Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-13 · Administracinė byla Nr. I-518-505/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-13
Bylos Nr.
I-518-505/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
N. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Advokatai
Aušra Saulėnienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-518-505/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02175-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.5;55.1.1
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 13 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjui N. K., jo atstovei advokatei Aušrai Saulėnienei,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde, patikslintuose skunduose (1 t., b. l. 5-9, 120-122, 135-139) ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, jog pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. liepos 29 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje. Visą kalinimo laikotarpį jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose trūko gyvenamojo ploto, kamerose esantys baldai dar labiau mažino gyvenamąjį plotą, valgyti teko sėdint ant lovos arba indus pasidėjus ant spintelės. Kamerose nuolat degė dieninė ir naktinė šviesa, langai tamsinti plėvele, dėl to pablogėjo regėjimas. Nebuvo kamerose rūbų spintų, asmeninius daiktus teko laikyti rankinėse po lova. Nors kameroje įrengtas tualetas atitvertas, tačiau jo durų užsirakinti negalima, trūko privatumo. Dėl kamerose įrengtos blogos ventiliacijos, nuo tualeto jausdavosi blogas kvapas. Teigė, jog nebuvo išduodamos priemonės kamerai išvalyti, neišduodamas skystis indams plauti, vienkartiniai rankšluosčiai indams sausinti. Tualetinio popieriaus išduodavo 1 ruloniuką mėnesiu, tačiau jo bloga kokybė, skutimosi peiliuką išduodavo 1 vnt. vienam mėnesiui, dantų pastos išduodavo tik 50 ml, t. y. trūko išduodamų higienos priemonių. Pareiškėjo teigimu, kameros buvo nedezinfekuojamos, buvo parazitų. Pasivaikščioti galėjo 1 valandą per parą, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, trūko ploto pasivaikščioti. Kameroje neįrengta karšto vandens tiekimo sistema. Dušu galėjo apsinaudoti 1 kartą per savaitę 15 minučių, trūko purkštukų, nes maudytis vesdavo visus kameroje buvusius asmenis, dušuose per maža lentynėlė susidėti daiktams, juos turėjo laikyti ant grindų, pasportavus nebuvo galimybės nusiprausti duše. Kauno tardymo izoliatoriuje neskalbiami asmeniniai rūbai, išduodama sintetinė patalynė, nuo kurios buvo alergija, išduodami čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuoti, pagalvės nedezinfekuojamos, draudžiama turėti savus pledus. Maisto energetinė vertė žema, o artimieji negalėjo perduoti maisto. Pareiškėjas minėjo, jog 7 kartus per savaitę turėjo galimybę paskambinti telefonu, tačiau taksofonų rageliai nebuvo dezinfekuojami, todėl bijo užsikrėsti kokia liga. 2015 m. kovo mėnesį, birželio mėnesį kelioms dienoms į vieną kamerą buvo patalpintas asmuo sergantis ŽIV ir asmuo sergantis atvira tuberkuliozės forma – dėl to pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, nes erzino šių asmenų elgesys, pareiškėjas kreipėsi į psichologę, prašė į kamerą nekelti tokių asmenų arba pareiškėją perkelti į kitą kamerą. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu, dvasinėmis kančiomis, nepatogumais, žmogiško orumo pažeminimu, pablogėjusia sveikata. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (1 t., b. l. 38-45).

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įvairiose Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) kamerose, apie 98 proc. kalėjimo laiko jam tekęs plotas viršijo 3,6 kv. m nustatytą normą.

Lietuvos higienos normos HN76:2010 21 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kauno TI sanitarinių mazgų įrengimas visiškai užtikrina higienos normų laikymąsi. Pagal minimo punkto reikalavimą sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Kauno TI įrengti sanitariniai mazgai kurie turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, užtikrinančią tinkamą kamerų oro kokybę. Pažymėjo, kad minimame punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Kauno TI įrengdama sanitarinius mazgus teisės aktų nepažeidžia.

Kauno tardymo izoliatoriaus kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Prie stalų, kurių matmenys yra 108x51 cm gali laisvai sėdėti keturi asmenys. Asmenys, nesutilpę prie stalų valgo sėdėdami ant lovų. Kaliniams užtikrinamas kompleksinis maitinimas atsižvelgiant į jų amžių, sveikatą, tikėjimo ir kultūros poreikius ir jų darbo pobūdį. Nustatant maitinimosi normas pagal besimaitinančių amžių, lytį ir kitus požymius pažeidimų ar diskriminavimo nėra, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl maitinimo neturi pagrindo.

Viena priemonių, švelninančių judėjimo laivės apribojimą yra Suėmimo vykdymo įstatymo

Motyvuojamoji dalis

29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte. Pareiškėjui ši teisė buvo užtikrinta: Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip suteikiamos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui

Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. l - 88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, 8 punkte nustatyta galimybė, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno tardymo izoliatoriuje yra trys dušų patalpos po tris vietas ir viena - keturių vietų. Plotai: 10,84; 10,12; 12,16 ir 14,23 kv. m. Absoliučią daugumą Kauno TI laikomų suimtųjų (nuteistųjų) naudojimosi dušais tvarka patenkina.

Užtikrinant kamerų higienines sąlygas Kauno TI dėl profilaktinio užkrėstumo kenkėjais ir jų naikinimo yra sudariusi sutartį su Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri pagal sutarties 3.1 p. atlieka vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) bei gaužikų kontrolę ir naikinimą (deratizaciją). Kauno TI pretenzijų dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikėjui neturi. Patikrinus „Atsakymų įteikimo suimtiesiems, nuteistiesiems į jų prašymus (pareiškimus) bei skundus registro 2015 m. įrašus nerasta pareiškėjo skundų dėl tarakonų, vabzdžių ir graužikų kamerose. Darytina išvada, kad jo teiginys apie parazitus kamerose yra nepagrįstas.

Lovos skalbiniai atvykusiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami ir kas savaitę skalbiami.

Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų dienotvarkėje numatyta, kad nuo 23:00 val. iki 7:00 val. yra miegas, ramybės laikas, todėl nakčiai išjungdamas kameros elektros maitinimas. Dieninis apšvietimas tuo metu neveikia. Naktinis apšvietimas kamerose yra įrengtas vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktu, kuriame numatyta, kad kamerose privalo būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Įstaigos kamerose esantis naktinis apšvietimas įrengtas pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pareiškėjo pretenzija dėl jo yra neteisėta.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skirsnio 24 str. įtvirtintas reikalavimas, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.10 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Kauno TI įrengti dvejų tipų langai - atidaromi su dvigubais rėmais ir neatidaromi. Visose Kauno TI kamerose langai yra pasiekiami, jose kalinamiems asmenims. Kameros su atidaromais langais ventiliuojamos per langus, o sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija. Kamerose, kurių langai neatidaromi veikia mechaninė ventiliavimo sistema - šviežias oras į kamerą įpučiamas, ir ištraukiamas netinkamas. Neatidaromuose languose įrengtos ventiliavimo grotelės. Kauno TI kamerų ventiliavimo sistemos įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atkreipė teismo dėmesį, kad jei, kaip pareiškėjas teigia, jo teisės buvo pažeistos, jis galėjo imtis tam tikrų veiksmų, kad neteisėtas elgesys būtų pašalintas. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į Kauno TI atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo.

Pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos specialistą psichiatrą. Nuo pat atvykimo į Kauno TI pradžios psichiatras visais atvejais nustatė diagnozę F43.2 (Adaptacijos sutrikimai). Pareiškėjo nurodytos depresijos psichiatras nenustatė.

Dėl psichologinių problemų pareiškėjas buvo konsultuojamas Kauno TI psichologų grupės specialisto. Konsultavimo metu jis nėra skundęsis dėl laikymo sąlygų Kauno TI. Priešingai, jautėsi stabiliai, problemų dėl buvimo Kauno TI nenurodė. Iš išdėstyto darytina išvada, kad pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai laikymo Kauno TI sąlygos neigiamos įtakos neturėjo, o psichologinė būsena buvo sąlygota jo padaryto nusikalimo ir kaltės jausmo.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad kalinamas buvo kankinamas, tačiau nepateikią įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Mano, kad Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 8000 eurų neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Į teismo posėdį neatvyko atsakovės atstovas, jam apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Šalies neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo asmens kameros kortelės (1 t., b. l. 46) bei atsakovo parengtos 2016 m. lapkričio 30 d. pažymos Nr. II-5940 „Apie N. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 47-59) duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 345, 236, 205, 350, 235, 227, 214 buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. ir nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. liepos 29 d.

Iš teismui pateiktos Kauno TI 2016 m. lapkričio 30 d. pažymos Nr. II-5940 „Apie N. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 567 paras, iš kurių 16 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 3,19 kv. m, 3,09 kv. m, (iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 0,41 kv. m, 0,51 kv. m gyvenamojo ploto), todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu (viso 16 parų) nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 56 str. 1 d.), tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose esantis inventorius užimą kameros gyvenamąjį plotą, todėl realiai tenkantis gyvenamasis plotas dar labiau sumažėja.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-189-422/2015).

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūkstant gyvenamojo ploto, visiems kamerose esantiems žmonėms neužtekdavo vietos prie stalo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 p.). Iš į bylą pateiktų foto lentelių (1 t., b. l. 78-79) duomenų matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgant neužtekdavo vietos prie stalo. Pažymėtina, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikalinga palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas sėdint ant lovos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas minėjo, jog kamerose nuolat degė dieninė ir naktinė šviesa, langai tamsinti plėvele, dėl to pablogėjo regėjimas, neįrengta tinkama ventiliacija, todėl kamerose buvo nemalonus kvapas, kameros nedezinfekuojamos., buvo parazitų.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų apšvietimu ir ventiliacija, higiena, sanitarinių įrenginių skaičiumi pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, temperatūrai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 26 punkte, pagal kurį gyvenamosiose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28oC, šaltuoju – 18-22oC. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 punktas).

Taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.

Lietuvos respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, minėtos normos 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Higienos normoje įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose, kuriose neatsidaro langai, yra įrengta mechaninė ventiliacija, kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, neatidaromuose languose įrengtos ventiliavimo grotelės, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema (1 t., b. l. 42). Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (1 t., b. l. 78, 80, 81).

Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punkte bei Higienos normos HN 134:2015 (galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų Nr. 345, 236, 205, 350, 235, 227, 214 apšvietos, ventiliacijos, dezinfekavimo, nenaikinamų parazitų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, dezinfekavimo, nenaikinamų parazitų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, ventiliacijos, kamerų nedezinfekavimo, nenaikinamų parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2013 m. lapkričio 12 d. tarp UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir Kauno TI sudaryta sutartis Nr. 20/42 /A-1178 (1 t., b. l. 116-118) teismui nekelia abejonių, jog Kauno TI pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kamerų nedezinfekavimo, nenaikinamų parazitų laikytini nepagrįstais. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais (1 t. b. l. 60-67).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose nebuvo rūbų spintų susidėti asmeninius daiktus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba (Taisyklių 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p., 14.9 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 p.). Iš į bylą pateiktų foto lentelių (1 t., b. l. 78, 79) duomenų matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad atsižvelgus į kamerų plotus, baldų skaičius bei dydis laikytini pakankamais, kadangi didesnių ir daugiau baldų nebūtų galima laikyti teisės aktų nustatyto dydžio kameroje, todėl atmestinas pareiškėjo teiginys dėl rūbų spintų kamerose neįrengimo, kadangi minėti teisės aktai rūbų spintų įrengimo kamerose nenumato.

Pareiškėjo teigimu, nors kameroje įrengtas tualetas atitvertas, tačiau jo durų užsirakinti negalima, trūko privatumo.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, atskira oro šalinimo sistema, patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (1 t., b. l. 82-84), kas atitinka Taisyklių 14.5. punkto ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo. Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad konkrečiose kamerose, tam tikru laiku, sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko Taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, be to ir teisės aktai nenumato, jog sanitariniame mazge turi būti įrengtos rakinamos sanitarinio mazgo patalpos.

Pareiškėjas teigė, jog nebuvo išduodamos priemonės kamerai išvalyti, neišduodamas skystis indams plauti, vienkartiniai rankšluosčiai indams sausinti.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte bei Higienos normoje HN 134:2015 37 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Atsakovo atstovas pateikė Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, kuriame nustatyta, kad rytinio patikrinimo metu būrio viršininkas paskiria suimtąjį ar nuteistąjį atsakingu už kameros tvarkymą; atsakingas už tvarkymą asmuo patikrinimų metu praneša, be kita ko, apie kameros techninį stovį, įvardija trūkumus ir gedimus (1 t., b. l. 93). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedamas tik vienai valandai, o patys pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži.

Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemuose vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti, nes nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, nei Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio d. įsakymu Nr. V-908 vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta.

Dėl pareiškėjo argumentų apie šilto vandens tiekimą į kameras, pažymėtina, kad Higienos normoje HN 76:2010 buvo numatytas karšto vandens tiekimas sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (27 p.), o Higienos normoje HN 134:2015 - į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 p.), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju, kamerose), išskyrus išvardintas, turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į dušą vesdavo visus kameroje gyvenančius žmones, nors trūko purkštukų, todėl neužtekdavo skirto liko nusiprausti po dušu, dušuose per maža lentynėlė susidėti daiktams, juos turėjo laikyti ant grindų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Iš byloje pateikto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo matyti, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min (14 punktas) (1 t., b. l. 87-88).

Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas tik tai, kad tam prausimuisi po dušu skirta per mažai laiko. Taigi, Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte ir Higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės įrengimo tardymo izoliatoriaus dušų patalpose. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.

Pareiškėjas teigė, kad neužtekdavo tualetinio popieriaus, kurio išduodavo po 1 rulonėlį mėnesiui, skutimosi peiliukų, kurių išduodavo po 1 vienam mėnesiui bei dantų pastos, kurios išduodavo 50 ml.

Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šio akto redakcijoje, galiojusioje ginčo laikotarpiu, numatyta, kad vyrams yra išduodama tualetinis popierius – 1 rulonas 1 mėnesiui, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Minėtų higienos priemonių išdavimo analogiški kiekiai numatyti ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtintose Suimtiesiems ir nuteistiesiems higienos priemonių išdavimo taisyklėse (1 t., b. l. 96). Pareiškėjas neginčija, kad higienos priemonės (tualetinis popierius, dantų pasta, skutimosi peiliukai) jam buvo išduotos, tačiau pažymėjo, kad šių priemonių jam nepakako. Teismas akcentuoja, kad esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl suteikti jam daugiau tualetinio popieriaus, peiliukų ar kitų priemonių atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo šie argumentai atmestini.

Pareiškėjas minėjo, kad neskalbiami asmeniniai rūbai.

Į bylą pateiktas Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija) patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas (1 t., b. l. 97-98) paneigia pareiškėjo skunde nurodytą teiginį, kad asmeniniai rūbai nėra skalbiami. Pagal aprašo 3 punktą suimtieji ir nuteistieji šia paslauga gali pasinaudoti kartą per savaitę. Iš suimtojo ar nuteistojo asmeninės sąskaitos rezervuojama pinigų suma, kuri atlikus paslaugą, bus išskaičiuota (Aprašo 10 p.). Minėto aprašo 11 punktas reglamentuota, jog suimtasis ar nuteistasis, negaunantis piniginių įplaukų ir kurio nelanko giminės bei artimieji, raštu kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių rūbų (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) įstaigos skalbykloje, bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog neturėdamas asmeninių lėšų, būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų rūbų skalbimui.

Pareiškėjo teigimu, išduodama sintetinė patalynė, nuo kurios buvo alergija, išduodami čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuoti, pagalvės nedezinfekuojamos, buvo parazitų, draudžiama turėti savus pledus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (galiojusiose ginčo laikotarpiu) numatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam išduodama: antklodė – 1 vnt. dėvėjimo terminas 3 m., čiužinys – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 4 m., pagalvė – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 2 m., užvalkalai pagalvei – 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., paklodės – 4 vnt., dėvėjimo terminas 1 m., rankšluosčiai, 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m. Iš byloje pateiktos pareiškėjo kameros kortelės tardymo izoliatoriui (kalėjimui) priklausančių daiktų, išduotų kalinamajam (nuteistajam) laikinai naudotis, sąrašo matyti, jog teisės aktais nustatytą patalynės ir kito inventoriaus kiekį gavo, už gautus daiktus pasirašė, pretenzijų neturėjo (1 t., b. l. 46), Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (sanitarijos poreikius), todėl atmestinas pareiškėjo teiginys dėl čiužinių eksploatavimo reikalavimų pažeidimų (ABTĮ 56 str. 1 d.). Pažymėtina, jog byloje nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl išduotos patalynės sukeltos alergijos arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais (1 t. b. l. 60-67).

Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktą (akto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos patalynės. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato galimybės suimtiesiems turėti pledus, todėl atsakovui neleidus pareiškėjui turėti nuosavo pledo, teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas skunde teigė, jog maisto energetinė vertė žema, o artimieji negalėjo perduoti maisto.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis Taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 (nuo 2015 m. balandžio 1 d.) redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog Kauno tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes Taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Todėl šiuo atveju nenustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, dėl ko pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nėra.

Pareiškėjas skunde minėjo, jog 7 kartus per savaitę turėjo galimybę paskambinti telefonu, tačiau taksofonų rageliai nebuvo dezinfekuojami, todėl bijo užsikrėsti kokia liga.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas dėl analogiškų nusiskundimų 2017 m. sausio 3 d. kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą, kuris 2017 m. vasario 6 d. atsakyme Nr. 2.10-1343(16.3.187.10.13) į pareiškėjo skundą nurodė, jog taksofonų ragelių rankenų tarša teisės aktais nėra reglamentuota. Ant ragelio rankenos gali būti įvairių mikroorganizmų, tačiau jie ilgai aplinkoje neišgyvena, nes neturi išgyvenimui palankios terpės. Po pokalbio, kruopščiai nusiplovus rankas su muilu ir nusišluosčius jas popierine servetėle 95 proc. mikroorganizmų yra nuplaunama. Rekomenduota prieš naudojimąsi taksofonu mikrofoną nušluostyti popierine servetėle ir kalbant neliesti lūpomis (1 t., b. l. 132). Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nereglamentuoja taksofonų ragelių rankenų taršos ir į tai, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas po telefoninių pokalbių dėl, jo teigimu, nedezinfekuotų ragelių, būtų susirgęs užkrečiama liga, pareiškėjo argumentai šioje skundo dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi, jog 2015 m. kovo mėnesį, birželio mėnesį kelioms dienoms į vieną kamerą buvo patalpintas asmuo sergantis ŽIV ir asmuo sergantis atvira tuberkuliozės forma – dėl to pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, nes erzino šių asmenų elgesys, pareiškėjas kreipėsi į psichologę, prašė į kamerą nekelti tokių asmenų (narkomanų) arba pareiškėją perkelti į kitą kamerą.

BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad asmenys sergantys infekcinėmis ligomis ar ŽIV privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-2477/2012) yra pasisakęs, jog Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu LVAT padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Kauno TI galėjo būti sergančių ŽIV, kurie nesaugiai ar neatsargiai elgiasi, nenustatyta. Todėl pareiškėjo išreikšta nuomonė, jog kartu su juo kamerose galimai buvo apgyvendinti asmenys sergantys ŽIV, infekcinėmis ligomis ir dėl to jis jautė papildomus išgyvenimus, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus BVK 70 straipsnio 6 dalis numato, kad, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad jis būtų raštu prašęs laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, o Kauno TI direktorius tokio prašymo nebūtų tenkinęs, todėl teismas negali vertinti, kad atsakovas pažeidė teisės normas reglamentuojančias nuteistųjų izoliuotą laikymą pataisos įstaigoje. Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Pareiškėjas nurodė, kad pasportavus nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu.

Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Teisės aktai nenumato galimybės suimtiesiems (nuteistiesiems) praustis duše po karštu vandeniu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo nusiprausti pasportavus duše atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog jis dėl ploto trūkumo buvo priverstas gulėti arba sėdėti.

Byloje pateiktas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) patvirtina, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 10 val. iki 16.30 val. ir nuo 17 val. iki 21 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. suteikta galimybė lankytis sporto kambaryje ir kompiuterių klasėje (Aprašo 4 p.), o suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 16.30 val. iki 21 val., savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. sudaryta galimybė sportuoti ir mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose su sportine įranga (Aprašo 5 p.) (1 t., b. l. 103-104). Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašu sudaryta galimybė įstaigoje suimtiesiems ir nuteistiesiems sportuoti ir mankštintis, gerinant jų fizinę ir sveikatos būklę (1 t., b. l. 99-101).

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog būtent jo kalinimo Kauno TI metu atsakovas pažeidė minėtų tvarkų aprašų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos teisės pajudėti (sportuoti) jis kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl nesuteiktos galimybės pajudėti (sportuoti) pripažintinos nepagrįstomis (ABTĮ 56 str. 1 d.).

Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad N. K. ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybą dėl adaptacijos sutrikimų, tačiau depresijos požymių, psichikos sutrikimų nerasta, pergyvena dėl bylos, įvykdyto nusikaltimo (1 t., b. l. 60-67, 2 t., b. l. 3-32), tačiau teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teismo nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Kauno tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai 8 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-748-492/2016; 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1508-492/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2769-624/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinęs pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 8 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 130 Eur, kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o kita pareiškėjo skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą pažymą apie 185,98 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas (2 t., b. l. 49-50).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-17-T-1320-6691 nuspręsta N. K. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje parengiant procesinius sprendimus ir atstovaujant pirmos instancijos teisme, paskiriant advokatę Aušrą Saulėnienę (1 t., b. l. 173-174).

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40, 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų - atstovavimo išlaidas.

Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (žr. pvz.: LVAT 2009-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teisėja

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (kodas (duomenys neskelbtini) ), 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė