose, konflikto metu D. J. panaudojo fizinį smurtą savo šeimos narės – sutuoktinės B. J. – atžvilgiu, tai yra tyčia dešine ranka paėmęs jai už veido stipriai suspaudė, po to rankomis sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas: veidą, galvą, šonus, kairę ranką bei kitas kūno vietas, ir šiais savo tyčiniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai B. J. sukėlė fizinį skausmą.

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi išimtinai tik pirminiais nukentėjusiosios B. J. parodymais ir neįvertino fakto, jog tiek įvykio metu (2023 m. sausio 2 d.), tiek minėtos apklausos metu nukentėjusioji buvo neblaivi. Be to, neįvertinta buvo tai, kad D. J. motina, t. y. liudytoja K. M., paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, nes su ja susisiekusi nukentėjusioji telefoninio pokalbio metu pasakė, jog sutuoktinis smurtauja ir išvarė ją iš namų, tačiau liudytoja nedalyvavo įvykyje, dėl ko pareigūnus iškvietė dėl klaidingos informacijos, kurią jai suteikė neblaivi nukentėjusioji. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi liudytojų V. K. ir K. K. parodymais, nes tarp jų ir nuteistojo yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytieji apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. J. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų, nesuteikė išskirtinės reikšmės, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai, nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino ir duomenis, susijusius su nukentėjusiosios neblaivumu įvykio metu bei jos gebėjimu suvokti situaciją, bei į tai atsižvelgė.

11. Nukentėjusioji B. J. pirminės apklausos metu nurodė, kad sutuoktinis D. J. jai dešine ranka paėmęs už veido, suspaudė stipriai ir keikė necenzūriniais žodžiais, vis stipriau spausdamas veidą, po ko ji pajuto stiprų fizinį skausmą ir dabar jaučia kaip jai kliba dešinės pusės dantis, taip pat rankomis nenustatytą skaičių smūgių sudavė į veidą bei į šonus, po ko ji pajuto stiprų fizinį skausmą, taip pat kažkuo trenkė į kairės rankos riešą, po ko pajuto stiprų fizinį skausmą. Ją tampė už drabužių, už rankų ir galiausiai ją išvarė iš namų. Nuo 2 val. vaikščiojo palei tvorą prie namų, sutuoktinis jos neįsileido į namus, nors verkdama prašė. Ryte nebeištvėrusi paskambino D. J. motinai K. M. bei pasiskundė, kad sutuoktinis prieš ją smurtavo ir neįleidžia į namus, dėl ko K. M. iškvietė policijos pareigūnus. Taip pat nurodė, kad sutuoktinis nuolat prieš ją smurtauja, yra agresyvus, šį kartą jam nebeatleis, nes veidas sudaužytas, nuskilęs dantis ir visas kūnas nusėtas įvairaus dydžio mėlynėmis (1 t., b. l. 45-48). Vis tik, nukentėjusioji B. J. papildomos apklausos metu, o taip pat ir 2023 m. rugpjūčio 10 d. teisiamajame posėdyje davė visiškai priešingus parodymus. Papildomos apklausos, vykusios 2023 m. sausio 25 d., metu nurodė, kad 2023 m. sausio 1 d. apie 21 val. išvažiavo viena iš namų į Vilnių pas savo pažįstamą T., pas kurią buvo iki ryto, kartu vartojo alkoholį. Jos pažįstamas ryte ją parvežė automobiliu namo, tačiau užeiti į namus negalėjo, nes neturėjo su savimi pasiėmusi rakto nuo namų. Beldėsi į duris, bet sutuoktinis D. J. durų neatidarė, mano, kad miegojo. Supykusi ant D. dėl to, kad neįleido jos į namus, ji iš savo mobilaus ryšio telefono paskambino savo vyro mamai ir paprašė, kad atvažiuotų ją pasiimti, sakė, kad D. yra užsirakinęs ir ji negali užeiti į namus, daugiau jai nieko nesakė. Ji atsakė, kad jai laisvadienis ir ji neužilgo atvažiuos jos paimti. D. mama gal po 40 minučių, galimai apie 10 val., kelintą tiksliai neprisimena, atvažiavo prie namų kartu su policijos pareigūnais (1 t., b. l. 58-60). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2023 m. rugpjūčio 10 d., metu nukentėjusioji B. J. iš esmės pakartojo nurodytąsias aplinkybes dėl išvykimo pas drauges 2023 m. sausio 1 d., tačiau pažymėjo ir tai, kad 2023 m. sausio 2 d. turėjo susitikti su vyro mama K. J. ir grįžusi namo jai pranešė, jog yra išgėrusi ir eis miegoti, o ji jai pareigūnus iškvietė. Be to, nebuvo kalbėta apie tai, kad D. J. jos neįleidžia į namus. Pareigūnams atvykus tuo metu lauke rūkė ir nesuprato, kodėl jie atvyko (2 t., b. l. 89-92).

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytosios aplinkybės rodo, jog papildomos apklausos ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji B. J. iš esmės neigė visas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas ir kurias nurodė pirminės apklausos metu. Nors nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirminės apklausos metu nukentėjusioji B. J. buvo neblaivi, ką patvirtina ir baudžiamosios bylos duomenys, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusiajai buvo nustatytas 1,01 promilių girtumas (1 t., b. l. 42), ir šiais parodymais remtis negalima, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog viena vertus, asmens neblaivumo faktas pats savaime nesudaro pagrindo apskritai nesiremti tokio asmens duotais parodymais, o kita vertus, šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusiosios sveikatos būklė šios apklausos metu buvo tokia, kuri trukdė jai duoti parodymus apie prieš ją padaryto nusikaltimo aplinkybes. Be kita ko, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas vertindamas liudytojų S. G. ir R. V. parodymus, nors nukentėjusioji buvo neblaivi, tačiau elgėsi adekvačiai, gebėjo bendrauti. Taigi, šie, pirminės apklausos metu duoti nukentėjusiosios parodymai, yra vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtinami tiek liudytojų parodymais, tiek kita baudžiamosios bylos medžiaga, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl kritiško nukentėjusiosios parodymų, duotų papildomos apklausos ir teisminio nagrinėjimo metu, vertinimo.

13. Teisiamojo posėdžio, vykusio 2023 m. rugsėjo 4 d., metu apklausti nukentėjusiosios tėvai – V. K. ir K. K. – davė nuoseklius, išsamius parodymus, kad tai yra ne pirmas smurto atvejis tarp nuteistojo D. J. ir B. J. Liudytoja V. K. parodė, jog dukra pasakojo, kad didelį skausmą jaučia ir verkė pastoviai, sakė, jog neatleis ir tai yra paskutinis kartas, o paskui viskas persivertė. Liudytojas K. K. parodė, kad D. pastoviai muša B., per telefoną buvo matyti, kad yra mėlynės, užtinusi akis, lūpa (2 t., b. l. 109-113). Nors nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų V. K. ir K. K. parodymais, nes tarp nuteistojo ir šių liudytojų yra susiklostę konfliktiniai santykiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių liudytojų tam tikrą suinteresuotumą nepagrįstai apkalbėti D. J. ir nepagrįstai apkaltinti nusikaltimo padarymu, be to, liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl gresiančios teisinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, šių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiosios pirminiais parodymais, jog sutuoktinis ne pirmą kartą prieš ją smurtauja.

14. Nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys yra (duomenys neskelbtini) vyresniosios tyrėjos S. G. ir Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės R. V., taip pat ir liudytojos S. S. parodymai. Teisiamojo posėdžio, vykusio 2023 m. rugsėjo 7 d., metu apklausta liudytoja S. S. parodė, kad apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios B. J. vyresniosios dukros A., nes ši 2023 m. sausio 2 d. 7 val. ryte atbėgo verkdama ir pasakė, kad tėtis muša mamą, jie labai rėkauja. A. teigė, kad iššoko pro langą ir atbėgo, labai bijo. S. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad pagal iškvietimą, kurio pranešėja yra ne pati moteris, prieš kurią buvo smurtauta, o vyro, kuris sumušė, motina, atvažiavo į nuosavų namų kvartalą ir juos visiškai netoli namų pasitiko apsiašarojusi moteris, kuri iš karto parodė, kad ją sumušė ir kad dėl to pareigūnai atvažiavo. Iš karto parodė kairę ranką – ant riešo buvo gera, šviežia mėlynė, ant kairiojo skruosto buvo guzas su pamėlynavimu, tikrai šviežias, matėsi ant skruosto lengvai nutrinta viršutinė odytė ir mėlynės lendantis melsvumas. Apklausos metu nukentėjusioji kalbėjo apie guzus ant galvos, kaktos, tvirtino, kad ją sumušė naktį ir išvarė, ji vaikščiojo aplink namą, nuolat kartojo, kad jai skaudėjo. Liudytoja R. V. teisiamajame posėdyje parodė, jog moteris buvo jautri, verkdama pasakojo, kad ne pirmą kartą patiria smurtą nuo sutuoktinio, bet šį kartą nedovanosianti. Rodė, kaip ją sumušė, taip pat veidą, mėlynes ant rankos. Rodė dantį, veidą, kuris buvo raustelėjęs, kažkokių mėlynių nebuvo. Moteris iš turimų duomenų buvo neblaivi, tačiau ji bendravo supratingai, ir nebuvo taip, kad negalima buvo su ja susikalbėti, ar kad ji nesuprato savo veiksmų. Ji labai jaudinosi ir verkė, teko stabdyti, raminti (2 t., b. l. 129-136). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šias nurodytąsias liudytojų S. G. ir R. V. aplinkybes patvirtina ir peržiūrėti pareigūnų kūno kameromis įrašyti vaizdo įrašai ir kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota nurodytųjų vaizdo įrašų apžiūra – vaizdo įraše pavadinimu „2023_0102_111936_006“ nukentėjusioji rodo ant rankų mėlynes, teigia, kad konfliktai su sutuoktiniu vyksta ne pirmą kartą; vaizdo įraše pavadinimu „2023_0102_120927_016“ ant nukentėjusiosios rankų matomi įdrėskimai ir mėlynės (1 t., b. l. 38-40). Taigi, aptarti įrodymai patvirtina pirminius nukentėjusiosios parodymus dėl smurtavimo jos atžvilgiu fakto ir aplinkybių bei paneigia vėlesnių jos apklausų parodymus, jog būdama neblaiva apkalbėjo sutuoktinį.

15. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad jo motina, t. y. liudytoja K. M., paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, nes su ja susisiekusi nukentėjusioji telefoninio pokalbio metu pasakė, jog nuteistasis smurtauja ir išvarė ją iš namų, tačiau jai pačiai su pareigūnais atvykus į įvykio vietą paaiškėjo, kad nukentėjusioji buvo neblaivi ir nereikėjo kviesti policijos pareigūnų. Atsižvelgiant į tai, daroma nuteistojo išvada, kad liudytoja K. M. pareigūnus iškvietė dėl klaidingos informacijos, kurią jai suteikė neblaivi nukentėjusioji. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Teisiamojo posėdžio, vykusio 2023 m. rugsėjo 4 d., metu apklausta liudytoja K. M. parodė, kad neprisimena, ką pasakojo paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą, tikino, jog įvyko nesusipratimas ir policijos kviesti nereikėjo. Be to, nurodė, jog įvykio dieną, t. y. 2023 m. sausio 2 d., matė nukentėjusiąją B. J., tačiau jokių sužalojimų nebuvo (1 t., b. l. 109-113). Teisėjų kolegija šio apeliacinio skundo argumento kontekste sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio motyvais ir dar kartą atkreipia nuteistojo dėmesį, jog šie liudytojos K. M. parodymai yra vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja byloje esančiam garso įrašui, kuriame užfiksuotas liudytojos skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota šio skambučio apžiūra: moteris nurodo, jog „<...> mano marti paskambino, kad mano sūnus ją sumušė, jau ne pirmą kartą ir šitas aš, dabar jisai išvarė ją iš namų, vienas vaikas pabėgo, kita mergaitė su juo likusi septynių mėnesių ir aš jau tikrai nekentėsiu, aš noriu iškviest policiją, tegul išsiaiškina <...> mano sūnus sumušė savo žmoną <...> jinai man paskambino, verkia, sakau, kad vaiko neduoda, išvarė iš namų, liko su juo ten septynių mėnesių mergaitė, jo dukra, tai va, tai aš tiesiog sakau čia taip jau neįmanoma, čia ne pirmą kartą jisai jau sumušė, o jinai vis bijo...“ (1 t., b. l. 33-36). Pažymėtina, jog būtent šios nurodytosios skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą aplinkybės sutampa su kitų liudytojų parodymais, taip pat pirminiais nukentėjusiosios B. J. parodymais bei kita bylos medžiaga. Aukštesnės instancijos teismui įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, nekyla abejonių, kad liudytojos K. M. parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir byloje surinktų įrodymų visumai, o apeliaciniame skunde pateikti argumentai, taip pat ir liudytojos parodymai teisiamajame posėdyje, laikytini pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti D. J. baudžiamosios atsakomybės.

16. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusios B. J. veide esanti hematoma atsirado dėl anksčiau patirtos traumos, pažymima, jog šį faktą patvirtino ir pati nukentėjusioji, tačiau būtent šį požymį matę liudytojai klaidingai jį vertino kaip patirtą sužalojimą. Vis tik, teisėjų kolegija nurodo, jog įvykio vietoje nukentėjusiąją matę liudytojai fiksavo ne vien tik ant skruosto esančią hematomą, tačiau ir kitus sumušimus – liudytoja S. G. nurodė, jog matė ant nukentėjusiosios kairės rankos šviežią mėlynę, liudytojai R. V. nukentėjusioji rodė veidą, mėlynes ant rankos, dantį. Taigi, dėl sumušimų visumos, o ne dėl hematomos ant nukentėjusiosios B. J. veido buvo konstatuota, kad D. J. konflikto metu panaudojo fizinį smurtą savo sutuoktinės atžvilgiu ir tyčia dešine ranka paėmęs jai už veido stipriai suspaudė, po to rankomis sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas: veidą, galvą, šonus, kairę ranką bei kitas kūno vietas.

17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nuteistojo D. J. nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis D. J., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. J. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, ir neįžvelgia pagrindo D. J. išteisinti.

Dėl bausmės

18. Apeliaciniame skunde prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui – nuteistąjį D. J. išteisinti. Kitu atveju, jei teismas spręstų, kad D. J. kaltė yra įrodyta, prašoma taikyti visišką 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

19. Pažymėtina, kad vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

20. Nagrinėjamoje byloje D. J. pripažintas kaltu padaręs nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šio straipsnio sankcijoje numatyta, jog kaltininkas gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 (dvejų) metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. J. skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios terminą numatė maksimalų sankcijoje numatytai šios rūšies bausmei, bei nustatė nedelsiant atlikti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o likusios, t. y. 1 metų 6 mėnesių, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 2 metams, nustatant intensyvią priežiūrą 1 metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant: dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, be to, į paskirtos bausmės laiką įskaitė jo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2023 m. sausio 2 d. 10.45 val. iki 2023 m. sausio 3 d. 11.24 val. (2 t., b. l. 8-11, 19-21). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, skyrė jam per griežtą bausmę, o bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, BK 41, 54, 64 straipsnių nuostatų nepažeidė.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog spręsdamas dėl D. J. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą (padarytas vienas nesunkus, tyčinis, baigtas nusikaltimas žmogaus sveikatai, kilus tarpusavio konfliktui nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją) bei nuteistojo asmenybę, o būtent, kad D. J. praeityje buvo teistas trylika kartų (2 t., b. l. 40-48), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 49-50), informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, dirba užsienyje, o nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės pasižymėjo grasinimais, kuriuos patvirtina baudžiamojoje byloje pateiktas prokurorės Ievos Danylienės tarnybinis pranešimas jog D. J. kelis kartus skambino į prokurorės darbo telefoną ir pakeltu tonu reiškė nepasitenkinimą dėl atliekamų proceso veiksmų, jam paskirtos kardomosios priemonės (2 t., b. l. 25-27). Atkreiptinas dėmesys, kad skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į tai, jog Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (ĮKNR) duomenimis, 2022 m. rugsėjo 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau 2022 m. rugsėjo 30 d. buvo nutrauktas. Šio ikiteisminio tyrimo metu D. J. buvo skirtas įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su sutuoktine B. J. Taip pat parinkdamas bausmės dydį ir rūšį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ar neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra pagrindo. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo visiškai jokių, tuo labiau naujų ar išimtinai ypatingų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ir kurių pagrindu nuteistajam paskirta bausmė turėtų būti švelninama. Nors D. J. pažymi, kad yra vedęs nukentėjusiąją ir kartu augina (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą, sutuoktinė šiuo metu nedirba, nes yra vaiko priežiūros atostogose ir gauna tik išmoką už vaiko priežiūrą, o šeimoje auga sutuoktinės iš pirmos santuokos dukra, tačiau šias aplinkybes vertinti kaip išskirtines taip pat nėra pagrindo. Iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad šeiminės aplinkybės nebuvo veiksniu, sulaikiusiu nuteistąjį nuo nusikalstamo elgesio, be kita ko – smurtavimo prieš savo vaiko motiną nukentėjusiąją B. J. Taigi, byloje esant duomenims, rodantiems nuteistojo polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų bei pastangų keisti savo netinkamą elgesį nebuvimą, ir nesant objektyvių duomenų, kad laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo iš dalies atidėtas, skyrimas D. J. sukeltų itin neigiamas, neproporcingas pasekmes nukentėjusiajai ar jos vaikams, prioriteto teikimas išskirtinai tik nuteistojo interesams, neatitiktų ne tik bausmės tikslų ir paskirties, bet ir teisingumo principo. Be to, nors ir teigiamai vertintini D. J. užmegzti darbiniai santykiai Islandijoje (jo paties teigimu), tačiau jie nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad tai sulaikys asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes anksčiau šios aplinkybės neturėjo įtakos jo elgesio pokyčiams.

23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismui kartu yra teikiami ir papildomi dokumentai – pažyma iš Užimtumo tarnybos, individualios veiklos pažyma, darbo sutartis, įrodymai apie baudų, paskirtų administracine tvarka, mokėjimą ir įrodymai, pagrindžiantys dalyvavimą elgesio pataisos programoje. Vis tik, įvertinusi kartu su apeliaciniu skundu gautus dokumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tėra pateiktos iš Užimtumo tarnybos internetinio puslapio padarytos telefono ekrano nuotraukos, pažyminčios apsilankymo Užimtumo tarnyboje laikus bei kitą su nuteistuoju susijusią informaciją, taip pat seminaro, vykusio 2016 m. gegužės 26 d., pažymėjimas. Apeliaciniame skunde nepažymėtos, tačiau kartu pateiktos dokumentų kopijos, liudija nuteistojo D. J. ir nukentėjusiosios B. J. santuokos sudarymą, dukros, gim. (duomenys neskelbtini), gimimą, įgytą nuteistojo išsilavinimą. Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktos dokumentų kopijos pažymi bausmės individualizavimui reikšmingas detales, kurių pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neįvertino ar turėjo įvertinti.

24. Aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais nuteistojo argumentais bei pripažinti, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Priešingai, skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nėra linkęs kritiškai vertinti savo netinkamo elgesio, linkęs daryti teisės pažeidimus ir vengia šį gyvenimo būdą keisti, o alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos, neizoliuojant nuteistojo, jo elgesio nekeičia bei nesulaiko nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad švelnesnė bausmė ar jos realizavimo forma nėra pakankamos apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas veikas bei pastarąjį nubausti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, D. J. už jo padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai skyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 2 metams, nustatant nedelsiant atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, likusios dalies vykdymą atidėjo 2 metams. Parinko teisingus bei proporcingus, nusikalstamos veikos pobūdį atitinkančius ir nuteistojo asmenybės koregavimui tinkamus įpareigojimus. Švelninti paskirtą bausmę ar taikyti visišką 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą dėl nurodytųjų aplinkybių teisinio pagrindo nėra.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

25. Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 13 d. pirminė pažyma Nr. APD-2023-15622 ir 2023 m. lapkričio 15 d. patikslinta pažyma Nr. ATP-2023-43284, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo D. J. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 135 EUR.

26. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016).

27. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Nors baudžiamoji byla dėl D. J. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris atmetamas, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant nedelsiant atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Sodra) duomenimis, D. J. Lietuvoje nedirba, gauna išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, nors, nuteistojo teigimu, šiuo metu Islandijoje užima (duomenys neskelbtini) statybų įmonėje (duomenys neskelbtini). Vis tik, įsidarbino neseniai ir pajamos nebuvo didelės. Esant nurodytosioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra tikslinga iš nuteistojo D. J. išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 135 EUR išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. J. (D. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 135 EUR iš nuteistojo D. J. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.