- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- I-471-163/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Pareiškėjas
- R.M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Alona Romanovienė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei, dalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Rolandui Andruškevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R.M. skundu (b.l. 5-7) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 30 000 Lt neturtinę žalą. Nurodo, jog jo laisvė nuo 2003-11-14 iki 2011-03-01 buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Periodiškai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose, kurių plotas nuo 2 iki 8 kv.m., jis buvo kalinamas kartu su 2-14 asmenimis.
Pažymi, kad pagal Sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 patvirtintos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės, įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ 25.3 punktą, areštinės patalpos ir jų ploto normos vienam asmeniui turi būti 5 kv.m. Mano, jog jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą, tai yra didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Neturtinę žalą įvertina 30 000 Lt suma ir prašo ją priteisti.
Pareiškėjas apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 43), į bylos nagrinėjimą neatvyko.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas Rolandas Andruškevičius prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas nežmoniškas, antisanitarines ir žiaurias laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas grindžia Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos areštinės ploto normos neatitikimu vienam asmeniui. Jokių kitų įrodymų dėl nežmoniškų, antisanitarinių ar žiaurių laikymo sąlygų pareiškėjas nenurodo. Akcentuoja, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors būdu, būdamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, nors kartą kreipėsi į komisariato administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamo laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Nurodo, jog asmenys Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 23 punktas numato į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimus. Pažymi, jog apie pareiškėjo laikymą areštinėje iki 2005-01-01 komisariatas neturi duomenų, tačiau nurodo, jog nuo 2005-01-01 iki 2011-03-01 įvairiais laikotarpiais pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 242 dienas skirtingose kamerose, kurių plotas nuo 6,18 iki 21,76 kv.m. Priklausomai nuo tuo metu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikomų bendro asmenų skaičiaus, skirtingo ploto kamerose buvo laikomas skirtingas sulaikytų asmenų skaičius. Akcentuoja, jog sulaikytų asmenų skaičius priklauso nuo objektyvių veiksnių: kriminogeninės situacijos, valstybės ekonominės galimybės finansuojant teisėsaugos institucijas, o ne nuo atsakovo kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo. Esant dideliam sulaikytųjų skaičiui, nėra galimybės sulaikytiesiems asmenims suteikti didesnio gyvenamojo ploto. Daugeliu atveju, kai pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, jam buvo suteiktas gyvenamasis plotas viršijantis 5 kv.m. Pažymi, jog pareiškėjas įkalinimo įstaigose kali nuo 2003 metų, todėl nėra jokio pagrindo jo sveikatos ir psichologinius sutrikimus sieti su trumpalaikiais buvimais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Pažymi, jog pareiškėjas neįrodė vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, t.y. aplinkybės, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Atsiliepimas
Analogiška atsakovo pozicija nurodyta atsiliepime į skundą (b.l. 22-24).
Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 5 dalis).
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas yra siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, atlyginimo.
Pareiškėjo skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. padarytą žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų, vykdant tarnybines pareigas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje reglamentuota, jog inter alia turtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK nustatyta tvarka ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismo nuomone, paminėtų sąlygų CK 6.271 str. nustatymas (nereikalavimas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės buvimo ir neveikimas taip, kaip pagal įstatymus atitinkamos valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti) yra taikytinas ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pagal CK 6.250 str., kai neturtinė žala padaroma neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; 3) teisės pažeidimu padaryta žala (nuostoliai). Taigi, įstatymas reikalauja trijų esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimas. Deliktinės atsakomybės pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).
CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. civilinėje byloje priimtoje nutartyje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma.
Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 str. 8 d. numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, jog „ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes“.
Byloje pateikti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, duomenys (b.l.25-36) patvirtina, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2005-01-06 iki 2011-02-22. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendžia, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose, kurių plotas nuo 2 iki 8 m² buvo kalinamas su 2-14 asmenų, būdamas apdairus, jau kalinimo metu turėjo žinoti ir suvokti, kad jo imperatyviai teisės aktais įtvirtinta teisė į ne mažesnį kaip 5 kv.m. plotą kameroje yra pažeidžiama (nagrinėjamu atveju nuo 2005-01-06 iki 2011-02-22). Kadangi į teismą pareiškėjas kreipėsi 2011-07-04 (skundo išsiuntimo iš Pravieniškių pataisos namų data), konstatuotina, kad jis praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, neįrodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu. Pareiškėjo skundas gali būti tenkintinas dalyje laikymo areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2011-07-04 iki 2008-07-04. Nors atsakovas atsiliepimu į skundą neišreiškė pozicijos dėl ieškinio senaties termino taikymo, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas visiškai nesutinka su skundo argumentais, konstatuoja, kad pareiškėjo reiškiamiems reikalavimams byloje taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Pagal byloje pateiktus įrodymus matyti, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas 423 dienas (laikotarpiu nuo 2005-01-06 iki 2011-02-22). Nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu nuo 2008-07-04 iki 2011-07-04 (pagal laikymo kamerose laikotarpį – nuo 2008-10-30 iki 2011-02-22) pareiškėjas buvo laikomas kamerose 89 dienas, iš kurių 52 dienas kamerų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN37:2002 „Areštinės įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (galiojo nuo 2002 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. spalio 9 d., t.y. dalyje pareiškėjo laikymo kamerose metu) nustatė, jog kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv.m. Vertinant byloje pateiktus įrodymus teismas pažymi, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje pareiškėjas buvo laikomas mažesnėse kamerose nei numato minėtoji higienos norma šiais laikotarpiais: 2008-10-30 (13,62 m² – sulaikyti ir laikomi 4 asmenys), nuo 2008-10-31 iki 2008-11-06 (18,48 m² – sulaikyti 4 asmenys), 2008-11-11 – 2008-11-14 (14,15 m² – sulaikyti 3-5 asmenys), 2009-05-25 – 2009-02-27 (14,15 m² – sulaikyti 5-6 asmenys), 2009-09-14 – 2009-09-15 (18,48 m² – sulaikyti 5 asmenys), 2009-09-28 (13,62 m² – sulaikyti 3 asmenys), 2009-09-29 – 2009-10-01 (7,22 m² – sulaikyti 2 asmenys). Nuo 2009 m. spalio 9 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustato specialių reikalavimų dėl areštinės ploto vienam asmeniui. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės galioja iki Vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokiu būdu ir netekus galios ankstesniajai higienos normai, teisės aktai nustatė reikalavimą areštinėje laikomam asmeniui – gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 m². Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kurios neatitiko minėto reikalavimo ir po 2009-10-09, t.y. 2010-01-19 – 2010-01-28 (18,05 m² – sulaikyti 5-6 asmenys), 2010-02-04 – 2010-02-10 (14,88 m² – sulaikyti 4-6 asmenys), 2010-02-19 (14,15 m² – sulaikyti 5 asmenys), 2010-02-23 – 2010-02-25 ir 2010-03-01 – 2010-03-05 (15,27 m² – sulaikyti ir kamerose buvo laikomi 4-5 asmenys), 2010-03-24 – 2010-03-26 (14,88 m² – sulaikyti 5 asmenys), 2010-04-20 (18,05 m² – sulaikyti 5 asmenys), 2010-07-01 – 2010-07-02 (15,96 m² – sulaikyti 4 asmenys), 2011-02-21 – 2011-02-22 (15,91 m² – sulaikyti 4 asmenys). Minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam tam tikrais laikotarpiais neteko 5 m² ploto. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjas buvo laikomas policijos areštinės kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui ploto normos (iš 89 dienų 38 dienas ploto normos vienam asmeniui viršijo 5 m² ploto). Pareiškėjas skundą taip pat grindžia aplinkybe, jog prieš išduodant inventorių, jis nebuvo dezinfekuotas. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 57 punktas nustato, jog draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims. Tačiau pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių minėtas aplinkybes, teismas jų taip pat nenustatė, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam areštinės kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m², t.y. aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, jog sulaikytų asmenų skaičius priklauso nuo kriminogeninės situacijos, teisėsaugos institucijų finansavimo, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį).
Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (Papamichalopoulus prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Teismų praktikoje laikytina, jog neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Taigi, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Taigi teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, tai yra atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais.
Pareiškėjas skunde teigia, jog dėl nežmoniškų, antisanitarinių areštinės kameros sąlygų, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, buvo paveikta jo sveikata. Byloje pateikti įrodymai – epikrizės (b.l. 8-16) patvirtina, jog pareiškėjas buvo hospitalizuotas laikotarpiu nuo 2009-03-13 iki 2011-03-02 dėl aktyvinio poliartrito, remisijos, gastrito, rinito ir žandikaulio sumušimo. Minėtuose įrodymuose nėra nurodyta, kad pareiškėjo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo būtent byloje konstatuotas pareiškėjo teisės į nustatytą dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimas. Tačiau teismas vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (adm. byloje Nr. A-765-1012/2011), atsižvelgia į šias aplinkybes sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą.
Teismas, siekdamas nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 5 m², pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, tačiau iš faktinių duomenų matyti, kad didelę buvimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje dalį ši norma nebuvo pažeista), šio pažeidimo trukmę (aptartu laikotarpiu pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 m², galimai buvo pažeista 52 dienas, nepažeista – 38 dienas), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad pareiškėjui neturtinė žala panašiais laikotarpiais kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje kaip ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėse, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011-07-01 sprendimu (adm. byloje Nr. I-360-84/2011) buvo priteista, bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Įvertinus bylos medžiagą bei aplinkybes pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, iš atsakovo priteistina 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas ). Kitoje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R.M. skundą tenkinti iš dalies.
R.M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 500 (penkis šimtus) Lt neturtinės žalos.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.