Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andžej Maciejevski ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui V. A. dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys V. B., UAB „Tyto alba“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nei absoliučių, nei kitokių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas padarė netinkamas išvadas apie paskleistų duomenų tikrumą, netinkamai atribojo žinias nuo nuomonės, be pagrindo sprendė, kad paskleistos žinios nėra žeminančios ieškovės garbę ir orumą, tuo netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 2.24str.) ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo tvarką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į juos argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

Dėl paskleistų duomenų atitikimo tikrovei.

Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo gynimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje veika, kuria padaromas teisės pažeidimas, nusakyta taip: „paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei, 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. O. ir A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. ir Ž. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-97/2011; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais.

Byloje nėra ginčo dėl ieškovės ieškinyje nurodyto teksto (jo dalies) paskleidimo taip pat, kad tekste yra nurodyta ieškovė. Tarp šalių kilęs ginčas dėl paminėtame tekste paskleistos informacijos neatitikimo tikrovei. Apeliantė nurodo, kad pateikta informacija, jog ji 2007 metų rugsėjo 28 dieną su tekste kitais minimais asmenimis O. J. ir L. G. vyko į Maskvą pas V. U. neatitinka tikrovės, nes nurodytą dieną ir nurodytos delegacijos sudėtyje ji Maskvoje apskritai nebuvo, o slaugė savo sergančią motiną. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, jog tokia informacija, kokią nurodė ieškovė, nėra fiksuota knygos ginčijamoje pastraipoje. Analizuojant nurodytos pastraipos tekstą ir sprendžiant dėl nurodytos datos priskirtinumo ieškovės ginčijamai paskleistai informacijai, svarbu pažymėti, kad atsakovas knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ 376 puslapyje aprašydamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įvykius aiškiai nurodo, kad autorius tą dieną buvo Niujorke, kur kalbėjosi su keliolikos valstybių vadovais, skyrė laiko kultūriniams renginiams. Iš teksto galima spręsti, kad autoriaus nuotaika pakili. „Tačiau užsimiršti neleidžia iš Lietuvos ateinančios žinios...“. Tokia teksto išdėstyto po 2007 m. rugsėjo 28 dienos data akivaizdžiai leidžia spręsti, kad autorius teikia informacija apie žinias ateinančias iš Lietuvos ne 2007 m. rugsėjo 28 d., o akivaizdžiai iki ginčo datos buvusias žinias. Kaip teisingai nurodė ir pirmos instancijos teismas, atsakovas jokių užuominų šioje žinioje neduoda, kad būtent nurodytą datą ieškovė vyko į Maskvą. Kolegija sutinka su kitais pirmos instancijos teismo motyvais, kuriuose teismas pasisakydamas dėl ginčo datos priskirtinumo ieškovės nurodytai informacijai išanalizavo ir įvertino tiek atsakovo knygos įžangą, tiek Lietuvių kalbos instituto 2013 m. balandžio 26 d. ekspertės išvadą, jog atsakovo knygos žanras, rašymo stilius ir įžangoje (knygos 11 psl.) paties autoriaus nurodyta knygos rašymo tvarka, ginčo data –„ 2007 m. rugsėjo 28 diena. Niujorkas.“ yra įrašo dienoraštyje įrašymo data. Be to taip pat negalima sutikti su ieškovės nurodytu, jog autorius paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji ne tik buvo nuvykusi į Maskvą 2007 m. rugsėjo 28 dieną pas V. U., tačiau ji vyko į Maskvą kartu su kitais delegacijos nurodytais asmenimis, t.y. O. J. ir L. G., kadangi kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas ieškove su nurodytais asmenis sieja ne kartu vykimas į Maskvą, o Lietuvos „dergimas“. Analizuojant sakinį, kuriame paminėta ieškovė, jis autoriaus suformuotas taip: „nedaug atsiliko ir L. G. su D. M.“, kurį skaitant kyla logiškas klausimas: nuo ko atsiliko, ką tuo nori pasakyti autorius? Į šį klausimą yra atsakymas analizuojant prieš tai esančius teksto sakinius – nedaug atsiliko nuo „tuo“ ypač pasižymėjusios europarlamentarės O. J., prieš tai esantis sakinys paaiškina žodelį „tuo“, - tai „išsijuosę dergė Lietuvą“. Vadinasi ieškovę su nurodytais asmenimis sieja tai, kad autoriaus žodžiais sakant asmenys „išsijuosę dergė Lietuvą <...> nedaug atsiliko<...>“ nuo ypač tuo pasižymėjusių ir D. M.. Tokiu būdu tiek pastraipos teksto analizė, tiek ekspertizės išvados (t. 2, b.l. 82), leidžia daryti išvadą, kad paminėtus tekste asmenis sieja tik pats tekste nurodytas veiksmas – „išsijuosę dergė Lietuvą“, o ne ieškovės nurodytą dieną bei nurodytų asmenų delegacijoje vykimas į Maskvą pas V. U.. Tokiu būdu teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškovės nurodyta informacija - vykimo į Maskvą data ir nurodytos delegacijos sudėtyje neatitinka tikrovės, nes tokia informacija paskleista nebuvo, tai yra tik ieškovės teksto interpretacija, kuri bylos įrodymais nepasitvirtino.

Dėl nuomonės ir žinios atribojimo.

Teismui nusprendus, kad knygos tekste yra nurodyta, kad ieškovė „dergė Lietuvą“, teismas turėjo nustatyti ar tai yra išsakyta autoriaus nuomonė, ar pateikta žinia, t.y. pasisakyti dėl nuomonės ir žinios atribojimo. Šis klausimas (žinių (faktų) ir nuomonės (vertinamųjų teiginių)) atribojimas keliamas ir apeliaciniame skunde.

Faktų buvimas gali būti pagrindžiamas objektyviais duomenimis, jai taikomas tiesos kriterijus, o vertinamųjų teiginių teisingumui nustatyti netaikomas tiesos kriterijus, nes nuomonė yra asmens subjektyvus tam tikro fakto supratimas, asmens požiūris, įsitikinimai, bet nuomonė turi remtis tikrais faktais.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis, o nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žinios nuo nuomonės atribojimo pagrindas yra tas, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes faktų ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įrodymais. Kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės yra ginamos Civiliame kodekse ir Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Šilo bitė“, A. D. , V. K. ; bylos Nr. 3K-3-193/2007). Duomenų (žinios) ir nuomonės atskyrimo kriterijai nustatyti ir Visuomenės informavimo įstatyme (2 straipsnio 33, 69 punktai). Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse, prie kurių priskiriama ir knyga (VIĮ 2 str. 82 d.) skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais; nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 punktas). Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punktas). Taigi pagrindiniu duomenų ir nuomonės atribojimo veiksniu turi būti laikomas teiginių patikrinimo, įrodomumo kriterijus. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad, vertinant, ar paskleista informacija yra žinia ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Joneda“; bylos Nr. 3K-3-113/2007).Vadovaujantis aptartomis nuostatomis, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas išleistoje knygoje, kuri pagal savo žanrą įvertinus autoriaus rašymo stilių bei paties autoriaus nurodytą įžangoje rašymo tvarką, o taip pat ir pavadinimą, laikytinas dienoraščiu, beje tas nurodyta ir knygos pavadinime „<...> Prezidento dienoraščiai“. Pats dienoraščio žanras suponuoja, kad kūrinyje dėstoma autoriaus nuomonė. Atsakovas būtent ir nurodė, kad jis ginčijamoje teksto pastraipoje išdėstė savo nuomonę ir šiam teiginiui įrodyti teismo prašė įvertinti knygos įžangoje nurodytą, kad joje dėstoma autoriaus nuomonė. Lietuvių kalbos instituto 2013 m. balandžio 26 d. ekspertės išvadoje taip pat yra nurodyta, kad jau pats knygos žanras suponuoja nuomonės dėstymą, kurioje gali atsispindėti vertinimai, kaip kritika, adoracija ar kitokio pobūdžio vertinimai. Pirmos instancijos teismas įvertinęs šiuos įrodymus, bei išanalizavęs tekstą, padarė pagrįstą išvadą, kad knygoje yra išsakyta atsakovo nuomonė apie tekste aptariamus įvykius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinėje ir nacionalinėje praktikoje asmens garbė ir orumas ginami ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Taigi visuomenei pateikiama informacija apie tam tikrus įvykius turi būti teisinga, pagrįsta faktais. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus; viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių; neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Visuomenės informavimo priemonių įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1, 4 punktai). Atsakovas pateikė į bylą visą eilę rašytų viešų pareiškimų, straipsnių, rašytų tiek ieškovės, tiek kitų Darbo partijos narių, o taip pat ir kitų žurnalistų straipsnių (t. 1, b.l. 75-82), kuriuose be kitų politikų yra cituojami ieškovės pasisakymai, kuriuose ji itin negatyviai pasisakė apie Lietuvos valstybės vardu veikiančius pareigūnus, kaltino juos ir jos partijos kolegų persekiojimu, pasikėsinimu pagrobti, fiziniu susidorojimu, ir kt. Vertintina, kad tokie ieškovės pasisakymai atsakovui, esant Lietuvos valstybės Prezidentu, suponavo dienoraštyje išdėstytą nuomonę, t.y. pripažintina, kad nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo nuomonė buvo nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo. Atsakovo nuomonė išreikšta etiškai, sąmoningai, nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis); pagrįsta ir objektyvi kritika turi būti ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Atsakovo subjektyvūs samprotavimai nepripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), nes jie yra sąžiningi, turintys objektyvaus faktinio pagrindo.

Kolegija taip pat pritaria pirmos instancijos teismo argumentui, kad ieškovė, kaip politikė (Seimo narė) yra viešas asmuo, todėl turi būti pakanti kritikai, nagrinėjamu atveju išreikštai nuomonės būdu. Pritardama pirmos instancijos teismo motyvams šioje dalyje kolegija jų neatkartoja, tik pažymi, kad teismas spręsdamas apie viešo asmens ir panaudotos kritikos santykį tinkamai vadovavosi tiek kasacinio teismo praktika, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje suformuoti didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimai (Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 26, § 42; ir Incal v. Turkey, judgment of 9 June 1998, Reports 1998-IV, p. 1567, § 54). Nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas išdėstęs ginčijamą nuomonę, kur įvertino D. M. veiksmus, peržengė leistinos viešam asmeniui kritikos ribas.

Pirmos instancijos teismui nenustačius paskleistų neatitikimo tikrovei faktų, taip pat, jog viena iš ginčijamo teksto dalių yra ne žinia, o autoriaus nuomonė, teismas neturėjo pagrindo svarstyti ar ginčijami sakiniai ar žodžių junginiai žeidžia ir žemina ieškovės garbę ir orumą, o taip spręsti, dėl gynimo būdo, todėl kiti apeliacinio skundo motyvai skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi teisinės reikšmės.

Apeliantė su skundu pateikė ištraukos iš atsakovo 2013-07-25 interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ (t. 2, b.l. 136), kuriame atsakovas duodamas interviu pasakė: „Aš nematau, kad ką nors padariau blogo ar įžeidžiančio. Aš pergyvenau dėl to, kad darbo partijos vadovybė Maskvoje užėmė poziciją tokią, kokią užėmė. Aš ją užfiksavau ir nesijaučiu padaręs nusikaltimą.“ Nors pirmos instancijos teismas šios ištraukos iš atsakovo interviu nevertino, tačiau kolegija apeliantei pateikus ir prašant šią ištrauką vertinti, pasisako dėl jo, jog pateiktas tekstas niekaip nesuponuoja apeliantės nurodyto fakto, kad atsakovas yra pripažinęs, kad ginčijame tekste, jog ieškovė „dergė Lietuvą“ yra jo teiginys, o ne nuomonė. Apeliantė skunde pateikė savo interpretaciją, tačiau ne atsakovo konkrečiai nurodytus žodžius apie užfiksuotą teiginį.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

Apeliantei nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas yra atmetamas. Atsakovas pateikė įrodymus apie jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovas sumokėjo advokatei 2 100 Lt, šios išlaidos netenkinus skundo priteistinos iš apeliantės (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. M. 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovui V. A..