Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-12-07 · Civilinė byla Nr. 2-1676-236/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-07
Bylos Nr.
2-1676-236/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01689-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Kazys Kailiūnas
Ieškovas
V. A., V. D., R. M., R. T. J.-K., A. A. Ž., V. M., M. L., B. R., J. V. K., A. G., V. K., D. P., R. G. G., R. Š., D. T., E. J., L. A., V. Z., R. N., D. Š., V. Č.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1676-236/2016
Teismo proceso Nr. 2-55-3-01689-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 7 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovių bankrutavusios akcinės bendrovės Snoras ir valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas” atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3472-614/2016 pagal ieškovų V. A., V. D., R. M., R. T. J.-K., A. A. Ž., V. M., M. L., B. R., J. V. K., A. G., V. K., D. P., R. G. G., R. Š., D. T., E. J., L. A., V. Z., R. N., D. Š., V. Č. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei Snoras ir valstybės įmonei ,,Indėlių ir investicijų draudimas” dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovams atsisakius ieškinio, pagrįstumo ir teisėtumo. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (toliau – BAB bankas Snoras) ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas”,IID), prašydami pripažinti negaliojančiomis jų su BAB banku Snoras sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis ieškovų BAB bankui Snoras sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsakovės jų teiktuose teismui procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip visiškai nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki procesinio sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013.Teisme 2016 m. gegužės 2 d. gautas ieškovų prašymas bylą atnaujinti, dalį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukti, priteisti iš atsakovių lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas, t. y. R. M. – 262,83 Eur (907,5 Lt), A. A. Ž. – 140,18 Eur (484 Lt), V. M. – 140,18 Eur (484 Lt), M. L. – 140,18 Eur (484 Lt), B. R. – 173,77 Eur (600 Lt), J. V. K. – 140,18 Eur (484 Lt), A. G. – 182,23 Eur (629,2 Lt), V. K. – 140,18 Eur (484 Lt), R. Š. – 140,18 Eur (484 Lt), E. J. – 283,86 Eur (980,1 Lt), L. A. – 294,37 Eur (1 016,4 Lt), D. Š. – 139,02 Eur (480 Lt), R. G. G. – 87,61 Eur (302,5 Lt), R. N. – 227,79 Eur (786,5 Lt), V. Č. – 70,09 Eur (242 Lt). Nurodė, kad ieškovai R. M., A.A. Ž., V. M., M. L., B. R., J.V. K., A. G., V. K., R. Š., E. J., L. A., D. Š. byloje pareikštų reikalavimų atsisako, o ieškovai R.G. G., R. N., V. Č. atsisako dalies savo reikalavimų, kadangi ginčijo tiek obligacijų pasirašymo, tiek indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą, priėmė ieškovų R. M., A. A. Ž., V. M., M. L., B. R., J. V. K., A. G., V. K., R. Š., E. J., L. A., D. Š., Ritos G. G., R. N., V. Č. atsisakymą nuo ieškinio (R. G. G., R. N., V. Č. atsisakymą nuo ieškinio dalies ir civilinės bylos dalį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukė. Priteisė ieškovams R. M. 262,83 Eur, A. A. Ž. 140,18 Eur, V. M. 140,18 Eur, M. L. 140,18 Eur, B. R. 173,77 Eur, J. V. K. 140,18 Eur, A. G. 182,23 Eur, V. K. 140,18 Eur, R. Š. 140,18 Eur, E. J. 283,86 Eur, L. A. 294,37 Eur, D. Š. 139,02 Eur, Ritai G. G. 87,61 Eur, R. N. 227,79 Eur, V. Č. 70,09 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių BAB banko Snoras ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lygiomis dalimis. Nutarė, kad bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės BAB banko Snoras priteisiamos iš administravimo lėšų. Priėmė patikslintą ieškinį dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.Teismas pažymėjo, kad ieškovai R. M., A. A. Ž., V. M., M. L., B. R., J. V. K., A. G., V. K., R. Š., E. J., L. A., D. Š., R. G. G., R. N., V. Č. pareikštu ieškiniu siekė pripažinti negaliojančiomis su BAB banku Snoras sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis bei taikyti restituciją; kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (buvęs Nr. 3K-7-559/2013) priėmimo atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjo nurodytiems ieškovams indėlių draudimo išmokas už šioje byloje ginčytus indėlių sertifikatus. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad nurodyti ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti ir būtent tai nulėmė ieškinio (šioje dalyje) atsisakymą, todėl laikė, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė dėl atsakovių bendrų veiksmų, atsisakant pripažinti ieškovų pretenzijas indėlių sertifikatų negaliojimo apimtyje, dėl kurių ieškovai, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus, buvo priversti kreiptis į teismą. Dėl to teismas ieškovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino visiškai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 94 straipsnio 1 dalis).

Atskirųjų skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas” atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria ieškovams iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir klausimą išspręsti iš esmės – šį prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovai ieškiniu nereikalavo pripažinti, kad indėlio sertifikatui yra taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ. Ieškinys buvo grindžiamas sandorio negaliojimo pagrindu. Nei vienas iš ieškovų pareikštų ieškinio reikalavimų nebuvo patenkintas ir nei vieno iš šių reikalavimų nepripažino nei bankas, nei draudimo įmonė. Indėlių draudimo išmokos ieškovams buvo išmokėtos kitais pagrindais nei buvo reikalaujama ieškinyje. Ieškovai, atsiimdami draudimo išmokas, faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikato sutartys yra galiojančios ir sukuriančios šalims teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino draudimo išmokos išmokėjimą su ieškinio patenkinimu.Pagal Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, draudimo įmonė (šiuo atveju trečiasis asmuo) draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (šiuo atveju atsakovės). Atsižvelgiant į tai, kad draudimo įmonė indėlio draudimo išmokas už indėlio sertifikatus išmokėjo iš karto po to, kai gavo iš BAB banko Snoras duomenis apie indėlininkus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas, ji negali būti atsakinga dėl banko veiksmų ar neveikimo.Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus 2011 metais buvusio indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, o tai lėmė ne tik tai, kad sudėtingi teisiniai klausimai buvo sprendžiami teisme, bet ir kad teismo procesas itin užsitęsė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų netinkamą atsakovės elgesį proceso metu, todėl nėra pagrindo ieškovų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose. Apeliacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad atsakovė išmokėjo indėlių draudimo išmokas už indėlio sertifikatus po atitinkamų duomenų, reikalingų draudimo išmokoms išmokėti, gavimo iš banko, todėl jos elgesys buvo tinkamas, o ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškios 2011 m. buvusio indėlių bei investicijų draudimo sistemos reglamentavimo. Šios išmokos negalėjo būti išmokėtos, kol nebuvo gauta atitinkamų duomenų iš banko (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924-236/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016).Atsakovė BAB bankas Snoras atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria ieškovams iš atsakovių priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir klausimą išspręsti iš esmės – šį prašymą atmesti arba sumažinti jiems priteisiamą sumą iki 70,09 Eur, nenurodant, kad jos priteistinos iš BAB banko Snoras administravimui skirtų išlaidų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė patenkino ieškinio reikalavimus. Visi ieškovai ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiomis su atsakove sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis CK 1.91 straipsnio pagrindu iš esmės dėl to, kad, įsigydami šiuos finansinius produktus, ieškovai klydo dėl taikomos draudimo apsaugos, t. y. ieškovai buvo įsitikinę, kad indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovai nesuklydo, ir šioje byloje nebuvo pripažinti negaliojančiais nei vienas iš ginčo sandorių. Aplinkybė, kad atsakovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinių sprendimų išmokėjo ieškovams draudimo išmokas nereiškia, kad ieškovų reikalavimus ne tik pripažino, bet ir įvykdė atsakovė. Teismas netinkamai išaiškino ir taikė CPK 94 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai pripažino, kad atsakovė yra kalta (atsakinga) dėl šio proceso. Patys ieškovai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir ieškinyje nurodė netinkamą atsakovę, ieškovų teisės dėl atsakovės veiksmų nebuvo pažeistos. Indėlių draudimo išmokos mokėjimą ieškovams, kurį atliko VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“, lėmė kitos priežastys, nei ieškovai nurodė savo ieškinyje. Ieškovų bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė ne dėl atsakovių kaltės ar piktnaudžiavimo procesu, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo ypatingai sudėtingų teisinių klausimų, susijusių su atsakovės platintais indėlio sertifikatais, atsiradimą. Tokioje situacijoje Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atsakovas nėra laikomas atsakingu už pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis teisinio apibrėžtumo principu, spendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, Lietuvos teismų praktika turi būti vienoda, o skundžiama nutartimi nuo jos nukrypta.Iš ieškovų ieškinio struktūros matyti, kad jis susideda iš specialių, su kiekvienu iš ieškovų susijusių faktinių aplinkybių išdėstymu, bei visiems ieškovams tenkančio bendro teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad visiems ieškovams buvo suteiktos analogiško pobūdžio ir analogiškos apimties teisinės paslaugos, todėl ir jų kaina turi būti vienoda. Bylos duomenimis, minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už ieškinio paruošimą teismui, už kurį sutiko teikti teisines paslaugas ieškovų atstovas, yra 70,09 Eur. Dėl to tik tokio dydžio išlaidos galėjo būti priteisiamos iš atsakovių.Bylinėjimosi išlaidos neturi būti atlyginamos iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų. Ieškovų prašytų priteisti sumų prigimtis siejama su santykiais susiklosčiusiais iki atsakovės bankroto procedūros pradžios ir yra šių santykių išdava, dėl to nepagrįsta laikyti, jog jos gali būti prilygintos atsakovės bankroto bylos administravimo išlaidoms. Atsakovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas” atsiliepime į atsakovės BAB banko Snoras atskirąjį skundą nurodė, kad su juo sutinka iš dalies. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: Pagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad bankas nepatenkino ieškinio reikalavimų, jis nėra kaltas dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, šios bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos iš banko administravimui skirtų lėšų. Nesutiktina su skundo reikalavimo dalimi, kuria alternatyviai prašoma skundžiamą nutartį ne panaikinti, o pakeisti sumažinant iš atsakovių priteistiną sumą. Bylinėjimosi išlaidas priteisti iš VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas” nėra teisinio pagrindo. Ieškovai atsiliepime į atsakovių atskiruosius skundus nurodo, kad su jais nesutinka, skundžiamą teismo nutarties dalį prašo palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus: Ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė būtent dėl netinkamo atsakovių elgesio, nes jie nepripažino ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, t. y. atsakovė neįtraukė ieškovų į asmenų, turinčių teisę gauti draudimo išmoką, sąrašą. Ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą su ieškiniu, kurio tikslas buvo gauti draudimo išmoką ir tokiu būdu susigrąžinti bankui patikėtas pinigų sumas. Po kasacinio teismo nutarties atsakovei pakeitus poziciją ir pripažinus ieškovų teisę į draudimo išmoką, buvo pasiektas analogiškas rezultatas, koks būtų pasiektas teismui patenkinus ieškinį. Tai reiškia, kad materialiuoju požiūriu ieškovai bylą laimėjo ir turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas” nekvestionavo savo procesinės padėties, todėl šios išlaidos priteistinos ir iš šios atsakovės.Aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusių ieškovų teisė į turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją. Dėl to teismas pagrįstai pripažino atsakovių kaltę dėl pradėto teismo proceso ir priteisė ieškovams bylinėjimosi išlaidas.Byla teisme pradėta po atsakovės bankroto bylos iškėlimo, todėl už išlaidų, patirtų ginant atsakovės interesus, atlyginimą atsakingas bankroto administratorius. Teismas pagrįstai ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų. Kiekvieno ieškovo situacija individuali, todėl ir advokato honoraro klausimas su kiekvienu iš ieškovų buvo aptariamas individualiai, atsižvelgiant į jų finansinę padėtį, priteistinos sumos dydį, etc. Be to, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatyto dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovių lygiomis dalimis, ieškovams atsisakius nuo ieškinio bei teismui nutartimi nutraukus civilinę bylą dėl indėlio sertifikato sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, jog ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. Tokiu atveju galima nustatyti, kas materialiuoju teisiniu atžvilgiu laimėjo bylą, o kas ją pralaimėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2012).Šioje byloje ieškovai pareiškė reikalavimus pripažinti su atsakove AB banku Snoras sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo ir taikyti restituciją, pripažįstant jų sumokėtas pagal sandorius pinigų sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikoma draudimo apsauga, o taip pat įpareigoti atsakovę IID išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas. Taigi, ieškovai kreipėsi į teismą dėl to, kad iškėlus atsakovei AB bankui Snoras bankroto bylą, ieškovams nebuvo išmokėta draudimo išmoka už jų iš atsakovės įsigytus indėlio sertifikatus, todėl ieškinio pareiškimo tikslas – užsitikrinti, kad bankui perduotoms lėšoms būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Savo ruožtu atsakovės, nors iš tikrųjų nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sandoriai yra galiojantys (ir nė vienas indėlio sertifikato sandoris šioje byloje nebuvo pripažintas negaliojančiu), atskiruosiuose skunduose nutyli tą faktą, jog jos taip pat ginčijo, kad ieškovų lėšos pagal indėlio sertifikatus yra apdraustos. Būtent atsižvelgiant į atsakovių poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos ir neišmokėti draudimo išmokų buvo suformuluotas ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas, kurį atsakovės nepagrįstai suabsoliutina. Draudimo išmoka ieškovams buvo išmokėta tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 paneigė atsakovių argumentus dėl indėlių sertifikatams netaikytos draudimo apsaugos, konstatuodamas, jog AB banko Snoras išleistiems indėlio sertifikatams turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Savo ruožtu ieškovams gavus jiems priklausančias draudimo išmokas, tolimesnis ieškinio reikalavimų, kuriais, be kita ko, prašoma įpareigoti atsakovę IID išmokėti draudimo išmokas, palaikymas tapo nebetikslingas, todėl ieškovai atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų abiem apeliantams. Atsižvelgiant į nurodytą situaciją, sutiktina su ieškovų argumentais, kad materialiuoju teisiniu požiūriu bylą laimėjo būtent ieškovai, o kaip ne kartą nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo analogiškose bylose, taip pat ir panašiose bylose, kuriose atsakove įtraukta tik BAB bankas Snoras, nepareiškiant IID savarankiškų reikalavimų, tokiais atvejais pripažintina atsakovais bylose nurodytų asmenų kaltė dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, inicijuojant atitinkamus teisminius procesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016; 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1459-943/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1491-464/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1548-178/2016).Teismų praktikoje taip pat jau buvo išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016). Savo ruožtu esant bendrosios kompetencijos teismų nuosekliai formuojamai praktikai (pozicijai) analogiškose bylose dėl visiškai tapataus klausimo, nėra jokio pagrindo vadovautis atsakovės BAB banko Snoro nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais skirtingoje faktinėmis aplinkybėmis ir proceso dalyviais byloje, tuo labiau, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.Apeliantė IID atskirajame skunde taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos civilinėse bylose Nr. 2-924-236/2016 ir Nr. 2-806-516/2016 dėl asmens, atsakingo už ieškovų bylinėjimosi išlaidas, nustatymo. Tačiau pažymėtina, kad apeliantės nurodytose bylose IID turėjo visiškai kitą procesinę padėtį – ji buvo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Savo ruožtu bylose, kuriose IID dalyvavo kaip atsakovė, kuriai buvo pareikšti konkretūs reikalavimai, dėl IID pareigos kompensuoti ieškovams su procesu susijusias bylinėjimosi išlaidas išspręsta kitaip (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1548-178/2016). Kadangi teismai yra saistomi savo pačių kuriamų teisės aiškinimo taisyklių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad, kaip teisingai nurodė ieškovai, pati IID teisminio nagrinėjimo metu savo procesinės padėties nekvestionavo, šiuo konkrečiu atveju nėra prielaidų vertinti, jog IID neturėtų prisidėti prie bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovams, todėl jos atskirasis skundas, remiantis šiame punkte bei pirmiau nurodytais argumentais, atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės BAB banko Snoras argumentu, kad ieškovams priteisiamos bylinėjimosi išlaidos neturi būti atlyginamos iš banko bankrotui administruoti skirtų lėšų, nes ieškovų reikalavimai kildinami iš ginčo sandorių sudarytų iki bankroto. Kaip jau buvo ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogišką atsakovės argumentą dėl administravimo lėšų, tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį atitinka administravimo išlaidų sampratą, todėl jos ieškovams pagrįstai priteisiamos iš apeliantės bankrotui administruoti skirtų lėšų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1204-464/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1491-464/2016 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės BAB banko Snoras argumentą, kad visiems ieškovams gali būti priteistas tik vienodas, minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už ieškinio paruošimą ir atstovavimą byloje, už kurį paslaugas sutiko teikti ieškovų atstovas, t. y. 70,09 Eur, nes visiems ieškovams buvo suteiktos vienodo pobūdžio ir vienodos apimties teisinės paslaugos. Lietuvos apeliacinis teismas atsakovės keliamą atlygintino bylinėjimosi išlaidų dydžio klausimą šios kategorijos bylose jau sprendė ne vieną kartą ir suformulavo aiškią bei nuoseklią poziciją, kad advokatas dėl kainos gali susitarti su kiekvienu klientu individualiai ir taikyti skirtingą honorarą netgi toje pačioje byloje, atsižvelgdamas tiek į kliento reikalavimo sumą, tiek į jo turtinę ir (ar) socialinę padėtį, taip pat amžių bei kitas individualias aplinkybes, o teismas turi tik įsitikinti, ar išlaidos realiai patirtos bei ar jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose nustatytų dydžių bei ar atitinka jų apskaičiavimo kriterijus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kiekvieno kliento mokamas ir iš pralaimėjusios šalies priteisiamas užmokestis gali priklausyti ir nuo reikalavimo sumos, o įstatymas nenustato, jog tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistas skirtingas bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atlyginimas, nes priešingas aiškinimas reikštų ieškovų, pateikusių bendrą ieškinį, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apribojimą palyginus su tuo pačiu pagrindu atskirus ieškiniu reiškiančiais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1491-464/2016 ir kt.). Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Kazys Kailiūnas