Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1508-492/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-10-24
Bylos Nr.: A-1508-492/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00489-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: V. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybė atstovaujam Kauno tardymo izoliatorius

Administracinė byla Nr. A-1508-492/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00489-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. G. 2015 m. balandžio 13 d. paštu išsiuntė teismui skundą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. sausio 17 d. buvo kalinamas ankštose Kauno TI patalpose, kuriose trūko judėjimo laisvės, tuo pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Dėl ploto stygiaus neužtekdavo vietos net prasilenkti, kildavo problemų norint pasinaudoti tualetu, kadangi jis būdavo užimtas, tarp nuteistųjų kildavo pykčių. Kamerose buvo karšta ir tvanku, todėl V. G. negalėdavo tinkamai išsimiegoti.

Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo itin maži, o išeiti pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą. Dušinėje nebuvo atskirto nuo dušų parsirengimo kambario, be to, buvo įrengtos tik trys dušų kabinos ir neužteko 10–15 minučių skirto laiko nusiprausti. Pareiškėjas dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų patiriamos depresijos ne kartą kreipėsi į gydytojus, psichiatrus, jam teko vartoti vaistus. V. G. patyrė žalą sveikatai. Pareiškėjo nuomone, gyvenimo sąlygos Kauno TI buvo nežmoniškos ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 18 straipsnių reikalavimus. Kadangi pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui tenkantis laisvas judėjimo plotas tardymo izoliatoriuje turėjo būti ne mažesnis nei 3.6 kv. m, į jį neįskaičiuojant būtinojo inventoriaus užimamo ploto, tokios nepriimtinos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė depresiją, nepatogumus, orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, prašė V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai mano, jog kameros įrenginių plotai turėjo būti neįskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus ir nuolat kinta, o tai turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje kaitai. Be to, pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų ir prausimosi dušuose metu dalis asmenų būna ne gyvenamosiose kamerose, o kitose patalpose. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl ploto trūkumo laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikė pagrindo Kauno TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno TI yra įrengta šešiolika pasivaikščiojimo kiemelių, jų plotų teisės aktai nereglamentuoja. Teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjo teisė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta, o pareiškėjo reikalavimas kasdien aštuonias valandas būti gryname ore nėra pagrįstas. Be to, nuteistiesiems yra sudarytos galimybės sportuoti, mankštintis, Kauno TI yra sporto įranga, teniso kambarys. Kauno TI yra trys 28,2, 20,8 ir 7,35 kv. m ploto dušų patalpos, kuriose yra persirengimo patalpos. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems suimtiesiems, buvo sudaryta galimybė 10–15 minučių naudotis dušais, kurių įstaigoje yra šešiolika.

Atsakovas pažymėjo, kad kamerų mikroklimato parametrai iš esmės atitiko higienos reikalavimus, o pastebėti trūkumai operatyviai šalinami. Pareiškėjas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, mikroklimato nesiskundė, todėl jos nebuvo tikrinamos.

Lietuvos valstybės atstovas pažymėjo, kad suimtieji gali pasinaudoti užimtumo programomis, gauti knygų iš bibliotekos, lankytis kompiuterių salėje, gauti spaudos, naudotis radijo ryšiu, dalyvauti užimtumo renginiuose.

Atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjas dėl perkėlimo į kitą kamerą nesikreipė į įstaigos administraciją, prašymų iš pareiškėjo dėl sąlygų ištyrimo ar pagerinimo taip pat nebuvo gauta. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų V. G. nesikreipė ir į kitas institucijas.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, dar iki patekdamas į Kauno TI, daug kartų sirgo psichinėmis ligomis, todėl laikymo sąlygos neturėjo įtakos jo sveikatos būklei. Neturtinei žalai atsirasti turi būti įrodytos trys būtinosios sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos. Pažymėjo, kad V. G. buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo buvimą įstaigoje, nebuvo, o nurodytos deklaratyvios aplinkybės negalėjo pareiškėjui sukelti depresijos bei turėti įtakos jo sveikatos būklei.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2013 m. balandžio 15 d. ir buvo laikomas iki 2014 m. sausio 16 d. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant vienam asmeniui kalinimo įstaigoje tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomo inventoriaus užimamą plotą. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas nurodė, kad pažyma apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI patvirtino, jog jis tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą. Įvertinęs šias aplinkybes bei įrodymus, patvirtinančius, kad 108 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas (19 iš jų pareiškėjui teko 2,2 kv. m kameros ploto, 31 dieną – 2,36 kv. m, o 19 dienų – 2,83 kv. m), tenkantis vienam asmeniui, teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių dėl vietų stygiaus vykdyti teisės aktų reikalavimus, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleido valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad dėl V. G. laikymo perpildytose kamerose fakto buvo sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

Aptardamas pareiškėjo pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos teismas nurodė, kad pagal Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašą, kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 minučių pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 5 minučių. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Kauno TI pareigūnai šiuo aspektu neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir pasivaikščiojimų trukmės teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 11 punkte įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi teisės aktuose nėra reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, teismas sprendė, jog V. G. teisė pasivaikščioti buvo užtikrinta. Be to, suimtiesiems yra sudarytos galimybės sportuoti ir mankštintis.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog jis laikymo Kauno TI metu dėl blogų kalinimo sąlygų nei į šios įstaigos administraciją, nei į kitas institucijas nesikreipė.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byloje esantys įrodymai, patvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytus neigiamus išgyvenimus. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtent dėl netinkamų V. G. laikymo sąlygų Kauno TI jis susirgo psichinėmis ligomis. Priešingai, iš 2013 m. balandžio 16 d. atliktos pirminės gydytojų apžiūros Kauno TI matyti, kad pareiškėjas, dar prieš patekdamas į Kauno TI, daug kartų gydėsi psichinės sveikatos sutrikimus. Teismas sprendė, kad V. G. reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą yra neproporcingas ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur suma.

III.

Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priteisti jam 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

V. G. mano, kad teismas nepagrįstai nevertino viso jo laikymo Kauno TI laikotarpio ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užimtas inventoriumi. Be to, teismas nepagrįstai nepripažino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 21 straipsnių bei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų. V. G. taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Kauno TI yra įrengta 16 dušų kabinų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas V. G. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino viso laikotarpio, kurį pareiškėjas praleido Kauno TI, ir kamerose esančio inventoriaus įtakos vienam asmeniui tenkančiam kamerų plotui. Be to, atsakovas neįrodė, kad Kauno TI buvo 16 dušų kabinų.

Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kauno tardymo izoliatoriaus – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų plotų reikalavimų

Teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą C. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01), 2014 m. liepos 17 d. sprendimą S. ir S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 32541/08).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje buvo įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nereiškia, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Analogiška pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 balandžio 15 d. iki 2014 m. sausio 16 d. (imtinai) 108 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažesnis nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas minimalus vienam asmeniui privalomas kamerų plotas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi Kauno tardymo izoliatoriaus 2015 m. gegužės 14 d. pažymoje apie V. G. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje Nr. II-2932 (b. l. 17–22) pateiktus duomenis, nustatė, kad laikant pareiškėją Kauno TI kamerose nuo 2013 m. balandžio 17 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 23 d. ryto, nuo 2013 m. balandžio 30 d. vakaro iki 2013 m. gegužės 9 d., nuo 2013 m. gegužės 10 d. vakaro iki 2013 m. gegužės 13 d., 2013 m. gegužės 15 d. vakare, 2013 m. gegužės 16 d. ryte, nuo 2013 m. birželio 19 d. vakaro iki 2013 m. birželio 25 d. ryto, 2013 m. liepos 4 d. vakare, nuo 2013 m. spalio 2 d. vakaro iki 2013 m. spalio 3 d., nuo 2013 m. spalio 4 d. vakaro iki 2013 m. spalio 8 d. ryto, 2013 m. spalio 16 d. vakare, nuo 2013 m. spalio 17 d. vakaro iki 2013 m. spalio 22 d. ryto, nuo 2013 m. spalio 29 d. vakaro iki 2013 m. lapkričio 5 d. ryto, nuo 2013 m. lapkričio 8 d. vakaro iki gruodžio 4 d. ryto, nuo 2013 m. gruodžio 10 d. vakaro iki 2013 m. gruodžio 18 d. ryto, nuo 2013 m. gruodžio 19 d. vakaro iki 2014 m. sausio 3 d. ryto ir nuo 2014 m. sausio 6 d. vakaro iki 2014 m. sausio 15 d. buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai.

V. G. nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. sausio 16 d. (imtinai) Kauno TI buvo laikomas 210 dienų (buvimas Kauno TI kamerose pusę dienos skaičiuotas kaip visa diena, praleista šioje įkalinimo įstaigoje, atskirai neišskiriant, kad pavyzdžiui pareiškėjas į Kauno TI atvyko vakare ar iš jo išvyko ryte). Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad V. G. kalint Kauno TI, 91 dieną, 15 vakarų ir 9 rytus nebuvo skirta pakankamai kamerų ploto. Jeigu pusę dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, laikytina, kad tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimus, kadangi nėra aišku, kada tiksliai sumažėjo arba padaugėjo kamerose esančių asmenų ar pareiškėjas atvyko / išvyko iš Kauno TI (patikrinimai buvo atliekami 8.00 val. ir 20.00 val.), taigi, darytina išvada, kad V. G. 115 dienų nebuvo skiriama pakankamai ploto.

Nepaisydama nežymios pirmosios instancijos teismo skaičiavimo klaidos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikrais atvejais nurodyta V. G. teisė buvo pažeista žymiai: 24 dienas, 8 vakarus ir 6 rytus jam teko tik 2,36 kv. m kamerų ploto, o 16 dienų, 7 rytus ir 5 vakarus – 2,83 kv. m.

Dėl naudojimosi dušu

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju konkretus dušo kabinų skaičius nėra teisiškai reikšmingas, kadangi teisės aktai reguliuoja ne dušų skaičių, o prausimosi duše trukmę. Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtintame Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos apraše (b. l. 72–73) nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 minučių pasinaudoti dušu (13 punktas), o esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 10 minučių (14 punktas). Skunde pareiškėjas nurodė, kad 4 asmenys 10–15 minučių buvo išvedami į dušą ir tebuvo trys įrengtos dušo kabinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, V. G. konkrečiai neįvardijo, ar jam nepakakdavo laiko nusiprausti, ar dušo kabinų iš tiesų buvo mažiau nei atsakovo nurodytas skaičius ir tikslaus ar apytikslio Kauno TI neva esančių dušų kabinų skaičiaus nenurodė. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas privalėjo pateikti detalų ir neprieštaringą laikymo sąlygų apibūdinimą ir pateikti tiek įrodymų, kiek yra įmanoma atsižvelgiant į jo kalinimo sąlygas. Abstraktūs V. G. teiginiai nelaikytini pakankamais įrodymais, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą E. prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 18152/11), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-314-442/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl nepakankamo Kauno TI esančių dušų kabinų skaičiaus pagrindimo atmetamas.

Kadangi V. G. kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija, teisėjų kolegija jų iš naujo neanalizuoja.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. reikalavimo užtikrinti minimalų 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui pažeidimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

Pažymėtina, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje V. prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Nors byloje ir nėra pateikta duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A822-1409/2013). Visiško žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo skunde nurodyta 10 000 Eur ar apeliaciniame skunde nurodyta 2 900 Eur suma, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis – 500 Eur – taip pat nėra proporcingas Kauno TI padarytam pažeidimui ir pakankamas V. G. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio jis jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų V. G. fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo (pareiškėjo nurodyti psichinės sveikatos sutrikimai užfiksuoti dar iki perkėlimo į Kauno TI (2013 m. balandžio 16 d. psichiatro įrašas asmens sveikatos istorijoje, b. l. 25), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad V. G. turi būti priteisiama 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Kauno TI padarytą pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis buvo nepakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o V. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisiant 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysVirginija Volskienė