Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1869-460/2012

Teisėja Eugenija Šatkuvienė (Proceso Nr. 2-06-3-01449-2012-4)

NUTARTIS

2012 m. lapkričio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės L. B. (apeliantės) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3652-144/2012 pagal kreditorės „Swedbank“, AB, banko pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepime skolininkas V. B. prašo apeliantės atskirąjį skundą tenkinti. Teismui pateikia analogiškus argumentus kaip ir apeliantė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria nutarta išieškoti kreditorės „Swedbank“, AB, naudai iš skolininkų R. A., L. B., V. B. pagal 2005-06-28 tarp jos ir skolininkų sudarytą kredito sutartį Nr. 05-041109-FA/05-041124-FA (su vėlesniais pakeitimais): 43 643,32 EUR paskolos, 1 700,08 EUR nesumokėtų palūkanų, 1 905,06 EUR delspinigių už laiku negrąžintą paskolą, 141,02 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso 47 389,48 EUR įsiskolinimą bankui, sutartines metines palūkanas, numatytas kredito sutarties specialiojoje dalyje nuo negrąžintos kredito sumos (43 643,32 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. įstatymų nustatytas palūkanas, nuo negrąžintos kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 139 Lt kreditorės sumokėtą žyminį mokestį; už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą: patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), 1604/2542 dalį nuosavybės teise priklausančią R. A. ir 938/2542 dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančią L. B. ir V. B., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2005-06-28 tarp „Swedbank“, AB, ir skolininkų R. A., L. B. ir V. B. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 05-041109-FA/05-041124-FA (su vėlesniais pakeitimais).

Kadangi skolininkai, kreditorės manymu, tinkamai bei laiku nevykdė prievolės kreditorei pagal kredito sutartį, kreditorė vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ši aplinkybė ypatingosios teisenos tvarka priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimą nagrinėjančiam teismui yra pakankama prašymą areštuoti įkeistą turtą vertinti kaip pagrįstą bei teisėtą, priimti nutartį areštuoti įkeistą daiktą bei raštu įspėti skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 1 dalis).

Teismas primena, jog vadovaujantis CK 6.217, 6.221, 6.222 straipsniuose nustatytu reglamentavimu, sutartį vienašališkai nutraukus joje nustatytais pagrindais, laikoma, kad visi prievolių įvykdymo terminai yra suėję, sutartį pažeidusi šalis privalo grąžinti tai, ką yra gavusi sutarties pagrindu, atlyginti kitos šalies nuostolius, sumokėti netesybas. Vienas iš prievolių užtikrinimo būdų yra įkeitimas (hipoteka) CK 6.70 straipsnis). Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto atsiranda, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas neįvykdo prievolės grąžinti skolą arba ne iki galo tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.216 straipsnis). Įkeitimo teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo, kreditorius išreikalauja skolą iš įkeisto objekto. Atskirai pažymėtina, kad CPK 558 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu. Tik gavęs pakartotinį kreditoriaus pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 2 dalis), joje nurodo išieškotiną sumą. Įkeisto turto arešto procedūrai reikšmingas pats prievolės neįvykdymo ir skolos egzistavimo faktas, o ne skolos dydis, dėl kurio kilusius visus neaiškumus apeliantai gali pašalinti bendradarbiaudami su kreditoriumi.

Nustatyta, kad kredito sutartį bankas vienašališkai nutraukė susidarius įsiskolinimui. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad atsižvelgdama į skolininkų prašymus kreditorė kelis kartus (2009-02-26, 2009-09-04 ir 2010-11-30) pertvarkė kredito sutartį, t. y. pradelsti mokėjimai, nesumokėtos palūkanos buvo atidedamos restruktūrizuojant kredito sutartį. Tačiau skolininkai ir toliau pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas. Kaip matyti iš bylos duomenų, skolininkams ir toliau nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas 2011-10-03 pateikė skolininkams raštą, kuriame pareikalavo iki 2011-11-08 sumokėti susidariusį įsiskolinimą arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, bankas spręs klausima dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Skolininkai neįvykdė pretenzijoje nurodytų reikalavimų, todėl bankas 2011-11-09 (t. y. praėjus mėnesiui) pateikė skolininkams raštą, kuriame dar kartą pareikalavo iki 2011-12-15 sumokėti susidariusį įsiskolinimą, taip pat įspėjo, kad nesumokėjus nurodyto įsiskolinimo iki nurodytos datos, kredito sutartis bus laikoma nutraukta. Skolininkai neįvykdė pretenzijoje nurodytų reikalavimų, todėl suėjus nurodytam terminui kredito sutartis pagrįstai laikoma nutraukta.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad jie 2011-12-14 pateikė bankui siūlymą dėl įkeisto turto pardavimo. Teismas pažymi, kad byloje yra duomenų, jog bankas analizavo skolininkų pasiūlymą ir įvertinęs jų galimybes išdėstė savo poziciją 2012-01-16 rašte Nr. SR-2197. Rašte bankas nurodė, kad skolininkų siūloma pardavimo kaina yra nerealiai žema (skolininkai siūlė parduoti turtą už 58 000 Lt), kad, kreditorės manymu, reali turto vertė siekė 135 000 Lt, todėl kreditorė manė, kad įkeistą turtą galima būtų parduoti už žymiai didesnę kainą Taip pat bankas pažymėjo, kad sandorio šalių veiksmai turi būti abipusiškai naudingi, t. y. šalys turi siekti kiek įmanoma brangiau parduoti įkeistą turtą ir tokiu būdu padengti kuo didesnę kredito dalį. Kitų siūlymų skolininkai bylos duomenimis neteikė ir įsiskolinimo bankui nepadengė. Toks skolininkų neveikimas yra labai reikšmingas bylai, nes skolininkai turėdami banko leidimą parduoti įkeistą turtą galėjo bent jau pamėginti jį parduoti už 135 000 Lt.

Teismas negali sutikti su apeliantės teiginiu, kad bankas nebendradarbiavo su skolininkais Byloje esantys įrodymai ir banko veiksmai dėl skolininkų liudija visiškai priešingai. Bankas bendradarbiavo ir kooperavosi su skolininkais, taip sprendė iškilusias jų problemas (kredito sutarties restruktūrizavimai). Bankas naudojo galimybę bendrai su skolininkais išspręsti prievolės nevykdymo klausimus, tiek pertvarkyti kredito sutartį, atidedant susikaupusių įsiskolinimų sumas, tiek suteikiant papildomus terminus padengti įsiskolinimus ar pasiūlyti kitus mokėjimo būdus, tačiau skolininkai tuo nepasinaudojo (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Taip pat teismas nesutinka su skolininkų teiginiu, kad bankas nesprendė su skolininke sutarties nutraukimo klausimo, ir kad apie galimą sutarties nutraukimą skolininkai nežino. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bankas po sutarties nutraukimo dar laukė skolininkų pasiūlymų daugiau kaip vieną mėnesį ir dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi 2012-02-02.

Apeliantė mano, kad bankas neteisėtai nutraukė kredito sutartį. Teismas su tuo nesutinka dėl toliau nurodytų argumentų. Skolininkai teigia, kad ginčo nutartyje nėra pateikta duomenų apie tai, kaip skolininkai vykdė prievolę per nustatytą papildomą terminą. Teismas mano, kad ši aplinkybė turėtų reikšmės, jei skolininkai prie skundo pridėtų įrodymus, kad jie vykdė, įvykdė prievolę ir padengė susidariusį įsiskolinimą per papildomą nustatytą terminą (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skolininkai neatliko nė vieno mokėjimo įsiskolinimui padengti. Taip pat skolininkai nurodo, kad teismas netyrė, ar kreditorė teisėtai nutraukė kredito sutartį prieš terminą. Paminėtina, kad duomenis apie sutarties nutraukimo aplinkybes ir tai patvirtinančius įrodymus bankas 2012-02-02 pateikė teismui kartu su prašymu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-02-20 išnagrinėjęs banko prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto civilinėje byloje Nr. 2-3652-144/2012 priėmė nutartį įspėti skolininkus per vieną mėnesį grąžinti bankui skolą, areštuoti įkeistus daiktus ir uždrausti įkeistų daiktų savininkui disponuoti įkeistais daiktais (b. l. 22–23). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Teisėjas atliko teisinį tyrimą ir 2012-02-20 nutartyje nustatė, kad kredito sutartis nutraukta iki kreipimosi į teismą, ir ši aplinkybė suteikė bankui teisę kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo CK 4.192 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Hipotekos sutartis sudaroma tam, kad pagrindinės prievolės nevykdymo ar neįvykdymo atveju kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinami iš įkeisto turto. Kitaip tariant, įkeitimas yra papildoma prievolė, kuri priklauso nuo pagrindinės prievolės. Dėl šios priežasties įkaito davėjas įkeistu turtu pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrina tokiomis sąlygomis, kokias nustato tiek įkeitimo sutartis, tiek kredito sutartis. Tokią nuostatą patvirtina šalių pasirašytas hipotekos lakštas, kurio 8 punkte (sąlygos ir reikalavimai) nustatyta, kad visos sąlygos aprašytos kredito sutartyje. Aktualu pažymėti, kad CK 6.874 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu kredito sutartis numato kredito grąžinimą dalimis ir eilinė kredito dalis negrąžinama, kredito davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Kredito sutartimi (sutarties 11.2.1. punktas) šalys susitarė, kad bankui nutraukus (dėl skolininkų kaltės) kredito sutartį prieš terminą, bankas turi teisę pareikalauti iš kredito gavėjo iki sutarties nutraukimo grąžinti visą negrąžintą kreditą. Kitaip tariant, nutraukus kredito sutartį laikoma, kad kredito grąžinimo terminas suėjo, ir tada kreditorius įgyja teisę kreiptis į Hipotekos skyrių su prašymu dėl skolos išieškojimo. Teismas priimdamas nutartį dėl įkeisto turto arešto rėmėsi kredito sutartimi, hipotekos lakšte nustatytomis sąlygomis, kitais banko prie pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pridėtais įrodymais bei CK 4.192 straipsniu.

Nustatant, ar „Swedbank“, AB, pagrįstai nutraukė kredito sutartį (su visais pakeitimais), turi būti išsiaiškinama, ar ją nutraukiant egzistavo kredito sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju kredito sutarties Nr. 05-041109-FA/05-041124-FA (su pakeitimais) 11.2.1., 11.2.1.1. punktu „Swedbank“, AB, ir skolininkai susitarė, kad kredito dalių ir/ar palūkanų, ir/ar kitų mokėjimų pradelsimas ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų bus laikomas esminiu minėtos kredito sutarties pažeidimu. Kaip matyti iš kredito sutarties (su visais pakeitimais) 4.1 punkto, skolininkai įsipareigojo kreditą grąžinti minėtos kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad skolininkai nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteikto kredito dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Iš pateiktų teismui įrodymų matyti, kad skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienų (167 dienos), t. y. skolininkai beveik pusę metų pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir beveik pusę metų pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas mano, jog bankas ir skolininkai pasirašydami kredito sutartį nustatė ir susitarė dėl galimybių vienašališkai nutraukti kredito sutartį (sutarties 11.2 punktas), todėl skolininkams nesilaikant kredito sutarties sąlygų ir nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas remdamasis kredito sutartimi, įspėjęs skolininkus nutraukė kredito sutartį. Reikia pažymėti, kad bankas visuose raštuose be nurodytų taikytinų griežtų sankcijų skolininkams nurodė galimybę teikti kitus skolos panaikinimo būdus. Skolininkai be prašymo leisti parduoti įkeistą turtą už mažesnę kainą kitų konstruktyvių pasiūlymų bankui neteikė (CPK 178 straipsnis).

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skolininkai neteisingai nurodo kredito sutarties nutraukimo aplinkybes. Kredito sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad skolininkai praleido vieną ar kelis kredito dalių mokėjimus, bet dėl to, kad skolininkų sutarties nevykdymas įgavo sisteminį charakterį, ir toks kredito sutarties pažeidimas davė bankui pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ir įvykdyta ateityje. Pagal kredito sutartį nustatytas griežtas prievolės sąlygų laikymasis, t. y. kredito dalių ir palūkanų savalaikis mokėjimas pagal nustatytą grafiką. Tokia nuostata buvo viena iš esminių kredito sutarties sąlygų, todėl termino praleidimas yra esminis pažeidimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 pabrėžė, kad tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teises nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti j nurodytą teisinį reguliavimą (CK 6.217 straipsnis, 6.209 straipsnis) spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų. CK 6.217 straipsnis nustato, kad šalys gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties tinkamai nevykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šiuo atveju kredito dalinių įmokų ir palūkanų nemokėjimas ilgiau nei 30 kalendorinių dienų yra esminis kredito sutarties pažeidimas.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nevertino kredito sutarties ir jos nutraukimo aplinkybių per vartotojų apsaugos priemonių prizmę, t. y. teismas nevertino, ar kredito ir hipotekos sutarčių sąlygos atitinka sąžiningumo principus. Teismas pabrėžia, kad skolininkai neteisingai supranta sutartinius santykius ir iš jų atsirandančias sandorio šalims teises ir pareigas. Pareiškėjai skunde nurodo nemaža teisės normų, kurios reglamentuoja sutartinius santykius ar priverstinį skolos išieškojimą, tačiau realiai neatskleidžia ir nenurodo nė vienos aplinkybės, kuri gali patvirtinti banko padarytus pažeidimus. Apeliantė, be cituojamos teismų praktikos ar teisės normų pažeidimų, privalėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymus, kurie patvirtintų skolininkų gebėjimą toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui (CPK 178 straipsnis). Priešingu atveju tiek skundas, tiek apeliacinės instancijos nutartis (patenkinus apeliantės skundą), panaikinanti pirmosios instancijos teismo nutartį, įgytų tik formalų charakterį, nes iš esmės skolininkai ir toliau neturės galimybių vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Tokios nuostatos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, kurioje teismas nurodė, kad vartotojo padidinta teisinė apsauga nepaneigia vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai). Kitaip tariant, vartotojai negali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ir tuo pačiu metu naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Šioje byloje aktualu ir tai, kad pagal kredito sutartį kredito grąžinimo terminas suėjo 2012-05-30, tačiau skolininkai kredito negrąžino.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais teismas konstatuoja, kad apeliantė neteisingai taikė skolos hipotekos kreditorės naudai išieškojimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir netinkamai interpretavo bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą nustatančias proceso teisės normas, todėl padarė klaidingas išvadas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos nutartį nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.