Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugsėjo 10 d. veika) – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugsėjo 19 d. veika) – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas V. Š. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. rugsėjo 20 d., 21 val., iki 2018 m. rugsėjo 21 d. ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

V. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. Š. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 10 d., apie 18.30 val., prie parduotuvės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), siekdamas pagrobti du butelius alaus, kuriuos rankose laikė R. D., čiupo juos, tačiau R. D. suėmus jį už rūbų, ranka sudavė ne mažiau kaip vieną kartą R. D. į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, kairio smilkinio sumušimą, odos nubrozdinimą kairėje ausyje, kas kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir taip atimdamas iš nukentėjusiojo galimybę priešintis, pagrobė R. D. priklausančius du 1 litro talpos alaus butelius, kurių bendra vertė 2,60 Eur.

1.1. Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, 2018 m. rugsėjo 19 d., apie 23 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, M. Ė. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip keturis kartus rankomis ir kojomis sudavė M. Ė. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, sprande – pakaušyje, kairio smilkinio užausio srityje, nosyje, akių vokuose, kas kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir taip atimdamas iš nukentėjusiojo galimybę priešintis, pagrobė M. Ė. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį „Asus a-53u“, 200 Eur vertės, garso kolonėles „Westrom“, 50 Eur vertės. Iš viso pagrobė turto už 250 Eur.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. V. Š. pirmosios instancijos teismo yra nuteistas dėl dviejų plėšimų įvykdymo, tačiau plėšimą R. D. atžvilgiu jis pripažįsta, t. y. apeliaciniame skunde ginčijamas tik plėšimas M. Ė. atžvilgiu, todėl skundžiamas nuosprendis patikrinamas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliantas neigia smurtavęs nukentėjusiojo M. Ė. atžvilgiu, o daiktus iš pastarojo buto aiškina paėmęs įvykio metu kartu buvusio kito asmens – T. B., nurodymu.

9. Nors V. Š. apeliaciniame skunde savo kaltės dėl M. Ė. priklausančio turto plėšimo nepripažįsta, tačiau viso proceso metu jo parodymai buvo itin prieštaringi, jis tai prisipažindavo, tai vėl neigdavo įvykdęs šią nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuoseklesniais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Vis dėlto, įvykio metu nukentėjusysis, kaip ir nuteistasis, buvo neblaivus (nustatytas 3,39 promilių girtumas), todėl į šią aplinkybę atsižvelgtina vertinant jo parodymus. M. Ė. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną girtavo kartu su V. Š., vėliau prie jų prisijungė T. B. ir R. U., su kuriais vyko į (duomenys neskelbtini) miestą. Grįžę iš (duomenys neskelbtini), į jo butą ėjo kartu su V. Š.. T. B. ir R. U. laukė automobilyje, nes V. Š. buvo paprašęs parvežti jį namo. Prie namo laiptinės apeliantas atėmė jam iš rankų buto raktus. Bute V. Š. paėmė kuprinę ir į ją įsidėjo nešiojamąjį kompiuterį bei garso kolonėles. Kiek smūgių jam buvo suduota, negali pasakyti, bet pagrindiniai smūgiai buvo suduoti į galvos sritį. Kai pargriuvo, jautė, jog yra spardomas. Jokio pasiūlymo parduoti daiktus nebuvo (2 t., b. l. 76-79). Šie nukentėjusiojo parodymai iš esmės atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. M. Ė. tyrėjai paaiškino, kad V. Š. prie jo daugiabučio namo laiptinės pareikalavo atiduoti buto raktus, kadangi jis nesutiko to padaryti, todėl apeliantas raktus pagriebė iš rankos. V. Š. pats atsirakino buto duris, o jis ėjo iš paskos. Bute skundo autorius pasiėmė kompiuterį „Asus“, jis prieštaravo tokiems nuteistojo veiksmams, liepė padėti kompiuterį į vietą, tačiau V. Š. pradėjo jį mušti, sudavė ne mažiau 10 smūgių į galvos sritį. Jam nugriuvus ant grindų, apeliantas toliau smurtavo spardydamas kojomis. Jis galėjo prarasti sąmonę, nes kai atsikėlė V. Š. bute nebebuvo. Nukentėjusysis pasigedo kompiuterio, garso kolonėlės ir raktų ryšulio nuo buto bei rūsio (1 t., b. l. 43-44). Vėlesnės apklausos metu M. Ė. patikslino, jog neprisimena, kaip buvo sumuštas, tačiau iki prarandant sąmonę bute buvo tik jis ir V. Š., todėl sužaloti jo niekas kitas negalėjo (1 t., b. l. 47-48).

10. T. B. ir R. U. buvo apklausti tik ikiteisminio tyrimo metu, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šie asmenys buvo išvykę į užsienį, jų išsikviesti apklausai teismas neturėjo objektyvios galimybės, todėl buvo pagarsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturėjo galimybės apklausti šių asmenų, tačiau, vertinant jų pirminius parodymus, darytina išvada, kad jie atitinka nukentėjusiojo duotus parodymus, todėl visiškai jais nesivadovauti nėra pagrindo. Šie parodymai vertinami visų surinktų įrodymų kontekste. Apklausos metu T. B. neneigė, jog įvykio dieną buvo susitikęs su M. Ė. ir V. Š., t. y. kartu su drauge R. U. buvo atvykęs į M. Ė. namus, vartojo alkoholinius gėrimus. Kažkuriuo metu visi keturi nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, kur jis buvo susitaręs apžiūrėti parduodamą spintą. Atvykus į sutartą vietą, apžiūrėti spintos nuėjo jis ir R. U., o M. Ė. ir V. Š. liko automobilyje. Jiems grįžus į automobilį, R. U. pastebėjo, kad jos pinginė yra kitoje vietoje, nei buvo palikusi, V. Š. pasakė, kad piniginę buvo paėmęs M. Ė., todėl ji nestipriai pastarajam sudavė į veidą. Veidas neparaudonavo, kraujas nebėgo, jokių pretenzijų niekas niekam neturėjo. Grįžus į (duomenys neskelbtini), V. Š. ir M. Ė. išlipo iš automobilio ir nuėjo link nukentėjusiojo namų, o jis su drauge laukė mašinoje, kadangi buvo pažadėjęs apeliantą parvežti namo. Po kiek laiko V. Š. atėjo su kuprine, ką joje turėjo, nematė. Kitą dieną susitikus su M. Ė., šis jam papasakojo, kad V. Š. sudavė jam smūgius į galvą ir paėmė jo kompiuterį, kolonėles ir raktus (1 t., b. l. 70-72).

12. Įvertinus aptartus liudytojų parodymus, matyti kad jie neprieštarauja tarpusavyje, yra pakankamai nuoseklūs ir detalūs. Kompanijai sugrįžus iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), M. Ė. į savo butą ėjo tik su V. Š.. Būtent šiuo momentu iš nukentėjusiojo buvo atimti buto raktai ir paimti bute rasti vertingi daiktai. Iš R. U. vairuojamo automobilio M. Ė. išlipo nebūdamas sumuštas, todėl sutiktina su nukentėjusiuoju, kad jis buvo sužalotas jam būnant namuose. Iš specialisto išvados Nr. G 322/2018(10) matyti, kad M. Ė. padaryta poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, sprande-pakaušyje, kairio smilkinio-užausio srityje, nosyje-akių vokuose. Sužalojimai padaryti mažiausiai keturiais smūgiais kietais bukais daiktais, pavyzdžiui, ranka ir koja (1 t., b. l. 115). Taigi, atmestina versija, kad nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti R. U., kai supykusi dėl paimtos piniginės, kartą nestipriai sudavė M. Ė. į veido sritį. Akivaizdu, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas ir kur kas intensyvesnis, ir stipresnis fizinis smurtas.

13. Atkreiptinas dėmesys, kad V. Š. savo parodymus ne kartą keitė ir jokių racionalių tokio savo elgesio priežasčių nenurodė. Ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę neigė, aiškino, kad, grįžus iš Jurbarko miesto, į M. Ė. butą ėjo ne tik jis, tačiau ir T. B.. Nukentėjusysis ieškojo alaus, tačiau nerado. Tuomet jis pasiūlė M. Ė. parduoti jo nešiojamąjį kompiuterį, nukentėjusysis sutiko tai padaryti, taip pat leido pasiimti garso kolonėles. Nukentėjusiojo jis nemušė (1 t., b. l. 173-174). Pirmosios instancijos teisme V. Š. aiškino, kad į nukentėjusiojo butą ėjo trise – jis, T. B. ir M. Ė.. Nukentėjusiojo prie laiptinės paprašė raktų, šis jam raktus padavė savanoriškai, nes dėl girtumo nebūtų atrakinęs durų. Bute ieškojo alaus, tačiau nerado. Tuomet ar tai jis pasiūlė parduoti kompiuterį, ar nukentėjusysis pats pateikė tokį siūlymą, tiksliau neprisimena. Kompiuterį įsidėjo į kuprinę, taip pat nukentėjusysis jam paskolino kolonėles, kad galėtų klausytis muzikos. Kolonėlės nebuvo skirtos pardavimui. M. Ė. niekas nemušė, tik R. U. automobilyje nukentėjusiajam buvo sudavusi pora smūgių į veidą (2 t., b. l. 74-76).

14. Baudžiamosios bylos dar nebaigus nagrinėti pirmosios instancijos teisme, V. Š. pateikė atvirą prisipažinimą (2 t., b. l. 98), kuriame raštiškai išdėstė, kad nukentėjusiojo bute kartu su T. B. ieškojo alaus bei cigarečių, tačiau jų neradus supyko ir sudavė M. Ė. į galvos sritį. Nukentėjusiajam nukritus ant grindų, paėmė ant stalo buvusį kompiuterį, kolonėles bei buto raktus. Visus daiktus susidėjo į kuprinę. Tai matė kartu buvęs T. B.. Išėję iš buto, jie nuėjo prie automobilyje laukiančios R. U., kuri nuvežė jį į (duomenys neskelbtini), nes sakė, jog žino, kam būtų galima pavogtus daiktus parduoti. (duomenys neskelbtini) jis nuo T. B. ir R. U. pabėgo ir grįžo namo. Atsikėlęs ryte labai gailėjosi dėl to, ką padarė, galvojo, kaip grąžinti daiktus, tačiau jį sulaikė policijos pareigūnai. Apeliaciniame skunde nuteistasis įvardijo naujas įvykio aplinkybes, t. y. kad kompiuterį ir kolonėles jam liepė paimti T. B., kuris ir naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Jis tik vykdė T. B. nurodymus, pats jokio smurto nenaudojo, tačiau T. B. veiksmams neprieštaravo. Prisipažinimą nuteistasis teigė parašęs dėl policijos pareigūnų jam daryto psichologinio spaudimo, žadant švelnesnę bausmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. Š. jau pripažino, kad sudavė M. Ė. apie keturis smūgius, prašė švelninti paskirtą bausmę (3 t., b. l. 32).

15. Įvertinusi šiuos nuteistojo paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuolat keisdamas parodymus, V. Š. bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės arba minimizuoti savo kaltę, perkelti dalį kaltės kitiems asmenims (iš pradžių R. U., vėliau T. B.). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis nuo pat tyrimo pradžios neneigė paėmęs nukentėjusiajam priklausančius daiktus, tačiau iš pradžių aiškino, jog M. Ė. leido jam pasiimti nenaudojamus daiktus, vėliau teigė, kad šiuos daiktus ėmė T. B. nurodymu. Apeliantas pirminiuose parodymuose neigė smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu, taip pat neigė, jog smurtą naudojo T. B., vėliau jis prisipažino pats sudavęs smūgius nukentėjusiajam, o po to jau teigė, jog vienintelis smurtautojas buvo T. B.. Galiausiai vėl pripažino vartojęs nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą ir paėmęs daiktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad viso proceso metu V. Š. siekė, jog baudžiamojon atsakomybėn būtų patrauktas ir T. B., tačiau pastarojo atžvilgiu nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių jį įtarti plėšimo vykdymu. Be to, jei būtų nustatyta, jog apeliantas veikė ne vienas, tačiau kartu su bendrininku, tai būtų pagrindas pripažinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kas tik sunkintų, o ne lengvintų nuteistojo teisinę padėtį.

16. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. Š. veika dėl plėšimo M. Ė. atžvilgiu teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes jis, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas ne mažiau kaip keturis kartus rankomis ir kojomis M. Ė. į įvairias kūno vietas, sutrikdydamas nežymiai nukentėjusiojo sveikatą pagrobė svetimą, nukentėjusiajam M. Ė. priklausantį, turtą – nešiojamąjį kompiuterį „Asus a-53u“ ir garso kolonėles „Westrom“.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgiant į tai, kad serga sunkia virusine liga – hepatitu C. Tačiau teisėjų kolegija objektyvių pagrindų bausmės švelninimui nenustatė. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. Š. padarė du apysunkius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia. Abu nusikaltimai užbaigti, kaltę nuteistasis pripažino tik dėl vieno inkriminuoto nusikaltimo, kas buvo įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apylinkės teismas pažymėjo, kad V. Š. anksčiau teistas devynis kartus, naujus tyčinius nusikaltimus padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kas pagal BK 27 straipsnio 1 dalį vertinama kaip nusikaltimų recidyvas. Be to, įvertinta ir tai, kad V. Š. iš pataisos įstaigos buvo paleistas 2018 m. liepos 9 d., o nauji nusikaltimai padaryti 2018 m. rugsėjo 10 ir 19 dienomis, t. y. praėjus vos dviems mėnesiams nuo ankstesnės bausmės atlikimo. Dar daugiau, per šį laikotarpį apeliantas padarė ir keturis administracinius nusižengimus (1 t., b. l. 136-137), kas patvirtina, jog laikytis įstatymų imperatyvų jam nepavyksta, jis sistemingai daro priešingas teisei veikas ir savo elgesio visiškai nekoreguoja.

18. Bylos duomenimis V. Š. yra įgijęs septynių klasių išsilavinimą, niekur nedirba ir jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, dauguma jo padarytų nusikalstamų veikų yra turtinio pobūdžio, susijusios su siekiu greitai ir lengvai pasipelnyti. Su teisėsaugos institucijomis apeliantas pirmą kartą susidūrė dar būdamas nepilnametis, tačiau ir sulaukęs pilnametystės savo elgesio nekeitė ir nekoregavo teigiama linkme. Apeliantui buvo taikytos įvairios bausmių rūšys – laisvės apribojimas, laisvės atėmimas. Du kartus laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau tokia bausmės realizavimo forma bausmės tikslų pasiekti nepadėjo, nebuvo efektyvi. Pažymėtinai ir tai, kad nepaisant neigiamos nuteistojo charakteristikos, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė bausmes, mažesnes nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis. Be to, ir bausmių bendrinimo būdas buvo parinktas palankesnis, t. y. bausmės bendrintos ne visiško, tačiau dalinio sudėjimo būdu. Todėl dar labiau švelninti paskirtosios galutinės dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės nėra pagrindo.

19. Apeliantas skunde nurodo, kad serga sunkia nepagydoma liga – hepatitu C, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo bausmės vykdymo atidėjimo taikymui ar atleidimui nuo bausmės dėl ligos. Oficialių medicininių dokumentų, kad nuteistasis iš tiesų serga hepatitu C, bylos medžiagoje nėra. Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Sveikatos priežiūros skyriaus yra gauta pažyma apie tai, kad V. Š. lankėsi pas psichiatrą, kur buvo koreguotas jo elgesys dėl emocinio nestabilumo, simuliacijos ir manipuliacijų, norint gauti psichotropinių vaistų (2 t., b. l. 140). Atkreiptinas dėmesys, kad eksperto išvados dėl bausmės atlikimo pataisos namuose negalimumo bylos medžiagoje nėra. Jei nuteistasis iš tiesų serga sunkia, nepagydoma liga ir jei bausmės atlikimo vietoje jo sveikatos būklė blogėtų, liga progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamo gydymo, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (BK 76 straipsnis, BVK 177 straipsnis, BPK 359, 362 straipsniai). Šiuo metu tokių aplinkybių nėra.

20. Kiekvienas asmuo privalo atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, nesidengdamas prasta sveikata ir pan. Asmens nubaudimas negali būti tik simbolinis, paskirtoji bausmė turi atgrasyti asmenį nuo pakartotinio nusikalstamumo. Asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimu. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Š. paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti šią bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.