Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1692-436/2015 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei DNB bankui ir L. G. dėl sutartinės hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Teismas neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Dėl formalumų ieškovei buvo užkirstas kelias pateikti patikslintą ieškinį, kuriuo ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu ir 2007 m. spalio 15 d. notarinį pareiškimą, apie kurį ieškovei tapo žinoma tik po ieškinio pateikimo teismui. Nepaisant to, teismas, grįsdamas savo sprendimą argumentais, jog notarinis pareiškimas patvirtina ieškovės valią sudaryti ginčijamą sandorį, privalėjo atsižvelgti į notarinio pareiškimo sudarymo aplinkybes ir įvertinti, ar iš tiesų toks sandoris atitiko ieškovės tikrąją valią. Ginčo pareiškimu išreikštą ieškovės valią reikia vertinti kartu su tikraisiais ieškovės ketinimais tą pačią dieną pasirašant ginčo hipotekos lakštą. Kadangi šiuo atveju ieškovės valia sudaryti ginčo hipotekos sandorį buvo paveikta nesąžiningų, apgaulingų L. G. veiksmų, darytina išvada, jog ginčo pareiškimas taip pat turi valios trūkumų ir tai yra pagrindas pripažinti jį ir hipotekos lakštą negaliojančiais. Tai, kad pareiškimas buvo patvirtintas notarės, nereiškia, jog ieškovės vidinė valia įkeisti turtą buvo susiformavusi laisvai, nes L. G. dar iki ginčo hipotekos lakšto ir pareiškimo pasirašymo paveikė ieškovės valią pasirašyti šiuos dokumentus. Teismas neatsižvelgė į atsakovės L. G. nesąžiningą elgesį, kuri siekė naudos tik sau ir pasinaudojo ieškovės senyvu amžiumi, menku teisinių reikalų išmanymu, neatskleidė jai visos reikšmingos informacijos. Ieškovė su atsakove buvo seniai pažįstamos, ieškovė atsakove pasitikėjo ir iš geros valios sutiko jai padėti gauti paskolą iš banko, tačiau nesiekė už svetimas skolas prarasti savo turto.Teismas neįvertino paties kreditoriaus, t. y. banko elgesio santykiuose su ieškove. Bankas taip pat ieškovės neinformavo ir jai nepaaiškino, kokios gali būti sudaromų sandorių teisinės pasekmės. Be to, bankas taip pat turėjo įsitikinti, ar sudaromas sandoris atitinka ieškovės valią, juolab, kad ieškovė ginčijamu hipotekos lakštu prisiėmė svetimos prievolės neįvykdymo pasekmes. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje (2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015) teismas konstatavo, kreditorius turi pareigą informuoti įkaito davėją apie sudaromo sandorio aplinkybes. Šioje byloje bankas nesilaikė pareigos informuoti ieškovę apie hipotekos lakšto sudarymo teisines pasekmes, neišaiškino jai jos teisių ir prisiimamų įsipareigojimų, ko pasėkoje ieškovė L. G. buvo suklaidinta ir apgauta.

Apeliantė pagrįstai nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl ginčijamo hipotekos lakšto teisėtumo, privalėjo kartu įvertinti, ar notarinis pareiškimas atitiko ieškovės tikrąją valią. Be to, teismas savo iniciatyva privalėjo į bylą įtraukti pareiškimą tvirtinusį notarą ir išklausyti jo nuomonę dėl pareiškimo sudarymo aplinkybių. Sutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas neištyrė visų bylai svarbių aplinkybių, t. y. teismas neišsiaiškino tikrosios ieškovės valios, taip pat tariamo atsakovės siekio apgauti ieškovę ir ja pasinaudoti. Pažymi, kad jokio tikslo apgauti ieškovę ji neturėjo, ieškovė, atsakovei paprašius, sutiko padėti gauti jai paskolą, kurią atsakovė tikėjosi greitai grąžinti, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir ekonominio sunkmečio, planuotas projektas nepavyko, dėl to buvo pradėtas priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto. Be to, apeliantė pagrįstai nurodo, kad bankas negali būti laikomas sąžiningu hipotekos kreditoriumi, nes visiškai nesidomėjo ir nesiaiškino aplinkybių nei kieno turtas bus įkeistas, nei kaip įkaito davėjas supranta hipotekos instituto esmę, ar ieškovės turto įkeitimas atitinka tikrąją jos valią.

Ieškovė nebeturi teisės ginčyti hipotekos sandorio (CK 1.79 str. 1 d., 1.79 str.. 2 d. 1 p.).Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis, kuri Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi palikta nepakeista, yra įsiteisėjusi. Ieškovė nuo hipotekos sandorio sudarymo momento iki Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarties įsiteisėjimo neginčijo hipotekos sandorio, t. y. neveikė aktyviai ir nesiekė sandorio nuginčyti.Apeliaciniame skunde keliami nauji reikalavimai (dėl 2007 m. spalio 15 d. pareiškimo), kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti prie apeliacinio skundo pridedamus naujus įrodymus (CPK 314 str.). Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad jai dėl formalumų buvo užkirstas kelias pateikti patikslintą ieškinį. Apeliantė turėjo pakankamai laiko pateikti patikslintą ieškinį, o jos veiksmai su patikslinto ieškinio pateikimu teismo posėdyje vertintini kaip bylos vilkinimas.Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad jai nebuvo išaiškintos hipotekos sandorio pasekmės. Ieškovė raštu (2007 m. spalio 15 d. pareiškimu) patvirtino, jog jai yra išaiškinta, kad L. G. paskolos negrąžinimo atveju bankas išieškos skolą iš įkeisto turto. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijamą sandorį sudarė klydusi.Bankas yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas. Tai, kad hipotekos sandoris buvo sudarytas keliomis dienomis vėliau nei Kreditavimo sutartis, ir bankas nesiaiškino kredito paėmimo tikslo, nepatvirtina banko nesąžiningumo. Iki Kreditavimo sutarties sudarymo bankui buvo pateikta ieškovės užsakyta įkeičiamo turto vertinimo ataskaita bei būsto statybos, rekonstrukcijos, įrengimo sąmata ir kredito panaudojimo ataskaita. Turto vertinimas buvo atliktas su tikslu įkeisti vertinamą turtą bankui, kas paneigia ieškovės argumentus, jog bankas neturėjo duomenų apie ieškovės ketinimą įkeisti turtą bei kredito paskirtį ir tikslą. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, bankas, kaip hipotekos kreditorius, prašo palikti jam hipotekos teisę (CK 4.197 str. 6 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama, todėl skundžiamas sprendimas tikrintinas apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Kaip minėta, byloje yra kilęs ginčas dėl sutartinės hipotekos sandorio, pasak apeliantės, sudaryto suklydimo įtakoje, pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantė tiek savo ieškinį, tiek apeliacinį skundą iš esmės grindžia dviem argumentų grupėmis: pirma, nesąžiningai jos atžvilgiu veikė atsakovė L. G., kuri, pasinaudodama apeliantės senyvu amžiumi, teisinių reikalų neišmanymu, neatskleidė visos informacijos apie hipotekos galimas neigiamas apeliantei pasekmes, antra, taip pat ir bankas neišaiškino apeliantei sudaromų sandorių teisinių pasekmių, neįsitikino, ar hipoteka kito asmens prievolėms užtikrinti atitinka apeliantės valią. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo (iš esmės jau dėstyti ieškinyje) argumentai neteikia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nepaneigia.

Iš bylos duomenų matyti, kad pati apeliantė UAB Korporacijoje „Matininkai“ užsakė jai priklausančio turto (duomenys neskelbtini) vertinimą, kurio tikslas – šio turto įkeitimas AB DnB NORD bankas (t. 1, b.l. 125-142). Šis turtas buvo įkeistas ginčijamu 2007 m. spalio 15 d. hipotekos lakštu užtikrinant banko suteiktą L. G. kreditą pagal 2007 m. spalio 12 d. kreditavimo sutartį (t. 1, b.l. 71-76, 143-150). Šiame kontekste pastebėtina, kad, nors kreditas buvo suteiktas L. G., tačiau kreditavimo sutartyje šio kredito paskirtimi nurodoma apeliantei priklausančio turto (duomenys neskelbtini) remontas (kreditavimo sutarties 7 p.). Hipotekos lakšto sudarymo dieną apeliantė, veikdama už save ir sutuoktinį, pas notarą pasirašė pareiškimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad kredito grąžinimui užtikrinti ji nusprendė įkeisti minėtą turtą, toks sandoris susijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir neprieštarauja šeimos interesams bei yra išaiškinta, kad paskolos negrąžinimo atveju bankas skolą išieškos iš įkeisto turto (t. 1, b.l. 79-80). Pažymėtina ir tai, kad apeliantė ne tik 2007 m. spalio 15 d. sudarė ginčijamą sandorį, bet po dviejų metų pasirašė ir jo pakeitimą (t. 1, b.l. 77). Taigi, šių veiksmų visetas liudija ne tik apie nuoseklų siekimą sudaryti ginčijamą sandorį, bet ir jo naudingumą šeimos interesams bei žinojimą apie galimas kreditavimo sutarties neįvykdymo pasekmes netgi ir nepaisant to, kiek šias pasekmes išaiškino ar nutylėjo tiek vienas, tiek kitas šios bylos atsakovas. Todėl apeliantės argumentai, teikiami kasacinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015 motyvais apie hipotekos kreditoriaus pareigos atskleisti informaciją įkaito davėjui apie užtikrinamą pagrindinę prievolę, yra nepagrįsti, nes šiuo atveju tokia informacija apeliantei ir šiaip jau buvo žinoma. Dar daugiau, iš informacinės LITEKO sistemos duomenų galima spręsti (CPK 179 str. 3 d.), kad apeliantei hipotekos sandoris net ir nebuvo naujas bei nežinomas dalykas - iš Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1869-460/2012 matyti, kad dar prieš du metus iki aptariamų sandorių sudarymo apeliantė pagal kredito sutartį jau buvo sudariusi hipotekos sandorį su kitu banku dėl kito turto. Todėl apeliantės argumentai, susiję su jos senyvu amžiumi, teisinio išprusimo lygiu, jos (kitokia) tikrąja valia ir gebėjimais suvokti pasekmes, t.y. susiję su jos klydimo/suklaidinimo dėl sandorio esmės nustatymu, ne tik nėra įtikinami savaime, bet bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti netgi visiškai priešingą išvadą, o būtent, kad ginčijamo sandorio buvo siekiama, jis atitiko apeliantės tikrąją valią ir buvo sudaromas sąmoningai bei žinant tiek kredito suteikimo aplinkybes, tiek galimas hipotekos pasekmes. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas sandoris negali būti pripažintas sudarytu suklydimo įtakoje (CK 1.90 str.), yra pagrįsta, o apeliantės argumentai šiuo aspektu yra tik deklaratyvūs. Tuo tarpu jei L. G., kaip teigia apeliantė, pasinaudojo ja siekdama gauti kreditą, kurio iš tikrųjų net ir neketino grąžinti, tai galėtų būti pagrindu reikalauti žalos atlyginimo, bet ne pagrindu ginčijamo sandorio pripažinimui negaliojančiu.

Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė patikslintą ieškinį, kurį ji neva norėjusi, bet negalėjusi pateikti pirmosios instancijos teismui. Šis patikslintas ieškinys savo esme nesiskiria nuo išnagrinėto ieškinio, jame tik prašoma pripažinti negaliojančiu pirmiau paminėtą notaro patvirtintą 2007 m. spalio 15 d. pareiškimą. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją taisyklę keisti ieškinio pagrindą ar dalyką galima tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Tokia nutartis buvo priimta po dviejų su puse mėnesio po ieškinio pateikimo, t.y. 2015 m. balandžio 23 d. (t. 1, b.l. 89-90). Teismo posėdis buvo paskirtas dar po pusantro mėnesio – 2015 m. birželio 4 d. Taigi, net jei sutikti su tuo, kad apeliantė apie savo pasirašytą minėtą pareiškimą sužinojo tik po to, kai bankas pateikė atskirąjį skundą ir jo kopiją apeliantė gavo 2016 m. balandžio 1 d. (t. 1, b.l. 63), ji turėjo pakankamai laiko ieškinio pagrindo ar dalyko keitimui. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantė netgi nenurodo jokių įtikinamų priežasčių, kodėl ji nežinojo apie pačios dar prieš septynis metus pasirašytą pareiškimą, dėl ko jos teiginių, kad apie pareiškimą ji sužinojusi tik jau esant iškeltai nagrinėjamai bylai, pagrįstumas yra daugiau nei abejotinas. Antra, 2007 m. spalio 15 d. raštas pagal savo turinį apskritai nėra sandoris, o tik vienas iš rašytinių įrodymų, nes jame apeliantė tik patvirtina, jog įkeičiamas turtas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir ji nusprendžia jį įkeisti, t.y. jis nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina jokių civilinių teisių ir pareigų (CK 1.63 str. 1 d.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju, t.y. net ir šio rašytinio įrodymo nebuvimo atveju vien kitų byloje esančių įrodymų vertinimas nekeistų pirmiau padarytų išvadų, kitaip tariant, tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad byla išspręsta neteisingai.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinos įrodymais pagrįstos AB DNB bankas turėtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą – 363 Eur (t. 2, b.l. 27, 28) (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. A. 363 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas.