Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Jolantos Gailevičienės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi antstolio V. D. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Danske Bank, A/S, veikiančio per Danske Bank, A/S, Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams antstoliui V. D., A. B., tretieji asmenys R. N., Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, varžytynių pripažinimo negaliojančiomis, įrašo viešame registre panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais varžytynes ir 2015-06-08 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0047/15/00031/1-106626-BP759, kuriuo antstolis pardavė iš varžytynių atsakovei A. B. 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Plungės r., taikyti restituciją ir grąžinti R. N. nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, panaikinti įrašą viešame registre dėl 1/2 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Plungės r., priklausymo A. B.. Nurodė, kad antstoliui V. D. pateikė vykdyti Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro 2014-05-05 vykdomąjį įrašą Nr. DJ-3318 dėl 195 334,30 Eur skolos ir palūkanų išieškojimo išieškotojo (Danske Bank, A/S) naudai, išieškojimą nukreipiant į hipotekos lakštu įkeistą turtą – 3,10 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Plungės r. Šio vykdomojo dokumento pagrindu antstolis užvedė vykdomąją bylą Nr.0047/15/00031/1. Žemės sklypas priklausė skolininkams G. B. ir V. B.. Po skolininkų mirties V. B. priklausančią sklypo dalį paveldėjo valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, o šiuo metu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos G. B. priklausančią sklypo dalį paveldėjo R. N.. Vykdant išieškojimą 2015-01-22 buvo areštuotas R. N. ir Lietuvos Respublikai lygiomis dalimis priklausantis žemės sklypas. Antstolis 2015-04-10 priėmė patvarkymą, kuriuo atsisakė nukreipti išieškojimą į valstybės paveldėtą ir perimtą hipoteka bankui įkeistą 1/2 žemės sklypo dalį, panaikino areštą valstybei priklausančiai žemės sklypo daliai ir toliau vykdė išieškojimą tik iš R. N. priklausančios žemės sklypo dalies. 2015-04-17 antstolis pranešė apie R. N. priklausančios žemės sklypo dalies varžytynes. Ieškovas, atsižvelgdamas į antstolio atsisakymą pardavinėti visą žemės sklypą, 2015-04-23 pateikė antstoliui prašymą, kuriuo prašė grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojui, užbaigti vykdomąją bylą ir atšaukti žemės sklypo pardavimo pirmąsias varžytynes. Antstolis ignoravo ieškovo prašymą, vykdomosios bylos neužbaigė, varžytynių neatšaukė, varžytynėse pardavė R. N. priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo. Antstolis, ignoruodamas ieškovo prašymą grąžinti vykdomąjį dokumentą, pažeidė ieškovo teisę atsisakyti išieškojimo. Be pagrindo atsisakius parduoti valstybei priklausančio žemės sklypo dalį, buvo pažeistos tiek ieškovo, tiek R. N. teisės, nes ieškovas, būdamas įkaito turėtoju, neteko galimybės parduoti visą žemės sklypą, kas sąlygotų didesnę parduodamo žemės sklypo kainą. Vientiso komplekso pardavimas dalimis dirbtinai mažina parduodamų objektų kainą ir pažeidžia kreditoriaus teises ir teisėtus interesus.

Plungės rajono apylinkės teismas 2016-02-01 sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu 2016-06-08 Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0047/15/00031/1-106626-BP759, pagal kurį A. B. buvo parduota R. N. nuosavybės teise priklausiusi 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Plungės r.; taikė restituciją ir grąžino R. N. 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Plungės r.; priteisė iš antstolio V. D. 849,12 Eur A. B. ir iš Danske Bank, A/S, veikiančio per Danske Bank, A/S, Lietuvos filialą, 7685,88 Eur A. B.; priteisė iš antstolio V. D. 192 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui; civilinės bylos dalį dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis ir įrašo viešame registre panaikinimo nutraukė. Byloje iškilo ginčas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, kai išieškotojas (ieškovas) pateikė prašymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašymą antstoliui dėl vykdomojo dokumento grąžinimo pateikė 2015-04-23. Antstolis, gavęs išieškotojo prašymą, 2015-05-11 pasiūlė ieškovui per 5 dienas nuo pasiūlymo gavimo susimokėti vykdymo išlaidas, ieškovui vykdymo išlaidų nesumokėjus, tęsė pradėtus vykdymo veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad antstolis, gavęs išieškotojo prašymą grąžinti vykdomąjį dokumentą, turėjo priimti motyvuotą patvarkymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo ir vykdymo išlaidų išieškojimo. CPK 611 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu iš dalies įvykdytas ar visiškai neįvykdytas vykdomasis dokumentas grąžinamas išieškotojui ir vykdymo išlaidos nebuvo išieškotos CPK 611 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, antstolis Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytais atvejais ir tvarka vykdomosios bylos neužbaigia ir joje išieško iki vykdomojo dokumento grąžinimo priskaičiuotas vykdymo išlaidas. Antstolis, išieškotojui nesumokėjus vykdymo išlaidų, gali tęsti pradėtus ar atlikti naujus vykdymo veiksmus. Byloje kilo ginčas ir dėl teisės normų, reglamentuojančių išieškojimą iš valstybės paveldėto turto vykdymo procese, aiškinimo ir taikymo. Teismo vertinimu, šioje situacijoje, nesant ginčo dėl to, kad išieškotojas turi sumokėti antstoliui vykdymo išlaidas, antstolis privalėjo spręsti klausimą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo atidėjimo iki vykdymo išlaidų sumokėjimo, remdamasis CPK 625 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, bet ne tęsti vykdymo veiksmus savo iniciatyva.

Byloje kilo ginčas ir dėl teisės normų, reglamentuojančių išieškojimą iš valstybės paveldėto turto vykdymo procese, aiškinimo ir taikymo. Antstolio atstovo teigimu, pagal CPK 668 straipsnio 2 dalies ir 692 straipsnio nuostatas antstolis negali nukreipti išieškojimo į valstybei priklausantį ir hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą. Išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto vykdomas pagal bendras vykdymo proceso taisykles su šiame skyriuje numatytomis išimtimis tiek, kiek to nereglamentuoja Civilinis kodeksas. Ši norma nedraudžia antstoliui realizuoti hipoteka įkeistą turtą, kurį paveldėjo valstybė. Antstolis nepagrįstai 2015-04-10 priėmė patvarkymą, kuriuo atsisakė nukreipti išieškojimą į valstybės paveldėtą ir perimtą hipoteka bankui įkeistą 1/2 žemės sklypo dalį, panaikino areštą valstybei priklausančiai žemės sklypo daliai ir toliau vykdė išieškojimą tik iš R. N. priklausančios žemės sklypo dalies.

Ieškovas turto pardavimo iš varžytynių aktą prašo pripažinti negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ieškovas teisių pažeidimą sieja su galimu didžiausios kainos negavimu, parduodant ne visą, bet dalį žemės sklypo. Byloje nustatyta, kad antstolis nepagrįstai atsisakė nukreipti išieškojimą į valstybės paveldėtą ir perimtą hipoteka bankui įkeistą 1/2 žemės sklypo dalį, vykdė išieškojimą tik iš R. N. priklausančios žemės sklypo dalies. Ieškovui buvo įkeistas visas 3,10 ha žemės sklypas, todėl teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad vientiso turtinio komplekso pardavimas dalimis dirbtinai mažina parduodamo objekto kainą ir pažeidžia ieškovo kaip išieškotojo teises ir teisėtus interesus. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad 1/2 dalis žemės sklypo negalėjo būti parduodama varžytynėse dar ir dėl to, kad nebuvo nustatyta R. N. parduodamo sklypo realioji dalis. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso R. N. ir valstybei po 1/2 dalį, išieškojimas galimas tiek esant nustatytai idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančios turto bendrojoje nuosavybėje dalies.

Teismas taikė restituciją ir grąžino turtą buvusiam savininkui, o pirkėjui priteisė sumokėtas sumas iš ieškovo ir antstolio ir nurodė, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės (ieškovas disponuoja lėšomis, gautomis varžytynių, kurių rezultatą ginčija, metu) yra pagrindas nukrypti nuo suformuotos praktikos ir atsižvelgiant į tai, kad sąžiningumo principas įpareigoja visus teisinių santykių subjektus elgtis sąžiningai, bei įvertinus ieškovo poziciją dėl vykdymo veiksmų ieškovas įpareigotinas pirkėjui grąžinti lėšas, gautas realizavus turtą varžytynėse.

Teismas spręsdamas dėl įrašo viešame registre panaikinimo ir varžytynių pripažinimo negaliojančiomis nurodė, kad teismo sprendimas, kuriuo yra panaikinami nekilnojamojo daikto įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir daiktinių teisių įregistravimo į tą nekilnojamąjį daiktą pagrindai, yra pakankamas pagrindas tiek nekilnojamojo daikto, tiek ir daiktinių teisių į jį išregistravimui. Dėl to reikalavimas panaikinti įrašą viešame registre negali būti laikomas savarankišku materialiniu reikalavimu ir nenagrinėtinas teisme, nes duomenų įrašymas Nekilnojamojo turto registre ir kadastre yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas, nagrinėjamu atveju 2015 m. birželio 8 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktas. Reikalavimas pripažinti varžytynes negaliojančiomis nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka, nes tokio teisių gynimo būdo neįtvirtina įstatymai.

Plungės rajono apylinkės teismas 2016-03-09 papildomu sprendimu papildė 2016-02-01 sprendimą ir panaikino sutartinės hipotekos 2015-07-01 įregistruotą pakeitimą dėl hipotekos 1/2 daliai žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) Plungės r., nusipirkto iš varžytynių, išregistravimo iš Hipotekos registro.

Apeliaciniu skundu atsakovas antstolis V. D. prašė panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-01 sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nes antstolis vykdė išieškojimą iš skolininkės R. N., o vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš valstybės antstoliui nebuvo pateiktas. Kai ieškovas pateikė vykdomąjį raštą, jam įkeistas 3,1 ha žemės sklypas jau priklausė valstybei ir R. N. lygiomis dalimis. Antstolis neturėjo pagrindo pradėti išieškojimą ir iš valstybės paveldėto turto. Ieškovas pateikė prašymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo, nurodė, kad vykdymo išlaidas apmokės, tačiau iki varžytynių pabaigos momento jų neapmokėjo. Mano, kad turėjo teisę surašyti turto pardavimo iš varžytynių aktą, nors išieškotojas ir prašė grąžinti vykdomąjį dokumentą, nes atsirado pirkėjas, nupirkęs turtą už 4 kartus didesnę kainą. Teismas konstatavo, kad antstolis nepagrįstai priėmė 2015-04-10 patvarkymą, kuriuo atsisakė nukreipti išieškojimą į valstybės paveldėtą turtą. Tačiau antstolis neturėjo pagrindo vykdyti išieškojimo iš valstybės paveldėto turto, jam nebuvo pateiktas vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš valstybės turto. Be to, antstolis neturi teisės parduoti valstybės paveldėto turto, nes šį turtą parduoda valstybės įgaliota institucija. Nesutinka su teismo išvada, kad buvo pažeisti esminiai suinteresuoto asmens interesai, nes turtas buvo parduotas už daug didesnę kainą, nei buvo nustatyta eksperto išvadoje. Mano, jog turėjo teisę tęsti išieškojimą, nepaisant to, kad išieškotojas pageidavo atsiimti vykdomąjį dokumentą.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad antstoliui buvo žinoma, jog išieškojimas bus vykdomas iš turto, kurio dalis priklauso valstybei, nes tai buvo nurodyta jam pateiktame vykdyti 2014-05-05 vykdomajame įraše. Antstolis patvarkymu atsisakė vykdyti išieškojimą iš valstybės paveldėto turto. Dėl to nesutinka su antstolio teiginiu, kad jam nebuvo žinoma apie išieškojimą iš valstybės paveldėto turto. Antstolis nesąžiningai nutyli aplinkybę, kad būtent jis ir neišrašė ieškovui sąskaitos dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo. Ieškovui paprašius grąžinti vykdomąjį dokumentą bei pateikti vykdymo išlaidų sąskaitą, antstolis į šį prašymą nereagavo ir sąskaitos nepateikė. Ieškovas neatsisakė apmokėti sąskaitą, o paprašė pateikti įstatymų reikalavimus atitinkančią sąskaitą, kad ją galėtų apmokėti. Antstolis taip pat neteisingai nurodo, kad jis buvo priėmęs sprendimą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo iki vykdymo išlaidų apmokėjimo, nes tokio sprendimo jis nebuvo priėmęs. Antstolis neteisingai nurodo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kuria neva rėmėsi teismas, nes teismas rėmėsi ne 2015-05-22 nutartimi, o 2015-07-03 nutartimi, kurios faktinės aplinkybės buvo iš esmės tapačios. Antstolis taip pat neteisingai nurodo, kad esant dviem skolininkams turėjo būti pateikti du vykdomieji dokumentai, nes vykdomasis dokumentas byloje buvo vienas. Vien tai, kad dalis žemės sklypo buvo parduota už didesnę kainą, nei nustatyta eksperto išvadoje, nereiškia, kad visas žemės sklypas nebūtų buvęs parduotas už dar didesnę kainą. Parduodant žemės sklypą visą, o ne dalimis jo kainą būtų daug palankesnė ieškovui. Mano, kad parduodant žemės sklypo dalį buvo būtina nustatyti realiąsias sklypo dalis, nes žemės sklypas priklauso dviem skolininkams.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra pagal teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Sutinka su apeliantu, kad antstolis negalėjo vykdyti išieškojimo iš valstybės paveldėtos įkeisto turto dalies, nes paveldėto žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio. Žemės ūkio paskirties valstybinė žemė neparduodama, tačiau valstybei išlieka pareiga atsiskaityti su palikėjo kreditoriais.

Trečiasis asmuo A. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodė, kad su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Apeliacinės instancijos teisme keliamas ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu tuo pagrindu, jog turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises, taikymo ir aiškinimo. Nagrinėjamu atveju išieškotojas prašė antstolio grąžinti vykdomąjį dokumentą ir atšaukti varžytynes. Antstolis šio prašymo nepaisė, išieškojimą tęsė bei pardavė išieškotojui įkeisto turto 1/2 dalį varžytynėse. Pirmosios instancijos teismas tai vertino kaip esminį suinteresuoto asmens teisių pažeidimą ir pripažino varžytynių aktą negaliojančiu. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad turėjo teisę tęsti varžytynes, nepaisant išieškotojo prašymo grąžinti vykdomąjį dokumentą, tuo labiau kad žemės sklypo dalis buvo parduota už 4 kartus didesnę kainą, taigi nebuvo pažeisti esminiai suinteresuoto asmens interesai. Be to, išieškotojas neapmokėjo vykdymo išlaidų, prašydamas grąžinti vykdomąjį dokumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje esminė nustatytina aplinkybė yra ta, ar antstolis turėjo teisę tęsti vykdymo veiksmus ir pardavinėti įkeistą turtą, kai išieškotojas prašė grąžinti vykdomąjį dokumentą.

CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo, bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą ir kvalifikuoti jį esminiu. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynėmis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, kad varžytynės būtų operatyvi priemonė, kad būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus.

CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas suinteresuotų asmenų reikalavimu gali pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, jei turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui, turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). CPK 602 straipsnyje nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-783-330/2015).

Šiuo atveju vykdomoji byla buvo pradėta pagal 2014-05-05 vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo ieškovui. Išieškojimas buvo vykdomas iš ieškovui įkeisto 3,1 ha žemės sklypo, kuris lygiomis dalimis priklauso R. N. ir valstybei, kuri 1/2 žemės sklypo paveldėjo. Ieškovas, kreipdamasis dėl priverstinio išieškojimo, pateikė antstoliui ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštą, kuriame nurodoma, jog yra institucija, atstovaujanti valstybei, kad antstolis vykdytų išieškojimą iš valstybei priklausančios žemės sklypo dalies (vykd. b. l. 6–7). 2015-01-22 antstolis paskelbė apie R. N. priklausančios 1/2 dalies žemės sklypo varžytynes, o areštą valstybei priklausančiai 1/2 žemės sklypo daliai panaikino, nurodęs, kad išieškoti galima tik iš valstybei priklausančių piniginių lėšų, nepaisant to, kad valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, sutiko sumokėti skolos dalį iš lėšų, gautų pardavus žemės sklypo dalį. Išieškotojas, įvertinęs tai, kad parduodant žemės sklypą dalimis gauta suma bus daug mažesnė, nei parduodant žemės sklypą kaip vientisą objektą, pateikė antstoliui prašymą grąžinti vykdomąjį dokumentą. Tokiais veiksmais išieškotojas aiškiai išreiškė valią nutraukti vykdymo veiksmus CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat išieškotojas sutiko apmokėti vykdymo išlaidas, nurodytas 2015-05-11 pasiūlyme apmokėti vykdymo išlaidas, tačiau 2015-05-14 paprašė pateikti sąskaitą. Antstolis vykdymo išlaidų sąskaitos nepateikė ir toliau tęsė išieškojimą. 2015-05-18 varžytynes baigėsi, paskelbtas laimėtojas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie antstolio veiksmai pagrįstai įvertinti kaip esminis suinteresuoto asmens – išieškotojo – teisių pažeidimas. Šiuo atveju apelianto argumentas, jog išieškotojas neapmokėjo vykdymo išlaidų, nėra pagrindas tęsti priverstinio vykdymo veiksmus. Antstolis tokiu atveju galėjo atidėti vykdomosios bylos užbaigimą, iki vykdymo išlaidos bus apmokėtos, bet ne tęsti įkeisto turto dalies pardavimą. Išieškotojui, kurio valia prasidėjo vykdymo procesas, nutarus nebetęsti išieškojimo, antstolis privalėjo grąžinti vykdomąjį dokumentą ir nutraukti vykdymo veiksmus, nepaisant to, kad vėliau 1/2 žemės sklypo dalis buvo nupirkta už didesnę nei eksperto nustatytą kainą. Taip pat sutiktina su ieškovo teiginiu, kad parduodant vientisą žemės sklypą tikimybė gauti daug geresnę, išieškotojo interesus atitinkančią kainą yra daug didesnė.

Konstatavus, jog įkeisto turto pardavimas priverstine tvarka nebegalėjo būti tęsiamas CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su antstolio teise išieškoti iš valstybei įkeisto turto, galimybės parduoti turtą, nesant nustatytų realiųjų dalių, kolegija nebepasisako, nes jie tampa teisiškai nebereikšmingi. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ginčo santykiui kvalifikuoti tinkamai taikė teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog varžytynės pripažintinos negaliojančiomis pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantas už apeliacinį skundą, pateiktą elektroninėmis ryšio priemonėmis, sumokėjo 19,10 Eur žyminį mokestį nuo 849,12 Eur sumos, t. y. nuo sumos, kuri teismo sprendimu iš jo priteista. Tačiau apeliantas ginčija visą teismo sprendimą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, dėl to mokėtinas žyminis mokestis skaičiuojamas nuo visos sumos, kurią už varžytynėse parduotą turtą sumokėjo pirkėjas, t. y. nuo 8535 Eur (CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 192 Eur (CPK 80 straipsnio 4, 7 dalys). Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinas neprimokėtas 172,90 Eur žyminis mokestis valstybei.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo antstolio V. D. 172,90 Eur žyminį mokestį valstybei.