Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Akvilei Kveškevičienei, Viktorijai Akelienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Vilijos Šalčiuvienės ir nuteistosios K. A. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį (A. S. epizodas) ir nuteista 2 metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (epizodas (duomenys neskelbtini)) išteisinta neįrodžius, kad j dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (K. V. epizodas) išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą – nuspręsta palikti galioti, pradėjus vykdyti nuosprendį, panaikinti.

V. A. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1, 2 dalis pripažintas kaltu ir nuteistas K. V., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padaręs A. S., tačiau dėl jų pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. A. nuteista už tai, kad 2020 m. rugsėjo 9 d. apie 13.00 val., gyvendama nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, 0,00038 g narkotinės medžiagos karfentanilio už 40 Eur pardavė atvykusiam (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S., kuris išėjęs iš namo buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

2. K. A. išteisinta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ją kaltinant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku iš tyrimo metu nenustatyto asmens, veikdama kartu su V. A., įgijo ir neteisėtai savo nuomojamame bute – (duomenys neskelbtini) laikė nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, turėdami tikslą šią narkotinę medžiagą parduoti ar kitaip platinti, iki kol 2021 m. vasario 11 d. apie 7.51 val., (duomenys neskelbtini), įeinant į butą policijos pareigūnams, V. A. bute laikytą narkotinę medžiagą išmetė į klozetą, tačiau atliekamos kratos metu tualeto patalpoje ant grindų buvo rasti ir surinkti rusvai baltos spalvos medžiagos gabalėliai (biri medžiaga), kurių sudėtyje yra narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurio masė yra 0,00033 g.

3. K. A. išteisinta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ją kaltinant tuo, kad ji 2020 m. liepos 9 d. apie 11.13 val., gyvendama nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, 0,00013 g narkotinės medžiagos karfentanilio perdavė atvykusiam K. V., kuris iš karto išėjęs iš namo buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

4. V. A. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jį kaltinant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku iš tyrimo metu nenustatyto asmens, veikdamas kartu su K. A., įgijo ir neteisėtai savo nuomojamame bute – (duomenys neskelbtini) laikė nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, turėdami tikslą šią narkotinę medžiagą parduoti ar kitaip platinti, iki kol 2021 m. vasario 11 d. apie 7.51 val., (duomenys neskelbtini), įeinant į butą policijos pareigūnams, jis bute laikytą narkotinę medžiagą išmetė į klozetą, tačiau atliekamos kratos metu tualeto patalpoje ant grindų buvo rasti ir surinkti rusvai baltos spalvos medžiagos gabalėliai (biri medžiaga), kurių sudėtyje yra narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurio masė yra 0,00033 g.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nuteistosios gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

9. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Šios baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo.

11. Prokurorei nesutinkant su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir V. A. išteisinimo motyvų pagrįstumu, visų prima aktualu pažymėti, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis, tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai.

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-513/2013, 2K-333/2003). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

13. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas V. A. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisino konstatavęs, kad byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais neįrodyta, jog V. A. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, prokurorės apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir nepagrįsto V. A. išteisinimo pripažinti pagrįstais ir dėl V. A. priimti apkaltinamąjį nuosprendį, neturi pagrindo.

14. Šioje byloje V. A. buvo kaltinamas tuo, kad nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku iš tyrimo metu nenustatyto asmens, veikdamas kartu su K. A., įgijo ir bute (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos (karfentanilio), turėdamas tikslą šią narkotinę medžiagą parduoti ar kitais platinti, iki kol 2021 m. vasario 11 d. apie 7.51 va. į butą įeinant policijos pareigūnams, šią medžiagą išmetė į klozetą. Taigi, V. A. buvo inkriminuotas narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas, ir jis buvo kaltinamas šią veiką padaręs veikdamas kartu su K. A.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. A. dėl šios veikos padarymo buvo išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Nuosprendžio dalis dėl K. A. išteisinimo apeliacine tvarka neskundžiama. Kaip nurodyta pirmiau, prokurorė dėl šio nusikaltimo padarymo prašo pripažinti kaltu tik V. A..

15. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012).

16. V. A. kaltinamajame akte inkriminavus narkotinės medžiagos įgijimą ir laikymą, šie veiksmai, kaip BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį (objektyviąją pusę) sudarantys požymiai, turi būti nustatyti ir įrodyti patikimais duomenimis, atitinkančiais įrodymams keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje padaryta išvada, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog V. A. įgijo narkotines medžiagas. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodyti motyvai suponuoja išvadą, kad narkotinių medžiagų įgijimas iš esmės yra įrodinėjamas tik tuo, kad bute buvo rasti narkotinių medžiagų likučiai, tačiau atkreipiamas dėmesys į BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais. Tokia praktika dėl kiekvieno alternatyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio atskiro įrodinėjimo nustatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-268/2009, Nr. 2K-488/2009, 2K-493/2009, 2K-311/2012 ir kt.). Taigi V. A. kaltės negalima pagrįsti vien loginiu manymu, kad jeigu kratos metu bute buvo surasti narkotinių medžiagų likučiai, tai šias medžiagas įgijo būtent V. A.. Narkotinių medžiagų įgijimas, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, negali būti preziumuojamas vien tik iš jų radimo fakto, o jokių kitų objektyvių įrodymų, patikimai įrodančių, kad V. A. įgijo narkotinę medžiagą (karfentanilį), kurios likučiai buvo surasti kratos metu tualeto patalpoje, šioje byloje nėra.

17. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai, nei tvirtinama prokurorės apeliaciniame skunde, kaltinimas V. A. dėl narkotinės medžiagos laikymo, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, taip pat nepasitvirtino. Apeliaciniame skunde analizuojami liudytojų E. M., P. Š., N. K. parodymai iš tikrųjų patvirtina aplinkybę, kad į butą (duomenys neskelbtini), buvo nuvykta turint informaciją, kad šiame bute gali būti narkotinių medžiagų, o atlikus bute kratą tualeto patalpoje ant grindų buvo surasti narkotinės medžiagos likučiai. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir 2021 m. vasario 11 d. kratos protokole užfiksuoti duomenys bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. kovo 25 d. specialisto išvada. Kaip matyti iš kratos protokolo, bute (duomenys neskelbtini), vonios patalpoje ant grindų rasta ir paimta baltos spalvos biri medžiaga. Taip pat paimta nuoplova nuo tualeto kraštų bei juodos spalvos suplėšytas polietileninis maišelis. Iš svetainės paimtos mažos svarstyklės. Atlikus kratos metu paimtų objektų turimą nustatyta, kad rusvai baltos spalvos medžiagos gabalėlių sudėtyje yra narkotinės medžiagos karfentanilio, jo masė 0,00033 g; nuoplovoje nuo klozeto rasti narkotinės medžiagos – karfentanilio pėdsakai, kurie rasti ir ant bespalvio plastikinio maišelio, paimto vonios patalpoje nuo grindų (ant juodos spalvos plastikinio maišelio, paimto iš vonioje buvusio kibiro, narkotinių medžiagų pėdsakai nerasti) bei svetainėje rastų svarstyklių paviršiaus. Taigi aptariamu atveju nekyla abejonių dėl to, kad kratos metu bute buvo surasti narkotinė medžiaga – karfentanilis (jos likučiai ir pėdsakai), tačiau narkotinės medžiagos likučių (pėdsakų) radimas savaime neįrodo, kad V. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, t. y. laikė narkotinę medžiagą – karfentanilį, turėdamas tikslą šią medžiagą parduoti ar kitaip platinti.

18. Šiame kontekste pažymėtina, kad tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, taigi, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste. Teismų praktikoje nurodyta, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2011, 2K-162-976/2018, 2K-131-719/2022, 2K-167-303/2022).

22. V. A. buvo kaltinamas nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, veikdamas kartu su dėl šios veikos išteisinta K. A., įgijęs ir neteisėtai laikęs narkotinę medžiagą – karfentanilį, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertintai bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai nesudaro pagrindo daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. A. įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurios likučiai buvo surasti 2021 m. vasario 11 d., atlikus bute kratą. Apeliaciniame skunde prokurorė teisingai nurodo, kad V. A. pareikštame kaltinime narkotinių medžiagų įgijimo, neteisėto laikymo datos, laikotarpiai nenurodyti, o narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, įprastai užtrunka laike. Tačiau kaip jau nurodyta pirmiau, kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, todėl asmuo kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti pripažintas tik tada, kai byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai įrodo, kad jis padarė konkretaus nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) požymių turinčią veiką, dėl kurios buvo surašytas kaltinamasis akta ir byla perduota nagrinėti teisme.

23. Pagal šioje byloje V. A. pareikštą kaltinimą narkotinės medžiagos įgijimas ir neteisėtas laikymas neįrodytas jokiais objektyviais duomenimis. Neįrodžius, kad V. A. narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurios likučiai surasti 2021 m. vasario 11 d. kratos metu, įgijo ir neteisėtai nuomojamame bute laikė, o į butą įėjus policijos pareigūnams – išmetė į klozetą, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad kito nuteistojo, liudytojų parodymai bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų pokalbių turinys apie prieš kelis mėnesius atliktus galimai neteisėtus veiksmus, dėl kurių V. A. nebuvo teisiamas ir nuteistas, įrodo V. A. kaltę būtent dėl šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. A. S. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad žino vyrą, pravarde P. (V. A.), kuris K. A. į butą (duomenys neskelbtini), atvežė pakuotę su narkotine medžiaga. Tačiau V. A. kaltinimai dėl šio epizodo nebuvo pareikšti, dėl šios veikos pripažinta kalta ir nuteista tik K. A.. Taigi A. S. parodymai V. A. kaltės dėl jam inkriminuoto kaltinimo (disponavimo narkotinėmis medžiagomis su tikslui platinti bute (duomenys neskelbtini)), neįrodo, o liudytojų Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, D. Č. parodymai, kaip ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys, nors ir sudaro prielaidą manyti, jog galimai gerokai anksčiau nei 2021 m. vasario 11 d. buvo vykdoma neteisėta veika, neįrodžius narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo aplinkybių, nelaikytini įrodymais, sudarančiais pagrindą pagal šioje byloje pareikštą kaltinimą dėl V. A. priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais bei šioje nutartyje dar kartą aptartais duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nesurinkus įrodymų, patikimai įrodančių, kad V. A. kaltinamajame akte nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, pripažinti jį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nėra pagrindo. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai priešingos išvados nesuponuoja. Tai, kad duomenis, kuriais buvo grindžiamas V. A. pareikštas kaltinimas, prokurorė vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, savaime BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo neįrodo, o jokie kiti teisiniai argumentai, paneigiantys nuosprendyje nustatytą V. A. išteisinimo pagrindą, apeliaciniame skunde nenurodyti.

25. Taigi tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir V. A. pripažinti kaltu dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nėra pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismas V. A. dėl šio nusikaltimo padarymo išteisino pagrįstai, neįrodžius, kad jis padarė šią veiką. Išteisintasis savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, parodydamas, kad narkotinės medžiagos likučiai galėjo likti po artimųjų apsilankymo. Ši versija jokiais įrodymais nepaneigta, todėl prokurorės abejonės dėl šios versijos tikėtinumo, nesant šias abejones pagrindžiančių kitų duomenų, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nepaneigia.

Dėl nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo.

26. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nuosprendį pakeisti ir sušvelninti K. A. paskirtą bausmę. Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad bausmė K. A. nebuvo tinkamai individualizuota, dėl to jai paskirta aiškiai per griežta, teisingumo principo neatitinkanti bausmė, tačiau sutikti su tokiu vertinimu nėra pagrindo.

27. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Remiantis minėto straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

28. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Paskirta bausmė turi būti pakankama BK 41 straipsnyje nustatytai bausmės paskirčiai įgyvendinti ir bausmės tikslams pasiekti. Būtina pažymėti ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

29. Nuosprendyje nurodyti bausmės rūšies parinkimo ir dydžio nustatymo motyvai patvirtina, kad į visas pirmiau nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta ir jos šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste buvo teisingai įvertintos. Teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, atsižvelgė į tyčinį nusikalstamos veikos pobūdį (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia) ir pavojingumą, į tai, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra sunkus. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės dėl parduotos narkotinės medžiagos kiekio bei vertės, veikos pavojingumo reikšmingai nemažina, kadangi būtent tikslas parduoti ar kitaip platinti šią veiką daro nusikalstama ir pavojinga BK 260 straipsnio 1 dalies prasme. Apie didelį šios nusikalstamos veikos pavojingumą leidžia spręsti ir įstatymų leidėjo už šią veiką nustatyta išskirtinai tik laisvės atėmimo bausmė, jos terminą nustatant nuo 2 iki 8 metų. Nuteistosios prisipažinimas ir gailėjimasis, šeiminės aplinkybės (augina du mažamečius vaikus), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas bei tai, kad K. A. veikos padarymo metu nedirbo, anksčiau neteista, nuosprendyje taip pat įvertintos. Šių aplinkybių visumos vertinimas leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslais bus pasiekti už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą nuteistajai paskyrus minimalaus termino laisvės atėmimo bausmę. Aptariamu atveju K. A. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar neadekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, yra teisinga. Konstatavus šią išvadą, nėra pagrindo sutikti su nuteistosios gynėjo argumentais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo.

30. Pažymima, kad švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimo galimybė baudžiamajame įstatyme įtvirtina kaip bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų išimtis. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kokios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip esminės, suponuojančios šios BK normos taikymo pagrindą, baudžiamajame įstatyme nėra konkretizuota. Tačiau kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-300/2012, 2K-544/2014, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014, 2K-316-788/2019 ir kt.).

31. Aptariamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad kaltės pripažinimas, šeiminės aplinkybės bei tai, kad praeityje K. A. nebuvo teistas, laikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad net ir minimalios trukmės straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir suponuojančiomis pagrindą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui. Dėl nuteistosios asmenybės, šeiminių aplinkybių, padaryto nusikaltimo pavojingumo nuosprendyje yra pasisakyta ir šios aplinkybės, kartu su kitomis aplinkybėmis, nurodytomis BK 54 straipsnio 2 dalyje, įvertintos, kaip teikiančios pagrindą nuteisti K. A. minimalios trukmės laisvės atėmimo bausme. Nuteistosios gynėjas, prašydamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, naujų aplinkybių, kurios reikšmingai mažintų padaryto nusikaltimo pavojingumą ar iškirtinai teigiamai charakterizuotų nuteistąją, nenurodė. Tai, kad K. A. buvo kaltinama trijų nusikaltimų padarymų, bausmės individualizavimui neturi reikšmės, kadangi ji buvo pripažinta kalta tik dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo ir būtent už šią veiką jai buvo paskirta straipsnio sankcijos ribas atitinkanti bausmė, įvertinus bausmės skyrimui aktualius, su padarytos veikos pavojingumu bei nuteistosios asmenybe susijusius duomenis.

32. Pagrindu skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta sankcijoje, neduoda ir nuteistosios gynėjo nurodoma aplinkybė dėl neigiamo bausmės poveikio nuteistosios vaikų interesams. Su skundu nebuvo pateikti duomenys, objektyviai patvirtinantys, kad K. A. atliekant laisvės atėmimo bausmę, jos vaikai liktų be priežiūros, būtų pažeistos jų teisės ir interesai ar būtų pakenkta jų psichinei sveikatai. Iš K. A. pasisakymo apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad vaikus gali prižiūrėti ir jais pasirūpinti močiutė, t. y. artimas, vaikus pažįstantis ir jų socialinę aplinką bei poreikius žinantis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės dėl reikalingumo rūpintis vaikais, užtikrinti jų poreikių patenkinimą, nėra naujos, jos egzistavo ir prieš nuteistajai padarant sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau nuo nusikalstamo elgesio K. A. nesulaikė. Taigi bausmės individualizavimo procese šias aplinkybes vertinti, kaip turinčias išskirtinės reikšmės ir pagrindžiančias BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, taip pat nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik pirmiau aptartų aplinkybių visuma, bet ir tai, kad K. A. veika nebuvo atsitiktinė ar spontaniška, nuteistoji veikė sąmoningai, suprasdama savo veikos pavojingumą, leidžia daryti išvadą, kad paskirdamas minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė.

33. Apeliaciniame skunde prašant taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atkreipiamas dėmesys į proceso šioje byloje trukmę, nurodant, kad procesas truko beveik trejus metus, per šį laiką nuteistoji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, procesas turėjo neigiamą įtaką jos psichologinei būsenai, nuteistoji jautė nerimą dėl savo bei vaikų ateities neapibrėžtumo. Šių argumentų kontekste pažymėtina, kad iš tikrųjų teismų praktikoje viena iš išimtinių aplinkybių, leidžiančių įgyvendinti bausmės paskirtį ir suteikiančių pagrindą švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), yra pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas. Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-107-489/2017, 2K-179-719/2022, 2K-47-697/2023).

34. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2020 m. gegužės 4 d. dėl kito asmens padarytos nusikalstamos veikos, tačiau K. A. pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas ir ji apklausta kaip įtariamoji 2021 m. vasario 11 d. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas ne tik dėl K. A. padaryto nusikaltimo, bet ir dėl kitų asmenų neteisėtų veikų, tiriant ne vienos nusikalstamos veikos aplinkybes. Ši byla su kaltinamuoju aktu teismui perduota 2021 m. birželio 16 d., t. y. praėjus keturiems mėnesiams nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo K. A., nuosprendis priimtas 2023 m. gegužės 26 d. Įvertinus paminėtą, taip pat tai, kad 11 teisimųjų posėdžių neįvyko dėl kaltinamųjų, jų gynėjų, gynybos iniciatyva kviesto liudytojo neatvykimo, teisiamųjų posėdžių laikas buvo derinamas su kaltinamųjų gynėjų užimtumu ir kitose bylose, konstatuoti pernelyg ilgą proceso trukmę ir dėl šios priežasties taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo. Atskirai pažymėtina ir tai, kad nors K. A. šioje byloje buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, jos taikymas truko kiek daugiau, nei mėnesį, o vėliau procese jai buvo paskirtos švelnesnės, ženklaus teisių ribojimo nesukeliančios kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas. Visuma aptartų aplinkybių neteikia pagrindo proceso šioje byloje trukmę vertinti kaip išimtinę aplinkybę, dėl kurios K. A. aptariamu atveju galėtų būt skiriama švelnesnė bausmė.

35. Daroma apibendrinta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs K. A. kalta dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų taip pat nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Nuteistajai paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, paskirta tinkamai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek nuteistąją, jos elgesį visuomenėje charakterizuojančių duomenų visumą. Dėl to pagrindo nuosprendį keisti ir K. A. paskirtą bausmę dar labiau švelninti pagrindo nėra. Tai, kad po nuosprendžio, kuriuo K. A. buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, ji įsidarbino (teismui pateikta 2023 m. birželio 16 d. darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“), esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, priešingos išvados nesuponuoja. Tuo labiau, kad Teismų informacinėje sistemoje Liteko pariktinus registrų duomenis, nustatyta, kad šiuo metu K. A. nedirba (darbo laikotarpis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytas nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d.).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

36. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. liepos 24 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą išteisintajam V. A., kurias sudaro 266,67 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

37. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal prokurorės ir nuteistosios K. A. gynėjo apeliacinius skundus. Nuteistosios K. A. gynėjas nuosprendį skundė dėl jai paskirtos bausmės. Prokurorės apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendžio dalies, kuria V. A. išteisintas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliaciniai skundai atmetami, kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad dėl V. A. paliekamas galioti išteisinamasis nuosprendis ir vadovaujantis pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, šios išlaidos iš išteisintojo V. A. nepriteisiamos.

38. Byloje taip pat gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 16 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam K. V.. Iš pažymos matyti, kad šias išlaidas sudaro 173,33 Eur. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl K. V. nebuvo skundžiamas. Gynėjas nuteistajam buvo skirtas ne jo iniciatyva, o dėl imperatyvaus teisinio reguliavimo, nustatančios, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Įvertinus šias aplinkybes, bylos išnagrinėjimo rezultatą (prokurorės ir nuteistosios gynėjo apeliaciniai skundai atmetami), antrinės iš nuteistojo K. V. antrinės teisinės pagalbos išlaidas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Vilijos Šalčiuvienės ir nuteistosios K. A. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, kurias sudaro 266,67 Eur (du šimtai šešiasdešimt šeši eurai 67 ct) (dėl V. A.) ir 173,33 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt trys eurai 33 ct) (dėl K. V.), iš išteisintojo V. A. ir nuteistojo K. V. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.