- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-24
- Bylos Nr.
- e2A-300-936/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32962-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Urmila Valiukienė, Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- A. B., BUAB „Group Europa Investment“, BUAB „Europa Group“
- Atsakovas
- R. B., R. L. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Eglės Surgailienės ir Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) R. B. ir R. L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų A. B., BUAB „Group Europa Investment“ ir BUAB „Europa Group“ ieškinį atsakovams R. B. ir R. L. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. B., kaip UAB „Group Europa Investment‘ ir UAB „Europa Group“ kreditorius ir akcininkas, 2014 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovų povedybinės turto padalijimo sutarties, sudarytos 2013 m. balandžio 26 d., pripažinimo negaliojančia. Ieškinyje nurodė, jog ieškovui A. B. ir atsakovui R. B. priklauso po 50 procentų bendrovių UAB „Group Europa Investment“ (toliau – ir GEI) ir UAB “ Europa Group“ (toliau – ir EG) akcijų. Atsakovas iki 2013 m. rugsėjo 17 d. ėjo EG ir GEI vadovo pareigas. Ieškovas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. balandžio pabaigos bendrovių vadovas atsakovas R. B., veikdamas kartu su UAB „Aderas“ akcininku ir buvusiu vadovu M. J., neteisėtai, neatlygintinai perkėlė bendrovių vykdytą viešbučių valdymo ir apgyvendinimo paslaugų verslą kaip turtinį kompleksą iš bendrovių į UAB „Aderas“ bendrovėms buvo padaryta žala, dėl ko ieškovas iškėlė bylą Vilniaus apygardos teisme. Ieškovo teigimu, atsakovas R. B. su savo žmona sudarė sutartį, kuria turtas buvo padalintas taip, kad bendrovės ateityje negalėtų patenkinti savo kreditorinių reikalavimų į atsakovą, todėl sutartis yra akivaizdžiai neteisėta. Ieškovas pažymi, jog reiškiamas ieškinys visiškai atitinka visus keliamus reikalavimus, t. y. ieškovas turi neabejotiną galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į bendroves, ginčijamas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus teises, nėra suėjęs vienerių metų senaties terminas. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ir turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Be to, ginčijama sutartis sudaryta tik dėl akių, todėl negalioja. Ieškovo teigimu, sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą ir motyvą – atsakovui R. B. išvengti savo prievolės bendrovėms vykdymo savo kreditoriams. Ginčijama sutartis buvo sudaryta būtent tuo laikotarpiu, kai atsakovas neteisėtai perkėlė bendrovių veiklą į UAB „Aderas“, t. y. 2013 m. balandžio mėnesį. Be to, visas vertingas sutuoktinių turtas buvo perleistas atsakovei R. L. B., atsakovui R. B. paliekant tik GEI akcijas, iš kurių išieškojimas pagal prievolę kreditoriams praktiškai neįmanomas, ne tik dėl to, kad reali akcijų vertė neatitinka nominalios jų vertės, tačiau ir dėl to, kad pirmumo teisė į išieškojimą iš akcijų priklauso asmeniui, kuriam šios akcijos yra įkeistos (Swedbank, AB). Taigi, ginčijama sutartis atitinka visus tariamam sandoriui keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnis), todėl sutuoktinių sudaryta sutartis gali būti panaikinta tiek CK 1.86 straipsnio 1 dalyje, tiek ir CK 6.66 straipsnyje numatytais pagrindais. Tariamojo sandorio atveju atsakovai privalo vienas kitam grąžinti tai, ką neteisėtai perleido sutartimi, t. y. sutuoktinių turtui nustatytinas iki sutarties sudarymo buvęs bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis turto režimas. Ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia atsakovų 2013 m. balandžio 26 d. sudarytą povedybinę turto padalijimo sutartį, bei taikyti restituciją viso šio sandorio apimtyje.
1.1. 2020 m. rugpjūčio 31 d. rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi iš dalies patenkino ieškovo reikalavimus atsakovui R. B. už perkeltą verslą 2013 m. kovo-balandžio mėnesiais ir priteisė iš atsakovo 1 194 749,28 Eur žalos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 514 Eur bylinėjimosi išlaidų GEI naudai; 4 312 632,76 Eur žalą, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8 493,78 Eur bylinėjimosi išlaidų EG naudai; 13 489,66 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. B. naudai. Nutartyje nurodyta, jog žalos atsiradimo momentas buvo būtent 2013 m. kovo – balandžio mėnesiais, todėl bendrovių reikalavimo teisės į atsakovą R. B. atsirado dar iki ginčijamos sutarties sudarymo ir jau egzistavo jos sudarymo metu. Teigė, jog ginčijama sutartis pažeidė bendrovių, kaip kreditorių teises. Būtent tuo metu, kai perleido bendrovių verslą į kitą įmonę, atsakovas sąmoningai 2013 m. balandžio 26 d. perleido reikšmingą savo turto dalį (duomenys neskelbtini) savo sutuoktinei, atsakovui paliekant tik 20 000 GEI akcijų. Šių akcijų vertė sutartyje buvo nustatyta sutuoktinių susitarimu, neatlikus realaus jų rinkos vertinimo. Sutarties sudarymo momentas aiškiai parodo, kad sutarties tikslas buvo išvengti žalos atlyginimo. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad bendrovės yra bankrutavusios, todėl žalos išieškojimas iš žalą tyčia padariusio asmens, turi viešąjį interesą. Realizavus dalį atsakovo turto, bus galima padengti bent dalį bendrovių kreditorių reikalavimų. Rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, jog atsakovas buvo nesąžiningas, sudaręs sandorį su sutuoktine. Be to, ieškovo tvirtinimu, jis turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį, nes GEI bankroto byloje 2019 m. vasario 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 38 348 Eur kreditorinis reikalavimas, tenkinamas trečiąja kreditorių eile; 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi ieškovo reikalavimas buvo padidintas iki 280 693,59 Eur. Iškėlus bankroto bylą EG, joje patvirtinti 792 686,33 Eur ieškovo kreditoriniai reikalavimai. Šie ieškovo reikalavimai bendrovių bylose buvo patvirtinti pagal 2005-2007 m. sudarytas paskolų sutartis su bendrovėmis ir patvirtina, kad ieškovas ginčijamos sutarties sudarymo metu turėjo neabejotiną, galiojančią vykdytiną reikalavimo teisę į bendroves.
1.2. Ieškovas, 2020 m. spalio 6 d. patikslinęs reikalavimus, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia R. B. ir R. L. B. 2013 m. balandžio 26 d. sudarytą Sutuoktinių turto padalijimo sutartį bei taikyti restituciją – grąžinti į R. B. ir R. L. B. bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 20 000 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Group Europa Investment“, juridinio asmens kodas 3000123278, akcijų.
2. Ieškovą BUAB „Group Europa Investment“ atstovaujantis nemokumo administratorius ieškinį palaikė, nurodė, jog 2019 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2171-852/2019 buvo patvirtintas GEI kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, iš kurių antros eilės kreditorių reikalavimų suma – 8 206,05 Eur, trečios eilės kreditorių reikalavimų suma – 4 205 737,63 Eur. Tarp trečios eilės kreditorių buvo patvirtintas 38 348 Eur ieškovo A. B. kreditorinis reikalavimas, o klausimas dėl papildomo jo finansinio reikalavimo tvirtinimo dar nagrinėjamas. Taip pat GEI bankroto byloje yra patvirtintas 1 866 223,34 Eur atsakovo R. B. kreditorinis reikalavimas. Visų kreditorinių reikalavimų suma – 4 289 970,96 Eur. Nemokumo administratorius atsiliepime nurodo, jog GEI neturi jokio reikšmingo turto, iš kurio nemokumo proceso metu galima būtų patenkinti dalį kreditorinių reikalavimų, kadangi 2013 m. kovo balandžio mėnesiais tuometinis GEI vadovas atsakovas R. B. neteisėtai perkėlė į UAB „Aderas“ pagrindinį GEI turtą - viešbučių ir restoranų valdymo verslą, dėl ko GEI praktiškai tapo nemokia. Atkreipė dėmesį į tai, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-731-407/2020 buvo konstatuoti 2013 m. kovo – balandžio mėnesiais laikotarpiu atlikti atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais jis padarė GEI ir EG 5 507 382,04 Eur žalą. Nutartyje taip pat konstatuota, kad, jog R. B. sudarydamas sandorius ir perleisdamas pelningą GEI ir EG veiklą, negalėjo nesuprasti, kad tokiais veiksmais bus padaryta žala bendrovėms. Šie nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Nemokumo administratoriaus teigimu egzistuoja visos ginčijamos sutarties negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygos: ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą; ginčijama sutartis pažeidžia kreditorių GEI, EG ir A. B. interesus; skolininkas R. B. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sutartis pažeidžia kreditorių teises. Taip pat minėtos aplinkybės patvirtina, kad sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl tariamo sandorio, nes sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą ir motyvą – atsakovui R. B. išvengti savo prievolių atlyginti padarytą žalą GEI ir EG.
Šalies argumentai
3. Ieškovą BUAB „Europa Group“ atstovaujantis nemokumo administratorius nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi UAB „Europa Group“ buvo iškelta bankroto byla. 2019 m. birželio 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi EG pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovo EG atstovo teigimu, atsakovo R. B. sudarytas ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių EG, GEI ir A. B. interesus, o sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas elgėsi nesąžiningai. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi priteisdamas ieškovų naudai žalą iš R. B. konstatavo esmines aplinkybes dėl žalos kilimo pagrindo ir žalos atsiradimo momento, kurios šioje byloje turi prejudicinę galią ir jų iš naujo įrodinėti nereikia. Įsiteisėjusia nutartimi neginčijamai įrodyta, jog bendra 5 507 382,04 Eur žala BUAB „Europa Group“ ir BUAB „Group Europa Investment“ buvo padaryta 2013 m. kovo – balandžio mėnesiais atsakovo R. B. neteisėtais sandoriais perkeliant šių bendrovių verslą į UAB „Aderas“, kuris pažeidė fiduciarines pareigas, elgėsi nesąžiningai. EG atstovas pažymi, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas tuo pačiu metu, 2013 m. balandžio 26 d., kai dėl neteisėto atsakovo veikimo buvo padaryta žala EG ir GEI, taigi atsakovas R. B. suprato kilsiančią žalą. Ginčijamu sandoriu atsakovas R. B. savo sutuoktinei perleido asmeninės nuosavybės teise reikšmingos vertės turtą, dėl ko jis faktiškai tapo nemokus ir EG bei kiti kreditoriai neturi galimybių išieškoti priteistą žalą. Pripažinus nesąžiningai atsakovo R. B. 2013 m. balandžio 26 d. sudarytą povedybinę turto padalijimo sutartį su sutuoktine R. L. B. negaliojančia, į R. B. turto masę grįžtų reikšmingas turtas, į kurį kreditorius EG galėtų nukreipti išieškojimą ir iš išieškoto turto patenkinti dalį kreditorių reikalavimų. Ieškovas BUAB „Europa Group“ ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo tiek CK 6.66 straipsnio pagrindu, tiek ir CK 1.86 straipsnio pagrindu dėl tariamo sandorio sudarymo, palaikė pilnai.
Atsiliepimas
4. Atsakovai R. B. ir R. L. B. atsiliepime nurodė, kad nei GEI ir EG padaryta turtinė žala, nei ieškovų nurodomas tariamas verslo perkėlimas nėra nustatytos aplinkybės, kuriomis galima būtų pagrįstai remtis, formuluojant ieškinio dalyką. Ieškovai pateikė ieškinį, kuris yra grįstas prielaidomis. Pažymėjo, kad R. B. nei povedybinės sutarties sudarymo metu, nei šiuo metu neturi kreditorių, kurių interesai galėjo būti pažeisti sudarant povedybinę sutartį. Kadangi bendrovių veikla, kaip turtinis kompleksas, nebuvo niekam perleista ar kitaip perduotas tretiesiems asmenims, ieškovui nėra jokio pagrindo reikšti netiesioginio ieškinio. Teigė, jog ieškovas turi galimai galiojančią reikalavimo teisę, tačiau neaišku, nei kokio dydžio, nei kokiu pagrindu ši teisė kildinama. Ieškovas nepateikia jokių rašytinių įrodymų, dėl kurių jam paskola nėra grąžinama. GEI yra moki, ir nors ne iš karto, bet vykdo mokėjimus išimtinai ieškovui. Todėl neegzistuoja netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlyga – skolininko teisė pareikšti ieškinį kitam asmeniui. Vien kreipimasis į GEI dėl paskolos grąžinimo neįrodo fakto, jog GEI yra nepajėgi įgyvendinti ieškovo reikalavimo. Ieškovas neįrodė, nei kad GEI ir EG yra R. B. kreditoriai, nei kad dėl povedybinės sutarties sudarymo sumažėjo ir nebeliko realios galimybės atsakovui atsiskaityti su kreditoriumi. Be to, pažymėjo, kad kreditorius turėjo sužinoti apie atsakovų sudarytą sutartį anksčiau, nei teigiama ieškinyje, nes sutartis buvo sudaryta 2013 m. balandžio 26 d., o Vedybų sutarčių registre įregistruota 2013 m. balandžio 29 d. Taigi ieškovas apie ginčijamą povedybinę sutartį galėjo sužinoti nuo sutarties įregistravimo, ieškinys buvo pareikštas tik 2014 m. rugsėjo 29 d., tad CK 6.66 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas. Pažymėjo, jog atsakovams įregistravus povedybinę sutartį registre, R. B. neturėjo kreditorių, kurių interesai dėl minėtos sutarties sudarymo galėjo būti pažeisti, todėl actio Pauliana institutas negali būti taikomas atsakovų atžvilgiu ginčijant povedybinę sutartį. Atsakovų teigimu, ieškovas neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų, todėl ieškinį prašo atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia R. B. ir R. L. B. 2013 m. balandžio 26 d. sudarytą Sutuoktinių turto padalijimo sutartį bei taikė restituciją – grąžino į R. B. ir R. L. B. bendrąją jungtinę nuosavybę pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 20 000 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Group Europa Investment“, juridinio asmens kodas 300013278, akcijų.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškinio senaties termino pradžią ieškovas sieja su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartimi, kuria R. B. atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymu. Ieškovų teigimu, būtent tuo metu, kai antstolis aprašė atsakovo turtą, ieškovui tapo žinoma apie ginčijamą sutartį. Ieškinys dėl sandorio nuginčijimo teisme buvo pareikštas 2014 m. rugsėjo 29 d. Atsakovų teigimu, informacija apie sudarytą atsakovų sandorį ieškovui galėjo būti žinoma jau nuo sutarties įregistravimo Vedybų sutarčių registre 2013 m. balandžio 29 d. Tačiau šis faktas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo išviešinimo datos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. balandžio 26 d. Turto pasidalijimo sutarties pagrindu pasikeitęs nekilnojamojo turto teisinis režimas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2020 m. birželio 8 d., todėl toks atsakovų elgesys, delsiant įregistruoti viešame registre seniai įvykusį turto perleidimą, laikytinas klaidinančiu ir nesudarančiu pagrindo ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo sutarties išviešinimo Vedybų sutarčių registre.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovas A. B., būdamas bendrovių GEI ir EG akcininku bei turėdamas vykdytiną reikalavimo teisę į bendroves (ieškovo reikalavimai bendrovių bankroto bylose buvo patvirtinti pagal 2005-2007 m. sudarytas paskolų sutartis su bendrovėmis), turi teisę įgyvendinti skolininko teises į skolininko skolininką atsakovą R. B., taigi turi teisę savo pažeistas teises ginti reikšdamas netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis). Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-731-407/2020, nagrinėdamas R. B. 2013 m. kovo – balandžio mėnesiais sudarytus sandorius, kuriais buvo perkeltas EG ir GEI vykdytas viešbučių ir restoranų verslas, kaip turtinis kompleksas, į UAB „Aderas“, iš R. B. BUAB „Europa Group“ naudai priteisė 4 312 632,76 Eur žalos atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 8 493,78 Eur bylinėjimosi išlaidų; BUAB „Group Europa Investment“ naudai priteisė 1 194 749,28 Eur žalos atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 514,06 Eur bylinėjimosi išlaidų; A. B. priteista 13 489,66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Būtent šiomis aplinkybėmis, kurias nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas, yra grindžiamas ir ieškinys. Taigi šia įsiteisėjusia nutartimi iš atsakovo R. B. priteisdamas žalą, teismas konstatavo esmines aplinkybes dėl žalos kilimo pagrindo ir žalos atsiradimo momento, kurios nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią ir jų iš naujo įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi įrodyta, jog bendra 5 507 382,04 Eur žala ieškovams buvo padaryta 2013 m. kovo – balandžio mėnesiais, o tai reiškia, jog ieškovai ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą R. B..
8. Ginčijamu sandoriu R. B. savo sutuoktinei perleido visa vertingą nekilnojamąjį turtą, sau palikdamas 20 000 bendrovės GEI akcijų (kurių nominali vertė 100 Lt). Akivaizdu, jog ginčijama sutartimi R. B. perleidus vertingą turtą – nekilnojamojo turto dalį sutuoktinės asmeninėn nuosavybėn, jo kreditoriai prarado galimybes išieškoti priteistą žalą, nes R. B. turimos reikalavimo teisės į nemokias įmones, kurios, beje, prie nemokumo buvo privestos paties atsakovo neteisėtų veiksmų, tapo nevertingos. Sutinkamai su antstolio Donato Kisieliaus 2020 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S-20-174-23481, visas R. B. arešto mastas siekia 7 925 319,79 Eur, o tai gerokai viršija jo turimų visų reikalavimo teisių į BUAB „Europa Group“ ir BUAB „Group Europa Investment“ dydį (2 717 099,37 Eur). Įvertinus tai, jog pirmenybės teisė priklauso hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“, turinčiam 6 859 112,97 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, akivaizdu, jog trečios eilės R. B. kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas. Jokio kito reikšmingo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas priteistų skolų išieškojimas, atsakovas neturi. Iš to seka, jog ginčijamos sutarties sudarymas akivaizdžiai pablogino skolininko turtinę padėtį ir užkirto kelią kreditoriams išieškoti priteistą žalos atlyginimą. Nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog ginčijamas sandoris esminiai pablogino atsakovo turtinę padėtį, atimdamas jo realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais, ir tuo pažeidė kreditorių teises.
9. Įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, pirmos instancijos teismas konstatavo, jog nesąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta. Svarbi aplinkybė yra ta, jog ginčijamas sandoris yra sudarytas tarp sutuoktinių, kurių nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos medžiaga patvirtina, jog ginčijamas sandoris – povedybinė turto padalijimo sutartis, atsakovų buvo sudaryta būtent tuo pat metu, kaip ir neteisėtai perkeltas bendrovių GEI ir EG verslas į UAB „Aderas“, t. y. 2013 m. balandžio 26 d. Tai leidžia spręsti, jog reikšmingo turto perleidimas savo sutuoktinei buvo sąlygotas vienintelio siekio – išvengti žalos atlyginimo bendrovėms. Nors atsakovė R. L. B. teigė nesidomėjusi sutuoktinio verslu, tačiau motyvuoto paaiškinimo, kodėl kilo poreikis dalinti sutuoktinių turtą būtent 2013 m. balandį ir būtent tokiu būdu, teismui nepateikė.
10. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių dėl prievolės sutuoktiniams pasidalinti santuokoje užgyventą turtą. Pažymėtina, jog įstatymu numatyta sutuoktinių teisė, o ne pareiga sudaryti vedybinę (povedybinę sutartį) ir ja nustatyti sutuoktinių turto režimą.
11. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas būtent tuo laikotarpiu, kai atsakovas R. B. neteisėtai perkėlė bendrovių veiklą į UAB „Aderas“, t. y. 2013 m. balandžio mėnesį. Be to, ginčijama Turto pasidalijimo sutartimi visas vertingas sutuoktinių turtas buvo perleistas atsakovei R. L. B., kas leidžia teigti, kad pagrindinis sandorio sudarymo tikslas – išvengti kreditorinių prievolių įvykdymo. Atsakovui R. B. paliktos tik GEI akcijos, iš kurių skolos išieškojimas neįmanomas, nes reali akcijų vertė neatitinka nominalios, ir pirmumo teisė į išieškojimą priklauso hipotekiniam kreditoriui Swedbank, AB. Be to, byloje nustatyta, jog ilgą laiką perleistas turtas nebuvo registruotas atsakovo R. B. sutuoktinės vardu kaip jos asmeninė nuosavybė, t. y. realiai nebuvo vykdomas, o pats atsakovas iki šiol gyvena tame pačiame šeimos būste (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į perleistą turtą R. L. B. vardu buvo įregistruota tik 2020 m. birželio 8 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas priteisė iš atsakovo R. B. didžiulio masto žalos atlyginimą ieškovams GEI, EG ir A. B..
12. Teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamas sandoris realiai nebuvo vykdomas, faktinių civilinių teisių pasikeitimo sudarius turto padalijimo sutartį neįvyko, sandorio tikslas buvo siekis išvengti prievolių kreditoriams vykdymo ir atitinka tariamam sandoriui keliamus kriterijus. Sandoris, neketinant sukurti teisinių pasekmių, negalioja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovai R. B. ir R. L. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą, ieškovų A. B., BUAB „Group Europa Investment“, BUAB „Europa Group“ ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pateikti, priteisti iš ieškovų solidariai atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
13.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino pradžios, rėmėsi išimtinai tik ieškovo pateiktais motyvais. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog informacija apie sudarytą atsakovų sandorį ieškovui galėjo būti žinoma jau nuo sutarties įregistravimo Vedybų sutarčių registre dienos – 2013 m. balandžio 29 d. Nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į atsakovų pateiktus motyvus apie tai, jog ieškovas A. B. nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, kadangi turėjo visas galimybes patikrinti Vedybų sutarčių registrą ir atitinkamai reikšti reikalavimą, nepraleisdamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinto vienerių metų ieškinio senaties termino. Pažymėjo, jog ginčijama sutartis Vedybų sutarčių registre buvo įregistruota 2013 m. balandžio 29 d., tuo tarpu ieškovo ieškinys pareikštas 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 1,5 metų. Kaip matyti iš kartu su 2014 m. lapkričio 13 d. atsakovų atsiliepime į ieškinį pateikto ieškovo teisinių veiksmų išdėstymo, teisinių priemonių, nukreiptų į atsakovą R. B., ieškovas A. B. ėmėsi dar 2013 m. pavasarį. Ieškovas prielaidas tikrinti Vedybų sutarčių registrą turėjo jau nuo 2013 m. balandžio mėnesio. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktas faktines aplinkybes, kurių pagrindu nustatytina ieškinio senaties termino pradžia. Tačiau iš byloje surinktų faktinių duomenų darytina išvada, jog ieškovas žinojo apie tariamą teisių pažeidimą (subjektyvusis ieškinio senaties aspektas) ir atitinkamai savo teisę reikšti reikalavimus ginčo teisenos tvarka. Ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti atsakovų sudarytą povedybinę sutartį actio Pauliana pagrindu.
13.2. Ieškovas neįrodė actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų – atsakovų nesąžiningumo sandorio sudarymo metu bei ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų (ne)sąžiningumo, iš esmės rėmėsi ieškovo procesiniuose dokumentuose pateikta nuomone ir deklaratyviais teiginiais, kurie nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, o atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija bei pateikti faktiniai duomenys įrodo, jog atsakovai vedybų sutarties sudarymo dieną turėjo vienintelį tikslą – susitarti dėl ilgamečio santuokinio turto padalinimo, atsakovui R. B. asmeninės nuosavybės teise įgyjant didelės vertės akcijas, sutuoktinei asmenines nuosavybės teise perleidžiant šalims priklausančius nekilnojamojo turto objektus, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas R. B., kaip ilgametę verslo patirtį turtinis asmuo, kuris turėjo pagrįstų lūkesčių ir toliau sėkmingai tęsti verslą, turėjo pagrįstų lūkestį ir tikslą pasidalinti santuokoje įgytą turtą taip, jog jam asmeninės nuosavybės teise atitektų 20 000 vnt. paprastųjų vardinių GEI akcijų. Be kita ko, svarbu akcentuoti, jog, kaip pažymėta 2014 m. lapkričio 13 d. atsakovų atsiliepime į ieškinį, ginčijamo sandorio registravimo dieną – 2013 m. balandžio 29 d., atsakovai neturėjo jokių kreditorių, kurių interesai būtų pažeisti atsakovams sudarius povedybinę sutartį. Negana to, teisminiai ginčai truko ilgiau nei ketverius metus, o visi ikiteisminiai tyrimai atsakovo R. B. atžvilgiu buvo nutraukti. Aplinkybė, kad turtas buvo užregistruotas 2020 m. nelemia atsakovų nesąžiningumo, nes apie povedybinės sutarties sudarymo faktą, kaip teigia ieškovas, sužinojo 2014 m. Todėl, kada buvo įregistruotas faktas apie vedybinėje sutartyje nustatytą turtinį režimą ir turto padalinimą, neturi jokios reikšmės, juo labiau negali būti pagrindas atsakovų pripažinimui nesąžiningais. Atsakovai nėra teisininkai. Povedybinė sutartis buvo parengta ir patvirtinta notaro. Sutartis įregistruota Vedybų sutarčių registre. Todėl buvo manyta, kad ir turto padalinimo faktas buvo įregistruotas Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. 2020 m. buvo atlikta registracija, nes tokio įrašo nebuvo, o jis buvo reikalingas dėl ištuokos. Ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo, kuri yra viena iš esminių būtinųjų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui.
13.3. CK 3 knygos III dalies VI skyriaus 3 skirsnis reglamentuoja sutuoktinių teisę sudaryti povedybinę sutartį ir nustatyti jiems priimtiną turto teisinį režimą. Atsakovai, neturėdami kreditorių ir žinodami, jog jų sudaroma povedybinė sutartis nepažeidžia jokių kreditorių interesų (jų tiesiog nebuvo) sudarė povedybinę sutartį. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų apie R. B. povedybinės sutarties sudarymo diena turėtus skolinius įsipareigojimus EG ir GEI ar pačiam ieškovui A. B.. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovai pažeidė kreditorių interesus.
13.4. Civilinėje byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog atsakovų sudaryta ir 2013 m. balandžio 29 d. viešame Vedybų sutarčių registre įregistruota povedybinė sutartis buvo sudaryta neturint tikslo sukurti civilines teises ir pareigas, priešingai – aplinkybė, jog atsakovų sudaryta sutartis buvo išviešinta Vedybų sutarčių registre, o tai atitinkamai suponuoja išvadą, kad atsakovai sudarė realią sutartį, kuria atitinkamai išreiškė savo valią pasidalinti turtą sutartyje patvirtintomis sąlygomis, turėdami tikslą šiuo turtu naudotis, valdyti ir juo disponuoti asmeninės nuosavybės teise bei šį juridinį faktą išviešino prieš trečiuosius asmenis. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar nenuginčijamų faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, jog 2013 m. balandžio 26 d. atsakovų sudarytu sandoriu atsakovas R. B. su sutuoktine nesiekė sukurti bei įgyvendinti civilinių teisių bei pareigų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovų sudarytas sandoris pripažintas tariamu be realaus faktinio pagrindo, remiantis ieškovo byloje pateiktomis prielaidomis bei deklaratyviais teiginiais.
Atsiliepimas
14. Ieškovas A. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo atmesti atsakovu? R. B. ir R. L. B. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
14.1 Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi (toliau – Nutartis) išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo prašoma priteisti iš R. B. EG ir GEI jo tyčiniais ir nesąžiningais veiksmais padarytą didelę žalą. Išnagrinėjęs šią bylą apeliacinės instancijos teismas priteisė iš R. B. daugiau nei 5,5 mln. Eur žalos atlyginimo EG ir GEI naudai. Nutartyje buvo konstatuota, kad žalos atsiradimo momentas buvo būtent 2013 m. kovo – balandžio mėn. atsakovo R. B. iniciatyva neteisėtai sudaryti sandoriai dėl EG ir GEI patalpų, darbuotojų, inventoriaus nuomos, franšizės sutarties ir t. t., ko pasekmėje EG ir GEI verslas buvo perkeltas į specialiai įsteigtą naują įmonę UAB „Aderas“. Todėl bendrovių reikalavimo teisės į R. B. atsirado dar iki ginčijamos sutarties sudarymo/jau egzistavo sutarties sudarymo metu .
14.2 Po to, kai buvo išnagrinėta byla Lietuvos apeliaciniame teisme, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. ir 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimis (šios nutartys yra įsiteisėjusios) civilinėse bylose EG ir GEI bankrotai buvo pripažinti tyčiniais dėl R. B. nesąžiningų ir tyčinių veiksmų. R. B., suvokdamas, kad dėl atliktų įvardytų neteisėtų veiksmų jam gresia civilinė atsakomybė, laikotarpiu, kai neteisėti veiksmai buvo atlikti, su savo žmona sudarė sutartį, kuria turtas buvo pasidalintas taip, kad EG ir GEI ateityje negalėtų patenkinti savo kreditorinių reikalavimų į atsakovą R. B., todėl sutartis yra akivaizdžiai neteisėta.
Šalies argumentai
14.3 Ieškovas nesutinka su atsakovų teiginiu, kad yra praleistas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas specialus vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad asmuo neturi pareigos aktyviai stebėti viešųjų registrų, todėl vien įregistravimo faktas nesudaro pagrindo pradėti skaičiuoti ieškinio senaties termino eigą. Pareigos nuolat tikrinti registrus nustatymas būtų neproporcingas įpareigojimas kreditoriui. Kaip nurodyta ieškinyje, apie sutartį buvo sužinota tik tada, kai Vilniaus apygardos teismas priėmė 2014 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3975-656/2014, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šios nutarties pagrindu buvo pradėtas vykdymo procesas, kurio metu paaiškėjo, kad R. B. praktiškai neturi jokio turto. Antstolis, vykdęs minėtą nutartį, atsakovo R. B. turtą aprašė 2014 m. kovo 21 d., todėl nuo to momento ir tapo žinoma apie sudarytą povedybinę sutartį. Terminas reikšti actio Pauliana ieškinį yra nepraleistas, kadangi ieškinys pareikštas 2014 m. rugsėjo 29 d. Ieškovas veikė protingai, sąžiningai bei siekė ginti pažeistas teises, tačiau, kaip išaiškinta teismų praktikoje, neturėjo pareigos nuolat tikrinti registrus. Priešingai, būtent atsakovai elgėsi kaldinančiai. Pavyzdžiui, sutarties pagrindu pasikeitęs nekilnojamojo turto teisinis režimas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2020 m. birželio 8 d. Pritartina teismo išvadai, kad toks atsakovų elgesys, delsiant įregistruoti viešame registre seniai, t. y. 2013 m., įvykusį turto perleidimą, laikytinas klaidinančiu ir nesudarančiu pagrindo ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo sutarties išviešinimo Vedybų sutarčių registre.
14.4 Remiantis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jeigu skolininkas sudaro sandorį su savo sutuoktiniu, yra preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos. Iš to išplaukia, kad būtent atsakovai šioje byloje turi pateikti jų sąžiningumą pagrindžiančius įrodymus, o ne atvirkščiai. Aplinkybės, kurios papildomai pagrindžia R. B. nesąžiningumą: R. B. savo iniciatyva visą EG ir GEI verslą neteisėtai perleido 2013 m. kovo – balandžio mėn.; R. B. neteisėtus sandorius sudarė negavęs privalomo išankstinio EG ir GE visuotinio akcininkų susirinkimų pritarimo; net ir po neteisėtų sandorių atsakovas R. B. 2013 m. balandžio 29 d. įvykusių GEI ir EG eilinių visuotinio akcininkų susirinkimo metu neiniciavo klausimo dėl pritarimo atliktiems sandoriams; R. B. apskritai neatskleidė tokios informacijos bendrovių akcininkų susirinkimuose, nors tokią pareigą kaip EG ir GEI vadovas turėjo; R. B. apie ketinimus sudaryti sandorius neinformavo ir EG bei GEI kreditorių; R. B. pažeidė fiduciarines pareigas, t. y. rūpestingumo, lojalumo, veikimo sąžiningai ir protingai EG ir GEI bei kitų organų narių (t. y. kito akcininko – A. B.) atžvilgiu, sudarė sandorius, kurie prieštarauja EG ir GEI tikslams; akivaizdu, kad R. B., sudarydamas sandorius, kuriais EG ir GEI iki tol vykdyta pelninga apgyvendinimo ir maitinimo veikla buvo perleista UAB „Aderas“, negalėjo nesuprasti, kad tokiais veiksmais EG ir GEI bus padaryta žala. Todėl atsakovui R. B. kyla pareiga atlyginti EG ir GEI padarytą žalą, kurią lėmė dėl jo kaltės atlikti neteisėti veiksmai.
14.5 2015 m. vasario 12 d. teismo posėdyje nei R. B., nei jo sutuoktinė R. L. B. taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl nuo (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo staiga 2013 m. balandžio 26 d. sutuoktiniai nusprendė pasidalinti turtą. R. L. B. kelis kartus paklausta, kas iniciavo sutarties sudarymą, negalėjo aiškiai atsakyti, kol galiausiai pažiūrėjusi į atsakovą R. B. teismo posėdyje nurodė, kad ji taip sugalvojo, nes artėjo jos (duomenys neskelbtini) m. gimtadienis (nors gimtadienis yra tik (duomenys neskelbtini)). R. L. B. tokį sprendimą motyvavo tuo, kad ji atsakovo R. B. įmonių veikla nesidomi, dirba pedagoge ir jau seniai norėjo turtą pasidalinti. Tačiau paklausta, kodėl nepasidalino ir EG akcijų (ar tik EG akcijų), o tik GEI akcijas, ar kodėl nepasidalino ir kito turto bei kodėl būtent šį turtą pasidalino, atsakovė R. B. paaiškinti negalėjo. Kartu atsakovė R. L. B. nurodė, kad visais Sutarties formalumais rūpinosi atsakovas R. B. ir negalėjo atsakyti, kodėl pasidalinto turto neregistravo savo vardu Nekilnojamojo turto registre. Analogiškus paaiškinimus atsakovai pateikė teismo posėdžiuose ir bylą nagrinėjant 2021 metais.
14.6 Realios ir svarbios priežasties perleisti turtą sutuoktinei nebuvo. Vien tik atsakovų noras bylos aplinkybių kontekste nėra ir negali būti vertinamas kaip svarbi priežastis ar privalėjimas sudaryti turto perleidimo sandorius. Taigi sutartis buvo sudaryta sąmoningai siekiant išvengti atsakovo R. B. prievolių įvykdymo žalą patyrusioms bendrovėms. Sutartimi perleidus vertingą nekilnojamojo turto dalį sutuoktinės R. L. B. asmeninėn nuosavybėn, atsakovui R. B. paliekant tik nevertingas GEI akcijas, EG ir GEI prarado galimybes išsiieškoti Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi priteistą žalą iš atsakovo R. B.. Atsakovų nurodyti argumentai, jog R. B. neva turėjo teisę verslo tikslais dalintis turtą kaip norėjo, niekaip nepagrindžia ir logiškai nepaaiškina sutuoktinių sąžiningo veikimo kreditorių atžvilgiu.
14.7 Sandorio sudarymo privalomumas reiškia, kad skolininkas sudarė sutartį dėl to, kad jį privalėjo sudaryti, nes turėjo tokią teisinę pareigą. Tokiu atveju kreditorius netenka galimybės ginti savo teises reikšdamas actio Pauliana ieškinį. Įstatymu yra nustatyta sutuoktinių teisė, bet ne pareiga sudaryti povedybinę sutartį ir ja nustatyti sutuoktinių turto režimą. Atsakovų teiginys, kad sutarties registravimo dieną atsakovai neturėjo jokių kreditorių, kurių interesai būtų pažeisti, yra klaidinantis. Žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas. Taigi žalos atlyginimo prievolė atsirado dar iki sutuoktinių sutarties sudarymo momento. Atsakovai nepateikė naujų argumentų, kuriais pagrįstų, kodėl šiuo konkrečiu atveju atsirado pareiga sudaryti sutartį ir ja pasidalinti sutuoktinių turtą.
14.8 Vertinant sutarties fiktyvumą būtina išsiaiškinti, ar atsakovai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas pagal sutartį ir kokia buvo tikroji sutuoktinių valia sudarant sutartį. Sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą ir motyvą – atsakovui R. B. išvengti savo prievolės EG ir GEI vykdymo, kadangi sutartis sudaryta būtent tuo laikotarpiu, kai atsakovas R. B. neteisėtai perkėlė GEI ir EG veiklą į UAB „Aderas“, o visas vertingas sutuoktinių turtas buvo perleistas atsakovei R. L. B., atsakovui R. B. paliekant tik GEI akcijas, iš kurių išieškojimas pagal prievolę kreditoriams yra praktiškai neįmanomas. Be to, ilgą laiką tarpą, t. y. nuo sutarties sudarymo dienos iki pat 2020 m. birželio 8 d., perleistas sutuoktinės nuosavybėn vertingas nekilnojamas turtas nebuvo perregistruotas jos vardu, o R. B. iki pat šiol gyvena tame pačiame šeimos būste. Sutartis nebuvo realiai vykdoma ir jos sudarymo tikslas buvo neteisėtas, t. y. buvo siekta išvengti atsakovo R. B. prievolių. Vien tai, kad sutartis buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre, nepaneigia aukščiau išdėstytų sutarties fiktyvumą pagrindžiančių argumentų.
Atsiliepimas
15. Ieškovas BUAB „Group Europa Investment“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo atmesti atsakovu? R. B. ir R. L. B. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš R. B. ir R. L. B. BUAB „Group Europa Investment“ bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
15.1 Apeliantų skunde akcentuojamos prielaidos, nesant jokių įrodymų, galinčių minėtą aplinkybę pagrįsti, nesudaro pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo laikyti, kad pirmos instancijos teismo sprendimu buvo neteisingai nustatytas momentas, nuo kurio pradedama skaičiuoti ieškinio senatis. Apeliantų sutartis buvo sudaryta 2013 m. balandžio 26 d., tačiau kreditoriai apie minėtą sutartį sužinojo tik tada, kai Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3975-656/2014 buvo priimta 2014 m. kovo 18 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantui R. B., kuomet nutarties vykdymo procese antstolis areštavo apeliantui R. B. priklausantį turtą, tapo aišku, jog visas apeliantui R. B. priklausantis turtas buvo perleistas apelianto R. B. sutuoktinei. Kitaip tariant, jokių kitų objektyvių aplinkybių iki vykdymo proceso pradžios, kurios būtų lėmusios ar galėjo lemti ieškovų sužinojimo apie ginčo sandorio sudarymo faktą.
15.2 CK 6.67 straipsnio 1 punkte yra aiškiai nurodyta, kad sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, kai kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį skolininkas sudarė su savo sutuoktiniu. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamą sandorį sudarę asmenys yra sutuoktiniai, darytina išvada, kad apeliantų nesąžiningumas yra preziumuojamas ir pagal civilinį procesą reglamentuojančias teisės normas, apeliantams teko procesinė pareiga paneigti įstatyminę prezumpciją, kurios apeliantai bylos nagrinėjimo metu nepaneigė. Apeliantai nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, apeliantų elgesys po ginčo sandorio sudarymo momento tik patvirtina apeliantų nesąžiningumą. Tuo atveju, jei apeliantai būtų elgėsi sąžiningai, protingai ir rūpestingai, ginčijamos sutarties pagrindu padalintas apeliantams priklausantis turtas būtų buvęs įregistruotas Nekilnojamojo turto registre iškart po povedybinės sutarties sudarymo momento. Vis dėlto, apeliantai daugiau nei septynerius metus delsė įregistruoti minėtą faktą, slėpė tokią informaciją, vengė jos viešinimo, kas tik dar kartą patvirtiną pačių apeliantų siekį nuslėpti ginčo sutarties sudarymo faktą ir tokiu būdu pažeisti kreditorių interesus.
15.3 Apeliantai neįrodė absoliučiai jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog apeliantai neva turėjo pareigą sudaryti ginčijamą povedybinę sutartį. Priešingai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, sutuoktiniai, sudarydami santuoką arba po santuokos sudarymo, turi teisę, bet ne pareigą sudaryti sutartį, kuria numatys kitokį sutuoktinių turto teisinį režimą nei įtvirtinta įstatyme. Atsižvelgiant į tai, jog nei teisės aktai, nei teismų sprendimai apeliantų neįpareigojo sudaryti ginčijamos povedybinės sutarties, kuria iš esmės visas vertingas turtas buvo pripažintas vienintelio sutuoktinio nuosavybe, pagrįsta teigti, jog neegzistuoja aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog apeliantai privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
15.4 Vienintelis apeliantų tikslas, sudarant ginčijamą sandorį, buvo siekis išvengti apelianto R. B. atsakomybės prieš kreditorius, ką patvirtina ne tik tai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ verslas buvo perkeltas į UAB „Aderas“, bet ir tai, kad visas vertingas apeliantams priklausantis turtas buvo perleistas apeliantei R. L. B.. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamas sandoris, kuris buvo sudarytas dar 2013 m., nebuvo įgyvendintas iš esmės viso bylos nagrinėjimo metu, o turto padalinimo faktas tarp apeliantų Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2020 metais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pagrįsta teigti, jog tarp apeliantų sudarytas ginčijamas sandoris yra fiktyvus, tariamas, o šalys, jį sudarydamos, neketino įgyti jokių civilinių teisių ir pareigų, o siekė tik nepagrįstai išvengti atsakomybės prieš kreditorius.
16. Ieškovas BUAB „ Europa Group“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo atmesti atsakovu? R. B. ir R. L. B. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš R. B. ir R. L. B. BUAB „ Europa Group“ 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
Šalies argumentai
16.1 Ieškovas mano, jog vien apeliaciniame skunde akcentuojamos prielaidos, nesant įrodymų, galinčių pagrįsti aplinkybę, jog ieškovai jau 2013 m. balandžio mėnesį turėjo tikrinti Vedybų sutarčių registrą, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmos instancijos teismas neva klaidingai nustatė momentą, nuo kurio skaičiuojama ieškinio senatis. Apeliantų sutartis buvo sudaryta 2013 m. balandžio 26 d., tačiau kreditoriai apie minėtą sutartį sužinojo tik tada, kai Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3975-656/2014 buvo priimta 2014 m. kovo 18 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantui R. B., kuomet nutarties vykdymo procese antstolis areštavo apeliantui R. B. priklausantį turtą, tapo aišku, jog visas apeliantui R. B. priklausantis turtas buvo perleistas apelianto R. B. sutuoktinei, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog ieškovai apie minėtą sutartį sužinojo anksčiau. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
16.2 CK 6.67 straipsnio 1 punkte yra aiškiai nurodyta, kad sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, kai kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį skolininkas sudarė su savo sutuoktiniu. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamą sandorį sudarę asmenys yra sutuoktiniai, darytina išvada, kad apeliantų nesąžiningumas yra preziumuojamas ir pagal civilinį procesą reglamentuojančias teisės normas. Apeliantų nesąžiningumas yra preziumuojamas ir pagal CPK 178 straipsnį, todėl apeliantams tenka procesinė pareiga paneigti prezumpciją. Jei apeliantai būtų elgęsi sąžiningai, protingai ir rūpestingai, tai povedybinėje sutartyje nustatytą turto teisinį režimą būtų įregistravę Nekilnojamojo turto registre nedelsiant. Tačiau apeliantai daugiau nei septynerius metus delsė įregistruoti minėtą faktą ir tokiais veiksmais patvirtino tikslą nuslėpti ginčijamos sutarties sudarymo faktą. Apelianto manymas, kad UAB „Group Europa Investment“ 20 000 vnt. akcijų yra neva didelės vertės turtas, yra absurdiškas ir neatitinkantis tikrovės, kadangi pats apeliantas savo neteisėtais veiksmais perkėlė minėtos įmonės verslą į UAB “Aderas”. Atsižvelgiant į tai, jog nei teisės aktai, nei teismų sprendimai apeliantų neįpareigojo sudaryti ginčijamos povedybinės sutarties, kuria iš esmės visas vertingas turtas buvo pripažintas vienintelio sutuoktinio nuosavybe, pagrįsta teigti, jog neegzistuoja aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog apeliantai privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
16.3 Vienintelis apeliantų tikslas, sudarant ginčijamą sandorį, buvo siekis išvengti apelianto R. B. atsakomybės prieš kreditorius, ką patvirtina ne tik tai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ verslas buvo perkeltas į UAB „Aderas“, bet ir tai, kad visas vertingas apeliantams priklausantis turtas buvo perleistas apeliantei R. L. B.. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamas sandoris, kuris buvo sudarytas dar 2013 m., nebuvo įgyvendintas iš esmės visos bylos nagrinėjimo metu, o turto padalinimo faktas tarp apeliantų, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2020 metais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pagrįsta teigti, jog tarp apeliantų sudarytas ginčijamas sandoris yra fiktyvus, tariamas, o šalys, jį sudarydamos, neketino įgyti jokių civilinių teisių ir pareigų, o siekė tik nepagrįstai išvengti atsakomybės prieš kreditorius.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
18. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
19. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys buvo tenkintas ir pripažinta negaliojančia R. B. ir R. L. B. 2013 m. balandžio 26 d. sudaryta Sutuoktinių turto padalijimo sutartis, taikyta restitucija.
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 ir kt.).
21. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.
22. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis actio Pauliana pagrindu ir tariamo sandorio požymiais yra būtinųjų sąlygų visetas pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytą ginčo sutartį. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad šie sandoriai pažeidė ieškovų kaip kreditorių turtinius interesus.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
23. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, kurios netinkamo nustatymo klausimas keliamas apeliaciniame skunde, yra kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, turėjimas.
24. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmąją actio Pauliana patenkinimo sąlygą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124 – 6.129 straipsniai). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-469/2019). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad kreditorius turi įrodyti ne tik tai, jog turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), bet ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Tokio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
25. Apeliantų nuomone, ginčijamo sandorio registravimo dieną – 2013 m. balandžio 29 d., jie neturėjo jokių kreditorių, kurių interesai būtų pažeisti apeliantams sudarius povedybinę sutartį. Teisėjų kolegija tokius apeliantų teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantai, subjektyviai interpretuodami teisės normas sau naudinga linkme, be pagrindo teisę išieškoti įsiskolinimą tapatina su reikalavimo teisės atsiradimo momentu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje ieškovų reikalavimo teisės į R. B. atsirado dar iki ginčijamos sutarties sudarymo ir jau egzistavo sutarties sudarymo metu. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo prašoma priteisti iš R. B. EG ir GEI jo tyčiniais ir nesąžiningais veiksmais padarytą didelę žalą. Išnagrinėjęs šią bylą apeliacinės instancijos teismas priteisė iš R. B. 5 507 382,04 Eur žalos atlyginimo BUAB „Europa Group“ ir BUAB „Group Europa Investment“ naudai. Nutartyje buvo konstatuota, kad žalos atsiradimo momentas buvo 2013 m. kovo-balandžio mėn., kuomet apeliantas R. B., veikdamas kaip bendrovių direktorius, sudarė sandorius, dėl kurių EG ir GEI neteko nemažai grynojo pelno. Taigi tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas tuo pačiu metu, 2013 m. balandžio 26 d., kai dėl neteisėto apelianto R. B. veikimo buvo padaryta žala EG ir GEI, o tai reiškia, jog ieškovai ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą R. B.. Taigi įsiteisėjusia nutartimi iš apelianto R. B. priteisdamas žalą, teismas tik konstatavo ir patvirtino esmines aplinkybes dėl žalos kilimo pagrindo ir žalos atsiradimo momento, kurios nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią ir jų iš naujo įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
26. Apeliantai teigia, kad ginčijamo sandorio registravimo dieną – 2013 m. balandžio 29 d., neturėjo jokių kreditorių, kurių interesai būtų pažeisti atsakovams sudarius povedybinę sutartį. Negana to, teisminiai ginčai truko ilgiau nei ketverius metus, o visi ikiteisminiai tyrimai Atsakovo R. B. atžvilgiu buvo nutraukti.
27. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra pateikiamas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet visgi sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Be to, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).
28. Nagrinėjamu atveju apeliantai akcentuoja, jog sudarant ginčijamą sutartį turėjo tikslą pasidalinti turtą taip, kad apeliantui R. B., kaip ilgametę verslo patirtį turinčiam asmeniui, kuris turėjo pagrįstų lūkesčių ir toliau sėkmingai tęsti savo verslą, asmeninės nuosavybės teise atitektų 20 000 vnt. paprastųjų vardinių GEI akcijų (kurių nominali vertė 100 Lt), o jo sutuoktinei – visas vertingas nekilnojamasis turtas. Pabrėžtina, jog šių akcijų vertė sutartyje buvo nustatyta sutuoktinių susitarimu, neatlikus realaus jų rinkos vertinimo. Akivaizdu, jog ginčijama sutartimi R. B. perleidus vertingą turtą – nekilnojamojo turto dalį sutuoktinės asmeninėn nuosavybėn, jo kreditoriai prarado galimybes išieškoti priteistą žalą, nes R. B. turimos reikalavimo teisės į nemokias įmones, kurios beje, prie nemokumo buvo privestos paties atsakovo neteisėtų veiksmų, tapo nevertingos, nes reali akcijų vertė neatitinka nominalios, ir pirmumo teisė į išieškojimą priklauso hipotekiniam kreditoriui Swedbank, AB. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantai nepaneigė antrosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo.
Dėl pareigos sudaryti ginčo sandorius
29. CK 6.66 straipsnyje numatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei tam tikrų susiklosčiusių faktinių aplinkybių sudaryti ginčijamą sutartį. Apeliantai pažymi tai, jog CK 3 knygos III dalies VI skyriaus 3 skirsnis reglamentuoja sutuoktinių teisę sudaryti povedybinę sutartį ir nustatyti jiems priimtiną turto teisinį režimą. Apeliantai, neturėdami kreditorių ir žinodami, jog jų sudaroma povedybinė sutartis nepažeidžia jokių kreditorių interesų (jų tiesiog nebuvo) sudarė povedybinę sutartį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantų įvardytos priežastys actio Pauliana instituto taikymo kontekste negali būti vertinamos kaip būtinos sandoriui sudaryti, nes neatitinka privalomumo kriterijų. Byloje nustatytų ginčo sutarties sudarymo aplinkybių kontekste nėra pagrindo įstatyminę sutuoktinių teisę, o ne pareigą sudaryti vedybinę (povedybinę sutartį) ir ja nustatyti sutuoktinių turto režimą, traktuoti kaip neišvengiamą būtinybę perleisti vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise didelės vertės nekilnojamąjį turtą.
Dėl sandorio šalių sąžiningumo
31. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje apibrėžtas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
32. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamas sandoris sudaromas su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais, o kreditorius savo teises bei interesus siekia ginti pareikšdamas actio Pauliana reikalavimą. Šiuo atveju ginčijama sutartis sudaryta tarp sutuoktinių, todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas. Nesutikdami su tokia skundžiamame sprendime padaryta išvada, apeliantai nurodo, kad sudarant ginčijamą sutartį jiems nebuvo žinoma apie jokius kreditorius, o informacija apie sudarytą atsakovų sandorį ieškovui galėjo būti žinoma jau nuo sutarties įregistravimo Vedybų sutarčių registre dienos – 2013 m. balandžio 29 d. Šiuo atveju apeliantai, teigdami, kad sandorius sudarė būdami sąžiningi (tuo metu neturėjo kreditorių, sutartį įregistravo Vedybų sutarčių registre), nesąžiningo veikimo prezumpciją paneigiančių įrodymų nepateikė. Įvertinusi ginčijamų sandorių sudarymo kontekstą bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas sandoris – povedybinė turto padalijimo sutartis, apeliantų buvo sudaryta būtent tuo pat metu, kai buvo neteisėtai perkeltas bendrovių GEI ir EG verslas į UAB „Aderas“, t. y. 2013 m. balandžio 26 d., o tai leidžia pagrįstai manyti apie apeliantų nesąžiningą siekį išvengti žalos atlyginimo bendrovėms. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje šalių nesąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta.
Dėl ieškinio senaties
33. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį nėra praleistas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios momento svarbu ne tai, kada ieškovė nurodė sužinojusi apie jos interesų pažeidimą, tačiau kada ji apie tai objektyviai galėjo ir turėjo sužinoti – t. y. ieškovui galėjo būti žinoma jau nuo sutarties įregistravimo Vedybų sutarčių registre dienos – 2013 m. balandžio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta šių argumentų pagrįstais.
34. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ir su kreditoriaus pareiga laiku sužinoti apie tokį sandorį. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą (suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymas yra nulemiamas konkrečių bylos aplinkybių bei asmens subjektyvių savybių, todėl skirtingose bylose nustatomas skirtingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2009).
35. Apeliantų įsitikinimu, byloje pateikti įrodymai leidžia spręsti, jog ieškovas prielaidas tikrinti Vedybų sutarčių registrą turėjo jau nuo 2013 m. balandžio mėnesio, kadangi ieškovas A. B. teisinių priemonių nukreiptų į atsakovą R. B. ėmėsi dar 2013 m. pavasarį. Apeliantai nurodo, kad visuose ieškovo inicijuotuose teisiniuose procesuose, ieškovas A. B. buvo atstovaujamas profesionalių teisininkų, turėjo absoliučiai visus viešai prieinamus registrų duomenis apie atsakovų turtą, jų sudarytus sandorius, tame tarpe ir informaciją atsakovų sudarytą ir 2013 m. balandžio 29 d. Vedybų sutarčių registre išviešintą povedybinę sutartį bei turėjo reikšti atitinkamus reikalavimus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškinio senaties termino eigos pradžia pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo susieta su momentu, kada kreditoriams atsirado galimybė pradėti vykdymo veiksmus atsakovo atžvilgiu, bet paaiškėjo, kad visas apeliantui R. B. priklausantis turtas buvo perleistas apelianto R. B. sutuoktinei ir skolininkas neturi turto, į kurį gali būti nukreipiamas ir užtikrintas efektyvus išieškojimas. Šiuo atveju reikšmingas yra momentas ne kada ieškovai realiai sužinojo apie ginčijamo sandorio sudarymą, bet kada jiems tapo žinoma, jog tokiu sandoriu buvo pažeistos jų kreditorinės reikalavimo teisės. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino ir kad yra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos (CPK 185 straipsnis), todėl atsakovų sudaryta 2013 m. balandžio 26 d. Sutuoktinių turto padalijimo sutartis pagrįstai pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.
Dėl tariamo sandorio
36. Ieškovai 2013 m. balandžio 26 d. Sutuoktinių turto padalijimo sutartį ginčijo taipogi teigdami, kad ši sutartis yra tariamasis sandoris, t. y. sudarytas tariamai, tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.
37. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių yra sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, tai yra nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 33-36 punktus ir juose nurodytą praktiką).
38. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo.
39. Byloje nustatyta, kad ginčo 2013 m. balandžio 26 d. Sutuoktinių turto padalijimo sutartis įregistruota tiek Vedybų sutarčių, tiek Nekilnojamojo turto registruose, atsakovei ginčo sutartis lėmė jos asmeninės nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ši asmeninės nuosavybės teisė yra išviešinta registruose, todėl nėra pagrindo manyti, jog ginčo sutartimi atsakovai nesiekė sukurti atitinkamų sutarties teisinių padarinių, tai yra pakeisti turto statusą iš atsakovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į atsakovės asmeninį turtą, tuo pačiu išvengiant (apsunkinant) atsakovo kreditorių reikalavimų patenkinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju byloje konstatuota, kad sandoris pagrįstai pripažintas negaliojančiu (nuginčytas) actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiantis kreditorių teises. Tiek atsakovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo pakeitimas į atsakovės asmeninę nuosavybę, tiek atsakovo kreditorių teisių pažeidimas yra realūs ir, kaip byloje nustatyta, atsakovo ginčo sandoriu siekti padariniai, dėl ko atsakovų sudaryta Sutuoktinių turto padalijimo sutartis pripažinta negaliojančiu sandoriu CK 6.66 straipsnio pagrindu.
40. Byloje nustačius, kad 2013 m. balandžio 26 d. sutartimi buvo sukurti teisiniai santykiai, lėmę jos šalių civilinių teisių ir pareigų pasikeitimą, ši sutartis turėjo realius teisinius padarinius, nes pasikeitė sutuoktinių turto teisinis režimas, jos negalima pripažinti negaliojančiu sandoriu pagal CK 1.86 straipsnį. Dėl nurodyto yra pagrindas iš ginčijamo pirmosios instancijos sprendimo pašalinti motyvus, susijusius su 2013 m. balandžio 26 d. Sutuoktinių turto padalijimo sutarties pripažinimu tariamu sandoriu. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl tariamo sandorio teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
41. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019; kt.).
42. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas iš esmės nepakeistas, o apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
44. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme priteistas bylinėjimosi išlaidas, iš apeliantų ieškovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
45. Iš apeliantų ieškovui UAB „Europa Group“ priteistinos 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) (CPK 98 straipsnis).
46. Ieškovams A. B. ir BUAB „Group Europa Investment“ nepateikus duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
atmesti apeliantų (atsakovų) R. B. ir R. L. B. apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Europa Group“, juridinio asmens kodas 124666595, 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus ir penkiasdešimt euro centų) patirtų bylinėjimosi išlaidų.