- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-03
- Bylos Nr.
- A-2769-624/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01993-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–13) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d. (terminas patikslintas bylą nagrinėjant iš esmės).
Nurodė, kad nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 16 d. buvo laikomas Kauno TI perpildytose kamerose nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Visose kamerose trūko ploto, patalpos buvo drėgnos, apipeliję, nuo lubų ir sienų krito tinkas, neužtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas. Gultai metaliniai, surūdiję, yra pavojus gyvybei nutekėjus elektros srovei. Ventiliacijos nebuvo, kameros vėdinamos tik per atdarus langus, kurie yra nesandarūs. Tualeto patalpa atskirta tik 2 m aukščio metaline pertvara, nėra jokios ventiliacijos, todėl sklido baisi smarvė. Nėra jokių valymo, šveitimo ir dezinfekavimo priemonių, tik ūkinis muilas ir soda. Vanduo tik šaltas, nuriebalinimo priemonių nėra. Kriauklė ir klozetas surūdiję, kriauklėse, iš klozetų vamzdžių pastoviai laša vanduo, vandens atsukimo – užsukimo kranai yra sulaužyti. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, netvarkingi. Nėra jokių galimybių žaisti futbolą, krepšinį ar stalo tenisą. Į 3 vietų dušą vedė 6 žmones. Dušuose grindys slidžios. Vandens maišytuvai neveikia, neįmanoma sureguliuoti vandens temperatūros. Ne visur yra dušo galvutės. Viskas surūdiję, grindys išvalomos tik darbo pabaigoje, nėra jokios dezinfekcijos. Čiužiniai, antklodės ir pagalvės suplyšę, ploni, guzuoti, su baisiomis dėmėmis, smirdi prakaitu ir šlapimu. Čiužiniai pilni erkučių, nekeisti jau virš 10 metų, niekada nevalyti. Rankšluosčius duoda abejotinos švaros ir suplyšusius. Asmeninių rūbų niekas neskalbia. Nėra jokių spintų, spintelių, dėžių ar lentynų. Iš parduotuvės atneša ne tas prekes, kurias užsisakai. Maitinimas netinkamas. Problema patekti pas gydytoją. Būdamas Kauno TI patyrė didelę emocinę, psichologinę bei moralinę žalą, depresiją, neigiamus išgyvenimus, kančią, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, prašė skundą atmesti (b. l. 52–57).
Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI kamerose buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto sąlygomis, tačiau tai sąlygojo ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Kameros yra aprūpintos visais teisės aktuose nurodytais baldais. Lovų konstrukcijai panaudotas metalas, jos yra prižiūrimos ir, reikalui esant, remontuojamos. Pareiškėjas dėl jų nėra skundęsis Kauno TI administracijai. Suimtieji patys privalo kamerose palaikyti tvarką ir švarą. Tam jie gauna reikalingas higienos priemones. Suimtiesiems suteikiamas 1 valandos per parą pasivaikščiojimas kiemeliuose, kartą per savaitę jie vedami į dušą. Jie taip pat gali naudotis biblioteka, teniso kambariu, kompiuterių klase, sporto kiemeliais. Suimtieji išvedami iš kameros atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, vykstant į teismo posėdžius. Reikalavimas sanitarinius mazgus įrengti atskirose patalpose yra susijęs su tardymo izoliatoriaus rekonstrukcija, todėl šis reikalavimas netaikomas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad dėl fekalijų kvapo Kauno TI iš pareiškėjo nėra gavęs skundų ir pastabų, jų neturėjo ir patalpas tikrinančio Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai. Kauno TI sanitariniai mazgai atitinka visus reikalavimus, jie yra atskirti apie 2,1 m aukščio atitvarais, o juose įrengta mechaninė ventiliacija užtikrina higienos normų laikymąsi. Sanitariniuose mazguose yra įrengtos džiovyklos. Kauno TI kalinami asmenys gauna higienos priemones. Daugumoje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, yra įrengti standartiniai skaidraus stiklo langai. Kauno TI pastato 3 aukšto kamerų langai, išeinantys į A. Mickevičiaus gatvę ir septyni 2-ojo aukšto langai yra pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija. Pakeitimas atliktas dėl to, kad skaidraus stiklo atidaromi langai buvo naudojami susisiekti su A. Mickevičiaus gatvėje esančiais asmenimis. Pažymėjo, kad tokie langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Dušų patalpos yra tinkamai įrengtos, jos nuolat valomos. Pareiškėjas, kalėdamas Kauno TI, dėl prausimosi sąlygų pretenzijų nereiškė. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad čiužiniai neskalbiami ir nedezinfekuojami, kalinami asmenys neaprūpinami higienos priemonėmis, melagingi. Gavęs higienos normų neatitinkančio stovio inventorių pareiškėjas galėjo jo nepriimti, surašyti pastabas ar skųstis Kauno TI administracijai. Suimtiesiems leidžiama naudotis nuosava patalyne. Suimtieji tardymo izoliatoriuje gauna nemokamą maitinimą, kurio normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Suimtieji taip pat turi teisę įsigyti maisto produktų Kauno TI parduotuvėje. Pareiškėjo pareiškimų, prašymų, pasiūlymų ir skundų dėl maitinimo kiekio ir kokybės Kauno TI nėra. Kauno TI naudojami nerūdijančio plieno indai. Tai, kad gydytojai pareiškėją priėmė, liudija įrašų jo sveikatos istorijoje gausa. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo E. K. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 111 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais. Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI 707 paras buvo laikomas kamerose Nr. 154, 161, 168, 169, 170, 212, 222, 242, 332, 349. Didesnę dalį laiko (436 paras) jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pažymėta, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto normos nebuvo užtikrintas 271 parą. Pareiškėjui tuo metu tekdavo nuo 2,52 kv. m iki 3,5 kv. m ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Iš to sekė išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad į 3 vietų dušą vesdavo 6 asmenis. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Atsakovas nurodė, kad Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-288 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 punktas numato kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę 10 min. pasinaudoti dušu ir esant atitinkamoms sąlygoms naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 5 min. Taigi, Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisė pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 68 punkte. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu atmesti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog nebuvo galimybės sportuoti. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) patvirtina, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 10 val. iki 16.30 val. ir nuo 17 val. iki 21 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. suteikta galimybė lankytis sporto kambaryje ir kompiuterių klasėje (Aprašo 4 p.), o suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 16.30 val. iki 21 val., savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. sudaryta galimybė sportuoti ir mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose su sportine įranga (Aprašo 5 p.). Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašu sudaryta galimybė įstaigoje suimtiesiems ir nuteistiesiems sportuoti ir mankštintis, gerinant jų fizinę ir sveikatos būklę. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog būtent jo kalinimo Kauno TI metu atsakovas pažeidė minėtų tvarkų aprašų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos teisės sportuoti jis kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl nesuteiktos galimybės sportuoti pripažintos nepagrįstomis (ABTĮ 57 str. 1 d.).
Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jo teisės buvo pažeistos dėl kiemelio dydžio ir netvarkos atmesti. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, jos Kauno TI yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, kai kurie iš jų – su sportine įranga, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi. Be to, teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos.
Pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose nebuvo spintų ir lentynų daiktams, drabužiams susidėti, gultai metaliniai. Teismas pažymėjo, jog kamerų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 17) (toliau – Taisyklės) III skirsnio 14.6–14.9 punktai. Iš į bylą pateiktų foto lentelių duomenų matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas be ventiliacijos, neuždaras, todėl sklido nemalonūs kvapai. Atsižvelgęs į Taisyklių 1 ir 2 punktų nuostatas nurodė, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Rėmėsi Taisyklių 14.5 punktu ir HN 76:2010 21 punktu. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas, praustuvė, veidrodis, skalbinių džiovyklos virvelės bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
HN 76:2010 21 punktas numato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išsiplauti indus ir teko nuolat valgyti iš riebaluotų indų, skalbti rūbus šaltu vandeniu atmestas kaip nepagrįstas. Juolab, kad pagal Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas, o byloje nėra duomenų, kad tokios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos.
Į bylą pateiktas Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija) patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas paneigė pareiškėjo teiginį, kad asmeniniai rūbai nėra skalbiami. Pagal aprašo 3 punktą suimtieji ir nuteistieji šia paslauga gali pasinaudoti kartą per savaitę.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, drėgmės, pelėsio, ventiliacijos, surūdijusių ir blogai veikiančių sanitarinių įrengimų, blogos kokybės patalynės, blogo maitinimo. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygų Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl šių jo nurodytų aplinkybių galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų netinkamos apšvietos, drėgmės, pelėsio, ventiliacijos, surūdijusių ir blogai veikiančių sanitarinių įrengimų, blogos kokybės patalynės, blogo maitinimo buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, ventiliacijos, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, laikyti nepagrįstais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad iš Kauno TI parduotuvės atneša ne tas prekes, kurios užsakomos. Šių teiginių jis niekaip nedetalizavo – t. y. konkrečiai nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl prekių, gaunamų iš Kauno TI parduotuvės, yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti ir atmesti kaip nepagrįsti.
Į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos duomenys patvirtino, kad pareiškėjui būnant Kauno TI buvo sudaryta reali galimybė patekti pas gydytojus. Vertinta, jog nustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno TI. Spręsta, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Kauno TI laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę (pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto kamerose buvo 271 parą), atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 111 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.
III.
Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą, peržiūrėti bylą iš esmės ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai (b. l. 120–124).
Apeliaciniame skunde teigia, kad naujausiai teismų praktikai prieštarauja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti teiginiai, ypač dėl tualeto atitikimo higienos normoms ir dėl 436 parų, kurį, teismo teigimu, laikymo sąlygos atitiko higienos normas ir ploto reikalavimus.
Be to, teigia, jog teismas rėmėsi melagingais Kauno TI teiginiais. Kamerose Nr. 332 ir 349 buvo užtamsinti langai, buvo kreiptasi į Kauno visuomenės sveikatos centrą, kuris įpareigojo Kauno TI pakeisti langus, bet atsakovas to nepadarė. Kamerose visą laiką buvo 6 žmonės, tik keletą dienų po 5 žmones. Netiesa, kad pareiškėjas skundėsi dėl pasivaikščiojimo kiemelių. Tualetuose nėra atskiros vėdinimo sistemos. Yra bendra kameroje, kuri ūžia visą parą. Dėl to buvo rašyti skundai, bet niekas nereagavo. Tik vėliau sumažėjo triukšmas, bet visiškai neišnyko. Pareiškėjas ne kartą rašė skundus administracijai, bet ne visi buvo priimami, kai kurie buvo sunaikinti, neregistruoti. Už skundus pareiškėjas buvo uždarytas vienas į 349 kamerą. Dėl to, kad socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė nepriimdavo pareiškėjo skundų, jų neregistruodavo, naikindavo, neteikdavo atsakymų, pareiškėjas buvo paskelbęs bado streiką. Pažymi, jog po bado streiko pareiškėjas negalėjo pasitikrinti svorio, nes svarstyklės pasenusios, nesureguliuotos. Ne kartą buvo rašyti skundai ir dėl nekokybiško maitinimo. Teigia, kad tualete kabo virvės, ant jų – džiaunami rūbai. Dušų grindys slidžios, prausimuisi tenka 5 minutės.
Skundo papildyme nurodo, kad kameroje Nr. 213 nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas nebuvo. Kameroje Nr. 349 laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. liepos 24 d. žymima, kad pareiškėjas buvo vienas, tai melaginga informacija, nes ten buvo 3 asmenys. Šią informaciją galima patikrinti tarnybiniais pranešimais.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129–130) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, jo teigimu, padaryta jį laikant Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto normos nebuvo užtikrintas 271 parą, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 111 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad, jo teigimu, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d. jis buvo kalinamas Kauno TI netinkamomis sąlygomis.
Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš Kauno TI 2015 m. lapkričio 17 d. pažymos apie E. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje Nr. 11-6767 (b. l. 15–32) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d., kamerose, kurių plotas buvo nuo 13,99 kv. m iki 19 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 6; atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,52 kv. m iki 16,53 kv. m. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kamerose buvo 6 žmonės, tik keletą dienų 5 žmonės, tačiau nedetalizavo, kokiose būtent kamerose ir kokiu konkrečiu laikotarpiu buvo toks asmenų skaičius, todėl, apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, vadovautis apibendrintais pareiškėjo apeliacinio skundo paaiškinimais nėra pagrindo. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 2013 m. liepos 3 d. ir 4 d. jis buvo kameroje Nr. 349, pateikia tai patvirtinančius dokumentus. Tačiau ir atsakovo pateiktoje pažymoje apie E. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje nurodyti tie patys duomenys, kuriais ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas.
Taigi, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d. pareiškėjas 271 parą buvo laikomas Kauno TI kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas nei nustatytas teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybės judėti kameroje – itin ribotos.
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), spręsdamas dėl galimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).
Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, kad kamerose, kuriose jis buvo patalpintas, buvo drėgna, pelėsis, netinkama temperatūra, byrėjo dažai, tinkas, gultai metaliniai, surūdiję, kriauklė ir klozetas surūdiję, sulūžę, lašėjo vanduo, čiužiniai, antklodės, pagalvės, rankšluosčiai suplyšę, nešvarūs, nedezinfekuojami, maitinimas netinkamas, indai metaliniai.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.).
Šiuo atveju pareiškėjas gana apibendrintai teigia, kad kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, šių savo teiginių nedetalizavo, nenurodė juos galinčių patvirtinti įrodymų. Pareiškėjas nenurodė tikslių datų, konkrečių kamerų, kuriose, jo teigimu buvo kiekvienas jo nurodytas higienos normos pažeidimas, o apibendrintai teigia apie pažeidimus kamerose.
Iš atsakovo į bylą pateiktų įrodymų (Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, šiluminės aplinkos matavimo protokolų) matyti, kad patikrinus tam tikras kameras, kuriose ginčo ar jam artimu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimai nebuvo nustatyti. Duomenų, kad pats pareiškėjas dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis Kauno TI administracijai, kreipęsis dėl to į Kauno visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją, nėra. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ne kartą rašė skundus administracijai, dėl to jis buvo uždarytas į 349 kamerą vienas, kadangi skyriaus viršininkė nepriimdavo jo skundų, neregistruodavo, naikindavo, neteikdavo atsakymų, pareiškėjas buvo paskelbęs bado akciją, įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, pareiškėjas nepateikė, o atsakovo pateikti duomenys jų nepatvirtina: pareiškėjas visiškai nenurodė datų, kada, jo teigimu, jis teikė skundus, neįvardijo, dėl ko būtent jis skundėsi. Atsakovas į bylą pateikė pareiškėjo 2013 m. liepos 12 d. prašymą, kuriame nurodo, kad skelbia bado streiką, bet nenurodo, dėl kokios priežasties. Kauno TI 2013 m. liepos 12 d. rašte Nr. 11-3860 nurodyta, kad E. K. raštu teigė, kad badauja dėl blogo Kauno TI administracijos darbo.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris pareiškėjo argumentus dėl higienos normų pažeidimo vertino kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas taip pat nedetalizavo savo skundo teiginio, kad iš parduotuvės atneša ne tas prekes, kurias užsisakė: skunde nenurodytas joks konkretus atvejis, neįvardintos prekės, kurias pareiškėjas būtų užsisakęs, bet negavęs. Be to, nors pareiškėjas skundžiasi dėl problemų patekti pas gydytojus, tačiau jokio konkretaus atvejo, kai jis būtų siekęs patekti pas tam tikrą gydytoją, bet tokios galimybės neturėjęs, pareiškėjas nenurodė. Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos (b. l. 58–87) matyti, kad pareiškėjas pas gydytojus lankosi, todėl šiuos teiginius teismas taip pat pagrįstai atmetė.
Pareiškėjo teiginius, kad nėra šveitimo, dezinfekavimo priemonių, paneigia byloje pateiktas Suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamų higienos priemonių, patalynės, kito inventoriaus aprūpinimo ir naudojimo pagal paskirtį tvarkos aprašas (b. l. 39–40) bei Suimtiesiems ir nuteistiesiems higienos priemonių išdavimo taisyklės (b. l. 88). Pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis dėl valymo priemonių išdavimo, bet jos nebūtų išduotos. Į bylą pateiktas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas (b. l. 43–44) paneigia pareiškėjo teiginį dėl neskalbiamų asmeninių rūbų. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, kameroje yra spintelės (b. l. 89–90).
Nors pareiškėjas skundžiasi, kad kameroje yra tik šaltas vanduo, pagal HN 76:2010 21 punktą sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimą.
HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (21 p.). Byloje esančios nuotraukos patvirtina esant sanitarinio mazgo ventiliaciją (b. l. 93), o kameros vėdinamos per langus (b. l. 50–51, 89). Be to, ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde patvirtina, kad veikė mechaninė vėdinimo sistema. Nors pareiškėjas skundžiasi dėl jos keliamo triukšmo, vien dėl to konstatuoti pažeidimą nėra pagrindo.
Pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo taip pat nepagrįsti. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Iš į bylą pateiktų nuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo patalpa kamerose yra atskirta (b. l. 90–93), pats pareiškėjas skunde patvirtino, kad pertvara yra apie 2 m aukščio.
HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovas nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu; esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. (8 p.). Pareiškėjas skunde pats patvirtina, kad kartą per savaitę buvo vedamas į dušą. Vien tai, kad viena dušo galvute turi pasinaudoti keli asmenys iš eilės, nepaneigia, kad galimybė praustis duše suteikiama kiekvienam iš jų. Taigi, šiuo atveju Higienos normos reikalavimas nebuvo pažeistas. Pareiškėjo apibendrinti teiginiai, kad dušo grindys slidžios taip pat nesudaro pagrindo savaime vertinti, kad asmuo dėl to patyrė neturtinę žalą.
Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde taip pat skundėsi, kad kamerose tamsu. Į bylą pateikti dirbtinės apšvietos, natūralios apšvietos matavimo protokolai, Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 20 d. patikrinimo aktas Nr. 36-14(7) patvirtina, kad visose Kauno TI kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo tikrinama natūrali ar dirbtinė apšvieta, pažeidimų nustatyta nebuvo, išskyrus kamerą Nr. 349 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. spalio 25 d.), kamerą Nr. 168 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. vasario 16 d.), kamerą Nr. 158 (kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas). 2013 m. liepos 29 d. Natūralios apšvietos matavimo protokole Nr. F-K-A-311 nurodyta, kad natūralios apšvietos koeficientas kameroje Nr. 349 – 0,29 proc. 2014 m. balandžio 7 d. Natūralios apšvietos matavimo protokole Nr. F-K-A-389 nurodyta, kad natūralios apšvietos koeficientas kameroje Nr. 168 – 0,41 proc. Pagal HN 76:2010 22 punktą natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Taigi, šiose kameroje natūrali apšvieta buvo mažesnė nei nustatyta teisės aktu.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas 271 parą buvo kalinamas neužtikrinant reikalavimo dėl minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, be to, kamerose Nr. 349 ir Nr. 168 natūrali apšvieta neatitiko normos. Kiti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra nepagrįsti.
Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytas pažeidimas, susijęs su asmeninės erdvės trūkumu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pažymėtina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis veiksnių, galėjusių pareiškėjui adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą, nebuvo: pavyzdžiui, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė reikšmingą dienos dalį (ne miegui skirtu paros metu) būti už kameros ribų, t. y. sporto kiemelyje, bibliotekoje ar pan.
Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Kauno tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai 8 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-748-492/2016; 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1508-492/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 25 000 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 2 200 Eur suma.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 200 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.