- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-20
- Bylos Nr.
- A-4762-520/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04643-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- M. S.
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. vasario 10 d. yra laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis sąlygomis, tuo pažeidžiant jo teises bei žeminant žmogiškąjį orumą. Lukiškių TI-K kameros neatitinka galiojančių standartų: vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas yra mažesnis nei 3,6 kv. m; sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo likusios patalpos dalies pertvaromis ar durimis, todėl negalima juo netrikdomai naudotis; priešais sanitarinį mazgą įrengta atvira lentyna maistui ir higienos reikmenims susidėti. M. S. pažymėjo, kad iš bendro 6,6–7,5 kv. m kameros ploto išskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, kameroje laikomiems 2–4 asmenims bendrai lieka apie 2 kv. m laisvos erdvės. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo atstovo nuolatinio pobūdžio neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stiprius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, sutriko jo visavertis gyvenimas ir miegas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, atsirado fobija aplinkai, t. y. kilo neturtinė žala, kuri jam turi būti atlyginta pinigais.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas išsamiai nurodė, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, bei paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo prieštaravimų paaiškino, jog sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, baldų trūkumas kamerose yra susijęs su mažu jų plotu.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.Kalėjimų departamentas paaiškino, kad pareiškėjas su skundais į jį nesikreipė. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis asmens pažeistų teisių gynimo būdas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.Susipažinęs su pareiškėjo įskaitos kortelės duomenimis, teismas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko ne 2015 m. vasario 10 d., o 2015 m. vasario 19 d. Teisminės gynybos jis kreipėsi 2015 m. rugsėjo 21 d., todėl byloje nagrinėtinas ginčas, apimantis laikotarpį nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teismas nustatė, kad iš viso 85 paras (beveik 3 mėnesius) pareiškėjui teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas nei 3,6 kv. m., t. y. 2015 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 3 asmenimis kameroje, kurios plotas 7,31 kv. m, 2015 m. vasario 21–23, 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 2 asmenimis kameroje, kurios plotas 7,94 kv. m, 2015 m. kovo 5–18 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 2 asmenimis kameroje, kurios plotas 7,64 kv. m., 2015 m. kovo 26 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 6,34 kv. m, nuo 2015 m. kovo 28 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,94 kv. m, 2015 m. balandžio 18–23 d., 2015 m. gegužės 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 2 asmenimis kameroje, kurios plotas 7,94 kv. m, 2015 m. birželio 11 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,48 kv. m, 2015 m. birželio 13–24 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,64 kv. m, 2015 m. liepos 4–8 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 8,09 kv. m, o 2015 m. rugpjūčio 12–17, 19–28 d. ir 2015 m. rugsėjo 3–14 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,64 kv. m. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Išanalizavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas pripažino, jog Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip privalėjo pagal teisės aktus.Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nesant tokių galimybių, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismo nuomone, Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, kurie patvirtintų, kad sanitarinio mazgo patalpa kamerose buvo visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas negalimas. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K teigė, jog sanitarinis mazgas yra atitvertas 1,5 m aukščio sienele, o pareiškėjas skunde tvirtino, kad minėta sienele sanitarinio mazgo patalpa nebuvo atitverta nuo viso likusio kameros ploto, t. y. ši patalpa buvo atvirai matoma atidarius kameros duris. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta sienele nuo likusio kameros ploto tik iš dalies, t. y. ne taip, kaip to reikalauja Taisyklių 14.5 punktas. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, kad pareiškėjo privatumas jam naudojantis tualetu buvo užtikrintas, neginčijo pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K pareigūnai galėjo matyti pareiškėją naudojantis tualetu. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pažeidė Taisyklių 14.5 punkto reikalavimą visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis ir iš viso pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 159 paras (daugiau nei 5 mėnesius).Apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijos veiksmai, žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos kompensavimą. Spręsdamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nustatyti keli pažeidimai, t. y. 85 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir 159 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis tualetu. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų būtų kilusios rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena. Tačiau, teismo įsitikinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija.Įvertinęs pažeidimo mastą (minimalaus ploto pažeidimas dažnai buvo itin didelis – pareiškėjui tekęs plotas kartais nesiekė net 1,5 m), trukmę (pažeidimai, nors ir su pertraukomis, tačiau tęsėsi gana ilgą laiko tarpą) ir pasekmes (rimtų fizinės ar psichinės pareiškėjo sveikatos sutrikimų nenustatyta), vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 1 200 Eur.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN134:2015), sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimo iš viso nėra numatyta. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose šiuo metu yra tvirtinamos užuolaidos, o gyvenamųjų kamerų Nr. 252–257, 386–395, 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, kad dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus emocinius nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka nagrinėjama įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama taip pat vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), nes administracinė byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai bei neužtikrintas privatumas pareiškėjui naudojantis tualetu).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu 85 paras pareiškėjui teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei nustato Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, ir visą pareiškėjo buvimo su pertraukomis Lukiškių TI-K laiką – 159 paras – kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino asmens privatumo, ir dėl to priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tik atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad dabar padėtis keičiasi, t. y. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose vyksta pertvarkymai, įrengiant užuolaidas sanitariniam mazgui atskirti arba siekiant kitaip šią zoną izoliuoti. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Kadangi atsakovas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su vienam asmeniui tekusio mažesnio gyvenamojo ploto nei nustatyta minimalia norma, kurias vertinant be kita ko buvo atsižvelgta į kameros įrenginių užimamą plotą, neginčija, teisėjų kolegija šiuo klausimu iš esmės nepasisakys.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02)). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo garantuotas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėtina, jog į nagrinėjamą bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo dalis buvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto ir užtikrintas pareiškėjo privatumas. Priešingai, teisminio proceso metu atsakovas (2015 m. spalio 9 d. atsiliepime į skundą, prie atsiliepimo pridėtose nuotraukose, 2017 m. balandžio 5 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo M. S. byloje“) pripažino faktą, kad tualetai Lukiškių TI-K įrengti toje pačioje kameros patalpoje, nuo likusio kameros ploto juos atitveriant ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, kas, pasak pareiškėjo, nebuvo pakankama vizualinės apsaugos priemonė. Taigi šiuo atveju iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitarinio mazgo erdvė nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, ir apeliacinio skundo argumentas, jog 2017 metais privatumo užtikrinimo srityje atsakovo atstovas ėmėsi papildomų techninių sprendimų įgyvendinimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiai bylai aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo privačiai pasinaudoti tualetu ir nepatirti nepatogumų.Aptariamo pareiškėjo nusiskundimo, iš kurio kildinama neturtinė žala, kontekste yra aktuali EŽTT praktika. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina be kita ko galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (anglų kalba – minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą būtent neigiamai ir vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas).Atsižvelgdama į pirmiau aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors sanitarinio mazgo atskyrimas dalinėmis pertvaromis nuo daugiavietės gyvenamosios patalpos dalies nacionalinėje teisėje nurodytų standartų nepažeidžia, tačiau jis nelaikytinas pakankamu ir asmens privatumo tinkamai neapsaugo. Tokio požiūrio į asmens privatumo garantijas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr. 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017; 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).Šiuo atveju esant konkretiems pareiškėjo nusiskundimams dėl privatumo ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų pažeidimo, ir atsakovui jų nenuginčijus, yra pagrindas konstatuoti, kad visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K trukmę, t. y. 159 paras su pertraukomis, iš kurių 85 paras šias sąlygas papildomai apsunkino minimalios asmeninės erdvės trūkumas, pareiškėjas jautė akivaizdų diskomfortą naudodamasis tualetu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, dėl minėtų neigiamų veiksnių įtakos buvo pažemintas pareiškėjo orumas ir neleistinai viršyta kalinimui priimtina kentėjimo riba.Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).Lietuvos administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai bei kt. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016; 2017 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1114-520/2017; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1562-502/2017).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 200 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir kad šiuo atveju turėjo būti apsiribota tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjui sukeltą skriaudą. Teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo nurodytų neturtinės žalos vertinimo kriterijų ir motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymu, papildomai akcentuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik abstrakčiais teiginiais ir nepatvirtina šio sprendimo neteisėtumo.Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.