- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-15
- Bylos Nr.
- I1-5391-809/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02392-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Neturtinė žala
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad nuo 2025-02-04 iki 2025-06-30 buvo kalinamas Kauno Kalėjime netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. plotas kameroje. Kamerose nebuvo ventiliacijos, sienos buvo su pelėsiu. Naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas, nėra persirengimo kabinų. Pareiškėjas būdamas nerūkantis buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjui buvo atlikta operacija, tačiau nebuvo suteiktos sąlygos tinkamai sveikti, nebuvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos. Dėl tokių gyvenimo sąlygų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kurią prašo atlyginti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas, kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o teismų praktikoje nėra aiškinama, kad apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, todėl skundo teiginius šiuo aspektu laikė nepagrįstais.
Dėl higienos normų nurodo, kad Kauno kalėjime yra gedimų registracijos sistema, kurioje fiksuojami gedimai, kurie nedelsiant yra šalinami Turto valdymo skyriaus specialistų. Atsakovė neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją dėl nesandarių gyvenamųjų patalpų langų. Kauno kalėjimas užtikrindamas teisės aktuose reikalaujamas higienos normų nuostatas, kalėjimo gyvenamąsias patalpas užtikrina tvarkingas, juose esantis inventorius bei pačios kameros taip pat nuolatos tikrinamos pareigūnų ir turto valdymo skyriaus specialistų. Taip pat Kauno kalėjimo administracija suteikia visas reikiamas švaros priemones kameros švarai palaikyti, jog būtų įvykdytas Vidaus tvarkos taisyklių 39.6 papunktis, taip pat pagal poreikį išduoda naujas švaros priemonės. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog Kauno kalėjime nebuvo užtikrinamos higienos normos, tačiau
nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kokiu konkrečiu laikotarpiu, kokiose konkrečiai kamerose buvo atlikti higienos normos pažeidimai, kaip jie pasireiškė, kiek konkrečiai buvo nukrypta nuo normų, ar kreipėsi į administraciją ir ar pažeidimai buvo tvarkomi.
Pažymi, kad pareiškėjas pats yra rūkantis asmuo ir ši informacija pažymėta jo Asmens sveikatos istorijoje (toliau – ir ASI) dar nuo 2024 m., todėl pareiškėjo skundas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis laikytinas nepagrįstu.
Dėl naudojimosi dušu nurodo, kad Kauno kalėjime visuose aukštuose (aukšto koridoriaus pradžioje ir koridoriaus pabaigoje) įrengtos dušo patalpos, kuriose dušų kabinos (kiekvienoje dušo patalpoje įrengtos 3) yra tik vienoje pusėje, todėl privatumas maudantis yra užtikrinamas. Taip pat teisės aktai nenumato atskiros nusirengimo/apsirengimo patalpos prie dušų patalpos įrengimo.
Dėl netinkamos sveikatos priežiūros Kauno kalėjime prašo pareiškėjo skundo dalies dėl neužtikrinamos sveikatos priežiūros pooperaciniu laikotarpiu nenagrinėti.
Pažymi, kad pareiškėjas kilusią žalą apibūdina tik abstrakčiais argumentais, neturinčiais jokio faktinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2025-02-04 iki 2025-06-30, kalėdamas Kauno Kalėjime.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam kalint Kauno kalėjime nebuvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas.
LKT direktoriaus 2023-01-03 įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2.2 papunktyje nustatyta, kad asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis, tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Kaip nurodė atsakovės atstovas bei nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas į atitinkamas kameras, kuriose ploto vienam asmeniui reikalavimas nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas nurodo, kad skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, turi būti atsižvelgiama į plotą skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog jokie imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje (kalėjime) turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Taigi, kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir LVAT praktikoje nėra aiškinama, kad apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, todėl skundo teiginiai, kuriais teigiama priešingai, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra tinkamos ventiliacijos, temperatūros, švaros, įsiveisęs pelėsis. Atsakovės atstovas nurodo, kad įkalinimo įstaiga vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) normomis ir nuolat tikrina, kad gyvenimo sąlygos neprieštarautų nustatytiems reikalavimams. Byloje nėra duomenų kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl nurodytų neatitikimų. Pareiškėjas skunde konkrečių laiko, vietos, kitų faktinių aplinkybių nėra nurodęs, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio, netinkamos ventiliacijos, oro cirkuliacijos ir kt. yra atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad nors jis yra nerūkantis asmuo, tačiau buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Bylos duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo.
Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016). Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nėra įrengtos rūkymo patalpos, kadangi teisės aktai nenumato laisvės atėmimo vietoms prievolės įrengti nuteistiesiems rūkymui skirtas patalpas gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose. Tuo tarpu, rūkyti tam neskirtose vietose yra draudžiama ir už tai gali būti skiriamos drausminės nuobaudos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; ir kt.). Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-340-575/2023; ir kt.).
Kaip jau minėta, į bylą pateiktame Lietuvos kalėjimų tarnybos Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2025 m. kovo 5 d. Tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos pateikimo“ yra nurodyta, jog Ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje Nr. Kauno TI-12873 yra įrašas, kad asmuo rūko. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad 2024 m. spalio 21 d. kreipėsi į Kauno kalėjimą su prašymu jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, tačiau byloje taip pat yra duomenys, kad ginčo laikotarpiu nuo 2025-02-04 iki 2025-06-30 į Kauno kalėjimo administraciją su skundais ir prašymais dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, nesikreipė. Taigi, nesant objektyvių aplinkybių ar aiškaus pareiškėjo prieštaravimo, vien subjektyvaus pobūdžio teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu skundui šiuo aspektu tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas. Vertinant pareiškėjo šiuo atveju išdėstytus argumentus, susijusius su privatumo neužtikrinimu jam naudojantis dušu, pažymėtina, kad teisės aktai nenustato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024; kt.). Kaip nurodė atsakovės atstovas, dušai yra atskirti pertvaromis ir įrengti vienoje sienoje. Pareiškėjas nenurodo, jog dušai, kurie sienelėmis buvo atskirti iš šonų, buvo įrengti vienas priešais kitą, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Taip pat teisės aktai nenumato įrengti atskirų persirengimo patalpų, todėl šie argumentai taip pat vertintini kaip nepagrįsti.
Pareiškėja nurodo, kad jam buvo atlikta operacija, tačiau nebuvo suteiktos sąlygos tinkamai sveikti. Pareiškėjas su skundu pateikė 2025-06-23 skundą, kuriame nurodo, jog pareigūnai sutrikdė jo sveikatą ir dėl to buvo ciniškai pažeistos jo teisės. Tačiau tiek iš minėto skundo, tiek iš skundo teismui nėra aišku, kokiais konkrečiai pareigūnų veiksmais pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata (išskyrus nurodytus pareigūno komentarus pareiškėjo apžiūros metu), ar sudarytos netinkamos sąlygos sveikti. Pareiškėjas nurodė, kad gydytojas rekomendavo gulimą rėžimą, vengti fizinio krūvio ir dietinį maitinimą, tačiau kalėjimas to nesilaikė. Pareiškėjas nenurodė, ko konkrečiai nesilaikė kalėjimas, t. y., kokios konkrečiai gydytojų rekomendacijos pareiškėjui nebuvo užtikrintos. Pareiškėjas argumentus šiuo aspektu grindžia vien tik abstrakčiais, neišsamiais teiginiais, todėl teismas neturi pagrindo jų vertinti kaip pagrįstų.
Sutiktina su atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad tuo atveju, jei pareiškėjas jam padarytą žalą kildina iš galimai jam nekokybiškai suteiktų gydymo paslaugų, tokiu atveju aktualios būtų Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kitas šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytas asmuo, norėdamas gauti žalos atlyginimą, ne vėliau kaip per 3 metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie žalą, Vyriausybės patvirtintame Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) nustatyta tvarka turi kreiptis į Komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, su rašytiniu prašymu dėl žalos atlyginimo. Komisija yra privaloma ikiteisminė institucija dėl žalos atlyginimo, išskyrus atvejus, kai civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paduodamas ikiteisminio tyrimo arba baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Komisija prašymus nagrinėja neatlygintinai. Taigi tuo atveju, jei pareiškėjas žalos atlyginimą kildina iš jam netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, jis turėtų pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir tik nesutikus su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, su skundu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Išnagrinėjus administracinę bylą, nustatyta, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš sąlygos – atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.