- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-02
- Bylos Nr.
- e2S-1638-601/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15195-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankrutuojančio fizinio asmens A. Ž. bankroto administratorės mažosios bendrijos „Lasis“ įgalioto asmens I. S. prašymą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (iki 2018 m. sausio 1 d. – Jonavos rajono apylinkės teismas) 2017 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjai A. Ž. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Lasis“. Teismas nustatė keturių mėnesių terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti. Teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. 2017 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens A. Ž. patikslintas mokumo atkūrimo planas. Teisme 2019 m. gegužės 13 d. gautas bankrutuojančio asmens A. Ž. bankroto administratorės įgalioto asmens I. S. prašymas patvirtinti bankrutuojančio asmens patikslintą mokumo atkūrimo planą.
2. Suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Būsto paskolų draudimas“ ir UAB „General financing“ nesutiko su patikslintu kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planu, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos fizinio asmens bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 7 straipsnio reikalavimų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas skundžiama 2019 m. liepos 3 d. nutartimi atsisakė patvirtinti patikslintą pareiškėjos A. Ž. 2019 m. gegužės 3 d. kreditorių susirinkimui pateiktą patikslintą fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą. Teismas patikslintą bankrutuojančios A. Ž. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą grąžino bankrutuojančiam asmeniui, suteikdamas jam galimybę pataisyti nutartyje nurodytus trūkumus, atsižvelgiant į kreditorių nurodytas pastabas, ir pataisytą plano projektą pateikti svarstyti kreditorių susirinkimui. Teismas nustatė, kad bankrutuojančio asmens pateiktas mokumo atkūrimo plano tikslinimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, teisingai kreditorių ir bankrutuojančio asmens interesų pusiausvyrai bankroto procese, kadangi jame nėra nurodyta bendra bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų suma, nėra nurodyta kitų priemonių, skirtų A. Ž. mokumui atkurti (persikvalifikavimas ir kitos), o kreditoriams skirtina suma sumažėjo nuo 60,40 Eur per mėnesį iki 5,39 Eur per mėnesį. Be to, plane yra skaičiavimo neatitikimų.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
4. Atskiruoju skundu pareiškėja A. Ž. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: patvirtinti patikslintą fizinio asmens A. Ž. mokumo atkūrimo planą. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1.1. pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad patikslintame mokumo atkūrimo plane nėra nurodyta bendra bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų suma, tačiau apeliantei neaišku kokias jos gaunamas lėšas ji turėtų įtraukti į savo bendras pajamas. Pažymi, kad vienintelės jos gaunamos pajamos yra darbo užmokestis. Tuo tarpu nepilnamečių vaikų naudai gautos piniginės lėšos nėra jos lėšos ir jų įtraukti į savo patikslintą mokumo atkūrimo planą, anot apeliantės, ji neturi teisės;
1.2. teismas, neįvertinęs apeliantės piniginių lėšų likučio einamojoje sąskaitoje, nepagrįstai gavo skaičiavimų neatitikimus, t. y. teismas neįvertino 405,56 Eur dydžio likučio einamojoje sąskaitoje, kuris buvo naudojamas 2018 m. gruodžio mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti;
1.3. nors teismas nustatė, jog A. Ž. laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. gavo 13 293,92 Eur pajamų, apeliantei neaišku kodėl teismas ėmė būtent šį laikotarpį ir iš kur gavo nurodytą sumą, nes, anot apeliantės, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. ji gavo 12 255,33 Eur pajamų;
1.4. teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantės pajamos yra vidutiniškai 693,11 Eur į mėnesį ir nepagrįstai nori priversti ją į patikslintą mokumo atkūrimo planą įrašyti pajamas, kurios yra atsitiktinės, nėra pastovios ir kurių gavimo ji kontroliuoti neturi galimybės, t. y. kurios yra gaunamos esant darbuotojų trūkumui ar atsiradus papildomam darbui ir darbdaviui leidus dirbti papildomai. Be to, teismas nepagrįstai prie apeliantės gaunamų pajamų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio pridėjo lėšas, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų jai esant nedarbingai, nes tai nėra darbo užmokestis ir šios lėšos nėra pastovios ar tikėtinai gautinos;
1.5. apeliantė nuolat kelia savo kvalifikaciją UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tokiu būdu ji 2018 metų rugsėjo mėnesį dalyvavo bendrovės mokymuose ir planuoja ateityje aktyviai dalyvauti mokymuose bei kelti savo kvalifikaciją, kas leidžia pagrįstai tikėtis gauti didesnį darbo užmokestį (2018 metais po mokymų jai buvo pakeltas pastovus mėnesinis darbo užmokestis nuo 397 Eur iki 501,03 Eur);
1.6. pasikeitus ekonominei situacijai Lietuvos Respublikoje bei padidėjus apeliantės darbo užmokesčiui, yra pagrindas padidinti būtinąsias mėnesines išlaidas, nes neįmanoma pragyventi iš 2,55 Eur/per dieną/vienam šeimos nariui;
1.7. nepaisant to, jog per mėnesį kreditorių gaunama suma patikslintame plane sumažėjo nuo 60,40 Eur iki 5,39 Eur, tačiau patvirtinus patikslintą mokumo atkūrimo planą kreditorių reikalavimai bus patenkinti didesne apimtimi, nei pagal pradinį planą, kadangi pagal pradinį mokumo atkūrimo planą kreditorių reikalavimai būtų patenkinti 2 311,88 Eur sumai, o pagal patikslintą net 4 998,91 Eur.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime UAB „General Financing”, atstovaujama skolų valdymo ekspertės G. Z., Kauno apygardos teismo prašo atmesti A. Ž. atskirąjį skundą bei palikti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2FB-15000-490/2019 nepakeistą. Nurodo, kad lėšos už vaikus turi būti įtraukiamos į gaunamų pajamų sąrašą ir naudojamos bankroto procese, nes būtinųjų poreikių lentelėje nurodytos išlaidos apima visos šeimos, įskaitant ir vaikų, būtinuosius poreikius. Be to, nors pareiškėja teigia, kad gaunamos pajamos yra atsitiktinės ir kintamos, remiantis sąskaitos išrašų duomenimis, realios pajamos beveik kiekvieną mėnesį viršija A. Ž. plane nurodytą pajamų dydį. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pajamų vidurkis yra 693,11 Eur/mėn., o ne 501,03 Eur/mėn., kaip nurodyta plane. Taigi, pagrįsta teismo išvada, kad plane nurodytos ne visos, o tik dalis gaunamų pajamų. Kita vertus, tai, kad padidėjo A. Ž. pajamos, apeliantei kyla pareiga didinti įmokas kreditoriams, derinti savo bei kreditorių interesus, atkurti savo mokumą, o ne siekti išskirti bei išimtinai tenkinti savo poreikius. Juolab, kad bankrutuojantis asmuo siekia suklaidinti teismą, tvirtindamas, jog kreditorių reikalavimai bus patenkinti didesne apimtimi nei pagal pradinį planą, nors mokėtinos sumos sumažės nuo 51,10 Eur/mėn. iki 5,39 Eur/mėn. Priešingai, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad kreditorių reikalavimai didesne apimtimi bus patenkinti tik todėl, kad į patikslintą planą yra įtrauktos depozitinėje sąskaitoje sukauptos lėšos, kurios turėjo būti paskirstytos per 5 darbo dienas po 2019 m. sausio 24 d. įvykusio kreditorių susirinkimo, tačiau šis įpareigojimas nebuvo atliktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Todėl toliau spręstinas klausimas dėl skundžiamos nutarties materialinių aspektų (turinio) teisėtumo / neteisėtumo.
7. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti patikslintą bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, grąžinant jį bankrutuojančiam asmeniui ir suteikiant galimybę pataisyti nutartyje nurodytus trūkumus.
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Tačiau plano įgyvendinimo laikotarpiu nustačius, jog jame nustatytos mokumo atkūrimo priemonės neįgyvendinamos arba iš esmės pasikeitė bankrutuojančio asmens turtinė padėtis, sveikatos būklė ar pan., mokumo atkūrimo planas gali būti keičiamas, o jo pakeitimai svarstomi ta pačia tvarka kaip ir pats planas (FABĮ 8 straipsnio 12 dalis). Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos.
9. Nagrinėjamu atveju bankrutuojančios A. Ž. mokumo atkūrimo planas buvo patvirtintas 2017 m. liepos 10 d., o 2019 m. gegužės 13 d. teismui buvo pateiktas prašymas patvirtinti bankrutuojančio asmens patikslintą mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas.
10. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti siekiančio atkurti mokumą asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl pirmiau nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas, nesutikdamas su plane nurodytomis mokumo atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, paprastai turėtų ne pats jas (planą) keisti, o nurodyti fiziniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi, fizinio asmens bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti bei įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitiktį FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams.
11. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė kreditorių nurodytoms plano netvirtinimo priežastims, t. y. nurodė, kad plane nėra nurodyta bendra bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų suma, nėra nurodyta kitų priemonių, skirtų A. Ž. mokumui atkurti (persikvalifikavimas ir kitos), plane yra skaičiavimo neatitikimų. Be to, planas pažeidžia įstatyme įtvirtiną teisingą skolininko ir jo kreditorių pusiausvyrą, nes kreditoriams skirtina suma sumažėjo nuo 60,40 Eur per mėnesį iki 5,39 Eur per mėnesį.
12. Pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, plane turi būti nurodomos lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą. Iš byloje esančio pareiškėjos mokumo atkūrimo plano matyti, kad planuojamas gauti pareiškėjos mėnesinis darbo užmokestis per likusius 14 mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo mėnesių sieks 501,03 Eur. Tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, iš pateikto A. Ž. banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2017 m. birželio mėnesį, gaunamas už gegužės mėnesį bankrutuojančio asmens darbo užmokestis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo 457,30 Eur, 2017 m. liepos mėnesį buvo 882,33 Eur, 2017 m. spalio mėnesį buvo 651,19 Eur, 2017 m. lapkričio mėnesį buvo 644,46 Eur, 2017 m. gruodžio mėnesį buvo 488,87 Eur, 2018 m. sausio mėnesį buvo 462,72 Eur, 2018 m. vasario mėnesį buvo 548,12 Eur, 2018 m. kovo mėnesį buvo 554,32 Eur; 2018 m. balandžio mėnesį buvo 590,03 Eur, 2018 m. gegužės mėnesį buvo 537,79 Eur, 2018 m. birželio mėnesį buvo 586,71 Eur, 2018 m. liepos mėnesį buvo 538,13 Eur; 2018 m. rugpjūčio mėnesį buvo 850,50 Eur, 2018 m. rugsėjo mėnesį buvo 524,65 Eur. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėja beveik kiekvieną mėnesį gavo didesnį, nei nurodė darbo užmokestį. Ir, nors ji teigia, kad didesnį darbo užmokestį lėmė atsitiktinės pajamos, kurios nėra pastovios ir kurių gavimo ji kontroliuoti neturi galimybės, t. y. kurios yra gaunamos esant darbuotojų trūkumui ar atsiradus papildomam darbui ir darbdaviui leidus dirbti papildomai, tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, į mokumo atkūrimo planą turėtų būti įtraukiamos visos preliminariai numatomos gauti lėšos.
13. Apeliantė atskirajame skunde, be kita ko, nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas prie jos gaunamų pajamų pridėjo lėšas, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, jai esant nedarbingai. Apeliantės nuomone, šios lėšos nėra darbo užmokestis, juolab, nėra pastovios ar tikėtinai gautinos. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšas įskaičiavo į bendras pareiškėjos gautas pajamas, vertindamas praėjusio laikotarpio realias pajamas, tačiau nenurodė pareiškėjai tokias lėšas įtraukti į preliminariai numatomas gauti lėšas ateityje. Kita vertus, pažymėtina, kad asmeniui gaunant Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, nemokamas darbo užmokestis, t. y. darbo užmokesčio nemokėjimą iš dalies kompensuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšos. Taigi, į mokumo atkūrimo planą įtraukus preliminariai numatomą gauti darbo užmokestį, papildomai nereikėtų nurodyti galimai būsimų Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų.
14. Kita vertus, viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Pareiškėja nei pareiškime, nei per bylos nagrinėjimo laikotarpį pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos veiksmus ir norą realiai pagerinti finansinę padėtį. Priešingai, apeliantė tvirtina, kad ji nuolat kelia savo kvalifikaciją UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nurodo tik vieną atvejį, kai 2018 metų rugsėjo mėnesį ji dalyvavo bendrovės mokymuose. Anot apeliantės, dalyvavimas įmonės organizuojamuose mokymuose, leidžia pagrįstai tikėtis gauti didesnį darbo užmokestį. Tačiau šiuo atveju pareiškėjos dalyvavimas vos vienuose darbovietės suorganizuotuose mokymuose, kelia abejonių apie jos dedamas maksimalias pastangas realiai atkurti savo mokumą, gauti didesnes pajamas.
15. Nepaisant aptartų bankrutuojančios pareiškėjos kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano trūkumų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, didžiausiu trūkumu laikytinas kreditoriams skirtinos sumos sumažėjimas daugiau nei dešimt kartų (nuo 60,40 Eur iki 5,39 Eur per mėnesį). Pažymėtina, kad FABĮ tikslas nėra vien fizinio asmens skolų panaikinimas, bet yra ir realus bent dalies kreditorių reikalavimų patenkinimas. Visiškas skolų panaikinimas pažeistų skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Bankroto procedūros tikslas, kad nauda būtų ne tik fiziniam asmeniui, bet ir kreditoriams, kurie turi turėti realią galimybę patenkinti bent dalį reikalavimų. Ir, nors realiai pareiškėjos gaunamos pajamos didėja, ji siekia ypač ženkliai sumažinti kas mėnesį kreditoriams skirtiną sumą, kas, išties, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, teisingai kreditorių ir bankrutuojančio asmens interesų pusiausvyrai bankroto procese. Nors A. Ž. tvirtina, kad patvirtinus patikslintą mokumo atkūrimo planą, kreditorių reikalavimai bus patenkinti didesne apimtimi, tačiau akivaizdu, kad kreditoriams didesne dalimi bus patenkinti kreditoriniai reikalavimai tik todėl, kad į patikslinto plano projektą buvo įtrauktos bankrutuojančio asmens depozitinėje sąskaitoje sukauptos lėšos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bankrutuojantis fizinis asmuo bankroto proceso metu gali disponuoti didesnėmis lėšomis būtinųjų poreikių tenkinimui ir tuo pačiu mažinti kreditoriams kas mėnesį skiriamą sumą.
16. Šioje nutartyje aptartų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankrutuojančio fizinio asmens patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimus, tinkamai aiškino ir taikė procesines, materialines teisės normų nuostatas, todėl nėra teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjos A. Ž. atskirojo skundo netenkinti.
Palikti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.