- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-05
- Bylos Nr.
- 2-2125/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- R. M., J. M.
- Atsakovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- Z. M., A. K., B. P., J. B., uždaroji akcinė bendrovė „Bijamita“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, kuria nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, civilinėje byloje Nr. B2-1520-343/2013 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams bankrutavusiai J. M. individualiai įmonei, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, A. K. ir J. A., dėl varžytinių aktų, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, bei pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovams R. M. ir bankrutavusiai J. M. individualiai įmonei, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ dėl varžytinių akto panaikinimo, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys Z. M., A. K., B. P., J. B., uždaroji akcinė bendrovė „Bijamita“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą prašydama:
1) pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugpjūčio 16 d. viešų varžytynių aktą Nr. 7, kuriuo perduotas atsakovo A. K. nuosavybėn 7,0933 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini);
2) pripažinti negaliojančia atsakovų A. K. ir J. A. 2012 m. spalio 22 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį dėl 7,0933 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
3) taikyti restituciją.
Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą prašydamas:
1) panaikinti 2012 m. rugpjūčio 16 d. varžytynių rezultatus, kurių metu už 35 000 Lt buvo parduotas J. M. priklausęs 7,0933 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi ieškovo J. M. reikalavimą suformulavo taip: pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugpjūčio 16 d. varžytynių aktą, kuriuo buvo parduotas J. M. priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), A. K..
Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi reikalavimų netenkino. Nesutikdami su priimtu procesiniu sprendimu ieškovai pateikė teismui atskiruosius skundus. R. M. 2013 m. birželio 18 d. atskiruoju skundu prašo:
1) panaikinti UAB „InReal“ 2012 m. vasario 15 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. 12/02-057K;
2) panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi nustatė R. M. terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti.
Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pateikto atskirojo skundo motyvais ir reikalavimais sprendė, jog skundu keliamas naujas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagal ieškovės ieškinį nereikštas reikalavimas – panaikinti UAB „InReal“ 2012 m. vasario 15 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. 12/02-057K, todėl nustatė ieškovei terminą patikslinti atskiruoju skundu reiškiamus reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė R. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį ir perduoti atskirojo skundo dėl 2013 m. birželio 11 d. priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Ieškovė teigia, jog prašymas panaikinti 2012 m. vasario 15 d. UAB „InReal“ turto vertės pažymą, yra ne naujas reikalavimas, bet teisinis argumentas, kuriuo ieškovė grindžia Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atskirąjį skundą atsakovai bankrutavusi J. M. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ ir J. A., prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą.
Atsakovų teigimu, atskirajame skunde ieškovės pareikštas reikalavimas dėl turto vertinimo pažymos pripažinimo negaliojančia neabejotinai yra naujas materialinis reikalavimas, kadangi jo patenkinimas ar nepatenkinimas gali įtakoti ieškovų ieškinyje pareikštų reikalavimų tenkinimą. Be to, minėtas turto vertinimo aktas ieškovės jau buvo ginčijamas kitoje civilinėje byloje, kas rodo, jog ieškovė suvokia, jog tai nėra teisinis argumentas, bet savarankiškas materialinis reikalavimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Apeliantė teigia, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis riboja jos galimybes gintis, todėl naikintina.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti jam suteikta teise į teisminę gynybą, turi laikytis įstatymų nustatytų sąlygų tokiai teisei įgyvendinti. Teisė kreiptis į teismą, įgyvendinama ne tik pareiškiant teismui ieškinį, bet ir skundžiant pirmosios instancijos teismo priimtus procesinius sprendimus aukštesnės instancijos teismams. Tinkamam tokios teisės įgyvendinimui įstatymų leidėjas nustatė reikalavimus, kuriuos turi atitikti šalių pateikiami procesiniai dokumentai, tarp jų ir atskirieji skundai (CPK 111 str.; 113 str.; 135 str.; 306 str. ir 338 str.). Todėl teismas, spręsdamas pateikto procesinio dokumento (nagrinėjamu atveju atskirojo skundo) priėmimo klausimą ir nustatęs, jog jis neatitinka įstatymu jam keliamų reikalavimų, gali nustatyti terminą pašalinti nustatytus procesinio dokumento trūkumus ir toks teismo įpareigojimas nelaikytinas ribojančiu asmens teisę gintis. Priešingai, teismo nustatyti procesinio dokumento trūkumai sudaro galimybes asmeniui pateikti teismui tinkamai parengtą procesinį dokumentą, kuriuo bus sudarytos galimybės išreikšti teisinę poziciją sprendžiamu klausimu ir apginti galimai pažeistas teises. Todėl, apeliantės teiginiai, jog skundžiama nutartimi jai buvo apribota galimybė gintis, atmestini kaip nepagrįsti.
Sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo šiuo atveju būtina įvertinti ne tik nutarties priėmimo, bet ir ja nustatytų įpareigojimų teisėtumą. Atskirųjų skundų turiniui keliamus reikalavimus numato CPK 306 straipsnis (CPK 338 str.). Minėto straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog skunde be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodytas apelianto prašymas, t. y. apeliacinio skundo dalykas. Apeliacinio skundo dalykas (reikalavimas) ir pagrindas (aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai) yra esminiai skundo elementai, nustatantys teisminio nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Tinkamas apeliacinio skundo dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas ne tik suteikia teisę, bet ir įpareigoja procesinį dokumentą pareiškiantį asmenį tinkamai ir aiškiai suformuluoti reiškiamo procesinio dokumento dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų - kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.). Atskirojo skundo priėmimo klausimą nagrinėjamu atveju sprendęs pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantė netinkamai suformulavo atskirojo skundo dalyką, t. y. pažeidė draudimą atskirajame skunde kelti naujus reikalavimus (CPK 312 str.), dėl ko įpareigojo apeliantę teismo nustatytu terminu pašalinti atskirojo skundo trūkumus. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo įpareigojimu nesutinka ir teigia jog reiškiamas teiginys dėl turto vertės pažymos pripažinimo negaliojančia negali būti vertinamas kaip naujas reikalavimas, kadangi tai tik teisinis argumentas, kuriuo ieškovė grindžia savo teiginį dėl skundžiamos Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties nepagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga, ieškiniu bei atskiruoju skundu reiškiamais reikalavimais, nustatė, jog apeliantė pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2012 m. rugpjūčio 16 d. viešų varžytynių aktą Nr. 7, kuriuo perduotas atsakovo A. K. nuosavybėn 7,0933 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); bei A. K. ir J. A. 2012 m. spalio 22 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį dėl 7,0933 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Varžytinių aktą buvo prašoma pripažinti negaliojančiu, kadangi juo, kaip teigė apeliantė, buvo realizuotas ne tik J. M. priklausiusi 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bet ir jam nepriklausiusi 1/2 dalis minėto žemės sklypo, be to turtas buvo parduotas už mažesnę nei teismo nustatyta pardavimo kainą. Teismui 2013 m. birželio 11 d. nutartimi netenkinus ieškovės ieškinio reikalavimų, apeliantė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo, be reikalavimo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį, taip pat prašė panaikinti 2012 m. vasario 15 d. UAB „InReal“ turto vertės nustatymo pažymą Nr. 12/02-057K. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas vertino kaip naują, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nekeltą reikalavimą, dėl ko nustatė apeliantei terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti ir patikslinti apeliacinio skundo reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantės atskirajame skunde naujai reiškiamų reikalavimų yra pagrįstos ir teisėtos. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto atskirajame skunde naujai reiškiamų reikalavimų yra pagrįstos ir teisėtos. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str.2 d., 312, 314 str., 347 str. 2 d.).
Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nagrinėjamu atveju nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Siekiant įvertinti skundžiamo sprendimo ar nutarties pagrįstumą, pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
Šiuo atveju apeliantė reikalavimo panaikinti 2012 m. vasario 15 d. UAB „InReal“ turto vertės pažymą nei pateikiant pirmosios instancijos teismui ieškinį, nei bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose nereiškė, todėl akivaizdu, jog atskirajame skunde, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, reiškiamas naujas reikalavimas, kas pagal CPK 312 straipsnį yra draudžiama. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šis reikalavimas traktuotinas kaip atskiras ir savarankiškas ne tik dėl to, jog nebuvo reiškiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir dėl to, jog sudaro savarankišką įrodinėjimo dalyką: apeliantė turto vertės nustatymo pažymą ginčija dėl netinkamai pasirinkto vertės nustatymo metodo, bei prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, reglamentuojančioms turto vertinimo tvarką, kas patvirtina, jog šis apeliaciniame skunde nurodytas prašymas turi būti vertinamas kaip savarankiškas materialinis teisinis šalies reikalavimas. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį iškilę ginčai dėl turto arba verslo vertės sprendžiami šalių susitarimu arba teismo tvarka, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Taigi sprendžiant klausimą dėl turto vertinimo pažymos negaliojimo atsakovu turėtų būti traukiamas ir turto vertinimą atlikęs turto vertintojas. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyko pirmosios instancijos teisme nesudarė ginčas dėl 2012 m. vasario 15 d. UAB „InReal“ turto vertės pažymos galiojimo, byloje nedalyvavo turto vertintojas, todėl apelianto argumentai, jog prašymas atskirajame skunde panaikinti 2012 m. vasario 15 d. UAB „InReal“ turto vertės pažymą nereiškia savarankiškų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantės argumentai, jog jos prašymas atskirajame skunde panaikinti 2012 m. vasario 15 d. UAB „InReal“ turto vertės pažymą nereiškia savarankiškų reikalavimų, o tik pagrindžia skundžiamos nutarties nepagrįstumą, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kadangi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-95/2012 ir kt.).
Reikalavimas atskiruoju skundu pripažinti minėtą pažymą negaliojančia negali būti laikomas ir reikalavimu neatsiejamai susijusiu su pareikštu ieškiniu CPK 312 straipsnio prasme. CPK 312 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su pareikštu ieškiniu, reiškia, kad apeliaciniame skunde gali keistis reikalavimų apimtis, tačiau visos aplinkybės, susijusios su šiais reikalavimais, jau turi būti išnagrinėtos sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju klausimas dėl 2012 m. vasario 15 d. UAB „InReal“ turto vertės pažymos galiojimo pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas.
Kadangi, kaip buvo minėta, pagrindiniai bylos šalies teikiamo procesinio dokumento elementai yra jo pagrindas ir dalykas, todėl nesant tinkamai suformuluotam vienam iš šių elementų, procesas pagal tokį šalies procesinį dokumentą nėra galimas ir dėl to šaliai, pateikusiais procesinį dokumentą turintį trūkumų turi būti nustatytas terminas jiems pašalinti. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra teisėta, terminas trūkumams pašalinti yra nustatytas pagrįstai, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos nutarties (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti apeliantei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naują dešimties kalendorinių dienų terminą pašalinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. Nr. B2-1520-343/2013 nustatytus atskirojo skundo trūkumus, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties gavimo dienos.