Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. J. M. ir J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų E. J. M. ir J. M. prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo 16-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos bankroto byloje Nr. B2-1428-585/2014.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu ginčijamas nutarties, kuria teismas atmetė prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bankroto administratorius UAB „DRAUGO PETYS“ nesutiko su pareiškėjų prašymu, nurodydamas, kad prašymo atstatydinti bankroto administratorių motyvai nedera su pagrindiniais bankroto proceso principais, o pateikiamas atstatydinimo pagrindas rodo, kad prašymą pareiškę kreditoriai reikalauja atstatydinti bankroto administratorių vien dėl jo tinkamo pareigų vykdymo. Atsiliepime į pareiškimą paaiškino kreipimosi į mokesčių administratorių aplinkybes, mokesčių administratoriaus pateikto paaiškinimo esmę bei įsiskolinimo valstybės biudžetui pagrindus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje pagal pareiškėjų (bankrutavusios gyvenamųjų namų statybos bendrijos kreditorių) atskirąjį skundą sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą priėmimo

Kaip minėta, 16-osios GNSB bankroto administratorius UAB „DRAUGO PETYS“ Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. liepos 28 d. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą. Administratorius nurodė, jog iki Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. pranešimo (kuriuo šalys informuotos apie bylos su atskiruoju skundu išsiuntimą į Lietuvos apeliacinį teismą) jis nebuvęs informuotas apie atskirąjį skundą ir iki to laiko neturėjo galimybės į jį atsikirsti, todėl šį procesinį dokumentą teikia tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama. Atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per keturiolika dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos (CPK 335 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, jog atsiliepimų į apeliacinį (atskirąjį) skundą priėmimo klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas. Atsiliepimai į apeliacinį (atskirąjį) skundą, gauti praleidus šio įstatymo nustatytą terminą, grąžinami juos pateikusiems asmenims (CPK 318 straipsnio 2-3 dalys, 338 straipsnis). Nurodytas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratorius atsiliepimą į atskirąjį skundą galėjo pateikti apskųstąją nutartį priėmusiam pirmosios instancijos teismui, kuris ir turėjo spręsti šio procesinio dokumento priėmimo klausimą. Proceso įstatymas nenumato proceso dalyvių teisės atsiliepimą į atskirąjį skundą pateikti tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui. Kita vertus, apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su administratoriaus teiginiu, esą jis nebuvo tinkamai ir savalaikiai informuotas apie gautą atskirąjį skundą. Bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog administratorius apie teisę pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą buvo informuotas laiku ir tinkamai – atskirojo skundo kopija ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo administratoriui išsiųsti (t. 5, b. l. 191). Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atsisako priimti administratoriaus UAB „DRAUGO PETYS“ atsiliepimą į atskirąjį skundą. Atsiliepimas procesiškai grąžinamas jį pateikusiam asmeniui.

Dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo

Bankrutuojančios įmonės administratoriaus funkcijos, jo teisės ir pareigos reglamentuotos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, ĮBĮ nustatyta tvarka valdantis, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esančias lėšas ir jomis disponuojantis, privalantis užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaujantis ūkinei komercinei veiklai, privalantis ginti visų kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesus, organizuojantis ir vykdantis visus būtinus bankroto procedūros darbus. Administratorius įmonės bankroto procese turi plačius įgalinimus ir nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas, skaidrumas, ekonomiškumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2459/2011, 2012 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-778/2012). Todėl bankroto administravimo paslaugas teikiančiam asmeniui įstatymas nustato aukštus reikalavimus, turinčius užtikrinti jo profesionalumą, nepriklausomumą, nešališkumą ir teisinį nesuinteresuotumą konkrečios bankroto bylos baigtimi (ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas gali keisti administratorių tik turėdamas pakankamai informacijos ir įrodymų, jog šis asmuo netinkamai atlieka savo funkcijas, nevykdo ĮBĮ nustatytų pareigų. Teismas neturi teisės keisti administratoriaus dėl formalių, nežymių teisės aktų pažeidimų arba dėl kreditorių nurodomų teiginių apie pažeidimus, kurie nėra pagrįsti tinkamais ir pakankamais įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-752/2012; 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1100/2013).

ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad teismas administratorių iš pareigų gali atstatydinti šiais atvejais: kai administratorius pateikia teismui prašymą dėl atstatydinimo (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kai įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) ar kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 2 punktas, 21 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kai administratorius pateikia prašymą teismui dėl jo atstatydinimo iš pareigų, kai sužino apie teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas netekimą arba įmonės kreditorių susirinkimo pirmininkas kreipiasi dėl praradusio teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas administratoriaus atstatydinimo ir kito administratoriaus paskyrimo arba iš kitų šaltinių teismas gauna informaciją, kad administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 3 punktas). Nurodytas teisinis reguliavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog kreditorius (kreditoriai) klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo gali iškelti dviem būdais. Pirma, kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl administratoriaus atstatydinimo (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Antra, kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų teismo patvirtintų visų kreditorinių reikalavimų sumos, turi teisę inicijuoti administratoriaus atstatydinimo klausimo svarstymą kreditorių susirinkime (ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalis). Kreditorių susirinkimas, apsvarstęs šį klausimą, turi teisę priimti nutarimą ir jo pagrindu kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo (ĮBĮ 23 straipsnio 13 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai yra bankrutavusio juridinio asmens kreditoriai, kurių bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi patvirtinti finansiniai reikalavimai sudaro 99,997 procentus visų byloje patvirtintų finansinių reikalavimų. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjai turi teisę inicijuoti bankroto administratoriaus atstatydinimo procedūrą (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme pareiškėjai nurodė, jog UAB „DRAUGO PETYS“ netinkamumą paskirtoms bankroto administratoriaus pareigoms patvirtina aplinkybė, kad administratorius ketina dalį lėšų, gautų realizavus bankrutavusios bendrijos nekilnojamąjį turtą, sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai pridėtinės vertės mokesčio pavidalu. Pasak apeliantų, administratorius, ginčo lėšų nepervesdamas bendrijos kreditoriams, pažeidžia jų teises, kurias privalo ginti, todėl prarado kreditorių pasitikėjimą. Pirmosios instancijos teismui atmetus pareiškėjų prašymą atstatydinti administratorių, pareiškėjai atskirąjį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais. Papildomai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas visai nevertino jų prašyme nurodytų aplinkybių dėl bankroto administratoriaus ketinimo sumokėti PVM privalomumo ir teisėtumo įvertinimo. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti šiai pareiškėjų pozicijai.

Apeliacinio teismo įsitikinimu, apeliantai nepagrįstai jų įvardijamus bankroto administratoriaus būsimus veiksmus (ketinimą sumokėti PVM į mokesčių administratoriaus sąskaitą) vertina kaip kreditorių interesų pažeidimą, juos apibūdina kaip neteisėtus. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog įstatymų reikalavimų vykdymas negali būti pripažintas netinkamą administratoriaus pareigų atlikimą patvirtinančiu faktu. Ta aplinkybė, jog administratorius siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp bankrutuojančio juridinio asmens prievolių vykdymo ir kreditorių tiesioginių interesų tenkinimo, pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neleidžia konstatuoti administratoriaus veiksmų neteisėtumo, jo nekompetencijos ar kreditorių interesų pažeidimo. Apeliacinis teismas pastebi, jog apeliantai iš esmės neargumentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikto konsultacinio pobūdžio dokumento (išaiškinimų) dėl atsiradusios mokestinės prievolės. Skunde nurodyta aplinkybė, jog 16-osios GNSB bankroto byloje nėra patvirtintas mokesčių administratoriaus kreditorinis reikalavimas, neatleidžia bankrutavusios bendrijos nuo bankroto procese atsirandančių mokestinių prievolių vykdymo, atsižvelgiant į aplinkybę, jog mokestinės prievolės atsiradimą sąlygojo ne bendrijos ūkinė veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, bet bankroto procedūrų vykdymas – turto realizavimas. Situacijos nekeičia ir apeliantų akcentuojama aplinkybė, jog administratorius ketina vykdyti mokestinę prievolę mokesčio administratoriaus konsultacinio pobūdžio išaiškinimo (kurio turinio pagrįstumo ir teisėtumo apeliantai neneigė), o ne priverstinai vykdytino mokesčių administratoriaus sprendimo išieškoti mokestį pagrindu. Ši aplinkybė, teismo įsitikinimu, įgalina daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratorius pagrįstai siekia ne vien tik kreditorių tiesioginių interesų tenkinimo, bet siekia užtikrinti teisingą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį bankroto procedūrų vykdymą. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, mokestinės prievolės vykdymo privalomumo vertinimas nėra iškelto klausimo (administratoriaus atstatydinimo) dalykas. Nurodytų išvadų kontekste apeliacinis teismas teisiškai nereikšmingais pripažįsta apeliantų argumentus, esą nekilnojamasis turtas, kuri realizavus bankroto procese atsirado aptarta mokestinė prievolė, buvo sukurtas išimtinai apeliantų lėšomis. Kita vertus, apeliantų paminėta aplinkybė (kad turtas buvo sukurtas būtent šių kreditorių lėšomis) savaime nesuteikia nei pirmenybės konkretiems kreditoriams patenkinti savo turtinius interesus, nei pagrindo atleisti bankrutavusį juridinį asmenį nuo mokestinės prievolės vykdymo. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nepaneigus mokestinės prievolės realumo ir privalomumo, atskirojo skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad paskirtasis bankroto administratorius netinkamai atliko, atlieka ar ketina atlikti jam pavestas administravimo funkcijas. Nenustačius administratoriaus veiksmų neteisėtumo, nėra galima konstatuoti jo nekompetencijos ar manyti, kad kreditoriai turėjo teisėtą pagrindą prarasti pasitikėjimą administratoriumi. Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu administratoriaus ir kreditorių nuomonės dėl subjektinių teisių gynimo nesutampa (skiriasi), kreditoriai turi teisę ginti savo teises kitais teisės aktuose numatytais subjektinių teisių gynimo būdais.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo dėl pareiškėjų atskirajame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį, kuria atmestas prašymas atstatydinti bankroto administratorių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirąjį skundą atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.