Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia ir vykdomojo rašto panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodo, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas Bankui 2003-01-13 išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-709-01/2002. Bankas vykdomąjį raštą pateikė vykdymui antstolei V. Š. 2004 metų kovo mėnesį. Antstolė V. Š. užvedė vykdomąją bylą. Tarp Banko ir ieškovo 2006-06-29 buvo pasirašyta Skolos grąžinimo sutartis (toliau – Skolos grąžinimo sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo šioje sutartyje nustatytais terminais grąžinti Bankui skolą, priteistą Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pasirašyta Skolos grąžinimo sutartis, Bankas 2006-09-06 raštu kreipėsi į antstolę V. Š. su prašymu sustabdyti laikinai vykdymo veiksmus (CPK 627 str. 1 d.) iki atskiro Banko pranešimo. Ieškovas nesilaikė Skolos grąžinimo sutartyje nustatytų sąlygų – nepadengė visos skolos. Bankas 2015-08-27 raštu paprašė antstolės V. Š. atnaujinti vykdomąją bylą. Antstolė vykdomąją bylą atnaujino. Kaip matyti iš pateikiamos Banko pažymos, ieškovas nuo Skolos grąžinimo sutarties pasirašymo dienos iki 2015-08-25, t. y. Banko kreipimosi į antstolę dienos, yra sumokėjęs tik 295,64 JAV dolerių. Ieškovas 2015-11-27 raštu pripažino, kad turi įsiskolinimą Bankui. Ieškovas įsiskolinimo nėra padengęs, todėl antstolė toliau vykdo skolos išieškojimą pagal vykdomąjį raštą. Ieškovo reikalavimas pripažinti prievoles pagal Skolos grąžinimo sutartį pasibaigusiomis yra nepagrįstas. Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad skola pagal Skolos grąžinimo sutartį yra grąžinta, todėl prievolės laikytinos tinkamai įvykdytomis. Iš ieškovo 2015-11-27 rašto turinio matyti, jog jis pats pripažįsta, kad yra skolingas Bankui. Kaip minėta, išieškojimas vykdomas vykdomojo rašto pagrindu, kuris išduotas Šiaulių rajono apylinkės teismo. Skolos grąžinimo sutartis buvo sudaryta tuo tikslu, kad ieškovas geranoriškai sumokės teismo priteistą likusią neišieškotą skolą šioje sutartyje nustatytais terminais, t. y. tarp išieškotojo (Banko) ir skolininko (ieškovo) buvo pasiektas susitarimas, leidžiantis ieškovui padengti skolą dalimis. Kadangi Skolos grąžinimo sutartyje nustatytas terminais skola nebuvo grąžinta, t. y. ieškovas gera valia neįvykdė šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Bankas kreipėsi į antstolę, jog skolos išieškojimas toliau būtų tęsiamas pagal vykdomąjį raštą. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, kad skola pagal Skolos grąžinimo sutartį būtų sumokėta. Vien aplinkybė, jog Bankas ilgą laiką nesikreipė dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo, savaime nepatvirtina fakto, jog ieškovas skolą padengė. Ieškovo teiginiai apie skolos padengimą nepašalina jo pareigos pateikti teismui savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip nurodo ir pats ieškovas, prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma (CK 6.123 str. 1 d.). Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė įvykdoma tinkamai, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan. Skolos grąžinimo sutarties 2.1. punkte nustatyta, kad ieškovas įsipareigoja sumokėti Skolos grąžinimo sutartyje nustatytais terminais atitinkamas skolos dalis į Banko sąskaitą Nr. LT074010049500098679, t. y. šalys susitarė dėl konkretaus ieškovo piniginės prievolės įvykdymo būdo – sumokėti į nurodytą sąskaitą. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi būtent ieškovui, teigiančiam, kad prievolė baigėsi įvykdymu (CK 6.123 str.), nagrinėjamoje byloje teko pareiga įrodyti šį ieškinio pagrindą, t. y. kad jis tinkamai įvykdė prievolę – grąžino visą skolą. Kaip minėta, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tinkamą prievolės įvykdymą (9 922,02 JAV dolerių sumokėjimą), todėl ieškovo teiginys, jog prievolė buvo tinkamai įvykdyta yra nepagrįstas. Be to, Banko nuomone, klausimas dėl skolos padengimo turi būti sprendžiamas laikantis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, o ne ieškininės teisenos tvarka. Iš ieškinio turinio nėra aišku apie kokį naikinamąjį terminą kalba ieškovas, todėl Bankas negali atsikirsti į šį argumentą. Bankas nėra ir nebuvo atleidęs ieškovo nuo prievolės padengti skolą. Kai kreditorius skolininką atleidžia nuo visos neįvykdytos prievolės arba prievolės neįvykdytos dalies įvykdymo, tai prievolė baigiasi ne įvykdymu (CK 6.123 str.), o skolininko atleidimu nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 str.). Prievolei pasibaigti šiuo pagrindu, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą pakanka vien kreditoriaus valios, išskyrus atleidimo nuo prievolės vykdymo už atlyginimą atvejį. CK 6.129 str. nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis. Bet kuriuo atveju atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai. Preziumuojama, kad kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės įvykdymo, jeigu kreditorius savanoriškai grąžina skolininkui skolos dokumentą ir nėra kitokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad skolos dokumentas buvo grąžintas skolininkui, kai šis įvykdė prievolę. Bankas neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog Bankas atleido ieškovą nuo prievolių įvykdymo, t. y. Bankas nėra aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškęs savo valios atleisti ieškovą nuo prievolės grąžinti skolą. Be to, Skolos grąžinimo sutarties 3.5. punkte nustatyta, kad šios sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar sutartis papildoma tik šalims raštiškai susitarus. Tai reiškia, kad, jeigu Bankas būtų atleidęs ieškovą nuo prievolių vykdymo – turėjo būti pasirašomas rašytinis susitarimas. Toks susitarimas nebuvo pasirašytas. Jau vien aplinkybė, kad Bankas nebuvo atsiėmęs iš antstolės vykdomojo rašto parodo, jog Bankas neketino ir neketina atleisti ieškovo nuo prievolės sumokėti skolą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas neįrodė, jog Bankas atleido jį nuo prievolės (CPK 178 str., CK 6.129 str.). Ieškovas nepagrįstai teigia, kad vykdomoji byla buvo nutraukta ir antstolė privalėjo atsisakyti atnaujinti vykdymo veiksmus bei nesąžiningai nutyli bylai reikšmingas aplinkybes. Klausimas dėl vykdomojo rašto panaikinimo yra vykdymo proceso dalykas, todėl turi būti nagrinėjamas pagal vykdymo procesą reglamentuojančias normas, o ne ieškininės teisenos tvarka. Todėl byla dalyje dėl vykdomojo rašto panaikinimo turi būti nutraukta. Bankas taip pat pasisako dėl vykdomojo rašto vykdymo teisėtumo. Ieškovas prašo pripažinti prievoles pagal Skolos grąžinimo sutartį pasibaigusiomis ir tuo pagrindu panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-709-01/2002. Pažymi, kad vykdomasis raštas buvo išduotas Šiaulių rajono apylinkės teismui 2002-12-20 išnagrinėjus civilinė bylą Nr. 2-709-01/2002 pagal Banko (tuometis pavadinimas Lietuvos žemės ūkio bankas) ieškinį atsakovams A. Š. ir R. Š. dėl paskolos, palūkanų, delspinigių ir vykdymo išlaidų priteisimo, o ne Skolos grąžinimo sutarties pagrindu. CPK 586 str. numato, kad antstolio vykdymo veiksmų pagrindas yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vykdomasis dokumentas išduotas galiojant 2002-02-28 redakcijos CPK, kurio 606 straipsnio 2 dalis nustatė, jog vykdomieji dokumentai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per dešimt metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Bankas 2003-01-13 išduotą vykdomąjį dokumentą pateikė vykdymui 2004 metais. CPK 607 str. 1 d. nustato, jog „Senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas pateikiant šį dokumentą vykdyti, jeigu ko kita nenustato įstatymai. Senaties terminas nutraukiamas taip pat tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo sprendimą“. Taigi, senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti nutrūko 2004 metais, kada šį vykdomąjį dokumentą Bankas pateikė vykdyti antstolei. Bankas 2006-09-06 raštu, remdamasis CPK 627 str. 1 d., paprašė antstolės laikinai iki atskiro pranešimo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, nes skolininkui buvo suteikta galimybė padengti skolą dalimis. Pagal CPK 625 str. 1 d. CPK nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu antstolis savo patvarkymu gali vykdymo veiksmus atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Vykdomosios bylos sustabdymas pagal diskrecijos teisės suteikimą antstoliui spręsti sustabdymo reikalingumą skirstomas į dvi rūšis: privalomąjį (CPK 626 str.) ir fakultatyvųjį (CPK 627 str.). CPK 626 ir 627 straipsniuose išvardyti skirtingi pagrindai sustabdyti vykdomąją bylą. Konstatavus CPK 626 str. įtvirtintus vykdomosios bylos sustabdymo pagrindus, antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, o CPK 627 str. nurodyti pagrindai ne įpareigoja, bet suteikia teisę sustabdyti vykdomąją bylą. Antstolė, gavusi Banko 2015-08-27 prašymą dėl vykdomosios bylos atnaujinimo (Bankas paprašė atnaujinti bylą, nes ieškovas skolos nepadengė), vykdomąją bylą atnaujino. CPK 628 str. 2 d. nustato, kad vykdomoji byla atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba antstolio iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, antstolė pagrįstai atnaujino vykdomąją bylą. Taigi vykdomoji byla buvo atnaujinta, o ne užvesta, kaip ieškinyje teigia ieškovas. Pažymi, kad ieškovas buvo pateikęs skundą dėl antstolės V. Š. veiksmų, kuriuo reikalavo nutraukti vykdomąją bylą, teigdamas, jog vykdomoji byla buvo nutraukta, o Bankas yra praleidęs 5 metų senaties terminą pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Šiaulių apylinkės teismas 2016-02-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-941-1003/2016 ieškovo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Šiaulių apygardos teismas 2016-04-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-392-856/2016 pirmosios instancijos teismo 2016-02-10 nutartį paliko nepakeistą. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyti nagrinėjamai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai dėl vykdomojo dokumento vykdymo teisėtumo, kurių ieškovas šioje byloje neturi teisės kvestionuoti (CPK 182 str. 2 p.). Įsiteisėjusios teismų 2016-02-10 ir 2016-04-25 nutartys yra privalomai vykdytinos, o byloje dalyvavę asmenys neturi teisės kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Šiuo konkrečiu atveju ieškovas nesąžiningai ieškinyje minėtas reikšmingas faktines aplinkybes nutylėjo. Banko manymu, ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jam turi būti paskirta bauda, remiantis CPK 95 straipsniu. Šiuo atveju ieškovas pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį. Ieškovas ieškinyje nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis apie skolos padengimą, kvestionuoja klausimus, kurie buvo išspręsti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, reiškia reikalavimą, kuris nenagrinėtinas ieškininės teisenos tvarka. Vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Nesilaikanti šių reikalavimų šalis gali patirti pasekmes, numatytas CPK 95 str. 1 d. Šioje normoje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (skundo) pareiškimas ir 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Piktnaudžiavimas procesu daro žalą jame dalyvaujantiems asmenims, nes ginimuisi nuo nepagrįsto reikalavimo jie priversti eikvoti savo lėšas, laiką, patiria neigiamų emocijų. Neužkirtus kelio galimybei teismo procesą naudoti nesąžiningai, priešingai jo tikslams, mažėja pasitikėjimas teismais. Teismas ex officio (lot. – savo iniciatyva) privalo užtikrinti viešojo intereso apsaugą šiuo aspektu, panaudodamas visas jam suteiktas teises. Teismas privalo užkirsti kelią piktnaudžiauti procesu ne tik nagrinėjant bylą bet ir ją išnagrinėjus bei nustačius, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar skundą – taikyti įstatyme nustatytas sankcijas, prevenciškai užkertant kelią nepagrįstam kreipimuisi į teismą ateityje. Atsižvelgiant į tai, ieškovui skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – už aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Teismo prašo priteisti iš ieškovo. Banko bylinėjimosi išlaidas – 1 694,00 EUR, kurias patvirtina 2016-12-05 mokėjimo pavedimas Nr. APM4062601.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus bei aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Atsakovo atstovo paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas A. Š. ir atsakovas AB DNB bankas (tuo metu - AB Lietuvos žemės ūkio bankas) 1996 m. sudarė kredito sutartį, kuria ieškovui buvo suteiktas 14 000 JAV dolerių kreditas. A. Š. tinkamai nevykdant sutarties, atsakovas ją nutraukė ir, Šiaulių rajono apylinkės teismui 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-709-01/2002 priteisus iš ieškovo 15 621,83 JAV dolerių atsakovo naudai bei 2003 m. sausio 13 d. išdavus vykdomąjį raštą, pastarasis 2004 metų kovo mėnesį kreipėsi į antstolę V. Š., kuri užvedė vykdomąją bylą Nr. 0071/04/00830, bei pradėjo skolos išieškojimą. Ieškovas su atsakovu 2006 m. birželio 29 d. sudarė Skolos grąžinimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo sutartyje numatyta tvarka padengti minėtą įsiskolinimą atsakovui. Bylos duomenimis, atsakovas 2006 m. rugsėjo 6 d. raštu kreipėsi į antstolę V. Š. su prašymu laikinai sustabdyti vykdymo veiksmus CPK 627 straipsnio 1 dalies pagrindu – iki atskiro pranešimo. Iš teismui atsakovo pateiktos pažymos matyti, kad pagal šalių pasirašytą 2006 m. birželio 29 d. Skolos grąžinimo sutartį, ieškovas atsakovui sumokėjo: 2006-07-10 – 111,05 USD, 2006-07-21 – 35,45 USD, 2006-08-09 – 111,49 USD, 2006-08-10 – 6,48 USD, 2006-09-18 – 110,51 USD. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. vėliau nebesilaikė minėtos Skolos grąžinimo sutarties sąlygų, t. y. – nebemokėjo, atsakovas 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštu kreipėsi į antstolę su prašymu atnaujinti vykdomąją bylą. Antstolė vykdomąją bylą atnaujino. Kaip matyti iš pateiktos atsakovo pažymos, ieškovas nuo Skolos grąžinimo sutarties pasirašymo dienos iki atsakovo kreipimosi į antstolę dėl vykdomosios bylos atnaujinimo dienos (2015 m. rugpjūčio 27 d.) buvo sumokėjęs 295,64 JAV dolerių. Ieškovas 2015 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti jam galimybę sumokėti skolą, bei, sumažinus palūkanų dydį iki bendros 5 000 JAV dolerių sumos, per dešimt dienų nuo sprendimo priėmimo, t. y. – tuo pripažino, kad turi įsiskolinimą atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas įsiskolinimo nepadengė, antstolė toliau vykdo skolos išieškojimą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad A. Š. vykdomojoje byloje Nr. 0071/04/00830 2015 m. gruodžio 21 d. pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, kurį, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. išnagrinėjęs – nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2YT-941-1003/2016 (teisminio proceso Nr. 2-70-3-10382-2015-4), atmetė. Šią nutartį ieškovas apskundė, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-392-856/2016 Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį paliko nepakeistą. Minėtose bylose, ieškovas prašė teismo nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0071/04/00830 išieškotojui AB DNB bankui praleidus įstatymų nustatytą išieškojimo senaties terminą. Skunde nurodė, kad antstolė V. Š. pradėjo vykdomuosius veiksmus byloje Nr. 0071/04/00830 pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-709-01 dėl 12 803,64 Eur skolos išieškojimo iš skolininko A. Š. išieškotojui AB DNB bankui. 2006 m. išieškotojui pateikus prašymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo, antstolė vykdomąją bylą Nr. 0071/04/00830 ne sustabdė, o nutraukė. 2015 m. atnaujinusi vykdomąją bylą pagal iš naujo pateiktą vykdomąjį dokumentą vykdyti antstolė praleido CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytą penkerių metų senaties terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti, todėl negalėjo toliau tęsti vykdymo veiksmų. Pažymėjo, kad vykdomoji byla buvo ne sustabdyta, o nutraukta, kadangi areštas nekilnojamam turtui taikytas tik antrą kartą pateikus vykdyti vykdomąjį dokumentą. Nagrinėdamas ieškovo atskirąjį skundą, Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad „Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-709-01/2002 iš pareiškėjo A. Š. išieškotojui akcinei bendrovei (toliau –AB) DNB bankas (tuomet AB Lietuvos žemės ūkio bankas) priteista 12 803,64 Eur skola (tuomet 11 004,83 JAV dolerių paskola, 4 617 JAV dolerių palūkanų ir 467,28 Lt vykdymo išlaidų) (v. b. 2–3 b. l.). 2004-03-25 išieškotojas AB DNB bankas vykdomąjį raštą pateikė vykdyti antstolės V. Š. kontorai (v. b. 1 b. l.). 2004 m. balandžio 5 d. turto arešto aktu areštuotas miško ūkio paskirties 12,73 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausęs A. Š. (v. b. 7–10 b. l.). 2004-04-07 Turto arešto aktas įregistruotas Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriuje (v. b. 12–13 b. l.). 2005-04-29 pareiškėjas A. Š. antstolei V. Š. pateikė prašymą areštuotą žemės sklypą parduoti jo pasiūlytam pirkėjui A. A.. 2005-05-02 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu žemės sklypas už 22 000 Lt sumą parduotas A. A. (v. b. 22, 27 b. l.). Išieškotojas AB DNB bankas 2006-09-06 raštu kreipėsi į antstolę V. Š., prašydamas laikinai iki atskiro banko pranešimo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje (v. b. 47 b. l.). Antstolė V. Š. 2006-09-06 Patvarkymu sustabdyti vykdomąją bylą tenkino išieškotojo prašymą ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 627 straipsnio 1 dalimi, vykdomąją bylą sustabdė iki atskiro antstolės patvarkymo (v. b. 48 b. l.). Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad apie vykdomosios bylos sustabdymą jam nebuvo žinoma, nes nebuvo gavęs antstolės 2006-09-06 Patvarkymo dėl vykdomosios bylos sustabdymo. Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad antstolės V. Š. 2006-09-06 Patvarkymas sustabdyti vykdomąją bylą skolininkui A. Š. buvo išsiųstas (v. b. 48 b. l.). Teikdamas skundą dėl antstolio veiksmų, pareiškėjas teismui pateikė AB DNB bankas 2006-09-06 raštą, kuriuo išieškotojas kreipėsi į antstolę, prašydamas sustabdyti vykdomąją bylą. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma apie vykdomosios bylos sustabdymą. Netgi negavus antstolės V. Š. 2006-09-06 Patvarkymo dėl vykdomosios bylos sustabdymo, pareiškėjas turėjo teisę susipažinti su vykdomosios bylos medžiaga, gauti pažymas apie vykdymo eigą, t. y. sužinoti apie vykdomosios bylos sustabdymą (5 b. l.).“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir to neginčija šioje byloje nė viena iš ginčo šalių (CPK 187 straipsnis), kad ieškovas ir atsakovas 2006 m. birželio 29 d. sudarė Skolos grąžinimo sutartį, kuria ieškovas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais įsipareigojo grąžinti skolą dalimis atsakovui, tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar pasibaigė ieškovo prievolė atsakovui įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) bei, ar atsakovas, ieškovo teigimu, 10 metų nesikreipdamas į jį, nereikalaudamas ir neatlikdamas jokių veiksmų, nukreiptų prieš jį, savo neveikimu aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad ieškovo ir atsakovo jokios prievolės nesieja, t. y., kad ieškovas nėra skolingas atsakovui. Ieškovo teigimu, atsakovas nepagrįstai ir nesąžiningai kreipėsi į antstolę dėl vykdomosios bylos atnaujinimo, nes yra praleistas 5 metų senaties terminas vykdomajam raštui pateikti.

Pirma – vienas iš paskolos gavėjo prievolių pagal paskolos sutartį pasibaigimo būdų yra pareigos grąžinti paskolos dalyką įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). CK 6.873 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). CK 6.65 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Pažymėtina, kad ieškovas aplinkybei, kad jis tinkamai įvykdė pareigą grąžinti paskolą byloje, patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Ir, priešingai, nei teigia ieškovas, teismas, vertindamas šioje byloje esančius įrodymus, be kita ko ir jo paties 2015 m. lapkričio 27 d. raštą, kuriuo jis skolą atsakovui pripažįsta, bei aukščiau paminėtose bylose, nagrinėjant ieškovo skundą dėl antstolio veiksmų, nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, jog ieškovas nėra visiškai atsiskaitęs su atsakovu, ir konstatuoja, kad jo prievolė atsakovui pagal Skolos grąžinimo sutartį nėra pasibaigusi. Ieškovas į bylą nepateikė jokio rašytinio įrodymo, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas bei atsakovo patvirtintas, kaip to yra reikalaujama CK 6.65 straipsnyje, prievolės grąžinti paskolintas lėšas įvykdymas. Šios aplinkybės ieškovas neįrodinėjo ir kitais argumentais ar faktiniais duomenimis apie prievolės grąžinti lėšas įvykdymą. Tuo tarpu, kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas iki šiol nėra grąžinęs visos skolos atsakovui (176-185 straipsniai).

Antra, kaip minėta aukščiau, Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartyje konstatavo, jog išieškotojas AB DNB bankas 2006 m. rugsėjo 6 d. raštu kreipėsi į antstolę V. Š., prašydamas laikinai iki atskiro banko pranešimo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje ir jog antstolė V. Š. 2006 m. rugsėjo 6 d. Patvarkymu sustabdyti vykdomąją bylą tenkino išieškotojo prašymą bei, vadovaudamasi CPK 627 straipsnio 1 dalimi, vykdomąją bylą sustabdė iki atskiro antstolės patvarkymo. Teismas taip pat konstatavo, kad „vykdomoji byla pagal išieškotojo AB DNB bankas reikalavimą skolininkui A. Š. nebuvo nutraukta. CPK 628 straipsnio 2 dalis numato, kad vykdomoji byla atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba antstolio iniciatyva. Antstolė V. Š., 2015 m. rugpjūčio 28 d. gavusi išieškotojo AB DNB bankas prašymą, pagrįstai atnaujino vykdomąją bylą (v. b. 64 b. l.). Nustačius, kad vykdomoji byla nebuvo nutraukta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog klausimas dėl vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti praleidus įstatyme nustatytą terminą yra nenagrinėtinas, todėl vykdomoji byla šiuo pagrindu negali būti nutraukta.“.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytą aukščiau, konstatuotina, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo teigti, jog atsakovas nepagrįstai ir nesąžiningai, praleidęs senaties terminą, kreipėsi į antstolę dėl vykdomosios bylos atnaujinimo, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti prievoles pagal Skolos grąžinimo sutartį pasibaigusiomis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje taip pat yra kilęs vykdomo rašto panaikinimo klausimas, ieškovo teigimu – pasibaigus jo (skolininko) prievolei atsakovo (išieškotojo) atžvilgiu, dėl kurios jis buvo išduotas. Ieškovas, vadovaudamasis CPK 629 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-709-01/2002. Pažymėtina, kad pagal CPK VI dalyje nustatytas taisykles vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. CPK 646 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įsiteisėjus vykdytinam sprendimui, išieškotojo rašytiniu prašymu, pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą (CPK 587 straipsnis), jeigu nėra pasibaigęs CPK 606 straipsnyje nustatytas vykdomojo rašto pateikimo vykdyti senaties terminas (ir jei šis terminas nebuvo atnaujintas CPK 608 straipsnio nustatyta tvarka; CPK 646 straipsnio 6 dalis). Iš ieškovo prašymo matyti, kad jis siekia vykdomosios bylos užbaigimo vykdomosios bylos nutraukimu, panaikinant vykdomąjį dokumentą (CPK 632 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 629 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog, neatsižvelgiant į tai, kad CPK nereglamentuoja vykdomųjų dokumentų panaikinimo, ši procedūra gali būti taikoma tais atvejais, kai vykdytinas dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, pavyzdžiui, teismo įsakymas, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009). Tokiu atveju teismas, priimdamas nutartį dėl vykdytino dokumento panaikinimo, vykdymo proceso prasme nusprendžia ir dėl vykdomojo dokumento panaikinimo. Teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto panaikinimas vykdymo procese yra negalimas. Net ir panaikinus teismo sprendimą, kurio įvykdymui yra išduotas vykdomasis raštas, vykdomųjų raštų panaikinimui netaikoma jokia speciali jų panaikinimo procedūra, kadangi jie savaime netenka galios. Tokiu atveju antstolis privalo nutraukti vykdomąją bylą ir taikyti CPK 629 straipsnio 2 dalyje numatytas teisines pasekmes – panaikinti visas vykdymo priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei į tai, kad šioje byloje nustatyta, jog ieškovas neįrodė, kad jo prievolė pagal Skolos grąžinimo sutartį yra pasibaigusi atsakovui, nėra jokio pagrindo tenkinti jo reikalavimo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-709-01/2002.

Atsakovas AB DNB bankas prašo paskirti ieškovui A. Š. 5 792,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. iš šios baudos skiriant atsakovui AB DNB bankui. Teismo nuobaudos, kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas CPK 103 straipsnyje, gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenims, jų atstovams ir kitiems proceso dalyviams tuo atveju, kai pastarieji asmenys netinkamai vykdo savo procesines pareigas ar piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Baudą, kaip vieną iš teismo nuobaudų rūšių, teismas gali skirti tik CPK numatytais atvejais ir jame nustatyto dydžio (CPK 106 straipsnis). CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-540-330/2015). Savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis, CPK 7 straipsnio 2 dalis). Reikalavimo sąžiningai naudotis savo teisėmis pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaUS TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-146/2013). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatyta tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, reikšdamas ieškinį, naudojasi teise kreiptis į teismą teiminės gynybos. Ši teisė yra pamatinė asmens teisė, numatyta Konstitucijos 30 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, todėl atsakovo prašymas netenkinamas.

Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovas šioje byloje sumokėjo už teisines paslaugas 1 694,00 Eur (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)). Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo.

Valstybė patyrė 4,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, 4,63 Eur suma apvalinama iki artimiausio sveiko skaičiaus, t. y. iki 5,00 Eur, ir ieškinį atmetus, valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteisiamos iš ieškovo.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui AB DNB bankui, juridinio asmens kodas 112029270, 1 694,00 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt keturi eurai) už teisinę pagalbą.

Priteisti iš ieškovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5,00 Eur (penki eurai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąsias sąskaitas: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000 arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.