- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-08
- Bylos Nr.
- 2S-745-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32962-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- R. B., R. L. B.
- Ieškovas
- A. B., UAB „Group Europa Investment“, UAB „Europa Group“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. B. ir R. L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-40689-910/2014 pagal ieškovų A. B., UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ ieškinį atsakovams R. B. ir R. L. B. dėl povedybinės turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai A. B., UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti tarp atsakovų R. B. ir R. L. B. 2013-04-26 sudarytą povedybinę turto padalijimo sutartį bei taikyti restituciją.
Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovų R. B. ir R. L. B. 2013-04-26 sudarytos povedybinės turto padalijimo sutarties galiojimą; atlikti įrašą viešajame registre dėl atsakovų R. B. ir R. L. B. 2013-04-26 sudaryta povedybine turto padalijimo sutartimi pasidalinto turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo; uždrausti atsakovei R. L. B. dalyvauti bet kokiuose sandoriuose ar imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų perleistas ir (ar) bet kokiais kitais būdais būtų apribotos nuosavybės ar kitos turtinės teisės ir (ar) būtų kitaip sumažintas 2013-04-26 sudaryta povedybine turto padalijimo sutartimi pasidalintas nekilnojamasis turtas, t. y. gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais ir žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tuo, kad sutarties neteisėtumą patvirtina tai, jog ginčijamo sandorio šalys yra sutuoktiniai, ir tai preziumuoja sutarties šalių nesąžiningumą. Be to, sutartis, kuria iš esmės suvaržytos atsakovo R. B. kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, sudaryta tuo laikotarpiu, kai atsakovas atliko neteisėtus, bendrovėms padariusius žalą, veiksmus. Prašyme taip pat pažymėta, kad byloje reikalaujama taikyti restituciją, kurios taikymas yra vienintelė galimybė patenkinti bendrovių reikalavimus, nes atsakovei sutartimi perleistas turtas yra vienintelis vertingas turtas, į kurį bendrovės galėtų nukreipti savo reikalavimą. Ieškovo teigimu, nurodyti argumentai suponuoja, kad atsakovė, kurios nesąžiningumas, veikiant kartu su atsakovu, yra akivaizdus, gavusi ieškinį neabejotinai sieks iššvaistyti, perleisti ar kitaip sumažinti vienintelio sutuoktinių turto – gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo – vertę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies – nutarė atlikti įrašą viešajame registre dėl draudimo atsakovams perleisti 2013-04-26 sudaryta povedybine sutartimi pasidalinto turto nuosavybės teisę bei uždrausti R. L. B. dalyvauti bet kokiuose sandoriuose ar imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų perleistos ir (ar) kitais būdais apribotos nuosavybės teisės ar kitos turtinės teisės ir (ar) būtų kitaip sumažintas 2013-04-26 povedybine sutartimi pasidalintas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais ir žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra akivaizdžių duomenų apie priimto ieškinio nepagrįstumą, bei į tai, kad ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytą povedybinę turto padalijimo sutartį bei taikyti restituciją dėl 3 149 900 Lt vertės turto, teismas sprendė, jog yra pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių, nes, jų nesiėmus, atsakovė gali perleisti turtą tretiesiems asmenims arba jį suvaržyti, todėl gali tapti sunku ar net neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, jeigu jis būtų palankus ieškovams (CPK 144 str. 1 d.). Ieškovų prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovų sudarytos povedybinės sutarties galiojimo sustabdymą – teismas atmetė kaip perteklinį. Teismas pažymėjo, kad ieškovų interesų apsaugą užtikrina pirmiau nurodytos taikytinos laikinosios apsaugos priemonės.
Atsakovai R. B. ir R. L. B. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi jų atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantų teigimu, nebuvo privalomos sąlygos jų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškinio reikalavimas tikėtinai nepagrįstas. Jis išimtinai grindžiamas vien tik prielaidomis apie neva R. B. veiksmais UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ padarytą turtinę žalą, tariamai perkeliant verslą, ir iš to galimai kylančią nurodytų įmonių reikalavimo teisę į atsakovą, tačiau apeliantai akcentavo, kad šios aplinkybės nėra nustatytos, o yra nustatinėjamos kitoje, dar neišnagrinėtoje, civilinėje byloje (Nr. 2-3975-656/2014). Taigi jomis negalima pagrįstai remtis, formuluojant ieškinio reikalavimą. Todėl teismui nebuvo net teorinio pagrindo suvaržyti atsakovų teises.
Ieškovai A. B., UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsakovų atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009).
Apeliantų atskirasis skundas grindžiamas vienu argumentu - kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo padaryti išvadą, jog ieškinio reikalavimas tikėtinai pagrįstas, kadangi jis grindžiamas vien tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu. Pažymėtina, kad kol kas nepatvirtintos aplinkybės - R. B. veiksmais UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ padaryta turtinė žala, galimai perkeliant verslą, ir iš to kylanti nurodytų įmonių reikalavimo teisė į atsakovą – yra pakankamu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą galutinai įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Jis vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, pagrinde vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi atsakovų nurodytos aplinkybės neturėjo/negalėjo būti ir nebuvo pagrindas atsakovų atžvilgiu atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai vertindamas ieškinio reikalavimo pagrįstumą, nustatė, kad akivaizdžių duomenų apie priimto ieškinio nepagrįstumą nėra. Tai nustatęs, ėmėsi spręsti, ar yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip jau aukščiau buvo nurodyta, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovai ginčija atsakovų sudarytą povedybinę turto padalijimo sutartį bei prašo taikyti restituciją dėl 3 149 900 Lt vertės turto, ir, laikytina, jog ši suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė, teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių, nes, jų nesiėmus, būsimo, ieškovams galimai palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų R. B. ir R. L. B. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Atsakovų R. B. ir R. L. B. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.