- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-130-988/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37396-2025-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Žimkienė, Darius Pranka, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- T. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Paužaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 24 (dvidešimt keturių) parų arešto bausmė;
- pagal BK 284 straipsnį, jam paskirta 16 (šešiolikos) parų arešto bausmė.
T. M. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. M. paskirta subendrinta 24 (dvidešimt keturių) parų arešto bausmė.
T. M. į paskirtos bausmės laiką įskaityta laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. spalio 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai ir laikyti, kad T. M. 24 (dvidešimt keturių) parų arešto bausmę yra atlikęs.
T. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – panaikinta nuosprendžio paskelbimo dieną ir T. M. paleistas iš suėmimo.
T. M. civilinis ieškinys atmestas.
Iš T. M. valstybės naudai priteista 393,75 eurų (trys šimtai devyniasdešimt trys eurai 75 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu P. H. (P. H.) taip pat buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 straipsnį, tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. M. nuteistas už tai, kad 2025 m. spalio 21 d. apie 21.00 val. viešoje vietoje – svečių namuose „(duomenys neskelbtini)“, esančiuose (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimosi virtuvėje jis ir P. H. akivaizdžiai įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: tarp P. H. ir T. M. kilusio žodinio konflikto metu P. H. tyčia kairiu kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius T. M. į veido sritį, tokiais veiksmais T. M. sukeldamas fizinį skausmą, o T. M. tyčia nenustatytu kumščiu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius P. H. į veido sritį, pataikydamas į nosies sritį, po ko P. H. nugriuvus ant žemės T. M. atsisėdo ant P. H. ir laikė šį, tokiais veiksmais P. H. sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nosies kaulų lūžį su aplinkinių minkštųjų audinių patinimu, t. y. sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais T. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Nuteistasis T. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje, kadangi jis veikė esant būtinosios ginties situacijai. Apeliaciniu skundu prašoma iš naujo įvertinti visus įrodymus, įskaitant ir vaizdo įrašą, pradėti tyrimą dėl melagingų parodymų davimo bei bendro užpuolimo, pripažinti, kad M. J. yra ne liudytoja, o antrasis užpuolėjas bei priteisti nuteistojo patirtas išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, o būtent, kad T. M. smūgiavo P. H., gulinčiam ant žemės. Vis dėlto, vaizdo medžiagoje užfiksuota, jog T. M. nesmūgiavo P. H., kai šis gulėjo ant žemės, o žengė žingsnį atgal ir rankas pakėlė gynybinėje pozicijoje, t. y. jis bandė palaikyti distanciją. Iš vaizdo įrašo matyti, jog P. H. bandė stotis ir priartėti prie apelianto. M. J. fiziškai trukdė T. M., jį stūmė ir blokavo kelią.
2.2. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje situacijoje nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. P. H. pirmasis trenkė T. M., sudavė kelis smūgius į veidą, dėl ko atsirado kraujuojanti žaizda. Nuteistasis gynėsi nuo neteisėto, tęstinio dviejų asmenų pavojingo užpuolimo.
2.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino M. J. vaidmenį. Ji taip pat užpuolė nuteistąjį, buvo aktyvi, trukdė nuteistajam atsitraukti, stūmė ir laikė jį, t. y. padėjo P. H. tęsti smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu. Be kita ko, M. J. davė melagingus parodymus, kas turi reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui.
2.4. Be to, nagrinėjamu atveju buvo padaryti ir baudžiamojo proceso pažeidimai. Antai, skundžiamas nuosprendis nuteistajam buvo įteiktas lietuvių kalba, nesuteikta galimybė pasiruošti gynybai, nebuvo suteikta priemonių užrašams, taip pat buvo ribojamas ryšys su ambasada bei ignoruotos medicininės ir psichologinės būklės.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmetamas
5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, T. M. nuteisimu, teigiant, kad nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, nes veikė būtinosios ginties sąlygomis. Be kita ko, apeliaciniu skundu prašoma įvertinti padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo T. M. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
8. Byloje neginčytinai nustatyta, kad T. M. tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius P. H. į veido sritį, pataikydamas į nosies sritį, po ko P. H. nugriuvus ant žemės T. M. atsisėdo ant P. H. ir laikė šį, tokiais veiksmais P. H. sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nosies kaulų lūžį su aplinkinių minkštųjų audinių patinimu, t. y. sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors nuteistasis neneigia, kad vartojo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau tvirtina, jog taip elgėsi gindamas. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais neturi pagrindo, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
9. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
10. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015, 2K-28-719/2025 ir kt.).
11. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
12. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neįvertino T. M. nurodytos aplinkybės, kad jis buvo užpultas ir visą laiką tik gynėsi nuo P. H. veiksmų, taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad prie jo užpuolimo prisidėjo ir M. J.. Vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.
12.1. Iš konflikto dalyvių nuteistųjų T. M. ir P. H. parodymų (duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme), taip pat byloje esančio įvykio vietos vaizdo įrašo galima tiksliai nustatyti visas svarbias įvykio aplinkybes, be kita ko, abiejų konflikto dalyvių smurtinius veiksmus, jų pradžią, eigą ir pabaigą, t. y. aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl būtinosios ginties situacijos nustatymo.
12.2. Iš minėtų įrodymų nustatyta, jog pradžioje tarp T. M. ir P. H. kilo žodinis konfliktas dėl suvalgyto T. M. riešutų sviesto „Nutella“ bei išsakytų įžeidimų P. H. draugei M. J.. Kaip matyti iš bendrojo naudojimosi virtuvėje (svečių namuose „(duomenys neskelbtini)“, esančiuose (duomenys neskelbtini)) daryto vaizdo įrašo, po to P. H. priėjo prie ant kėdės, prie stalo, sėdinčio T. M. ir, šiam atsistojus, pradėjo smūgiuoti į T. M. veido sritį. Tuo metu T. M. pradėjo eiti atbulas nuo P. H., kiek susilenkė. P. H. baigus smūgiuoti, T. M. įsikibo į P. H. kaklo sritį ir drabužius bei pradėjo jį stumti nuo savęs, kol P. H. atsirėmė į virtuvės baldus (kriauklės spintelę). Šio stūmimo metu P. H. bandė priešintis T. M., t. y. nesileisti stumiamam, rankomis mėginant irgi atstumti T. M.. Pažymėtina, kad po to, kai P. H., eidamas atbulas bei stumiamas apelianto, atsirėmė į virtuvės baldus, jis kiek nusisukdamas nuo T. M. paėjo kelis žingsnius link koridoriaus ir ten liko stovėti neatlikdamas jokių aktyvių veiksmų. Nuo to momento P. H. jokios grėsmės T. M. nebekėlė, kadangi puolamųjų ar kitokio pobūdžio veiksmų daugiau nebeatliko. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuo šio momento T. M. veiksmai negali būti pripažinti būtinąją gintimi, kadangi P. H. nebepuolė T. M., o traukėsi nuo šio, vengė kontakto, tačiau nepaisydamas to T. M. toliau puolė P. H.. Iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad po to T. M. priėjo prie į koridorių atsitraukusio ir jam jokios grėsmės nekėlusio P. H. bei pradėjo šiam smūgiuoti. Tada P. H. dar kartą atsitraukė kelis žingsnius atgal, tuo metu irgi jokių aktyvių puolamųjų veiksmų neatlikdamas, o T. M. vėl priėjo prie jo bei, stumdamas P. H. koridoriumi tolyn, jam smūgiavo į įvairias kūno vietas. Galiausiai T. M. parvertė P. H. ant grindų, atsisėdo ant jo ir rankomis laikė prispaustą prie grindų. Kaip minėta, tuo metu, kol T. M. stūmė ir smūgiavo P. H. (šiam būnant koridoriuje), pastarasis jokių puolamųjų veiksmų T. M. atžvilgiu neatliko. Po to, kai P. H. gulėjo ant grindų, o T. M. sėdėjo ant jo, prie jų priėjo M. J. ir sudavė kelis kartus T. M. rankomis į nugarą, paėmė jam už kaklo traukdama nuo P. H., po to koja spyrė / stūmė kelis kartus, siekdama, kad T. M. paleistų P. H.. Galiausiai M. J. išėjo, po to vėl grįžo, po ko T. M. atsistojo, P. H. liko gulėti (vėliau irgi atsistojo) ir konfliktas baigėsi. Iš dalies tokias aplinkybes patvirtina ir nuteistųjų, liudytojų parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas daugiausiai remiasi minėtu vaizdo įrašu, kadangi būtent jame objektyviai buvo užfiksuotos visos reikšmingos nagrinėjamo įvykio aplinkybės.
12.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje ir nuo P. H. užpuolimo (pavojingo kėsinimosi) turėjo teisę gintis. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką būtinosios ginties kontekste teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 15 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai abi pusės fizinį smurtą naudojo ne gynybos, bet puolimo tikslais. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog T. M. fizinį smurtą prieš P. H. pradžioje naudojo gindamas save nuo pavojingumo kėsinimosi, tačiau vėliau smurtas buvo naudojamas ne gynybos, o puolimo, keršto ar atsako į prieš tai buvusios P. H. veiksmus tikslu. Pažymėtina, kad P. H. tuo metu prieš apeliantą jokio smurto nenaudojo bei akivaizdžiai neketino jo daugiau naudoti (taigi P. H. pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs ir neutralizuotas), priešingai – jis tuo metu atsitraukinėjo nuo T. M. naudojamo fizinio smurto prieš jį. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistasis T. M. neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, T. M. suduodamas P. H. smūgius į įvairias kūno vietas, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusįjį bei sutrikdyti viešąją tvarką ir visuomenės rimtį ir to norėjo. Todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir BK 138 straipsnio 1 dalį.
13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas neįvertino M. J. aktyvių smurtinių veiksmų bei jos melagingų parodymų. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš minėto vaizdo įrašo, M. J. fizinį smurtą prieš apeliantą pradėjo naudoti tuo metu, kai šis sėdėjo ant P. H. ir laikė jį prispaudęs prie grindų, tokiu būdu bandydama patraukti T. M. nuo P. H.. Kitaip tariant, ji fizinį smurtą naudojo gindama savo draugą nuo apelianto fizinio smurto. Kita vertus, tokie M. J. veiksmai neturi jokios reikšmės apelianto padarytų nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui, kadangi tuo metu T. M. daromos nusikalstamos veikos jau buvo baigtos. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama dėl M. J. melagingų parodymų davimo, nedetalizuojant kokie konkrečiai jos parodymai buvo neteisingi. Teisėjų kolegija, patikrinusi liudytojos M. J. parodymų turinį, nenustatė, kad jie būtų neteisingi ar melagingi, priešingai, jos parodymai iš esmės atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, be to, ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami.
14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis nuteistajam buvo įteiktas lietuvių kalba, nesuteikta galimybė pasiruošti gynybai, nebuvo suteikta priemonių užrašams, taip pat buvo ribojamas ryšys su ambasada bei ignoruotos medicininės ir psichologinės būklės. Teisėjų kolegija tokius skundo argumentus atmeta, kaip prieštaraujančius byloje surinktiems duomenims. Pažymėtina, kad nuosprendis buvo išverstas į apeliantui suprantamą vokiečių kalbą bei jam išsiųstas elektroniniu paštu (2 t., b. l. 165-173), akivaizdu, kad nuosprendį nuteistasis perskaitė ir suprato, nes pats jį ginčijo apeliacine tvarka. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių protokolų, posėdžiuose dalyvavo vokiečių kalbos vertėjas, apelianto gynėjas, jam buvo išaiškintos jo turimos teisės, suteikta galimybė pateikti prašymus, tačiau jokių prašymų (be kita ko ir dėl skunde nurodytų aplinkybių) nei pradedant nagrinėti bylą, nei baigiant ją nagrinėti ar kitu proceso metu, pastarasis nepateikė (2 t., b. l. 105-106, 130-134).
15. Apeliaciniu skundo taip pat prašoma priteisti nuteistojo patirtas išlaidas, tačiau pačiame skunde jos nėra detalizuojamos. Baigiamųjų kalbų metu T. M. nurodė, kad prašo priteisti 1 200 Eur iš P. H. ir 5 000 – 6 000 Eur iš M. J., be to, prašo atlyginti žalą už laiką, praleistą kalėjime. Visų pirma, iš nuteistojo išsakytos pozicijos nėra aišku, kokio pobūdžio žalą jis prašo atlyginti (turtinę ar neturtinę, kadangi proceso metu teikė ieškinį dėl abiejų žalos rūšių), be to, nėra detalizuojama, kokiu būdu jam ta žala buvo padaryta, kodėl nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu ir pan., todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės įvertinti galimai padarytos žalos turinio, pobūdžio ir pagrįstumo. Antra, sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam turtinė ir neturtinė žala buvo padaryta dėl jo paties nusikalstamų veiksmų, todėl reikalavimas ją atlyginti nėra pagrįstas. Trečia, M. J. nebuvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje, todėl žalos priteisimas iš jos nėra galimas. Taip pat šioje byloje negali būti sprendžiamas klausimas dėl galimos žalos, kurią nuteistasis galėjo patirti būdamas kalėjime, atlyginimo, kadangi dėl tokios žalos galimo padarymo jis turi kreiptis civilinio proceso tvarka reikšdamas civilinį ieškinį.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistajam parinktos bausmės rūšis ir dydžius, subendrintą bausmę, sprendžia, kad T. M. paskirta bausmės rūšis ar dydis buvo parinkti teisingi, proporcingi ir pagrįsti bei nėra aiškiai neteisingi. Apeliaciniu skundu neginčijant paskirtos bausmės bei teisėjų kolegijai nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, darytina išvada, jog T. M. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausme tinkamai įgyvendinta bausmės paskirtis, nuteistajam padarytas teigiamas poveikis ir užtikrintos realios galimybės pasitaisyti.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo
17. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 23 d. pažymos Nr. APD-2026-00937 matyti, kad iš T. M. valstybės naudai prašoma išieškoti 204,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
18. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir T. M. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad T. M. apeliacinis skundas atmetamas, aplinkybę, jog T. M. yra jauno amžiaus ir darbingas, nėra duomenų apie blogą jo turtinę padėtį, sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo išieškotinos.
19. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo T. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. M. (T. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio atmesti.
Iš T. M. valstybės naudai priteisti 204,17 Eur (du šimtus keturis eurus 17 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.