- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2011-07-01
- Bylos Nr.
- I-360-84/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2011 m. vasario 7 d. (spaudas ant voko) pareiškėjas R. M. pateikė skundą (b.l. 2-3), kuriame prašoma iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti R. M. 50 000 Lt neturtinės žalos. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad sumažina reikalaujamą sumą iki 15 000 Lt.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jo laisvė nuo 2003 m. lapkričio 29 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, jis buvo kalinamas kartu su 4–10 asmenimis.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą, tai yra didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Teismo posėdžio metu R. M. nurodė, kad dėl netinkamų Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų, per mažos erdvės kamerose, oro trūkumo, apribotos galimybės judėti jis susirgo sąnarių uždegimu, ilgai gydėsi, vartojo vaistus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose esantys unitazas ir praustuvė neįeina į gyvenamąjį plotą, todėl norėtų, kad jų užimamas plotas būtų išminusuotas iš kameros gyvenamojo ploto. Prašė priteisti iš atsakovo jam padarytą 15 000 Lt neturinę žalą bei netaikyti 3 metų senaties termino, kadangi netinkamo ploto kamerose suteikimas yra tęstinis pažeidimas, apie kurį sužinojęs jis iš karto kreipėsi į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Pateiktame atsiliepime atsakovas nurodė, kad su pareikštu skundu nesutinka. Atsiliepime nurodė, jog valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad jis laisvės atėmimo vietoje buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to jis patyrė didelę neturtinę žalą. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str. Pagal CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant R. M. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Taip pat būtina nustatyti, kokios tardymo izoliatoriaus veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Taigi R. M., reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Be to, būtina atsižvelgti į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Atkreipė dėmesį, kad R. M. nepateikė įrodymų, kad jam padaryta didelė neturtinė žala, nes tokios žalos faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas daugiausia rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.
Nurodė, kad pareiškėjas R. M. nuo savo suėmimo dienos 2003 m. lapkričio 25 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas trumpais laikotarpiais, nuolat buvo konvojuojamas į teismus, Pravieniškių pataisos namus, kur nuo 2011 m. vasario 22 d. atlieka bausmę. Iš teismui pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus 2011 m. vasario 22 d. pažymos Nr. 20/01-338 „Dėl R. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad tais laikotarpiais, kai R. M. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, daugeliu atvejų 5 m² plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo išlaikytas. Nors pagal iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusią Lietuvos Respublikos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, tardymo izoliatoriaus kamerose turėjo būti skirta ne mažiau kaip 5 m² vienam asmeniui, esant tokiam dideliam nuteistųjų ir suimtųjų skaičiui, kuriam Šiaulių tardymo izoliatorius negalėjo turėti įtakos, gyvenamojo ploto norma ne visuomet galėjo būti išlaikyta ir viršijo nustatytą. Kalinčių asmenų skaičius bendrai priklauso nuo kitų objektyviai susiklosčiusių veiksnių, kaip kriminologinė situacija, valstybės ekonominės galimybės finansuoti įkalinimo įstaigas ir pan., o ne nuo atsakovo kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija negali daryti jokios įtakos laikymo sąlygoms ar kontroliuoti kriminogeninės situacijos Lietuvoje. Reikėtų įvertinti aplinkybes, kad dėl didelio nusikalstamumo daugėja suimtųjų ir nuteistųjų, o tardymo izoliatorius turi labai ribotą skaičių vietų. Sprendžiant šią problemą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją, pagal kurią numatoma įrengti laisvės atėmimo vietas, atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ Šiaulių tardymo izoliatoriuje nustatytos 452 vietos suimtiesiems ir nuteistiesiems laikyti bei iki minėtos strategijos priemonių įgyvendinimo nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje – 3,6 m².
Be to, R. M. savo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu turėjo galimybes vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Ir nors tokia pasivaikščiojimų trukmė yra nedidelė, tačiau visgi ji patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo visą laiką praleisti tik savo kameroje. Juolab kad jokių nusiskundimų dėl pasivaikščiojimų teisės realaus neužtikrinimo ar blogų jos įgyvendinimo sąlygų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas, teigdamas, jog buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, apskritai nurodė tik vieną nusiskundimą dėl ploto ir jokių kitų nusiskundimu neturėjo (dėl maitinimo, ventiliacijos, apšvietimo ar kt. higienos bei kitų teisės aktų reikalavimų laikymosi), todėl laikytina, kad kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės galėjo objektyviai trukdyti Šiaulių tardymo izoliatoriui užtikrinti tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais. Jokių įrodymų, kad buvo atsiradę tokių išgyvenimų, R. M. nepateikė. Atsakovas atsiliepime prašė teismui priimant sprendimą atkreipti dėmesį į tai, kad CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Todėl mano, kad teismas šioje byloje turėtų nagrinėti aplinkybes, susiklosčiusias nuo 2008 m. sausio mėn. Vadovaudamiesi tuo, kas išdėstyta, prašo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. M. skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas yra siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 str. Pagal CK 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 d. valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismo nuomone, paminėtų sąlygų CK 6.271 str. nustatymas (nereikalavimas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės buvimo ir neveikimas taip, kaip pagal įstatymus atitinkamos valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti) yra taikytinas ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pagal CK 6.250 str., kai neturtinė žala padaroma neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas teigia, kad jis apie Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus sužinojo neseniai ir iš karto kreipėsi į teismą, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2003 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo pagrindą sužinoti ir realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (neteko galios nuo 2010-04-11), kurios 6.15 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą, kad „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jis neseniai sužinojo apie savo teisių pažeidimus ir iš karto kreipėsi į teismą, atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2011 m. vasario 7 d. (b. l. 13), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui priteistina neturinė žala už laikotarpį nuo 2008-02-07, kadangi skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė 2011-02-07.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jo buvimo kamerose: laikotarpiu nuo 2008-02-21 iki 2008-02-27 kameroje Nr. 82 (22,88 m²) buvo 5–7 asmenys, nuo 2008-03-13 iki 2008-03-19 buvo 4–7 asmenys, nuo 2008-04-03 iki 2008-04-10 ir nuo 2008-04-18 iki 2008-04-24 buvo 4–5 asmenys, nuo 2008-05-15 iki 2008-05-21 buvo 4–6 asmenys, nuo 2008-06-05 iki 2008-06-09 buvo 5 asmenys, nuo 2008-10-27 iki 2008-10-30 buvo 5–7 asmenys, nuo 2008-11-14 iki 2008-11-20 buvo 4–5 asmenys, nuo 2008-12-08 iki 2008-12-11 buvo 7–10 asmenų, nuo 2008-12-18 iki 2008-12-29 buvo 7–8 asmenys, nuo 2009-01-08 iki 2009-01-14 buvo 6–8 asmenys, nuo 2009-01-16 iki 2009-01-22 buvo 5–6 asmenys, nuo 2009-05-27 iki 2009-07-13 buvo 1–7 asmenys; nuo 2010-01-15 iki 2010-01-19 kameroje Nr. 58 (15,2 m²) buvo 3–5 asmenys, nuo 2010-01-28 iki 2010-02-04 buvo 3–6 asmenys, nuo 2010-03-05 iki 2010-03-15 ir nuo 2010-03-26 iki 2010-04-01 buvo 2–6 asmenys, nuo 2010-04-14 iki 2010-04-20 buvo 2–4 asmenys, nuo 2010-04-22 iki 2010-04-26 buvo 3–4 asmenys.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (neteko galios nuo 2010-04-11) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam tam tikrais laikotarpiais vienam teko minimaliai 2,29 m² ploto ir maksimaliai 22,88 m² ploto. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos – kameroje Nr. 82 (22,88 m²) 2008-06-20–2008-06-25 pareiškėjui teko 5,72 m², nuo 2008-07-03 iki 2008-07-14 pareiškėjui teko nuo 5,72 m² iki 7,63 m², nuo 2009-07-15 iki 2009-07-21 pareiškėjui teko 22,88 m², nuo 2009-08-24 iki 2009-08-27 pareiškėjui teko nuo 7,63 m² iki 11,44 m², nuo 2009-09-07 iki 2009-09-15 pareiškėjui teko nuo 5,72 m² iki 22,88 m², nuo 2009-09-17 iki 2009-09-28 pareiškėjui teko nuo 7,63 m² iki 11,44 m², nuo 2009-10-01 iki 2009-10-26 pareiškėjui teko nuo 5,72 m² iki 22,88 m², nuo 2010-01-13 iki 2010-01-15 kameroje Nr. 7 (21,98 m²) pareiškėjui teko 7,33 m², nuo 2010-01-21 iki 2010-01-26 ir nuo 2010-01-10 iki 2010-01-19 kameroje Nr. 58 (15,2 m²) pareiškėjui teko nuo 5,07 m² iki 7,6 m², nuo 2010-06-28 iki 2010-06-30 ir nuo 2010-07-02 iki 2010-07-08 pareiškėjui teko 5,07 m², nuo 2010-09-16 iki 2010-09-22 pareiškėjui teko nuo 3,8 m² iki 7,6 m², nuo 2010-09-24 iki 2010-09-30 pareiškėjui teko nuo 5,07 m² iki 15,2 m².
Pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad kamerose esantys praustuvė ir unitazas neįeina į gyvenamąjį plotą, todėl prašė jų užimamą kvadratūrą išminusuoti iš bendro kameros ploto. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14 p., 14.5 p. nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nei šiose taisyklėse, nei higienos normose nėra nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpos plotas neįeina į bendrą gyvenamąjį kameros plotą, todėl pareiškėjo prašymas neskaičiuoti sanitarinio mazgo ploto nustatant kvadratūrą, tenkančią vienam asmeniui, atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m² (pagal iki 2010-05-11 buvusį reglamentavimą) kameros ploto, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju aplinkybė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 p., remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Taigi teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, tai yra atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-202/2011).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Administracinė byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (šio teismo 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, nustatęs individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (LAT 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010, LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-601/2011).
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Iš to išeina, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl galima teigti, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Teismas, siekdamas nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 m², po 2010-05-11 – 3,6 m² ploto, pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, tačiau iš faktinių duomenų matyti, kad didelę buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiko dalį ši norma nebuvo pažeista), šio pažeidimo trukmę (aptartu laikotarpiu pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 m², galimai buvo pažeista 172 dienas, nepažeista – 119 dienų), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, R. M. 500 (penkis šimtus) Lt neturtinės žalos.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.