- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- A-1114-520/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00588-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 8 430 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio ir Šiaulių TI jam buvo draudžiama 24 valandas turėti asmeninį kompiuterį bei juo naudotis, buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai (dėl to nutrūko jo socialiniai ryšiai su artimaisiais), giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti jam maistą iš laisvės, nei karto nebuvo leista išvykti į namus, pasivaikščiojimai buvo suteikiami 1 valandą per dieną. Pareiškėjas pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pripažinęs, jog kalinimo įstaiga privalo skirti suimtajam ar nuteistajam minimalų gyvenamąjį plotą, išskaičiavus baldų, tualeto ir prausyklos plotą, taip pat privalo užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą bei kt.
Pareiškėjo teigimu, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovo teigimu, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. kovo 11 d. pažyma Nr. 69/06-9382 „Dėl A. S.“ rodo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. liepos 10 d. (16 dienų), nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 2 d. (17 dienų), nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. (18 dienų) ir nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 27 d. (16 dienų) kamerose: Nr. 66 su 3–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 7,53 iki 2,83 kv. m, Nr. 83 su 2–6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 11,5 iki 3,84 kv. m, Nr. 106 su 2–4 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 11,7 iki 5,87 kv. m, Nr. 99 su 3–4 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,41 iki 4,06 kv. m, Nr. 46 su 3–5 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,11 iki 3,67 kv. m. Pareiškėjui tik 6 dienas kameroje Nr. 66 gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei nustatyta, o visas kitas jo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. lapkričio 13 d. atliko kameros Nr. 106 patikrinimą ir 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-521 buvo nustatyta, jog kameroje oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas higienos normas. Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Eksploatavimo taisyklių, Higienos normos HN 76:2010 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tie taisyklių ir higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.
Atsakydamas į kitus pareiškėjo skundo argumentus atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI administracija niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas jo kalinimo laikotarpiu neprašė suteikti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų ir ilgalaikio pasimatymo įstaigoje neturėjo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsniu bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, XV skyriumi, suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, tačiau teisės aktuose nėra numatyta teisė asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuose, maisto produktų gauti iš laisvės.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nurodyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Iš pareiškėjo apskaitos kortelės matyti, kad jo kalinimo Šiaulių TI metu 2015 m. lapkričio 14 d. jam buvo perduotas tik vienas siuntinys su rūbais. Be to, pareiškėjas neskundžia fakto, kad jam negalėjo būti perduodamas ar jis neturėjo galimybės įsigyti kompiuterio, o nesutinka tik su naudojimosi trukme, t. y. kad negalėjo naudotis kompiuteriu 24 valandas per parą.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jam padaryta neturtinė žala, be to, pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
Teismas, ištyręs Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. kovo 11 d. pažymą Nr. 69/06-9382 „Dėl A. S.“, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2016 m. sausio 27 d. (73 dienas: 2014 metais – 39 dienas, 2015 metais – 18 dienų, 2016 metais – 16 dienų). Teismas pažymėjo, kad Įsakymu nustatyta, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 67 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 1 dieną buvo laikomas, kai pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir 5 dienas kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI administracija iš dalies pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę (labai nežymiai) būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami 2 ne trumpesni kaip 1 valandos pasivaikščiojimai per dieną. Vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenoms ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę). Teismo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos dėl draudimo 24 valandas turėti asmeninį kompiuterį ir juo naudotis yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo leista naudotis kokiu nors konkrečiu prietaisu, jam nebuvo perduotas konkrečių asmenų atneštas kompiuteris ar kitoks aparatas, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-58 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę įstaigoje numatytas laisvalaikio ir asmeninių kompiuterių naudojimosi laikas nuo 18 iki 19.30 val. ir nuo 20 val. iki 21.30 val.
Teismas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnį bei Vidaus tvarkos taisyklių XV skyrių suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta galimybė asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuose, maisto produktų gauti iš laisvės. Iš pareiškėjo apskaitos kortelės matyti, kad jo kalinimo Šiaulių TI metu 2015 m. lapkričio 14 d. jam buvo perduotas tik vienas siuntinys su rūbais. Teismas konstatavo, kad iš turimų rašytinių įrodymų galima spręsti, jog Šiaulių TI užtikrina, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos, jog giminės ir draugai negalėdavo perduoti pakankamo maisto kiekio, yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam neleido perduoti maisto.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuje metu buvo sudaryta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, tačiau pareiškėjas pats tokia teise nesinaudojo, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone. Todėl šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų pažeidimo.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, nustatė, kad į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, tačiau jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, depresijos, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus. Teismas pabrėžė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Šiaulių TI pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, nepagrįsti jokiais įrodymais ir yra subjektyvūs. Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su skundu dėl pareigūnų veiksmų, tačiau administracinė procedūra buvo nutraukta.
EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktikos kontekste apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus teismas pripažino, jog pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjas iš 73 dienų tik 1 dieną buvo laikomas kai galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir 5 dienas kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma (labai nežymiai), nėra nustatyta esminių kalinimo sąlygų pažeidimų, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl piniginė kompensacija jam nepriteista.
III.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą ir skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjo atveju turėtų būti taikoma 4 kv. m kameros be baldų ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Be to, pareiškėjui teko naudotis nuo bendros erdvės neatskirta sanitarinio mazgo patalpa. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos įpareigoja šalis nares užtikrinti kaliniams galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir garantuotų privatumą. EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą. Humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be tinkamų sąlygų naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės palaikyti kūno švarą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir akcentuoja, kad pareiškėjo kalinimo metu galioję teisės aktais nenustatė vienam asmeniui didesnio nei 3,6 kv. m minimalus kameros ploto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. S. už kalinimą nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, skunde nurodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, kai Šiaulių TI administracija atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio: 1) neužtikrino jo teisės 24 valandas turėti asmeninį kompiuterį ir juo naudotis; 2) draudė ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus; 3) draudė giminėms ir draugams perduoti maistą iš laisvės; 4) neleido išvykti į namus; 5) per dieną suteikdavo tik 1 valandos trukmės pasivaikščiojimą lauke. Taip pat skunde nurodytos kameros, kuriose buvo pareiškėjas, kiek šiose kamerose buvo vietų ir kiek bei kokių buvo lovų.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, atsakovo atsikirtimus ir pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2016 m. sausio 27 d. ir šiuo laikotarpiu 6 dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kai jam teko mažesnis nei 3,6 kv. m plotas, kuris yra nustatytas Įsakymu. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pirmosios instancijos teismas atmetė ir pripažino, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, todėl priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir nesudarytų sąlygų privačiai juo naudojantis.
Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad jis nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, nes šis atmetimas yra nemotyvuotas, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (teise turėti asmeninį kompiuterį ir juo naudotis; ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų suteikimu; draudimu giminėms ir draugams perduoti maistą iš laisvės; neleidimu išvykti į namus; pasivaikščiojimų lauke trukme), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Pareiškėjas nedetalizuoja, kurių skundo motyvų, pagrindų ir pateiktų faktų teismas neišnagrinėjo ar išnagrinėjo netinkamai.
Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI ir nustatė minimalios vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimą, taip pat motyvuotai atsakė į kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimų trukmės, suteikiamų pasimatymų ir trumpalaikių išvykų į namus, suimtųjų teisės į maisto siuntas, teisės naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo ir garso grotuvais bei kita aparatūra, pareiškėjo sveikatos. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palanku pareiškėjui, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo argumentų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų.
Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas skundo pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu, rėmėsi ne tik pareiškėjo paaiškinimais, bet ir atsakovo pateiktais faktiniais duomenimis, susijusiais su pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygomis nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2016 m. sausio 27 d. (įrodymų, kad pareiškėjas atvyko į Šiaulių TI anksčiau nei 2014 m. birželio 25 d., t. y. 2013 m. balandžio mėnesį, byloje nėra), vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu. Patikrinusi bylą joje surinktų įrodymų vertinimo požiūriu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai apie kalinimo sąlygų netinkamumą iš esmės nepasitvirtino.
Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, sanitarinio mazgo įrengimo klausimo kaip savarankiško ginčo aspekto (pagrindo žalai atsirasti) netyrė, nes pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su galbūt netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, tualetu, dėl kurių netinkamo įrengimo ir negalėjimo jais tinkamai naudotis, jis patyrė neturtinę žalą. Kadangi pareiškėjas naujus nusiskundimus, susijusius su sanitarinio mazgo įrengimu ir naudojimusi juo, nurodo tik apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija jų nenagrinėja, nes pareiškėjas skunde buvo aiškiai nurodęs ginčo ribas ir kalinimo sąlygų, kurios nebuvo nurodytos skunde, vertinimas peržengtų šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, ir kad pareiškėjo atveju turėtų būti taikoma 4 kv. m kameros be baldų ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą ir, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2016 m. sausio 27 d. iš viso buvo 73 dienas, iš kurių jis 67 dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos ir 6 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Akcentuotina, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme, Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme. Atsižvelgusi į nurodytą EŽTT praktiką ir Lietuvos teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjo atveju turėtų būti taikoma 4 kv. m kameros be baldų ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nurodė kameras, kuriose jis buvo kalinamas, ir jose buvusių lovų skaičių, tačiau to niekaip nesusiejo su galimės judėti tarp baldų suvaržymu, t. y. pareiškėjas skundo negrindė tuo, jog jam buvo itin suvaržyta galimybė judėti tarp baldų.
Teisėjų kolegija, atidžiai ištyrusi pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių (b. l. 9–11), nustatė, kad pareiškėjui kamerose Nr. 66, 83, 106, 82 (jų plotas nuo 22,6 iki 23,05 kv. m), kai jose buvo laikoma iki 5 asmenų, kameroje Nr. 99 (jos plotas 16,22 kv. m), kai joje buvo laikomi 3 asmenys, ir kameroje Nr. 46 (jos plotas 18,33 kv. m), kai joje buvo laikomi 3–4 asmenys, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko daugiau negu 4 kv. m kameros ploto. Tuo metu, kai kamerose Nr. 66, 83, 106, 82 buvo laikomi 6 asmenys, kameroje Nr. 46 – 5 asmenys, o kameroje Nr. 99 – 4 asmenys, vienam asmeniui teko daugiau negu 3 kv. m kameros ploto (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą). Kai kameroje Nr. 66 (22,6 kv. m) buvo laikomi 7–8 asmenys, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą (6 dienas). Kaip jau minėta, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu buvo pažeista ilgiau negu 6 dienas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 8 430 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Šiaulių TI padarytą pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui A. S. (A. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.