Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą ir skundu prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) viršininko 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 „Dėl vaiko priežiūros atostogų nutraukimo ir išmokos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) įformintą administracinio sprendimo dalį, kuria atsisakoma jai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d.; priteisti iš atsakovo negautą išmokos sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (bet ne ilgiau nei iki 2013 m. rugsėjo 2 d.) – po 49,09 Lt už kiekvieną šio laikotarpio darbo dieną; įpareigoti atsakovą paskirti ir nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki 2013 m. rugsėjo 2 d. jai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką – po 49,09 Lt už kiekvieną šio laikotarpio darbo dieną.

Nurodė, kad Šiaulių AVPK viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 40-TE-597 jai buvo numatyta suteikti vaiko priežiūros atostogas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. (imtinai), t. y. iki vaikui sukaks dveji metai. Savo 2012 m. rugpjūčio 7 d. prašyme ji prašė nutraukti jai suteiktas vaiko priežiūros atostogas ir nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. grąžinti ją į užimamas pareigas. Taip pat prašė iki jos dukrai sukaks dveji metai, t. y. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., mokėti jai 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Šiaulių AVPK viršininkas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu, išdėstytu rašte Nr. 40-S-14004 „Dėl vaiko priežiūros atostogų nutraukimo ir išmokos mokėjimo“, sutiko nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. grąžinti ją į tarnybą, tačiau atsisakė tenkinti jos prašymą dėl 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki vaikui sukaks dveji metai. Manė, kad skundžiamo Sprendimo dalis dėl išmokos nemokėjimo yra nepagrįsta bei neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta, o atsakovas įpareigotas paskirti ir mokėti jai nurodytą išmoką. Nurodė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto) 41 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pažymėjo, kad šiame punkte taip pat yra numatyta šios sąlygos išimtis – nurodyta, jog įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju ši sąlyga netaikoma. Ši išimtis, suteikianti teisę asmenims gauti motinystės (tėvystės) išmoką net ir nebesant vaiko priežiūros atostogose, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta priėmus 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymą Nr. X-1338 (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) (Žin., 2007, Nr. 132-5346). Nurodė 2007 m. rugsėjo 4 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 18 , 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto nuostatas. Taip pat nurodė nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojančią Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakciją. Pažymėjo, kad ši Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio dalis kalba apie pašalpos dydžio mažinimą draudžiamųjų pajamų dydžiu tik tuo atveju, kai asmuo yra ar buvo išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau nėra jokių nuostatų, susijusių su pašalpos mokėjimu draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, esantiems ar buvusiems vaiko priežiūros atostogose iki vaikui sukaks dveji metai. Pastebėjo, kad šie aspektai yra aptarti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Nurodė, kad sistemiškai aiškinant Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad pagal skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusį (ir šiuo metu tebegaliojantį) teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa mokama tik jei asmuo yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, išskyrus atvejus, kai: 1) jis nutraukia vaiko priežiūros atostogas, suteiktas iki vaikui sueis vieneri metai, ir jo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydis neviršija gaunamos pašalpos dydžio – tokiu atveju jam mokamas pašalpos ir gaunamų draudžiamųjų pajamų skirtumas; 2) atostogas, suteiktas iki vaikui sueis dveji metai, jis nutraukia antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – tokiu atveju mokama visa priklausanti pašalpos suma, nemažinant jos gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu. Manė, kad išmokos už vaiko priežiūros atostogas mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams trukmė turėtų būti nustatoma vadovaujantis aukščiau aptarta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojanti dalies redakcija, Žin., 2010, Nr. 157-7977) įtvirtinta taisykle, t. y. šią išmoką mokant ne tik vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, bet taip pat tęsiant jos mokėjimą ir tuo atveju, jei iki vaikui sukaks dveji metai suteiktos vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos anksčiau nei vaikui sukanka dveji metai. Tokiu atveju nuo atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo (bet ne anksčiau nei vaikui sukanka vieneri metai) iki vaikui sukanka dveji metai mokama analogiško dydžio išmoka, kokia turėjo būti mokama asmeniui tuo atveju, jei jis vaiko priežiūros atostogų nebūtų nutraukęs. O šios išmokos mažinimas gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu būtų galimas tik tuo atveju, jei vaiko priežiūros atostogos būtų asmeniui suteiktos iki vaikui sueis vieneri metai ir nutrauktos anksčiau nei numatyta jų trukmė. Kadangi šiuo atveju jai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sukaks dveji metai ir šias atostogas ji nutraukė antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, manė, kad nėra jokio teisinio pagrindo jai nemokėti priklausančios išmokos ar mažinti ją jos gaunamų draudžiamųjų pajamų (šiuo atveju – darbo užmokesčio) dydžiu. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, jog atsakovo priimtame Sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių atsisakoma tęsti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimą, neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo ir yra visiškai nepagrįsti.

Nurodė, kad teisė į motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas (išmokas) kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio. Manė, kad ankščiau jos pateiktas Statuto 41 straipsnio 3 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies aiškinimas bei taikymas atitiktų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijas bei konstitucinį teisinės valstybės principą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 27 d. nutarimu. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju Statuto 41 straipsnio 3 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas, kaip numatančių iš esmės skirtingą mokėjimo už vaiko priežiūros atostogas sąlygas bei mokėjimo trukmę nei numatytoji Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 21 straipsnio 4 dalyje (ir yra taikoma ankščiau aprašytu būdu ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims), jos nuomone, lemia skirtingą iš esmės vienodos socialinės garantijos taikymą atskiroms socialinėms grupėms, tarp kurių, jos nuomone, motinystės (tėvystės) apsaugos aspektu nėra tiek ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai nulemtų būtinybę vidaus tarnybos sistemos pareigūnams netaikyti garantijos gauti išmoką Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytais vaiko priežiūros atostogų nutraukimo atvejais. Manė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą nemokėti jai 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos, pažeidė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 21 straipsnio 4 dalį, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo (diskriminavimo draudimo) principą, 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad dėl tokio netinkamo Statuto 41 straipsnio 3 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies aiškinimo bei taikymo nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. (vaiko priežiūros atostogų nutraukimo diena) jai nėra mokama, jos nuomone, nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. jai priklausanti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

Teigė, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalis įtvirtina blanketinę teisės normą, numatančią, jog vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu pareigūnui mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis ir mokėjimo trukmė yra nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Tai reiškia, kad statutiniams valstybės tarnautojams nėra mokama pašalpa iš Socialinio draudimo fondo biudžeto, o yra mokama tam tikra konkretaus pareigūno vidutinio darbo užmokesčio dalis. Šios vidutinio darbo užmokesčio dalies dydis, kaip nurodyta Statuto 41 straipsnio 3 dalyje, nustatomas vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Nurodė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažymėjo, kad mokėtinos pašalpos (išmokos) dydžiai nuo 2011 m. liepos 1 d. buvo sumažinti tiek statutiniams valstybės tarnautojams, tiek ir Ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims. Nurodė iki 2011 m. liepos 1 d. galiojusią Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakciją. Pareiškėjos nuomone, abiems socialinėms grupėms mokamos išmokos dydis buvo sumažintas ir suvienodintas, tačiau pareigūnams šie dydžiai buvo sumažinti didesniu mastu nei ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims – atitinkamai 30 procentų ir 45 procentais pirmaisiais ir antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, o ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims šis dydis buvo sumažintas atitinkamai 20 procentų ir 35 procentais. Nurodė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIP-2239) aiškinamojo rašto nuostatas. Pareiškėja nurodė, kad nagrinėjamu atveju ji buvo pasirinkusi gauti išmoką iki vaikui sukaks dveji metai, todėl pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais jai buvo mokama 70 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. 2012 m. rugsėjo 2 d. jos vaikui sukako vieneri metai. Kadangi ji buvo pasirinkusi gauti išmoką iki jos vaikui sukaks dveji metai, pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais gavo atitinkamai mažesnę išmoką (70 procentų vidutinio darbo užmokesčio vietoje 100 procentų). Todėl manė, kad likusi išmokos dalis (40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio) turėtų būti jai mokama toliau iki jos vaikui sukaks dveji metai, nepaisant to, kad ji atostogas vaikui prižiūrėti nutraukė ir dėl to gauna draudžiamųjų pajamų. Taip pat nurodė, kad atsakovo pateiktoje 2012 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje Nr. 40-S-14296 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta, kad jos vienos dienos vidutinis darbo užmokestis (pagal kurį jai buvo mokama išmoka už vaiko priežiūros atostogas) yra 122,73 Lt. O kadangi nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. jai turėjo būti mokama 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, darytina išvada, kad nuo šios dienos jai turėjo būti paskirtas [122,73 x 40 % =] 49,09 Lt dydžio išmokos mokėjimas už kiekvieną darbo dieną ir tokio dydžio išmoka mokama iki 2013 m. rugsėjo 2 d. Atsakovas ankščiau nurodytoje pažymoje taip pat yra apskaičiavęs, kad bendras šios išmoks dydis turėtų būti 1 035,84 Lt, t. y. tokia būtų bendra išmokos suma už visą ginčijamą laikotarpį.