Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Daina Lisaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei R. Ž. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovo A. G. (toliau – ieškovas) ieškinys atsakovei R. Ž. (toliau – atsakovė, apeliantė) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2026 m. kovo 24 d. Vaikų meninės studijos „(duomenys neskelbtini)“ pažymą, kurioje nurodoma informacija apie jų mokinę B. G.. Apeliantės teigimu, šis įrodymas patvirtina, kad jokių fizinio smurto požymių, dukters psichologinių sunkumų bendraujant su bendraamžiais ar kitokių socializacijos problemų ši mokymosi įstaiga niekada nepastebėjo. Taip pat nepastebėjo, jog dukrai būtų trūkę mokymosi priemonių ar kitų būtinų mokyklos lankymui daiktų.

13. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas vadovaujantis CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad nagrinėjama byla yra priskiriama šeimos bylų kategorijai, kurioje teismas turi teisę veikti aktyviai, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes šalys dėl jų turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, todėl proceso dalyvių teisės į operatyvų procesą nebus pažeistos, tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui apeliacinės instancijos teismas priima tiek apeliantės, tiek ieškovo pateiktus naujus įrodymus, nors ieškovas tokio prašymo atsiliepime į atskirąjį skundą ir nebuvo suformulavęs.

15. Apeliantė papildomai Kauno apygardos teismui 2026 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei ieškinio netenkinimo (DOK-9093). Kartu su prašymu pridėjo eilę įrodymų.

16. Pagal CPK 323 straipsnį draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Taigi, bet koks atskirojo skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki atskirojo skundo padavimo termino pabaigos.

17. Apeliantė pateikė procesinį dokumentą (prašymą), kuris dalimi savo turinio yra vertinamas kaip pateikto atskirojo skundo argumentų ir reikalavimų papildymas. Kadangi tokiu būdu keisti atskirojo skundo turinį šioje proceso stadijoje apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos draudžia, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės prašymą ir kartu su juo teikiamus įrodymus (DOK-9093).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir bylos perdavimo kitam teismui

18. Kauno apygardos teisme 2026 m. balandžio 27 d. gautas apeliantės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylos perdavimo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (DOK-9337). Prašyme nurodoma, kad žodinis bylos nagrinėjimas reikalingas siekiant užtikrinti visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą bei proceso dalyvių teisę būti išklausytiems.

19. Vadovaujantis CPK 336 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 52 punktas).

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad posėdžio formos pasirinkimas priskirtinas teismo diskrecijai ir apeliantė nepagrindė išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka, apeliantės prašymas dėl atskirojo skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė atskirajame skunde aiškiai išdėstė argumentus, kuriais kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, o byloje esančių duomenų pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi klausimas išspręstas teisingai. Atmetus prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, atmetamas ir sudėtinis prašymas bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Dėl atskirojo skundo

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

22. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkinus ieškovo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo nepilnamečio vaiko laikina gyvenamoji vieta nustatyta kartu su tėvu (ieškovu), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

23. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo (nes tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo).

24. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pagrindas šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti yra: tėvai gyvena skyriumi ir vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams, arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė laikiną šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su ieškovu motyvuodamas tuo, kad byloje nėra akivaizdžių įrodymų, jog šalių dukters laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu pažeistų jos teises ir teisėtus interesus. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka. Atskirajame skunde teigia, kad minėtas teismo argumentas negali būti laikomas pakankamu pagrindu keisti dukters gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, kadangi ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė faktiškai gyvendama su dukterimi, netinkamai rūpinosi jos sveikata, auklėjimu, priežiūra, daro žalingą įtaką dukrai savo elgesiu ar kitaip ją neigiamai veikia.

26. Apeliacinės instancijos teismas nurodytus apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi juos paneigia byloje esantys įrodymai. Priešingai nei tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas nustatydamas nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, savo procesinį sprendimą grindė ne tik ieškovo išsakyta pozicija, tačiau vadovavosi Tarnybos pateikta išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei kartu su ja pateiktais kitais įrodymais – Tarnybos veiklos dokumentais. Tarnybos išvadoje (DOK-32742) nurodyta, kad šeima Tarnybai dėl vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimų yra žinoma, nuo 2025 m. spalio 15 d. šeimai taikomas atvejo vadybos procesas, kurį kuruoja BĮ Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras. Tarnybos specialistai 2026 m. vasario 19 d. paskutinį kartą atliko nepilnamečio vaiko situacijos vertinimą, kurio metu nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai. Nurodyta, kad vadovaujantis Tarnyboje gauta informacija, tarp vaiko ir motinos kyla nesutarimai (vaikas išsako neigiamus patyrimus dėl be priežasties pasikeitusių susitarimų, draudimo vykti pas draugę su nakvyne). Situacija įvertinta kaip konfliktiška, galinti kelti vaikui emocinę įtampą ir lojalumo konfliktą, ypač dėl tėvų nesutarimų ir galimai ribojamo bendravimo. Tarnyba išvadoje nurodė, kad iš esmės neprieštarauja ieškovo prašymui nustatyti laikiną nepilnametės gyvenamąją vietą su juo, kadangi tai atitinka vaiko prioritetinius interesus. Iš 2026 m. sausio 20 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad buvo rekomenduojama užtikrinti vaikui emociškai ir fiziškai saugią aplinką; atsižvelgti į vaiko norus ir interesus; pagal poreikį, individualiai konsultuotis su psichologu pozityvios tėvystės klausimais; laikytis bendratėvystės, konsultuotis su pagalbą šeimai teikiančiais specialistais. B. G. 2026 m. sausio 25 d. Tarnybos specialistėms nurodė šias aplinkybes: motina ne kartą bandė atimti iš jos telefoną, kai ji kalbėjo ar norėjo skambinti tėvui; motina ant jos kartais rėkia; motina dažniausiai pyksta tada, kai ji skambina tėvui; nurodė, kad namuose ji kartais jaučiasi saugi, kartais ne, bijo, kad motina gali rėkti (duomenys iš 2026 m. sausio 25 d. vaiko situacijos vertinimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš 2026 m. vasario 12 d. vaiko situacijos vertinimo anketos duomenų Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad B. G. 2026 m. vasario 10 d. Tarnybos specialistėms nurodė, jog namuose ne visada jaučiasi gerai, nes dažnai pykstasi su motina. Mergaitės teigimu, jai atrodo, kad motina jai draudžia skambinti tėvui, nors ji turi tokią teisę. Iš 2026 m. vasario 19 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad reikalinga užtikrinti psichologo konsultacijų lankymą; neįtraukti vaiko į tėvų tarpusavio santykius (nekalbėti neigiamai apie kitą iš tėvų vaiko akivaizdoje); bendrauti ir bendradarbiauti su pagalbą šeimai teikiančiais specialistais, atsižvelgti į jų rekomendacijas.

27. Iš aptartų įrodymų visumos galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs nepilnametės laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, nepažeidė jos interesų, kadangi pati šalių dukra Tarnybos specialistėms nurodė, kad jai patinka būti ir bendrauti su tėvu, gražiai apie jį atsiliepė, o apie atsakovę priešingai – nurodė, kad kartais namuose ji jaučiasi nesaugi, motina ant jos rėkia, draudžia bendrauti su tėvu, bando atimti iš jos telefoną. Išsakyta šalių dukters nuomonė leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad būtent gyvendama su motina, o ne su tėvu, ji patiria įtampą, kaip pati nurodė, kartais jaučiasi nesaugi. Vaiko nenorą vykti pas motiną ar su ja bendrauti patvirtina ir ieškovo pateikta Vaikų meninės studijos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2026 m. sausio 23 d. elektroninio laiško kopija, kurioje nurodyta, kad B. G. klasėje verkė, nes tą dieną turėjo vykti pas motiną. Pažymėtina, kad aptartų įrodymų atsiradimo/surašymo metu šalių dukrai buvo beveik 11 metų, todėl savo nuomonę ji galėjo išreikšti laisvai ir aiškiai. Taip pat nagrinėjamo klausimo atveju yra svarbi ir Tarnybos išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje nurodyta, jog Tarnyba iš esmės neprieštarauja, kad laikina vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškovu, kadangi tai atitiks vaiko prioritetinius principus. Nors byloje esantys Tarnybos veiklos dokumentai patvirtina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė vaiką nuteikinėja vienas prieš kitą, todėl iš esmės abu elgiasi netinkamai vaiko atžvilgiu, tačiau anksčiau nutartyje aptartų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šalių nepilnametė dukra saugiau jaučiasi būdama su ieškovu, o apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu pažeistų jo teises ir teisėtus interesus.

28. Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad ieškovo prašomos ir teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškiniu pareikštu materialiuoju teisiniu reikalavimu nustatyti dukters gyvenamąją vietą su ieškovu. Teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovo keliamas materialinis teisinis reikalavimas yra de facto išspręstas pradinėje proceso stadijoje, dar nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante. Pažymėtina, kad nors ieškiniu reiškiamas reikalavimas sutampa su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone, tačiau nėra pagrindo teigti, kad tokiu būdu jis yra išspręstas dar nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės, kadangi teismas šioje proceso stadijoje nevertina ir nepasisako iš esmės dėl ieškinio reikalavimų. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra tik laikinai sureguliuojamas ginčas tarp šalių. Nagrinėjamu atveju tarp šalių esant konfliktiškiems santykiams, atsakovei draudžiant dukrai bendrauti su ieškovu, akivaizdu, kad yra pažeidžiami vaiko teisėti interesai ne tik laisvai bendrauti su tėvu, bet ir augti įtampos nekeliančioje aplinkoje, todėl pirmosios instancijos teismui nustačius, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jis pagrįstai tai ir padarė.

29. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė CK 3.65 straipsnio 2 dalimi, šią normą skundžiamoje nutartyje taikė ir teismas, tačiau ši įstatymo nuostata taikoma santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės procese. Šiuo atveju šalys nebuvo susituokę ir santuokos nutraukimo procesas tarp šalių nevyksta. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi juos paneigia kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011, pasisakydamas dėl CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose, yra nurodęs, kad CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms, ne tik santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės atvejais. Teisėjų kolegija išaiškino, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje numatytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms. Taigi, šiuo atveju net ir nesant šalims susituokus, CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatyta laikinoji apsaugos priemonė galėjo būti taikoma, kadangi ji išimtinai susijusi su nepilnamečio vaiko interesais.

30. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad Tarnyba, pateikdama išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vertino ir vadovavosi išimtinai ieškovo paaiškinimais, kurie yra subjektyvūs ir klaidingi. Tuo tarpu 2026 m. kovo 17 d. išvadoje Tarnyba prioriteto nė vienam iš vaiko tėvų neteikė. Priešingai, išvadoje konstatuojama, jog „Tarnybos vertinimu, tiek pas ieškovą, tiek pas atsakovę yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos nepilnametei B. G. gyventi“. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos apeliantės argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju gyvenimo sąlygos vertintinos ne materialiniu, o vaiko emocinės būsenos ir psichologinės savijautos aspektu, t. y. laikinosios apsaugos buvo taikytos dėl to, kad nepilnametė dukra atsakovės namuose patiria įtampą. Vien ta aplinkybė, kad atsakovės namuose yra sudarytos tinkamos buitinės gyvenimo sąlygos nepilnamečiam vaikui gyventi, savaime neužtikrina jo emocinio saugumo.

31. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai galutiniam ginčo sprendimo rezultatui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesinės ir materialinės teisės normas, savo procesinį sprendimą grindė atsižvelgęs į šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, į Tarnybos išvadą bei kartu su ja pateiktus įrodymus, ir padarė pagrįstą išvadą, jog šalių dukters laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu neprieštarauja ir nepažeidžia nepilnamečio vaiko interesų. Atsižvelgiant į nurodytą, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad pasikeitus aplinkybėms, ji ateityje turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

33. Pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

34. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą išreiškė prašymą priteisti jo naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Kita vertus, net ir pateikus įrodymus ieškovo prašymas šioje proceso stadijoje nebūtų sprendžiamas, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y., kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018 ir kt.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.