Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Teismui paduotu skundu, kurį patikslino,(b.l.119-130) pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012-08-17 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) įformintą sprendimą ta apimtimi, kuria atsisakoma jai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2012-09-03 iki 2013-09-02; priteisti iš atsakovo negautą išmokos sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2012-09-03 iki 2013-09-02 – iš viso 10358,40 Lt (neatskaičius mokesčių); priteisti už laiku neišmokėtą išmoką susidariusius delspinigius 2408, 74 Lt už laikotarpį nuo 2012-10-18 iki skundo patikslinimo dienos (2014-01-30) ir po 7,25 Lt už kiekvieną dieną nuo 2014-01-30 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra statutinė valstybės tarnautoja, dirba Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- ir Šiaulių AVPK) kelių policijos biuro administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjos pareigose. Šiaulių AVPK viršininko 2011-11-07 įsakymu jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 2011-11-08 iki 2013-09-02 įskaitytinai, t.y. iki vaikui sueis dveji metai. Šiaulių AVPK 2012-08-17 sprendimu, išdėstytu rašte Nr. (duomenys neskelbtini), tenkindamas pareiškėjos prašymą, sutiko nuo 2012-09-03 grąžinti ją į tarnybą, tačiau atsisakė tenkinti jos prašymą dėl 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimo laikotarpiu nuo 2012-09-03 iki 2013-09-02, t.y. iki vaikui sukaks dveji metai. Savo sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau- ir Įstatymas) 21 straipsnio 4 dalį, 40 procentų darbo užmokesčio galėtų būti mokama tik tokiu atveju, jei pareiškėjos draudžiamosios pajamos (darbo užmokestis) būtų mažesnis už šią išmoką (40 procentų vidutinio darbo užmokesčio). Taigi, skundžiamu sprendimu atsakovas, grąžinęs pareiškėją į pareigas, nutraukus vaiko priežiūros atostogas, nusprendė pareiškėjai nebemokėti išmokos. Mano, kad toks atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas statutiniams valstybės tarnautojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau- ir Statutas) 41 straipsnio 3 dalis, kurios redakcijoje, galiojusioje nuo 2010-07-20 iki 2013-07-01 buvo numayta, kad vaiko priežiūos atsostogų laikotarpiu pareigūnams mokama vidutinis jo arbo užmokestis arba jo dalis, o mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis. Įstatymo 19 straipsnio 1 d. 2 punkte ( iki 2013-07-01 galiojusi redakcija) buvo nurodyta, kad viena iš būtinųjų sąlygų teisei į motinystės pašalpą atsirasti yra asmens išleidimas vaiko priežiūros atostogų, tame pačiame punkte buvo nurodyta ir išimtis iš šios sąlygos- nurodyta, kad Įstatymo 21 str. 4 dalyje numatytu atveju ši sąlyga netaikoma. Nuo 2011-07-01 galiojanti Įstatymo 21 str.4 dalies redakcija kalba apie pašalpos dydžio mažinimą draužiamųjų pajamų dydžiu tik tuo atveju, kai asmuo yra ar buvo išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis vieneri metai, tačiau nėra jokių nuostatų, susijusių su pašalpos mokėjimu draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, esantiems ar buvusiems vaiko priežiūros atostogose iki vaikui sueis dveji metai. Įstatymo leidėjo pozicija išdėstyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, kuriame nurodyta, kad priėmus šį įstatymą, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais pašalpa turi būti mokama, nevertinant gaunamų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad išmoka už vaiko priežiūros atostogas statutiniams tarnautojams turi būti mokama ne tik šių atostogų laikotarpiu, bet jos mokėjimas turi būti tęsiamas ir tuo atveju, jeigu iki vaikui sueis dveji metai suteiktos vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos anksčiau nei vaikui sueis dveji metai. Statuto 41 str.3 dalies bei Įstatymo 21 str.4 dalies nuostatų aiškinimas kaip numatančių iš esmės skirtingą mokėjimo už vaiko priežiūros atostogas trukmę bei mokėjimo sąlygas vertintinas kaip pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principą. Todėl, pareiškėjos nuomone, jai nuo 2012-09-03 privalėjo būti mokama 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2013-07-01 įsigaliojo Statuto 41 str.3 dalies pakeitimai, pagal kuriuos jai už 2013 m. liepos, rugpjūčio mėnesius nurodyta išmoka buvo išmokėta. Pareiškėja taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau- ir DK) 207 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (toliau- Delspinigių nustatymo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas jai turi būti sumokėta po 0,07 procento nuo jai priklausančios išmokėti sumos.