Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. nuteistas pagal BK 153 str. 1 d. (4 epizodai), BK 150 str. 3 d. ir 161 str. 2 d., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 2 p., laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo faktinio sulaikymo momento.

Nuosprendžiu tenkintas prokuroro pareikštas civilinis ieškinys ir iš G. V. K. J. naudai priteista 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta nukentėjusiojo K. J. įstatyminė atstovė J. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad atliko jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent: jis 2016 m. liepos 1 ir 2 dienomis, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šilalės mieste, nepilnamečiui K. J., gim. (duomenys neskelbtini), parašė ir išsiuntė ne mažiau kaip dvi seksualinio pobūdžio SMS žinutes, siūlydamas jį pamaloninti oraliniu būdu, tokiu būdu, sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei iškreiptą lytinių santykių tarp asmenų požiūrį, atliko tvirkinamuosius veiksmus nepilnamečio K. J. atžvilgiu.Be to, G. V. nuteistas ir už tai, kad seksualiai prievartavo nepilnametį, o būtent: jis 2016 m. liepos 2 d., apie 10 val., miške, esančiame 2 km nuo (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nepilnametį K. J., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. priremdamas nukentėjusįjį prie medžio, jam į kaklą įrėmė peilį ir pareikalavo, kad K. J. nusimautų kelnes, dėl ko nukentėjusysis išsigando ir pats nusimovė kelnes, po ko G. V. atsiklaupė prieš nukentėjusįjį ant kelių ir įvedė jo varpą sau į burną, tokiu būdu tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nepilnamečio K. J. valią.Be to, G. V. nuteistas ir už tai, kad nugirdė vaiką, o būtent: jis 2016 m. liepos 2 d., apie 10-11 val., miške, esančiame 2 km nuo (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad K. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra vaikas, įkalbėjo jį gerti svaigiuosius gėrimus – alų, dėl to K. J. juos vartojo ir apsvaigo, tokiu būdu nugirdė nepilnametį K. J..Be to, G. V. nuteistas ir už tai, kad atliko jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent: jis 2016 m. liepos 2 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šilalės mieste, nepilnamečiui A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), siūlė jį pamaloninti oraliniu būdu, tokiu būdu, sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei iškreiptą lytinių santykių tarp asmenų požiūrį, atliko tvirkinamuosius veiksmus nepilnamečio A. Ž. atžvilgiu.Be to, G. V. nuteistas ir už tai, kad atliko jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent: jis 2016 m. liepos 2 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šilalės mieste, nepilnamečiui A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), parašė ir išsiuntė ne mažiau nei dvi seksualinio pobūdžio SMS žinutes siūlydamas jį pamaloninti oraliniu būdu už tai žadėdamas jam atlygį, tokiu būdu, sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei iškreiptą lytinių santykių tarp asmenų požiūrį, atliko tvirkinamuosius veiksmus nepilnamečio A. Ž. atžvilgiu.Be to, G. V. nuteistas ir už tai, kad atliko jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent: jis 2016 m. liepos 2 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šilalės mieste, nepilnamečio D. J., gim. (duomenys neskelbtini), klausė, ar šis norėtų meilės už pinigus, tokiu būdu, sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei iškreiptą lytinių santykių tarp asmenų požiūrį, atliko tvirkinamuosius veiksmus nepilnamečio D. J. atžvilgiu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad yra nuteistas už tai, ko nepadarė. Pažymi, jog teismas jam paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę, neįsiklausęs į jo parodymus, neatsižvelgęs į tai, jog jis sako tiesą, ir vertino tik nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, kurie prieš jį susimokė ir davė melagingus parodymus. Pabrėžia, jog jis pats reikalavo per teismo posėdį, kad būtų paviešintos trumposios žinutės, kurias jis gavo iš nukentėjusiojo K. J.. Šias žinutes nufotografuodamas užfiksavo policijos pareigūnas, jose aiškiai matyti, kaip nukentėjusysis jam rašė bei visko reikalavo. Jis nukentėjusiojo klausė, kodėl jis melagingai parašė pareiškimą, į ką buvo gautas atsakymas, kad G. V. jam nedavė pinigų, dviračio, todėl jis parašė ir melavo. Nurodo, jog jis teismo prašė, kad būtų pateiktos trumpųjų žinučių išklotinės, tiek iš jo paties, tiek iš nukentėjusiojo telefonų, bet teismas į tai jokio dėmesio nekreipė. Pažymi, jog byloje yra daug neatitikimų, tačiau į tai taip pat buvo nekreipta jokio dėmesio, jo parodymai deramai neįvertinti, buvo klausoma tik nepilnamečių parodymų. Vertindamas duomenis apie neva prieš nukentėjusįjį panaudotą peilį, pažymi, jog yra daug melagystės požymių. Nukentėjusysis teigia, kad jis niekada nėra buvęs G. V. sodyboje, tačiau tai melas, nes tiek jis, tiek ir jo draugai yra ne kartą buvę jo sodyboje, jis pats yra ne kartą baustas už tai, kad visi byloje nurodyti nepilnamečiai jo namuose vartojo alkoholį. Nuteistasis kelia klausimą, kodėl vaikai, grįžę į namus, iš karto nepranešė apie neva padarytą nusikaltimą miške, tačiau visų pirma atėjo pas jį, sumušė, ir pagrobę peilį nuo kėdės iš jo namų, bei susimokę kaip ką kalbėti, nuėjo ir pasakė vaikų namų auklėtojai, jog neva visa tai buvo. Teismo posėdžio metu buvo viskas įrašoma, todėl nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas gali įsitikinti, jog byloje yra melo ir apgavysčių požymių. Be to, nors nukentėjusysis teigia, jog neva G. V. visuomet bijodavo, tačiau jis pats posėdyje tvirtino, jog po tų neva nusikaltimų jis visuomet prašydavo G. V., jog jam nupirktų cigarečių, todėl apeliantui nesuprantama, apie kokią baimę šiuo atveju galima kalbėti. Be to, po neva padaryto nusikaltimo nepilnamečiai atėjo ir jį sumušė, pagrobė peilį, kuris niekur nefigūravo, ir pabėgo, dėl to apeliantui kyla klausimas, kodėl jie atėjo vieni, be auklėtojos ar policijos pareigūnų. Teigia, jog byloje yra daug melo ir neatitikimų nukentėjusiojo bei liudytojų parodymuose, kuriuos reikia ištirti. Nurodo, jog apmaudu atlikti bausmę už tai, ko nėra padaręs. Tuo pačiu pripažįsta, jog yra šiek tiek (iš dalies) kaltas ir jis pats, tačiau ne dėl visų kaltinimų ir veikų, kuriomis buvo kaltinamas.

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Dėl BK 150 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo

Iš nuteistojo G. V. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 150 str. 3 d. dėl seksualinio nepilnamečio prievartavimo, teigia, jog liudytojai prieš jį susimokė ir davė melagingus parodymus dėl jo atliktų veiksmų, tokiu būdu apeliantas iš esmės kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, jų vertinimą ir padarytas išvadas dėl jo kaltės. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei nuteistojo apeliacinio skundo, G. V. neneigia, kad su K. J. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, tačiau tvirtina, kad tai darė be jokios prievartos, negrasinat nukentėjusiajam peiliu, t. y. paties K. J. sutikimu, be to, nurodo, jog tai įvyko ne miške, o negyvenamoje sodyboje.BK 150 str. 1 d. (seksualinis prievartavimas) numatyta atsakomybę tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Pagal BK 150 str. 3 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 d. numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje seksualinis prievartavimas yra nusikalstama veika tik padarius ją tiesiogine tyčia. Seksualinis prievartavimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokio lytinės aistros tenkinimoPagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais ir įvertinti jų visumą. BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių - nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio (nepilnamečio) asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti pilnametystės nesulaukusio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra nuolat kintantys ir prieštaringi patys sau (kasacinės nutartys Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas G. V. pareikštą kaltinimą, tinkamai laikėsi BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą baudžiamojoje byloje. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo kaltė padarius BK 150 str. 3 d. numatytą nusikaltimą pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma: ne tik nukentėjusiojo nepilnamečio K. J. parodymais, tačiau ir kitų nukentėjusiųjų D. J., A. Ž., A. Ž. parodymais, liudytojų L. G., D. U. parodymais, teismo psichologijos ekspertizės aktu, taip pat kita ištirta rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Nukentėjusysis K. J. apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog jis kartu su A. ir A. Ž. bei savo broliu D. J. išėjo į mišką uogauti, t. y. rinkti mėlynių. Ten eiti pasiūlė nakvynės namuose gyvenantis G. V.. Atėjus į mišką, jie visi penki apie 20 minučių parinko kartu uogas, o paskui G. V. jiems pasiūlė išsiskirstyti. Jis nurodė broliams Ž. ir jo broliui rinkti į vieną kibirą, o jam nurodė rinkti su juo. Kiek parinkus, jiems atsibodo būti vienoje vietoje, todėl jie nuėjo toliau. G. V. nurodė penktą valandą ateiti į tą pačią vietą. Renkant uogas, G. V. klūpojo priešais jį jam iš kairės. Rinkdamas uogas pamatė, kaip G. V. atsistojo, iš savo dešinės kelnių kišenės išsitraukė peilį ir jį atlenkė. Peilis buvo nedidelis, metalinis, viena pusė buvo ruda, o kita metalinė, ir iš tos pusės buvo galima prisisegti prie kišenės peilį. Pamatęs, kad G. V. išsitraukė peilį, jis atsistojo. Tada nukreipęs peilį į jį liepė jam mautis kelnes. Jis pasakė, kad nesimaus. Tada jis dar kartą liepė jas nusimauti. Ir vėl pasakė, kad nesimaus. Liepdamas mautis jam kelnes, G. V. peilį laikė įrėmęs jam į kaklą. Kai nesutiko mautis kelnių, jis pats numovė jo kelnes. Jis vilkėjo triusikėlius ir treningines kelnes. Tada G. V. ir toliau dešinėje rankoje laikydamas jam įremtą į kaklą peilį, su kaire ranka jam paėmė už jo lytinio organo ir iš karto įsikišo sau burną ir čiulpė jo lytinį organą apie 15-20 min. Jis buvo atsirėmęs į medį. Jis nebandė nei šaukti, nei nuo savęs nustumti jo rankos su peiliu. G. V. pagrasino, kad jei šauks, iš karto jį papjaus. Jis buvo išsigandęs, todėl nieko ir nedarė. Pabaigęs G. V. jam liepė niekam apie tai nesakyti, nes nupjaus jam galvą. Jis pažadėjo niekam apie tai nesakyti. Po visko jis pats apsimovė kelnes ir toliau rinko uogas. G. V. tą rytą, kai ėjo uogauti, buvo blaivus, gėrė miške, grasinimais vertė gerti ir K. J.. Dar kiek pauogavęs, jis užsimanė miego ir G. V. pasakęs, kad eina pamiegoti, nuėjo ir atsigulė ant žolės pamiegoti. Pabudęs šalia pamatė grįžusius jo brolį ir brolius Ž.. Kai atsibudo, jo brolis paklausė, ar nieko nejuto, nes G. V. gulėjo ant jo ir jį numetė nuo jo. Kai grįžo vakare į namus, jis apie tai, ką su juo padarė G. V., pasipasakojo broliui, o paskui ir auklėtojai. Su juo G. V. taip pasielgė tik tą vieną kartą (1 t., b. l. 34-36, 42-44). Šiuos savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, K. J. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog viskas vyko miške, kuris yra einant link (duomenys neskelbtini) miestelio kokie du 2 kilometrai. Patvirtino, jog tame miške G. V. pasakė jam mautis kelnes. Jam nesutikus, peilį pridėjo prie kaklo, ir išsigandęs jis gavo nusimauti kelnes. Tuomet G. V. čiulpė jo varpą. Tikrai G. V. buvo pridėjęs peilį prie gerklės, tikrai nemeluoja. Tą peilį G. V. turėjo, nes pjaustė dešrą, buvo įsidėjęs pietus. G. V. išsitraukė peilį, dar sakė kompiuterį nupirks, jeigu niekam nesakys, visko parveš iš Norvegijos. Tą dieną baisiausia buvo, kai G. V. sakė, kad papjaus (t. 2, b. l. 179-180, 183). Iš šių nukentėjusiojo nepilnamečio parodymų matyti, jog skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusysis K. J. nuosekliai patvirtino esmines įvykio aplinkybes, tai, jog jam su kitais berniukais ir G. V. išėjus uogauti į mišką, G. V. juos paskirstė taip, kad nukentėjusysis liko kartu su juo dviese, tai, jog tuomet G. V. pagrasino stovinčiam K. J. peiliu, prirėmė jį prie medžio, liepė nusimauti kelnes, ir atsiklaupęs prieš nukentėjusįjį ant kelių, įvedė jo varpą sau į burną, tokiu būdu tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nepilnamečio K. J. valią. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2016-09-27 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, jog įvykių metu K. J. nesuprato įtariamojo rodomo dėmesio, seksualinio pobūdžio ketinimų ir su juo atliktų tokių veiksmų reikšmės, taip pat nurodyta, jog padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas (t. 1, b. l. 174-182), o tai paneigia apeliaciniame skunde dėstomą versiją, jog nukentėjusysis K. J. išsigalvojo aplinkybes dėl įvykio metu G. V. atliktų veiksmų. K. J. išsamiai nurodė smulkiausias įvykio detales, kaip G. V. išskirstė kartu su juo į mišką atėjusius jaunuolius (pats pasiliko su K. J., o kitiems liepė eiti rinkti uogų kitur), nurodė kokiu peiliu jam buvo grasinama (atlenkiamu rudu peiliu, kuriuo G. V. pjaustė dešrą), nurodė kokiu būdu jam buvo grasinama peiliu atliekant nusikalstamus veiksmus (G. V. jį stovintį prirėmė prie medžio ir dešinėje rankoje laikydamas jam įremtą į kaklą peilį, kaire ranka paėmė už jo lytinio organo), nurodė, kas vyko po to (G. V. jį vertė gerti alų, po to jis nuėjo pamiegoti, o atsibudus jau buvo parėję kiti uogautojai, kurie jam pasakė, kad G. V. gulėjo ant jo). Toks K. J. pasakojimo detalumas ir nuoseklumas rodo, jog nukentėjusysis sako tiesą, ir neduoda pagrindo abejoti K. J. pateikiamos įvykio versijos patikimumu. Kaip minėta, bylose, susijusiose su seksualine prievarta prieš nepilnamečius, asmenų, kurie tiesiogiai matė tokią prievartą, paprastai nebūna, todėl tokiose bylose svarbūs išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiu nukentėjusiuoju ir kuriems nepilnametis nukentėjusysis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Įvykio metu G. V. buvo nurodęs kartu buvusiems berniukams eiti kitur, įvykio metu jis buvo likęs vienas su nukentėjusiuoju, ir betarpiškai jo atliktų veiksmų kiti asmenys nestebėjo, tačiau analizuojant nukentėjusiųjų D. J., A. Ž. ir A. Ž. parodymus matyti, jog šie nukentėjusieji pavirtino kitas su įvykiu susijusias K. J. nurodytas įvykio dieną vykusias aplinkybes dėl G. V. veiksmų ir įvykio detalių, ir taip netiesiogiai patvirtino K. J. parodymus dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų, be to, šie nukentėjusieji atskleidė ir nukentėjusiojo K. J. jiems pasakotas G. V. veiksmų, atliktų jiems likus dviese miške, detales, kurios sutampa su K. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių kartu uogavusių vaikų, kuriems K. J. pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, ir kurie matė nukentėjusįjį ir nuteistąjį iš karto po įvykio pačioje įvykio vietoje, parodymai šiuo atveju yra itin svarbus įrodymų šaltinis. Nukentėjusysis D. J. apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog kartu su savo broliu K. J., A. ir A. Ž. bei G. V. išėjo į mišką uogauti. Iš paslaugų namų jie uogauti išėjo į mišką, esantį už kokių 3 km, atėjo pėsčiomis. Kiek pauogavę kartu, visi išsiskirstė. Jis nuėjo kartu su broliais Ž., o K. J. liko su G. V.. Apie 10.20 val. visi susirinko papietauti. Einant link K. J. pamatė, kad K. J. miega ant medžio šakų, o G. V. prie jo buvo atsiklaupęs ir grabinėjo K. J.. G. V. lietė K. J. nugarą, užpakalį, kojas, paskui ant K. J. užgulė savo pilvu, tačiau tai pamatęs A. Ž. pribėgo ir numetė nuo K. J. G. V.. Grįžus į namus, K. J. jam pasipasakojo, kad jam miške G. V. buvo prirėmęs peilį prie kaklo ir „čiulpė“ lytinius organus, kad G. V. jam nulaižė kojas. Tai pasakodamas jo brolis juokėsi, jautėsi ramiai. K. J. nesakė, kad G. V. anksčiau jam taip yra daręs. Jis pats miške nieko nematė, kuomet G. V. jo broliui grasino ir „čiulpė“, nes daug medžių ten yra. Brolis jokios pagalbos nesikvietė miške. Kam daugiau be jo brolis papasakojo apie tą įvykį, nežino. Kad G. V. miške būtų turėjęs peilį, nematė (t. 1, b. l. 78-80). Nukentėjusysis A. Ž. apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog G. V. pasiūlė eiti uogauti ir taip užsidirbti pinigų. Jis pasiūlė jam, o paskui jis pasiūlė savo broliui A. Ž. bei K. ir D. J.. Uogauti visi išėjo pėsčiomis apie 7 val. į mišką, esantį už 3 km. Uogas rinko į kibirėlius, kuriuos buvo paėmęs G. V.. Iš pradžių rinko kartu uogas, o paskui G. V. juos išskirstė, ir liko su K. J.. Nuo G. V. ir K. J. buvo nuėję pakankamai toli. Kai susirinko pavalgyti, K. J. pasakė, kad eina miegoti, nes jam ar tai galva skaudėjo, ar tingėjo uogauti. K. J. nuėjo ir atsigulė ant tokių šakų, o jie išėjo uogauti toliau. Vėliau, jiems grįžtant, jis matė, kaip K. J. tebemiega ant pilvo, o ant jo užsigulęs G. V.. Matė, kad G. V. kažką darė K. J. rankomis prie galvos, jie abu buvo su drabužiais. Jis greit priėjo prie K. J. ir nuo jo numetė G. V., kuris teigė, kad norėjo pažadinti K. J.. Jis jam pasakė, kad K. J. yra ne tos pakraipos ir ko jis lipinėja ant jo, ar paprastai nemoka pažadinti. Kad K. J. be to užgulimo ką G. V. būtų daręs, nematė. Tik vakare iš paties K. J. ir kitų vaikų sužinojo, kad miške G. V. buvo K. J. prie gerklės prirėmęs peilį, numovė kelnes ir G. V. K. J. „čiulpė“ lytinius organus. Mano, kad dėl to G. V. juos miške ir išskirstė. G. V. visą laiką K. J. vadino „mano vaikas“ ar kažkaip. Matė, kad tą dieną G. V. miške turėjo rudą, sulankstomą peilį, juo pjaustė dešrą (t. 1, b. l. 101-103). Nukentėjusysis A. Ž. apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad jam K. J. pasakojo, kad tą dieną, kai ėjo uogauti į mišką, G. V. miške įrėmė į kaklą peilį, liepė nusimauti kelnes. K. J. nesimovė, tada G. V. pats K. J. numovė kelnes ir pradėjo „čiulpti“ jo lytinį organą. Tą dieną jis kartu su broliu, K. ir D. J. ir G. V. išėjo į mišką uogauti. Miške susiskirstė grupėmis uogauti, K. J. liko su G. V., o jis su kitais nuėjo uogauti toliau. Po kokios valandos visi susirinko, pavalgė. Miške G. V. buvo neblaivus, gėrė alų, bet jie negėrė. Kad K. J. kas būtų atsitikę miške, nepastebėjo. G. V. D. U. pasakė, kad nelįstų prie K. J., jei ne – jam nupjaus galvą. Kodėl jis taip sakė, nežino. Vakare, kai grįžo į namus, jam K. J. papasakojo tai, kad G. V. prie jo lindo. Tai pasakodamas K. J. buvo nusiminęs, bet neverkė (t. 1, b. l. 120-121).Sistemiškai analizuojant aptartus nukentėjusiųjų parodymus matyti, jog nors juose yra tam tikrų netikslumų ir neatitikimų, tačiau D. J., A. ir A. Ž. parodymai iš esmės patvirtina K. J. nurodytas įvykio detales. Visų pirma pastebėtina, jog nors G. V. BK 150 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atliko pasiuntęs kartu buvusius asmenis uogauti toliau, ir šie neturėjo galimybės matyti paties įvykio, tačiau tiek D. J., tiek ir A. Ž. duodami parodymus nurodė, jog jiems grįžtant prie atskirai uogas rinkusių G. V. ir K. J., jie matė, kad G. V. buvo nepriimtinai savo kūnu užgulęs ant pilvo gulintį K. J., dėl ko pribėgęs A. Ž. G. V. nustūmė nuo K. J.. Taip šie nukentėjusieji patvirtino, jog įvykio dieną, iš karto po to, kai pagal K. J. parodymus, G. V. tenkino lytinę aistrą prieš nepilnamečio K. J. valią, nuteistasis glaustėsi prie K. J. ir rodė nederamą dėmesį nepilnamečiui. Šią aplinkybę patvirtino ir pats K. J.. Be to, A. Ž. nurodė, kad po įvykio G. V. visą laiką K. J. vadino „mano vaikas“, o A. Ž. pažymėjo, kad po įvykio G. V. D. U. pasakė, kad nelįstų prie K. J., jei ne – jam nupjaus galvą, o tai taip pat netiesiogiai patvirtina, jog miške pasilikęs vienas su K. J., G. V. atliko šio nukentėjusiojo nurodytus veiksmus, nors tai nuteistasis kategoriškai neigia. Pažymėtina, jog nors nei D. J., ne A. Ž. nenurodė, jog būtų matę, kad įvykio dieną miške G. V. būtų turėjęs peilį, tačiau šią aplinkybę pakankamai aiškiai atsiminė A. Ž., kuris nurodė, jog įvykio dieną G. V. miške turėjo rudą, sulankstomą peilį, kuriuo pjaustė dešrą ir taip iš dalies patvirtino K. J. parodymus, kad jam buvo grasinama atlenkiamu rudu peiliu, kuriuo G. V. pjaustė dešrą. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusieji D. J., A. Ž. ir A. Ž. nurodė, kad jiems apie tai, ką su juo darė G. V., kai šie uogavo kitoje vietoje, asmeniškai papasakojo pats K. J.. Jis visiems šiems asmenims nurodė identiškas įvykio aplinkybes, t. y. jog jam miške likus dviese su G. V., šis įrėmė į kaklą peilį, liepė nusimauti kelnes, o tuomet, kai K. J. nesimovė, G. V. pats K. J. numovė kelnes ir pradėjo „čiulpti“ jo lytinį organą. Šios nukentėjusiųjų pateikiamos nukentėjusiojo K. J. jiems papasakotos aplinkybės iš esmės sutampa su paties nukentėjusiojo K. J. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, o tai atskleidžia, jog K. J. tiek nukentėjusiesiems, tiek liudytojams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėstydamas G. V. prieš jį atliktus veiksmus išliko nuoseklus ir savo pozicijos dėl G. V. atliktų veiksmų apimties nekeitė. Aptarti nukentėjusiųjų parodymai kartu su nukentėjusiojo K. J. parodymais susijungia į vientisą įrodymų grandinę, kuri patvirtina nukentėjusiojo K. J. nurodomas 2016-07-02 įvykio aplinkybes ir paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog G. V. 2016-07-02 kaltinime inkriminuotų seksualinio prievartavimo veiksmų grasindamas K. J. peiliu neatliko. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. V. apkalba prieš jį susimokę kartu uogavę jaunuoliai, tačiau šių nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir išvestiniai liudytojų L. G., D. U. parodymai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausa liudytoja L. G., dirbanti (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų namuose socialine darbuotoja parodė, jog visi nukentėjusieji įvykių metu buvo jų įstaigos globotiniai, o G. V. buvo apgyvendintas nakvynės namuose, kurie yra socialinių paslaugų namuose. 2016-07-02 vaikai A. ir A. Ž., D. ir K. J. su G. V. buvo išleisti uogauti. Po ko nukentėjusieji sugrįžo ir K. J. buvo neramus, vis ateidavo pas ją, ji klausė, kas nutiko, ar nori ką pasakyti, tačiau K. J. išeidavo ir vėl sugrįždavo. Po to K. J. papasakojo visą situaciją, kaip viskas vyko. K. J. papasakojo, kad jie ėjo uogauti ir G. V. juos suskirstė į komandas. K. J. buvo su G. V., o likę - kitoje komandoje. Parinko 15 minučių uogas ir G. V. pastatęs K. J. prie medžio liepė pastarajam nusimauti kelnes, tačiau šis nesimovė. Tuomet G. V. grasino K. J. su peiliu prirėmęs, pats G. V. K. J. numovė kelnes ir „čiulpė“. Ji klausė, ar ilgai tai darė, sakė, kad gal 15 minučių. K. J. buvo labai išsigandęs. Kai K. J. išdrįso jai pasakyti, tuomet nuėjo ir draugams papasakojo. Jie tą patį vakarą ėjo mušti G. V.. D. U. sakė, kad atims peilį iš G. V.. Policija ieškojo G. V., tačiau jo nerado. D. U. parnešė peilį iš G. V., kurį ji perdavė policijai. Po to sužinojo, kad G. V. paguldytas į ligoninę. Turėjo gal 10 lapų žinučių iš K. J. telefono, ten buvo siūlymai, pinigai (t. 1, b. l. 158-159). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. U. parodė, jog pažįsta kaltinamąjį G. V., nes jo tėvas dirbo pas G. V., mūrijo pečių ir jis tuo metu buvo. G. V. ir 4 jaunuoliai ėjo į mišką uogų rinkti. Jie grįžo tokie įtartini, keisti. Po to jam K. J. papasakojo, kad G. V. K. J. buvo su peiliu prirėmęs prie medžio, kažką su juo darė, numovė kelnes ir norėjo „čiulpti“. K. J. nesakė, ar tai padarė, tik sakė, kad su peiliu prirėmė prie medžio, numovė kelnes. D. J. ir A. Ž. tai patvirtino. Policija nerado G. V.. Jis sužinojo, kur yra G. V., nuėjo vienas į tą sodybą, įlipo per langą ir paėmė peilį. Policijai buvo parašytas pareiškimas ir reikėjo įrodymų – peilio, nes G. V. galėjo peilį išmesti, paslėpti. Išėjo iš namo į lauką ir G. V. su pagaliu jį vijosi. Paėmė peilį ir išlipo per langą, pabėgo. Peilį parnešė ir atidavė socialinių paslaugų namų auklėtojai L. G.. Paskui tą pačią dieną dar sugrįžo į tą sodybą su A. ir A. Ž., D. ir K. J., nuėjo į vidų ir G. V. apspardė šonus (t. 1, b. l. 171). Analizuojant šių pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus matyti, kad tiek L. G., tiek ir D. U. nuosekliai nurodė, jog K. J. jiems papasakojo, jog miške uogaujant, jam likus dviese su G. V., šis išsitraukė peilį, prirėmė prie medžio ir numovė nukentėjusiajam K. J. kelnes, taip netiesiogiai patvirtino K. J. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus. Be to, pastebėtina, jog liudytoja L. G. nurodė, jog būtent jai pirmajai K. J. papasakojo apie G. V. miške atliktus nusikalstamus veiksmus, ir jis tik po to apie tai papasakojo kitiems kartu uogavusiems berniukams, o tai paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog visų pirma nukentėjusieji prieš G. V. susimokė ir sukūrė melagingą jį kaltinančią istoriją, o ne pranešė auklėtojai. Be to, šių liudytojų parodymai atskleidžia, jog policijai nerandant G. V., iniciatyvos surasti nusikaltimo padarymo metu panaudotą peilį ėmėsi D. U., kuris, sužinojęs, kur yra G. V., nuėjo ir paėmė peilį, apie kurį jam ir L. G. papasakojo K. J.. Šį peilį D. U. atidavė L. G., o ši savo ruožtu perdavė policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 187-189). Taigi peilio buvo ieškoma jau po to, kai nukentėjusysis K. J. apie grasinimą juo miške pasakė socialinei darbuotojai L. G. ir D. U., ir jis nebuvo atsitiktinai rastas vaikams atėjus pas G. V. jį sumušti, ir po to parodytas socialinei darbuotojai ir policijai, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Taigi byloje esantys liudytojų parodymai patvirtina, kad įvykiai klostėsi kitaip, nei nurodoma apeliaciniame skunde. Nukentėjusieji, po įvykio nepranešę vaikų namų auklėtojai, nenuėjo pas G. V.. Visų pirma nukentėjusysis K. J. pranešė socialinei darbuotojai L. G., papasakojo apie peilį jai ir kitiems vaikams, tuomet D. U., nuėjęs pas G. V., iš jo sodybos paėmė jo naudotą peilį ir jį atidavė socialinei darbuotojai L. G., ir tik tuomet, kai apie įvykį jau buvo pranešta ir socialinei darbuotojai, ir policijai, nukentėjusieji kartu su liudytoju D. U. nusprendė pamokyti G. V., nuėjo į jo sodybą ir, jų teigimu, apspardė jo šonus. Nors apeliantas po apeliacinio skundo pateikimo pateiktame prašyme deklaratyviai teigia, jog liudytoja L. G. ikiteisminio tyrimo metu davė vienokius parodymus, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu juos pakeitė, tačiau nenurodo jokių šių parodymų nesutapimų ar prieštaravimų, kurie atskleistų, jog ši liudytoja davė nenuoseklius parodymus. Vertinant šios liudytojos parodymus matyti, jog ji nuosekliai papasakojo tas pačias jai nukentėjusiojo K. J. nurodytas aplinkybes dėl G. V. su juo atliktų veiksmų, skiriasi tik jos pačios pateiktas šio nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių vertinimas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad ji nežino, ar K. J. sako tiesą apie įvykusį įvykį miške su juo, kad neatmeta tos galimybės, kad jis visą tą istoriją išsigalvojo, kadangi iš jo elgesio visiškai nesimatė tomis dienomis po įvykio, kad jį kas būtų nuskriaudę. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja jau nurodė, kad po įvykio K. J. buvo labai išsigandęs, jie kvietėsi psichologą ir mano, kad K. J. nemeluoja ir istorijos neišsigalvoja. Visų pirma pastebėtina, jog šiuo atveju liudytoja nenuosekliai nurodė ne nukentėjusiojo jai pasakotą įvykių versiją, kurią ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė be esminių prieštaravimų, tačiau savo pačios asmeninį nukentėjusiojo būsenos vertinimą, t. y. koks jai pačiai atrodė K. J. elgesys po įvykio, ir ar jos manymu nukentėjusysis galėjo išsigalvoti visą istoriją. Pažymėtina, jog liudytoja L. G. duodama parodymus teisme pripažino, jog ji situacijos rimtumą (tai, jog K. J. nemeluoja) suprato po to, kai su K. J. pasikalbėjo psichologas. Kita vertus, pastebėtina, jog liudytoja L. G. yra (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų namų socialinė darbuotoja, taigi viena iš jos darbo funkcijų yra užtikrinti socialinių paslaugų namuose gyvenančių asmenų gerovę ir socialinį saugumą, bei, be kita ko, pastebėti neįprastą prižiūrimų vaikų elgesį, todėl ikiteisminio tyrimo metu teigdama, kad jokio K. J. elgesio pokyčio dienomis po įvykio ji nepastebėjo, kad seksualinio prievartavimo fakto nebuvo, ji gynė ir save, tokiu būdu teigdama, kad visiškai tinkamai atliko savo pareigas, o socialinių paslaugų namuose gyvenantys vaikai yra saugūs ir jie viską išsigalvoja. Kita vertus, vėliau supratusi situacijos ir įvykio rimtumą, ji pripažino, kad pastebėjo K. J. elgesyje neramumą ir išgąstį. Kaip jau minėta, šiuo atveju subjektyvus liudytojos L. G., kuri nėra vaikų psichologė, ikiteisminio tyrimo metu pateiktas vertinimas dėl nukentėjusiojo K. J. elgesio po įvykio nėra esminė aplinkybė, kuri galėtų paneigti byloje surinktais duomenimis nustatytą aplinkybę, jog nukentėjusysis K. J. patyrė seksualinę prievartą. Apibendrinant aptartus nukentėjusiųjų D. J., A. Ž., A. Ž., liudytojų L. G., D. U. parodymus matyti, jog jie vieningai patvirtina nukentėjusiojo K. J. parodymais nustatytus G. V. 2017-07-02 atliktus nusikalstamus veiksmus prieš K. J. ir paneigia nuteistojo keliamą versiją, jog jam su vaikais būnant miške, jis prie K. J. nelindo, jokių neteisėtų veiksmų prieš jį neatliko, ir yra tik nepagrįstai apkalbamas kitų asmenų. Be to, pastebėtina, jog analizuojant nuteistojo G. V. parodymus matyti, jog jie yra nenuoseklūs ir nelogiški, neatitinka vieningų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, ir neleidžia abejoti dėl G. V. kaltės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis seksualiai prievartavus nepilnametį K. J..Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju G. V. dėl šio epizodo parodė, kad apsigyveno (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų namuose ir susipažino su paslaugų namuose gyvenančiais vaikais, kuriems yra paskirta globa. K. J. nuo pat pradžių patiko, patiko ir jo išvaizda, ir jo charakteris. Su vaikais į mišką 2016-07-02 ėjo uogauti, kibirus uogoms rinkti buvo pasiėmęs jis. Atėjus į mišką uogas rinko visi kartu. Su savimi jis buvo pasiėmęs keturis litrinius butelius alaus. Miške K. J. per daug išgėrė, todėl jis pasakė, kad eina pamiegoti. Vaikai jį paguldė ant tokių medžio šakų. K. J. miegant, jie visi toliau rinko uogas. Miške nei vienam iš vaikų nesiūlė jų patenkinti oraliniu būdu. Kuomet vaikai prisirinko kibirus uogų, K. J. tebemiegojo, todėl jį reikėjo pažadinti. Tada jis vaikams pasakė, kad tuoj jį pažadins, ir paėmęs pirštais K. J. už jo lytinio organo, jį pajudino ir K. J. atsibudo. K. J. jis tikrai miške užgulęs nebuvo ir niekas nuo jo nenumetė. Jis tik buvo toks užsimiegojęs, klausė, kiek laiko miegojo. Matėsi, kad K. J. jau buvo prasiblaivęs. Apie kokią 14 val. iš miško sugrįžo į miestą, pardavė uogas ir iš karto nuėjo į tvenkinį išsimaudyti. Ten išsimaudę vaikai nuėjo į paslaugų namus, o jis nuėjo į negyvenamą namą, esantį kažkokioje gatvėje, kurios pavadinimo nežino, bet tikrai ne (duomenys neskelbtini) gatvėje. Su K. J. miške, kol jis dar buvo blaivus, sutarė, kad susitiks tame name ir jis jam „pačiulps“, ir K. J. tada pažiūrės, ar jam patinka, ar ne, berniukas sutiko. Dar kuomet vaikai maudėsi prie tvenkinio, jis K. J. paklausė, ar jis tikrai ateis ir ar tikrai to nori. Jis pasakė, kad ateis. Kuomet su vaikais išsiskyrė, nuėjo į tą apleistą negyvenamą namą, ar kiti vaikai žinojo apie jų susitarimą su K. J. – nežino, tačiau jiems pats nieko nesakė. Jam bebūnant tame name, K. J. su vaikais atėjo, sulipo per namo langą į vidų. Namelyje jie dar atsigėrė alaus, K. J. draugams liepė lipti lauk, o šis sakė tuoj irgi išeis, tada K. J. nusismaukė kelnes ir pasakė „nu greit“. Tada G. V. apie kokias dvi minutes „pačiulpė“ jo lytinį organą. Vėliau susirašinėjo su K. J., tarėsi vėl eiti uogauti. Jam kažką dar rašė ar jam patiko (turėdamas omenyje apie tai, kas įvyko namelyje), jis atsakė, kad patiko. Sekančią dieną, t. y. sekmadienį, prieš 8 val., prie to namelio atėjo K. J. ir kiti vaikai, kurie papasakojo, kad vakarykščiai buvo atvažiavusi policija, kad kažkokiems vaikams nustatė girtumą. Tada jie vėl uogauti nuėjo į tą patį mišką, miške su K. J. šnekėjosi apie tai, kaip susitikti, jog niekas nematytų, tačiau prie berniuko miške jis nelindo. Apie kokią 14 val. vėl visi grįžo iš miško. Mieste pardavė uogas. Jis nuėjo pas draugus, po to grįžo į negyvenamą namą. Pas jį atėjo D. U., siūlė muštis, bet po to pabėgo. Tuomet G. V. užmigo, o prabudęs pamatė apie 10 vaikinų, atpažino tik D. U.. Pastarasis bei dar keli vaikinai turėjo pagalius ir jį mušė, tuomet jis pasislėpė palėpėje. Po to name pasigedo atlenkiamo metalinio peilio, kurio viena pusė buvo ruda (t. 1, b. l. 78-82, 91-92, 102-103).Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. dėl šio epizodo parodė, kad nepripažįsta, jog panaudodamas fizinį smurtą prieš nepilnametį K. J. miške tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, nurodė, kad į mišką eidavo uogauti su berniukais, ėjo ir 2016-07-02, tačiau K. J. peilio nerėmė, kelnių nenumovė ir netenkino lytinės aistros. Tačiau pripažįsta, kad vieną kartą buvo toks atvejis, kai jis buvo negyvenamoje sodyboje, K. J. vienas įlipo per langą pas jį, pats nusimovė kelnes ir pasakė, kad jeigu nori, tai greitai. Jis atsitūpęs padarė oraliniu būdu, įsikišdamas K. J. varpą sau į burną. K. J. su tuo sutiko. Paskui K. J. jam rašinėdavo žinutes, kad dviračio reikia. Policijai buvo pateikęs tas jo žinutes. Paklausė, kodėl taip pasielgė dėl peilio, kad taip apsimelavo, K. J. parašė, kad jeigu būtų nupirkęs jam dviratį, būtų taip nedaręs. K. yra vieną kartą davęs 10 eurų prieš oralinį. Kai jie rinko uogas miške, visi gėrė, K. J. buvo labai išgėręs, todėl nuėjo ant šakų krūvos pamiegoti, o jie toliau rinko uogas. Atėjo visi trys ir pamatė, kad K. J. dar miega. Jis norėjo K. J. prikelti, paėmė už klyno ir papurtė, tada K. J. atsikėlė, buvo su kelnėmis. Ten visi pajuokavo, jis dar pasėdėjo, ėjo dar pasimaudyti, kad socialinės darbuotojos nematytų, kad jis yra išgėręs. K. J. jį apkalba, jis prisipažįsta, kad vieną kartą buvo su K. J., jį patenkino oraliniu būdu, tačiau K. J. negrasino ir fizinės prievartos nenaudojo. Kitomis dienomis pirkdavo alų ir girdydavo berniukus, tačiau 2016-07-02 alaus nepirko ir K. J. nenugirdė, tą dieną jo net nebuvo sutikęs, jis išėjo iš socialinių paslaugų namų ir buvo negyvenamoje sodyboje, gulėjo ant čiužinio. Per langus sulipo 10 žmonių, tarp jų buvo D. U., nes jį pažinojo. Jis užstodavo vaikus socialinių paslaugų namuose, nes D. U. juos skriausdavo. Tą dieną pasigedo ant kėdės buvusio peilio. Jį po sumušimo išvežė į ligoninę, tačiau policijai pareiškimo dėl sumušimo nerašė (t. 2, b. l. 157-158).Iš aptartų G. V. parodymų matyti, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad kai 2016-07-02 su vaikais ėjo uogauti, jis buvo pasiėmęs keturis litrinius butelius alaus, alų gėrė jis ir vaikai. Aplinkybę, jog 2016-07-02 į mišką G. V. atsinešė bent kelis plastikinius alaus butelius, ir šį alų liepė gerti vaikams, nurodė ir visi nukentėjusieji. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. savo parodymus pakeitė, ir jau nurodė, kad 2016-07-02 alaus nepirko ir nei vieno iš vaikų juo negirdė ir apskritai šią dieną K. J. jis net nebuvo sutikęs. Taigi ikiteisminio tyrimo metu teigęs, jog 2016-07-02 jis ėjo su vaikais uogauti, su savimi nešėsi alaus, juo girdė K. J., pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. jau nurodė, kad 2016-07-02 jis net nebuvo sutikęs K. J.. Pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu G. V., nurodęs, jog jo atsinešto alaus padauginęs K. J. užmigo 2016-07-02 ant šakų krūvos, kai jis kartu su vaikais uogavo miške (šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusieji), apklausiamas teisme jau nurodo, kad šią dieną miške su K. J. neuogavo, o K. J. užmigo padauginęs alaus ant šakų krūvos kitą dieną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog G. V. davė nenuoseklius parodymus ir dėl laiko, kuomet neva nukentėjusiąjam K. J. sutinkant jis tenkino savo lytinę aistrą apleistoje sodyboje. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju G. V. nuosekliai teigė, jog lytinę aistrą su K. J. tenkino tą pačią dieną, t. y. 2016-07-02, kai jie uogavo ir K. J. buvo užmigęs miške, ir kai vaikai po uogavimo maudėsi tvenkinyje, nes būtent šią dieną po maudynių K. J. kartu su draugais neva įlipo pro langą į apleistą sodybą, ir draugams išėjus, K. J. leido G. V. tenkinti savo lytinę aistrą. Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. jau nurodė, kad 2016-07-02 lytinės aistros su K. J. netenkino, jie apskritai tą dieną nebendravo, tačiau tai galėjo būti kitą dieną, kuomet K. J. vienas pats, be draugų įlipo pro sodybos langą, kiti liko už lango. Toks nurodomų aplinkybių neatitikimas atskleidžia G. V. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą dėl šiuo atveju esminių aplinkybių: dėl įvykio dieną turėto alkoholio, dėl tikslios datos, kada jis uogavo su vaikais, kada miške uogaujant užmigo K. J., kada jis neva K. J. sutikimu tenkino jo lytinę aistrą sodyboje, ar K. J. vienas įlipo pro langą į negyvenamą sodybą, kur jis neva tenkino savo lytinę aistrą. Be to, analizuojant nuteistojo parodymus pažymėtina ir tai, jog nukentėjusieji nurodė, kad įvykio dieną uogaujant G. V. juos išskirstė taip, kad pasiliktų dviese su K. J., tuo tarpu G. V. nurodo, kad renkant uogas jie visą laiką buvo kartu, ir kitų vaikų uogauti į kitą vietą nepasiuntė, tačiau tuo pačiu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. V. nurodė, jog uogaujant 2016-07-02 jis su dar blaiviu K. J. neva niekam negirdint sutarė, kad susitiks apkleistame name ir jis jam „pačiulps“, o K. J. tada nuspręs, ar jam patinka, ar ne. Taigi G. V. nurodė prieštaringas aplinkybes, jog 2016-07-02 uogavimo metu jis visą laiką buvo su visais kartu uogauti atėjusiais vaikais ir vienu du su K. J. jie nebuvo likę, tačiau tuo pačiu nurodė, jog sugebėjo uogaudamas su K. J. aptarti būsimo susitikimo, kurio metu jis tenkins savo lytinę aistrą sodyboje detales, apie tai negirdint nei vienam kartu uogavusiam berniukui. G. V. parodymų analizė atskleidžia, jog jo nurodomos aplinkybės ne tik neatitinka nukentėjusiųjų parodymuose vieningų teiginių apie G. V. veiksmus kartu su berniukais uogaujant miške (kad G. V. išskirstė juos grupėmis, kad jis juos vertė gerti alų, kad užmigus K. J. G. V. jį buvo užgulęs), tačiau yra ir prieštaringi bei nenuoseklūs tiek dėl jo uogavimo su vaikais datos, turėto alkoholio, atliktų veiksmų miške apimties, taip pat dėl neva K. J. sutikimu vykusio lytinės aistros tenkinimo sodyboje aplinkybių ir šio įvykio datos. Tokie nuteistojo parodymai nepaneigia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatytų jo nusikalstamų veiksmų, ir nekelia abejonių dėl jo kaltės padarius BK 150 str. 3 d. numatytą nusikaltimą.Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog K. J. susitarė su kitais vaikais apkalbėti G. V., tačiau apygardos teismo vertinimu, byloje nenustatyta jokio logika pagrįsto motyvo, dėl kurio nukentėjusieji turėtų pagrindą meluoti dėl G. V. atliktų veiksmų. Pastebėtina, jog pats nuteistasis pripažįsta ir neneigia, jog jis tenkino savo lytinę aistrą su K. J. oraliniu būdu, ir nesutinka tik su tuo, jog tai įvyko ne sodyboje, o miške, taip pat ir su tuo, kad K. J. įvykio metu buvo grasinama peiliu. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei G. V. iš tiesų savo lytinę aistrą su K. J. šio sutikimu tenkino apleistoje sodyboje (tai nukentėjusysis K. J. neigia), nukentėjusiesiems norint neteisingai apkaltinti nuteistąjį, būtų pakakę tiesiog susitarti ir pameluoti apie G. V. grasinimą K. J. sodyboje panaudoti peilį, o ne kurti daug sudėtingesnę melagingą istoriją ir išsigalvoti visiškai naują įvykio laiką (2016-07-02, kai G. V. teigia su berniukais neuogavęs), vietą (mišką, o ne sodybą), G. V. atliktus veiksmus (K. J. prirėmimą prie medžio miške, o ne jo atsisėdimą ant čiužinio apleistoje sodyboje) ir pan. Pažymėtina, jog jokios objektyvios priežasties, dėl kurios nukentėjusieji galėjo apkalbėti G. V., nenurodo ir pats nuteistasis. Nors ikiteisminio tyrimo metu G. V. iškėlė versiją, jog K. J. ir kitus nukentėjusiuosius apkalbėti jį primokė D. U., tačiau nepateikė jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl jis taip turėjo pasielgti, ir kodėl nukentėjusieji turėjo paklusti D. U. kurstymui, jei šis, kaip apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė G. V., nuolatos nukentėjusiuosius skriausdavo, ir būtent G. V. buvo jų užtarėjas ir gynėjas nuo neva agresyvaus D. U.. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog K. J. melą dėl G. V. grasinimo peiliu neva patvirtina byloje esančios trumposios žinutės, kurias G. V. gavo iš nukentėjusiojo K. J.. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu nuteistojo pateikiamu byloje esančių duomenų vertinimu. Iš 2016-08-01 apžiūros protokolu (t. 2, b. l. 5-20) apžiūrėto iš įtariamojo G. V. paimto telefono matyti, jog iš telefono numerio, kuriuo naudojosi nukentėjusysis, buvo parašyti pranešimai G. V.: „Kad pinigu nedaviai“, „Kur esi issiaiskinsam“, „Dabar 50euru“, „Prie vaiknamio pardas“, „20“, „Tai galiu atsimti pareiskima“, „Tai as ateisiu“, „Tai kai gausi pasasyk“, „Tai kai turesi pasasyk nes man daba reike nusipirkti dvirati“, „Man daba reike“, „Nes lauke zmogus“, „Tai kada padosi“, „Tai nenori kad atsimciau pareiskima“, „Kaip nori“, „3val bus“, „Tai kada pinigai“, „Tai pareiskima neatsiimsiu“, „Man reike pinigu“, „Man sende reike“, „kan tu“, „Tai kada pinigai“. Analizuojant K. J. siųstų trumpųjų žinučių turinį matyti, jog jos išsiųstos po įvykio, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, ir jose nukentėjusysis siūlo susitarti sumokėjus jam tam tikrą atlygį (20 ar 50 Eur), sumokėjus pinigus jis sakosi atsiimsiąs pareiškimą. Visų pirma pastebėtina, jog nei vienoje žinutėje K. J. nenurodo, kad jo paliudytos aplinkybės apie G. V. seksualinę prievartą grasinant peiliu buvo išgalvotos ar prasimanytos. Žinučių turinys neleidžia daryti nuteistojo siūlomos išvados, kad K. J. melavo socialinei darbuotojai ar policijos pareigūnams, nes jam nebuvo sumokėta. Šiose žinutėse apskritai neaptariamas K. J. išsakytų kaltinimų ar parodymų turinys, nediskutuojama dėl jų tikrumo ar netikrumo, iš šių žinučių galima daryti prielaidą, jog K. J. tik nurodo G. V., kad pranešė dėl to, jog jam nebuvo sumokėta, o vyriškiui sumokėjus jis gali pareiškimą atsiimti. Aplinkybė, kad nukentėjusysis asmuo, susisiekęs su kaltininku, bando gauti piniginį atlygį už patirtą prievartą, už jam nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, jokiu būdu neleidžia daryti išvados, jog pranešimas apie padarytą nusikaltimą yra melagingas ir jame nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Atvirkščiai, būtent kaltinamo asmens įsitraukimas į derybas su nukentėjusiuoju dėl pranešimo apie padarytą veiką paneigimo, kaltininko žadamas atlygis už pareiškimo atsiėmimą, tuo pačiu nekvestionuojant pranešimo teisėsaugos institucijoms turinio, neteigiant, kad pareiškime nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės (tokio turinio trumpųjų žinučių neužfiksuota nei G. V., nei K. J. telefonuose) ir nenurodant, kad nukentėjusysis meluoja ar iškreipia tiesą, rodo, kad pranešime apie padarytą nusikalstamą veiką nurodytų aplinkybių kaltinamas asmuo nelaiko nei neteisingomis, nei melagingomis. Sutiktina su apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybe, jog duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis K. J. teigė, jog po įvykio jis žinučių G. V. nerašė ir pinigų neprašė, nors iš tiesų, kaip matyti iš nukentėjusiojo telefono apžiūros protokolo, tokio pobūdžio trumposios žinutės G. V. buvo išsiųstos. Vis dėlto, ši aplinkybė, skirtingai nei teigia G. V., teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia abejoti nepilnamečio parodymuose dėl 2016-07-02 įvykio pateikiamais duomenimis apie G. V. prievartinius veiksmus tenkinant lytinę aistrą. Pažymėtina, kad nukentėjusieji nuo seksualinės prievartos asmenys (ypač nepilnamečiai) įvykio metu patiria didžiulį stresą, kuris veikia traumuojančiai ir sutrikdo jų sugebėjimą mąstyti ir veikti, taip pat objektyviai vertinti su jais atliktus veiksmus, vaikai yra linkę juos menkinti, išgyvena gėdos, nerimo, menkavertiškumo ir pažeminimo jausmus. Teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, jog byloje nagrinėjami įvykiai K. J. sukėlė laikiną psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą F43.8 (t. 1, b. l. 174-182). Akivaizdu, jog iš karto po įvykio seksualiai prievartauto berniuko kaltininkui siųstos žinutės, kuriose jis reikalauja G. V. sumokėti pinigus už nepranešimą apie įvykdytą nusikaltimą teisėsaugos institucijoms, gali būti paaiškinamos būtent tokios būsenos iššauktų traumuojančių jausmų spontanišku neigimu, nukentėjusiojo nenoru identifikuoti savęs seksualinio prievartavimo auka. Aptarti nukentėjusiojo patirti išgyvenimai gali lemti ir vėliau nepilnamečiam asmeniui kylantį norą atsiriboti nuo prievartautojo, nenorą pripažinti ir jaučiamą gėdą, jog su traumuojančias patirtis suteikusiu asmeniu buvo bendrauta ir po įvykio, o tai paaiškintų, kodėl K. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neigė bet kokių žinučių siuntimą kaltinamajam po įvykio. Kaip jau minėta, kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėti būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti pilnametystės nesulaukusio nukentėjusiojo parodymais dėl paties įvykio ir su juo atliktų veiksmų apimties.Pažymėtina, jog iš 2016-07-07 apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 198-200) apžiūrėto iš nukentėjusiojo K. J. paimto telefono matyti, jog iš telefono numerio, kuriuo naudojosi nuteistasis, buvo rašytos trumposios žinutės K. J.. Šių žinučių turinys atskleidžia, jog G. V. K. J., kaip ir kitiems nukentėjusiems 16 metų nesulaukusiems asmenims, siuntinėjo seksualinio pobūdžio SMS žinutes, siūlydamas jį pamaloninti oraliniu būdu, tokiu būdu, sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei iškreiptą lytinių santykių tarp asmenų požiūrį, atliko tvirkinamuosius veiksmus nepilnamečio K. J. atžvilgiu. Tačiau iš šių G. V. žinučių negalima daryti apelianto daromų išvadų, jog G. V. tenkino lytinę aistrą su K. J. šio 16 metų nesulaukusio asmens sutikimu, o ne panaudodamas fizinį smurtą. Pastebėtina, jog užfiksuotos tik G. V. siųstos žinutės, nėra K. J. atsakymų, todėl galima tik numanyti, ką į G. V. pasiūlymus patenkinti K. J. atrašė nukentėjusysis. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, duotų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, K. J. paaiškino, jog 2016-06-30 jis gavo iš G. V. žinutę, kurioje jis rašė „kur mes galėtume pabūti dviese k.“, į kurią jis, kiek pamena, atsakė, jog nežino, gavo ir kitų žinučių, į kurias atsakydamas daug atsišnekinėjo. Teisėjų kolegija pastebi, jog paties nuteistojo G. V. parodymai patvirtina, kad siųsdamas tokio pobūdžio žinutes, nuteistasis siekė patenkinti savo lytinę aistrą, sukelti nukentėjusiojo susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, o ta aplinkybė, jog K. J. į šias žinutes reaguodavo, atrašydavo seksualinio turinio žinutes siuntusiam nukentėjusiajam, tik patvirtina, jog nuteistasis pasiekė savo nusikalstamą tikslą – formuojant iškreiptą vaiko požiūrį į lytinius santykius tarp asmenų išprovokuoti ankstyvą susidomėjimą lytiniu gyvenimu (BK 153 str. 1 d.), tačiau tai jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis išreiškė sutikimą tenkinti G. V. lytinę aistrą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. G. nurodė, jog paklausė K. J. dėl jam rašomų G. V. žinučių, į tai nukentėjusysis atsakė, kad jis tik kvailina G. V., o tai taip pat atskleidžia, jog K. J. siųstos žinutės jokiu būdu nerodo, kad K. J. sutiko su G. V. veiksmais. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei K. J., atrašydamas į tvirkinančio pobūdžio G. V. trumpąsias žinutes, būtų fantazavęs, nurodęs (o tokių duomenų nėra), jog jis sutiktų su G. V. pasiūlymu, kad šis jį patenkintu oraliniu būdu (K. J. nurodo atsišnekinėjęs G. V. ir tikslaus žinučių turinio nepamenantis), tai taip pat nepatvirtintų, kad 2016-07-02 uogaujant miške K. J. sutiko su G. V. veiksmais ir jam nebuvo grasinama peiliu, ir nepaneigtų nukentėjusiojo K. J. nuosekliai nurodytos aplinkybės, jog trumposiomis žinutėms sudomintas lytinu gyvenimu, vėliau miške jis buvo jėga priverstas tenkinti G. V. lytinę aistrą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog visi aptarti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vientisą įrodymų grandinę, kuri neabejotinai patvirtina nuteistojo G. V. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 3 d., padarymo. Skirtingai nei teigia G. V., byloje esančių nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, sutampantys ne tik tarpusavyje, bet ir su byloje esančiais liudytojų parodymais ir rašytiniais duomenimis, ekspertizės aktu, o tai, įvertinus paties G. V. parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą, išsklaido bet kokias apelianto deklaratyviais ir nelogiškais teiginiais apie tariamą nukentėjusiųjų susimokymą keliamas abejones dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo ir G. V. kaltės padarius BK 150 str. 3 d. numatytą nusikaltimą. Byloje nėra jokių pagrįstų duomenų apie bet kokio pobūdžio nukentėjusiojo K. J. suinteresuotumą apkalbėti apeliantą, todėl apeliaciniame skunde keliamos abejonės nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų patikimumu neleidžia abejoti, jog G. V. seksualiai prievartavo nepilnametį K. J.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo G. V. kaltės padarius jam inkriminuotą BK 150 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Dėl BK 153 str. 1 d. ir 161 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo

Nors G. V. apeliacinio skunde dėstomi tik jo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal BK 150 str. 3 d. dėl seksualinio nepilnamečio prievartavimo, motyvai, tačiau skundu jis prašo jį visiškai išteisinti, taigi nesutinka ir su jo nuteisimu dėl BK 153 str. 1 d. (jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas) (4 epizodai) ir BK 161 str. 2 d. (vaiko nugirdymas).BK 153 str. yra numatyta atsakomybė tam, kas tvirkino jaunesnį nei šešiolikos metų asmenį. Tvirkinimu yra suprantami seksualinio pobūdžio veiksmai prieš tokį asmenį, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus tokio pobūdžio veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą jaunesnio nei šešiolikos metų asmens domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti, nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Visgi, nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui matyti, kad tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia ne tik demonstruojant jaunesniam nei šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant jo kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą jaunesnio nei šešiolikos metų asmens akivaizdoje, tačiau ir kitokiais – intelektualiniais veiksmais – amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą, seksualinio pobūdžio SMS žinučių rašymu, siuntimu ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-205/2013, Nr. 2K-7-87/2014). Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi. Pažymėtina, kad aptariama nusikalstama veika padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog atlieka tvirkinamuosius veiksmus jaunesnio nei šešiolikos metų asmens atžvilgiu ir nori taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-725/2007, 2K–356/2014).Skundžiamu nuosprendžiu G. V. pagal BK 153 str. 1 d. (4 epizodai) nuteistas už tai, jog jis: nepilnamečiui K. J. parašė ir išsiuntė ne mažiau kaip dvi seksualinio pobūdžio SMS žinutes, siūlydamas jį pamaloninti oraliniu būdu; nepilnamečiui A. Ž. siūlė jį pamaloninti oraliniu būdu; nepilnamečiui A. Ž. parašė ir išsiuntė ne mažiau nei dvi seksualinio pobūdžio SMS žinutes siūlydamas jį pamaloninti oraliniu būdu už tai žadėdamas jam atlygį; nepilnamečio D. J. klausė, ar šis norėtų meilės už pinigus, ir tokiais būdais, sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei iškreiptą lytinių santykių tarp asmenų požiūrį, atliko tvirkinamuosius veiksmus nepilnamečių K. J., A. Ž., A. Ž. ir D. J. atžvilgiu.Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis K. J. nurodė, kad G. V. siuntė jam seksualinio pobūdžio žinutes (t. 1, b. l. 42-44), šiuos jo parodymus patvirtina ir K. J. telefono, kuriame rastos iš G. V. telefono gautos SMS žinutės, apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 198-200). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis D. J. nurodė, kad G. V. tą patį šeštadienį kažkokiame name, kuomet buvo nuėję pauogavę ir pardavę uogas, jo paklausė „ar jis nori meilės“, į tai jis atsakė, kad nenori ir tada visi išėjo (t. 1, b. l. 78-80). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis A. Ž. nurodė, kad G. V. yra kitos pakraipos, jį traukia ant vyrų, ir kad G. V. jam tą pačią dieną rašinėjo trumpąsias žinutes ir siūlė ateiti prie jo su K. su juo pasišnekėti (t. 1, b. l. 101-103). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis A. Ž. nurodė, kad tą pačią dieną, kuomet visi buvo sugrįžę į kažkokį namą, ir kai K. J. ir A. Ž. buvo išėję ledų, o D. J. buvo nuėjęs į tualetą, G. V. priėjo prie jo ir glostydamas jam galvą paklausė, ar nenori meilės. Jis tuo metu sėdėjo ant čiužinio, padėto ant žemės. Jis atsitraukė, paklausė, ką jis daro ir liepė dingti. Tada sugrįžo D. J. ir daugiau G. V. jam nieko nedarė (t. 1, b. l. 120-121). Iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog visi keturi nukentėjusieji patvirtino, kad G. V. prieš juos atliko kaltinime nurodytus tvirkinimo veiksmus.Apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu G. V. pripažino, jog jis iš savo mobilaus ryšio telefono rašė K. J. seksualinio pobūdžio žinutes, kuriomis siūlėsi oraliniu būdu pamaloninti K. J.. Nurodė, jog seksualinio pobūdžio žinutes, kuriomis siūlėsi pamaloninti oraliniu būdu už pinigus, jis siuntė ir A. Ž.. Tačiau nurodė, jog A. Ž. jis nesiūlė jį patenkinti oraliniu būdu ir tarp jų tokios kalbos nebuvo, taip pat nurodė, jog ir D. J. jis nesiūlė meilės už pinigus ir tokiomis temomis su juo niekada nėra kalbėję (t. 1, b. l. 78-82, 91-92, 102-103). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. parodė, jog jis siuntė K. J. seksualinio pobūdžio žinutes, kuriomis siūlėsi oraliniu būdu pamaloninti K. J.. Jis taip pat pripažino, kad A. Ž. siuntė seksualinio pobūdžio žinutes, siūlydamas jį pamaloninti oraliniu būdu ir už tai žadėdamas atlygį. Be to, G. V. pripažino ir tai, kad klausė D. J., ar šis norėtų meilės už pinigus. Jis pripažįsta, kad rašė berniukams žinutes, ar jie nesutiktų pasimylėti už pinigus. Jo tikslas buvo patenkinti lytinę aistrą. Visiems kaltinime išvardintiems vaikams siuntė tokio turinio žinutes. A. Ž. nesiūlė jį pamaloninti oraliniu būdu, taip jam nekalbėjo, tik galėjo žinutę išsiųsti, siūlydamas už pinigus padaryti oralinį, t. y. oraliniu būdu pamaloninti. Jis parašydavo, kiek mokės (t. 2, b. l. 157-158). Taigi nors ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė, jog tvirkinančio pobūdžio žinutes siuntė ar tokio pobūdžio pokalbius turėjo tik su K. J. ir A. Ž., o kaltinimus dėl kitų dviejų nepilnamečių tvirkinimo (D. J. ir A. Ž.) kategoriškai neigė, tačiau pirmosios instancijos teisme visiškai pripažino ir tai, jog klausė D. J., ar šis norėtų meilės už pinigus. Be to, nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis ir nepripažino kaltinimo siūlus A. Ž. jį patenkinti oraliniu būdu ir teigė, kad tarp jų tokios kalbos nebuvo, tačiau pripažino, kad vis dėl to galėjo siųsti žinutę, siūlydamas už pinigus pamaloninti jį oraliniu būdu. Taigi iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. pripažino, jog tvirkino K. J., A. Ž. ir D. J. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau nesutiko, jog jam inkriminuotu būdu (kalbėdamasis) tvirkino ir A. Ž., teigdamas, kad jam galėjo išsiųsti tvirkinančio pobūdžio trumpąją žinutę.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pats G. V. patvirtino, kad jis K. J. ir A. Ž. rašė seksualinio pobūdžio trumpąsias žinutes, siūlydamas juos pamaloninti oraliniu būdu, bei pripažino, kad būdamas su D. J. jo klausė, ar šis norėtų meilės už pinigus, taip pat į nukentėjusiųjų K. J. ir A. Ž. ir D. J. parodymus dėl G. V. atliktų veiksmų, bei į byloje esančius rašytinius duomenis apie G. V. K. J. išsiųstas trumpąsias žinutes, konstatuoja, jog byloje esantys parodymai neginčytinai patvirtina, jog apeliantas atliko šiuose epizoduose jam inkriminuotus prieš K. J., A. Ž. ir D. J. atliktus veiksmus. Be to, nors G. V. duodamas parodymus nepripažino, kad nepilnamečiui A. Ž. siūlė jį pamaloninti oraliniu būdu, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytą nuteistojo parodymų nenuoseklumą (ikiteisminio tyrimo metu G. V. neigė seksualinio pobūdžio temomis gyvai ar trumposiomis žinutėmis bendravęs su D. J. ir A. Ž., o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau pripažino, kad D. J. klausė ar šis norėtų meilės už pinigus, ir galėjo seksualinio pobūdžio žinutes siųsti ir A. Ž.), į tai, jog nuteistasis iš esmės pripažino galėjęs komunikuoti su A. Ž. seksualinio pobūdžio temomis (tik nurodė, jog tai galėjo daryti ne bendraujant gyvai, o trumposiomis žinutėmis), į tai, jog byloje nenustatyta jokių duomenų, kad A. Ž. būtų suinteresuotas apkalbėti G. V. ir duoti melagingus parodymus, bei į tai, jog tokie G. V. veiksmai yra analogiški jo veiksmams su kitais nukentėjusiaisiais, konstatuoja, jog byloje esantys parodymai neginčytinai patvirtina, jog apeliantas atliko ir jam inkriminuotus prieš A. Ž. nukreiptus veiksmus. Šiame kontekste pastebėtina, jog ne bet koks bendravimas (šnekantis gyvai ar telekomunikacijų priemonėmis) su 16 metų nesulaukusiu asmeniu gali būti laikomas jo tvirkinimu. Kaip minėta, pokalbių turinys turi būti nukreiptas į siekį sukelti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi. Tokie veiksmai turi būti atliekami veikiant tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, jog savo veiksmais ar kalbomis sukels 16 metų nesulaukusio asmens lytinį susijaudinimą, susidomėjimą lytiniu gyvenimu, ir to siekti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Analizuojant G. V. pokalbių su 16 metų nesulaukusiais nukentėjusiaisiais pokalbių ir žinučių turinį, matyti, jog tokiais pokalbiais ar susirašinėjimu be jokios abejonės gali būti sukeliamas šių asmenų per ankstyvas susidomėjimas lytinėmis funkcijomis bei iškreiptas lytinių santykių tarp asmenų požiūris. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog po G. V. veiksmų jie susidomėjo lytiniu gyvenimu, pradėjo vertinti savo lytiškumą, santykius tarp lyčių, svarstyti G. V. lytinę orientaciją. Nukentėjusysis A. Ž. nurodė, kad G. V. su juo taip elgėsi, nes yra „pyderas“, tai reiškia, kad yra iškrypęs, o jo žodžius „pamaloninti“ suprato kaip siūlymą, kad G. V. jam „pačiulptų” (t. 1, b. l. 120-121). Nukentėjusysis A. Ž. nurodė, kad nuteistasis visą laiką K. J. vadino „mano vaikas“, nes G. V. yra ne tų pakraipų, jį traukia ant vyrų, jam G. V. rašinėjo jį pamalonins, kad jam tai patiks ir kitokias nesąmones, po to iš draugų sužinojo, ką reiškia žodis „pamaloninti“ (t. 1, b. l. 101-103). Nukentėjusysis D. J. nurodė, kad K. J. siųstos žinutės buvo apie „gėjišką meilę“, kai jam G. V. siūlė atlikti reikaliuką, jis galvojo, kad jis durnas, suprato, kad jis yra gėjus, nes daro tokius dalykus ir lenda prie vyrų (t. 1, b. l. 78-79-121). Nukentėjusysis K. J. nurodė, kad G. V. elgėsi kaip „pydaras“, ne kaip vyras, kad dėl jo siunčiamų žinučių jis pradėjo su juo susirašinėti apie pamaloninimą (t. 1, b. l. 34-36, 42-44; t. 2, b. l. 179-180). Nuteistojo G. V. veiksmų ir nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymų, apie tai, kaip jie suvokė G. V. pokalbius (šnekantis gyvai ir siunčiant trumpąsias žinutes) analizė atskleidžia, jog tiek G. V. pokalbiai su D. J. ir A. Ž., tiek jo K. J. ir A. Ž. išsiųstos žinutės sukėlė šių 16 metų nesulaukusių asmenų per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei iškreiptą lytinių santykių tarp asmenų požiūrį, jog atlikdamas šiuos veiksmus G. V. būtent to ir siekė (veikė tiesiogine tyčia), todėl konstatuotina, jog G. V. atliko tvirkinamuosius veiksmus nepilnamečių K. J., A. Ž., A. Ž. ir D. J. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo G. V. kaltės padarius jam inkriminuotas BK 153 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo. Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas, kuriame nepateikiama jokių argumentų dėl jo nuteisimo už šias veikas, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.Skundžiamu nuosprendžiu G. V. prašo jį išteisinti ir dėl BK 161 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, t. y dėl to, kad jis 2016 m. liepos 2 d., žinodamas, jog K. J. yra vaikas, įkalbėjo jį gerti svaigiuosius gėrimus – alų, dėl to K. J. juos vartojo ir apsvaigo, tokiu būdu nugirdė nepilnametį K. J.. Pagal BK 161 str. 2 d. atsako tas, kas nugirdė vaiką. Šiame straipsnyje vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Vaiko nugirdymą sudaro tokie suaugusio asmens veiksmai, kuriais vaikas skatinamas gerti alkoholinius gėrimus ir dėl to jis pasigeria. Būtina nustatyti, kad vaikas svaigiuosius gėrimus gėrė dėl to, kad buvo skatinamas ar verčiamas tai daryti, ir vartodamas svaigiuosius gėrimus apsvaigo. Nugirdytas vaikas gali būti anksčiau to niekada nedaręs arba vartojęs alkoholį ir anksčiau. Nugirdymas yra vienkartinis veiksmas, todėl nusikaltimas laikomas užbaigtu tada, kada vaikas vieną kartą pasigėrė (apsvaigo). Nurodytas veiksmas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia reiškia tai, kad kaltininkas suvokia, jog skatina gerti alkoholinius gėrimus vaiką, numato, kad vaikas gali pasigerti, ir tokių padarinių nori, todėl būtina nustatyti, ar suaugęs asmuo suvokė, kad jo skatinamas gerti alkoholinius gėrimus asmuo yra vaikas. Jei asmuo nesuvokė nukentėjusiojo nepilnametytės požymio, tačiau pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiojo fizinius duomenis ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai suvokti, tokiu atveju šis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas. Nustačius, kad asmuo turėjo pagrindo apsirikti dėl asmens amžiaus, kad ne dėl savo kaltės nesuvokė nukentėjusiosios nepilnametystės ar mažametystės požymio, šis požymis jam negali būti inkriminuotas, toks asmuo atsakomybėn pagal BK 161 str. 2 d. netraukiamas. Tarp sąmoningų kaltininko veiksmų ir vaiko nugirdymo (apsvaigimo) turi būti priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad be sąmoningų kaltinamojo veiksmų vaikas nebūtų buvęs nugirdytas (apsvaigęs).Nukentėjusysis K. J., apklausimas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog G. V. eidamas į mišką turėjo su savimi alaus, jį gėrė miške, o po to, kai jį seksualiai prievartavo, siūlė gerti ir K. J., tačiau jis nesutiko. Po to G. V. pagrasino, kad jei jis negers, tai jis tikrai nupjaus jam galvą. Dar kiek pauogavęs, K. J. užsimanė miego ir G. V. pasakęs, kad eina pamiegoti, nuėjo ir atsigulė ant žolės pamiegoti (1 t., b. l. 34-36, 42-44). Šiuos savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, K. J. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad po to, kai G. V. jį prievartavo, nuteistasis gėrė alų. Jį prigirdė G. V.. G. V. turėjo alaus, pasiūlė jam gerti, vertė gerti, sakė, kad geri, o neišeisi iš miško, jeigu negersi. Jis išsigando, todėl ir gėrė, nes galvojo, kad jį gali papjauti (t. 2, b. l. 179-180, 183). Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina kitų kartu uogavusių nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusysis D. J., apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog G. V., 2016-07-02 atėjus į mišką, jiems siūlė išgerti alaus, tačiau jie visi tik prie lūpų pridėjo ir negėrė alaus. Kai jie grįžo, alaus buvo daug išgerta, K. J. buvo nuėjęs miegoti, nes turbūt gėrė daugiau alaus (t. 1, b. l. 78-80). Nukentėjusysis A. Ž. apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog G. V. 2016-07-02 turėjo su savimi alaus, atrodo, du „bambalius“. G. V. jiems siūlė gerti alaus, jis alaus tik prie lūpų prilietė, bet negėrė (t. 1, b. l. 101-103). Nukentėjusysis A. Ž. apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog miške 2016-07-02 G. V. gėrė alų, siūlė ir jiems gerti, bet jie nenorėjo, todėl alaus negėrė (t. 1, b. l. 120-121). Aptarti kitų kartu su K. J. uogavusių nukentėjusiųjų parodymai atskleidžia, kad nuteistasis G. V. 2016-07-02 atsinešė alaus į mišką, kad siūlė jo gerti vaikams, kad jie jo negėrė, o grįžę pamatė miegantį K. J., ir tokiu būdu iš dalies patvirtina K. J. nurodomas aplinkybes, jog jam likus dviese su G. V., jis buvo prievarta girdomas alumi. Nors nuteistasis nei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje nesutiko, jog jis vertė gerti K. J., nuteistojo parodymų analizė atskleidžia, jog jis, kalbėdamas apie 2016-07-02 jo turėtą alkoholį ir jo girdymą K. J. yra nenuoseklus, o jo dėstomos aplinkybės – prieštaringos. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu G. V. nurodė, kad kai 2016-07-02 su vaikais ėjo uogauti, jis buvo pasiėmęs keturis litrinius butelius alaus, alų gėrė jis ir vaikai. Jis pats alaus gėrė nedaug, visą alų išgėrė vaikai. Vaikams jis sakė, kad jie negertų, kaip jie grįš į namus, o jie jam atsakė, kad viskas gerai ir jie moka apgauti auklėtojas ir prie jų nekvėpuoja. Jis vaikų vartoti alkoholinius gėrimus nevertė ir jie jį gėrė savo noru. Miške K. J. pats per daug išgėrė, todėl jis pasakė, kad eina pamiegoti. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. jau nurodė, kad 2016-07-02 alaus nepirko ir nei vieno iš vaikų juo negirdė, ir apskritai šią dieną K. J. jis net nebuvo sutikęs. Taigi ikiteisminio tyrimo metu teigęs, jog 2016-07-02 jis ėjo su vaikais uogauti, su savimi nešėsi alaus, davė jį gerti K. J., kuris padauginęs alaus užmigo, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. jau nurodė, kad 2016-07-02 jis net nebuvo sutikęs K. J., ir tą dieną alkoholio nepirko. Apygardos teismo vertinimu, šie nenuoseklūs nuteistojo parodymai neleidžia abejoti nukentėjusiojo K. J. parodymais, jog jį G. V. 2016-07-02 vertė gerti alų, ir K. J. parodymus patvirtinančiais kitų nukentėjusiųjų parodymais, kad jiems atėjus prie atskirai uogavusių G. V. ir K. J., buvo išgerta daug alaus, ir jie matė miegantį K. J.. Remdamasi tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegija konstatuoja jog byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie neginčytinai patvirtina, kad G. V. 2016 m. liepos 2 d., apie 10-11 val., miške, esančiame 2 km nuo (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad K. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra vaikas, įkalbėjo jį gerti svaigiuosius gėrimus – alų, dėl to K. J. juos vartojo ir apsvaigo, tokiu būdu nugirdė nepilnametį K. J.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo G. V. kaltės padarius jam inkriminuotą BK 161 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo. Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas, kuriame nepateikiama jokių argumentų dėl jo nuteisimo už vaiko nugirdymą, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo G. V. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 153 str. 1 d., BK 150 str. 3 d. ir 161 str. 2 d., jo kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas G. V. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Aptarti įrodymai paneigia apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, neva apeliantas nusikalstamų veikų nepadarė, ir įrodo G. V. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 str. 1 d., BK 150 str. 3 d. ir 161 str. 2 d. Taigi naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas L. P.