- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-997-852/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00607-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vlantana“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vlantana“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos darbo ginčų komisija 2024 m. vasario 14 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-1187/2024 nusprendė neatnaujinti ieškovui S. K. termino ieškiniui pareikšti ir atsisakė nagrinėti ieškovo reikalavimus atsakovei UAB „Vlantana“ dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių priteisimo (e. bylos t. 2, b. l. 3-10).
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos darbo ginčų komisija 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-7653/2024 nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovo reikalavimus atsakovei UAB „Vlantana“, nes dėl tapačių reikalavimų jau yra priimtas galutinis sprendimas (e. bylos t. 2, b. l. 25-29).
Šalies argumentai
3. Ieškovas S. K. kreipėsi į teismą prašydamas išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir priteisti iš atsakovės UAB „Vlantana“ 1102,89 Eur (neto) nesumokėto darbo užmokesčio; 7621,43 Eur (neto) nesumokėto darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėn.; netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Nurodė, kad jis dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal 2019 m. balandžio 25 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. gegužės 7 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma, jis buvo įdarbintas 2019 m. gegužės 8 d. ir atleistas 2023 m. spalio 26 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Atleidus, darbdavys ir iki šiol pilnai neatsiskaito. Ieškovas paaiškino, kad vadovaujantis sudaryta darbo sutartimi, turimais Sodros duomenimis, banko išrašais bei turimais ieškovo vairuotojo kortelės duomenimis atliko darbo užmokesčio paskaičiavimus ir nustatė, kad darbdavys netinkamai vedė jo darbo laiko apskaitą. Kadangi duomenys vairuotojo kortelėje yra matomi tik nuo 2021 m. birželio mėn., nuo to momento ir sužymėti neatitikimai: 2021.06., 2021.07., 2021.10., 2021.11., 2021.12., 2022.04., 2022.05. Paskaičiavimų lentelėje išdėstytas bendras darbo laikas, atsakovės nurodymu ieškovo dirbtos naktinės valandos, šventinės ir poilsio valandos, kiek turėjo būti priskaičiuota, išskaičiuota ir kokia yra nepriemoka už kiekvieną iš paminėtų mėnesių. Darbdavys pažeidė pareigą tinkamai ir laiku atsiskaityti su darbuotoju, o darbdavio darbuotojui neišmokėta suma iš viso sudaro 1102,89 Eur (neto). Ieškovas paaiškino, kad Darbo ginčų komisijos jis prašė priteisti iš darbo santykių kylančią 7621,43 Eur (neto) sumą už prastovas darbo sutarties vykdymo laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėn. bei priteisti netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skambučiais, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Ieškovas taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėn. atsakovė jam nemokėjo darbo užmokesčio. Atsakovė laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėn. ieškovo neaprūpino darbu ir taip pažeidė ieškovo teisę dirbti pas atsakovę, gauti darbo užmokestį ir dienpinigius. Per visą faktinės prastovos laiką atsakovė ieškovui nepasiūlė jokio kito darbo, nė karto neiškvietė į darbą. Ieškovo teigimu, šiuo laikotarpiu susiklostė prastovos situacija ir už šį laikotarpį darbdavė be pagrindo neišmokėjo 7621,43 Eur (neto) darbo užmokesčio. Darbo užmokestis už aptartą prastovos laikotarpį apskaičiuotas remiantis Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Prastovą patvirtina susirašinėjimas, kuriame fiksuota, kaip ieškovas prašė atleisti jį iš darbo, bet atsakovė to nedarė ir visą šį laikotarpį formino ieškovui nedraudiminius laikotarpius nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Ieškovas S. K. 2024 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad po atleidimo iš darbo kreipėsi į profesinę sąjungą ir jie perskaičiavo atlyginimą. Prašo sumokėti, nes jis laukė darbo, bet jam nesiūlė. Prašymą dėl atleidimo rašė du kartus. Pirmąjį siuntė nufotografuotą per „Viber“ vadybininkui, jokio atsakymo negavo, kodėl neatsakė, jis nesidomėjo. Tų metų liepos mėnesį nebuvo suteiktos atostogos. Darbdavė neklausė, kada grįš į darbą. Įsakymų dėl komandiruotės negaudavo. Kada atvykti į darbą ir kur vykti, ateidavo žinutės į jo telefono numerį. Po kadencijos 2022 m. birželį rašė prašymą dėl atostogų, gaudavo į telefoną žinutę, iki kada atostogos. Pareiškimą dėl atleidimo rašė, kai buvo Vokietijoje birželio mėnesį. Po to kai išsiuntė prašymą dėl atleidimo, jam atrašė, kad viskas gerai. Po to pasakė Personalo skyrius, kad turi parašyti prašymą atleisti. Jis laukė, ar jie atleido. Kliūčių atvykti į darbą nebuvo. Jis gavo pranešimą, kad Sodra iš jo sąskaitos išskaičiuoja draudimo sumą. Ieškovas 2024 m. spalio 31 d. teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad dirbo UAB „Vlantana“ nuo 2019 m. iki 2022 m. Atlyginimą darbdavė mokėjo, bet suprasti ką moka buvo neįmanoma. Jam nebuvo sumokėta už darbą naktį. Pas jį daugiausiai buvo naktinis važiavimas. Jie visada dienom kraudavo, o naktį važiuodavo. Paaiškino, kad 2022 m. birželį prašė prašymą dėl išėjimo iš darbo. Prašymą rašė S., ji davė pavyzdį. Rašė, kai buvo Vokietijoje. Per „Viber“ atsiuntė pavyzdį, ir jis parašė, nufotografavo ir nusiuntė. Jie parašė, kad „gerai“ ir viskas. Iš jo sąskaitos nuėmė Sodra pinigus dėl jo draudimo, nes darbdavys kažko nesutvarkė. Tada susisiekė su Personalo skyriumi, dar kartą parašė prašymą ir jie jį atleido. Tuo laikotarpiu nedirbo. Nurodė, kad prašymo dėl nemokamų atostogų nerašė. Po prašymo parašymo su darbdaviu nebebendravo. Per „Viber“ parašydavo, kada jis turi atvažiuoti į darbą. Kai žinodavo vadybininkas, kad baigiasi atostogos, parašydavo, kur atvykti. Jis darbdavio nieko nebeklausė. Vairuotojo kortelės duomenis profesinei sąjungai perdavė el. paštu. Į darbdavį nesikreipė, nes nebuvo pas ką kreiptis, vadybininkai sakė, kad viskas teisingai. Į Ukrainą nebuvo grįžęs, buvo Vokietijoje. Šiuo metu nedirba ir visą laikotarpį nedirbo.
Atsiliepimas
4. Atsakovė UAB „Vlantana“ atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas darbo ginčų komisijoje pareikštu prašymu prašė išieškoti iš atsakovo 1918,78 Eur nepriemoką, kuri buvo apskaičiuojama ieškovą atstovaujančios Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, teisme ieškovas prašė priteisti nepriemoką pagal Suvestinę, o dar vėliau patikslinęs ieškinį pakeitė ir ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškiniu prašė priteisti 1645,02 Eur darbo užmokesčio nepriemoką. Tiek pradiniame ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje nurodoma, kad suvestinės yra sudarytos vadovaujantis vairuotojo kortelės duomenimis, nurodomas toks pats laikotarpis, tačiau lyginant abi suvestines matoma, kad skiriasi dieninės valandos ir paskaičiuotas darbo užmokestis, viršvalandžiai, bruto ir neto paskaičiuotos sumos. Nors ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodoma, kad suvestinėje pateikiami duomenys iš vairuotojo kortelės, tačiau pateikti vairuotojo kortelės duomenys taip pat neatitinka patikimumo reikalavimų. Nėra aišku, ar pateikti duomenys yra tikrai iš ieškovo vairuotojo kortelės, kokiu būdu ir, ar patikima įranga vairuotojo kortelė buvo nuskaityta. Į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinės patvirtina ieškovo darbo laiką bei apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovui visuomet buvo mokamas darbo užmokestis taikant 1,65 koeficientą. Šalių pasirašytos darbo sutarties 5 punkte nurodoma, jog darbo santykiams taikoma suminė darbo laiko apskaita (40 val. darbo savaitė), apskaitinis laikotarpis 3 mėnesiai, tuo tarpu suvestinėje skaičiavimai atlikti taikant 1 mėnesio suminės darbo laiko apskaitos apskaitinį laikotarpį. Kaip matoma iš pateiktos suvestinės, ieškovą atstovaujanti profesinė sąjunga priskaičiuoja tariamas nepriemokas už šventines ir poilsio dienas bei viršvalandžius. Atsakovė su šiais skaičiavimais nesutinka, kadangi nebuvo pavedusi ieškovui dirbti šventinėmis ir poilsio dienomis, ar dirbti viršvalandžius. Be to, atsakovė nesutinka su parengtoje suvestinėje nurodytais duomenimis apie tai, kad ieškovas dirbo viršvalandžius, švenčių ar poilsio dienomis. Paaiškino, kad ieškovas nuo 2022 m. liepos 1 d. nevažiavo nei į vieną komandiruotę. Ieškovas be pagrindo teigia, kad nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėnesio jis buvo prastovoje ir kad per tą laikotarpį darbdavė turėjo jam mokėti darbo užmokestį, kurio nepriemoka sudaro 7621,43 Eur (neto) sumą. Paaiškino, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė neaprūpino ieškovo darbu. Priešingai, į bylą yra pateiktas ieškovo atostogų prašymas, kuriuo ieškovas prašo suteikti nemokamas atostogas nuo 2022 m. birželio 16 d. iki 2022 m. liepos 1 d. Prašyme ieškovas nurodė, kad yra informuotas ir žino, kad į darbą turi atvykti 2022 m. liepos 4 d. iki 9 val., bei žino, kad nurodytu laiku neatvykus į darbą be pateisinamų priežasčių, bus registruojamos pravaikštos. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas nei 2022 m. liepos 4 d., nei vėliau, į darbą neatvyko. Atsakovas visiems darbuotojams (tarptautinių krovinių pervežimų vairuotojams) suteikė ir suteikia darbą, niekada neskelbė prastovos, tačiau tam būtina, kad darbuotojas atvyktų į darbą. Šiuo atveju pats ieškovas su patikslintu ieškiniu pateikė susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad jis gavo nurodymą atvykti į darbą 2022 m. liepos 4 d. ir kad tokį nurodymą suprato. Ieškovas turi nurodyti aiškias priežastis, ką jis veikė ir kur galimai dirbo laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėnesio. Atsakovė tikėjosi, kad ieškovas atvyks į darbą ir toliau dirbs, todėl darbo sutarties nenutraukė, bet fiksavo nedraudiminį laikotarpį. Ieškovas į nagrinėjamą bylą pateikė 2022 m. birželio 13 d. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau atsakovei tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovei jis nėra žinomas. Šį prašymą ieškovas galimai surašė atgaline data prieš pateikdamas patikslintą ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimu nusprendė atmesti ieškovo S. K. reikalavimus dėl 1102,89 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, 7621,43 Eur nesumokėto darbo užmokesčio už prastovą ir netesybų priteisimo; priteisti iš ieškovo S. K. atsakovei UAB „Vlantana“ 2904 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad 2019 m. gegužės 7 d. atsakovė su ieškovu sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su pakeitimais), pagal kurią ieškovas priimtas į tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigas. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad atsakovė mokės ieškovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą valandinį tarifinį atlyginimą, padaugintą iš 1,313 koeficiento, bet ne mažiau nei Lietuvos Respublikos nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas, jį sumokant vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 d. Ieškovo darbo santykiai pasibaigė 2023 m. spalio 25 d., ieškovą atleidus pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį (darbdavio 2023 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal Priskaitymų ir apmokėjimų suvestinę, parengtą 2024 m. vasario 5 d., ieškovui buvo priskaičiuota iš viso išmokėti 40226,14 Eur, įskaitant dienpinigius bei komandiruotės išlaidas, ir išmokėta 40226,14 Eur.
7. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, jog atsakovė neteisingai apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį, konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog nepriemoka galėjo susidaryti dėl netinkamai pritaikyto koeficiento. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ Nr. 99 2.5 punktas numato, kad komandiruočių į užsienį kompensacijomis laikomi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose šiuo nutarimu, komandiruotėms į užsienį nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis yra mažesnis už minimaliąją mėnesinę algą, padaugintą iš koeficiento 1,65, arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifą. Teismas atkreipė dėmesį, kad su ieškovu sudarytoje sutartyje ir jos pakeitimuose buvo sutarta, kad atsakovė ieškovui mokės Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą valandinį tarifinį atlyginimą, padaugintą iš 1,313 koeficiento, bet ne mažiau nei Lietuvos Respublikos nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas. Pagal atsakovės atstovo pateiktus paaiškinimus ir byloje pateiktus duomenis apie darbo užmokesčio mokėjimą, ieškovui be pareiginės algos buvo mokamas priedas prie koeficiento, kad nebūtų pažeisti dienpinigių apmokestinimo reikalavimai. Todėl teismas vertino, kad darbdavys iš esmės faktiškai mokėjo teisės aktų reikalavimus atitinkantį darbo užmokestį sumokėdamas priedą prie atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-599-459/2024, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2257-863/2024).
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad Darbo sutarties 5 punkte numatyta, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita ir apskaitinis laikotarpis yra trys mėnesiai. Tuo tarpu ieškovo pateiktoje suvestinėje skaičiuojant viršvalandžius ir neišdirbį yra taikomas vieno mėnesio apskaitinis laikotarpis. Todėl teismas vertino, kad ieškovo pateikta suvestinė neįrodo, kad darbdavė netinkamai apskaičiavo neišdirbį ir viršvalandinį darbą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog darbdavė būtų davusi pavedimus dirbti viršvalandžius. Teismas konstatavo, kad Darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinė patvirtina, jog tais atvejais, kai pagal suminės darbo laiko apskaitos duomenis ieškovas išdirbdavo daugiau valandų ir susidarydavo viršvalandžiai, jie buvo apmokami. Teismas kritiškai vertino ieškovo pateiktus vairuotojo kortelės išrašus, kurių rengėja nurodyta Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga. Teismas atkreipė dėmesį, kad profesinės sąjungos atlikti skaičiavimai ir jų šaltiniai kelia abejonių jų patikimumu, nes kai kuriais mėnesiais (žr. 2021 m. spalio, lapkričio ir gruodžio) darbdavė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksavo daugiau darbo valandų nei paskaičiavo Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga. Ieškovo darbo ginčų komisijai pateiktos suvestinės ir duomenys apie ieškovo darbo laiką skiriasi nuo prie ieškinio pateiktų duomenų apie darbo laiką. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalavimus dėl neteisingo darbo laiko apskaitos pateikė praėjus daugiau nei dviem metams, todėl nėra galimybės patikrinti pateiktų duomenų teisingumo kitais būdais. Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovo pateikti duomenys ir jų suvestinė nepaneigia darbdavio pateiktų darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio žiniaraščių teisingumo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas paaiškinimuose negalėjo nurodyti jokių tikslesnių duomenų apie darbo laiką, tik nurodė, kad komandiruotėse didelę darbo laiko dalį dirbo naktimis, tačiau šių duomenų nepatvirtina nei darbdavio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, nei ieškovo pateiktos suvestinės. Todėl teismas nurodė, kad nesiremia ieškovo pateiktais darbo užmokesčio skaičiavimais. Teismas pripažino, kad ieškovui nebuvo teikiami kas mėnesį atsiskaitymo lapeliai ar kitokie duomenys apie priskaičiuotas ir išmokėtas su darbo užmokesčiu mokėtinas sumas ir kad tokia praktika pažeidžia Darbo kodekso 148 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau teismas taip pat vertino, kad darbuotojas turėjo būti aktyvus darbo santykių dalyvis, turėjo laiku ir visapusiškai rūpintis savo teisėmis bei pareigomis.
9. Teismas nurodė, kad netenkina ieškovo reikalavimo priteisti neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 7621,43 Eur sumą, kurią sudaro nesumokėtas darbo užmokestis už prastovos laikotarpį nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėn. DK 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai: 1) darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo; 2) darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino laikotarpiu nustatytų veiklos ribojimų ir dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu arba kai darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo. Teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateikti ieškovo 2022 m. birželio 6 d. prašymai nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2022 m. birželio 15 d. atostogų ir nuo 2022 m. birželio 16 d. iki 2022 m. liepos 1 d. suteikti nemokamas atostogas. Prašyme dėl nemokamų atostogų nurodyta, kad ieškovas informuotas, kad turi atvykti į darbą 2022 m. liepos 4 d. iki 9 val. Darbdavio 2022 m. birželio 6 d. įsakymais ieškovui buvo suteiktos atostogos nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2022 m. birželio 15 d. ir nemokamos atostogos nuo 2022 m. birželio 16 d. iki 2022 m. liepos 1 d. Atostogų suteikimą ieškovui patvirtina ir darbo užmokesčio žiniaraščio suvestinė, iš kurios duomenų matyti, kad ieškovui birželio mėnesį buvo išmokėti atostoginiai. Sodros duomenys patvirtina, kad darbuotojui nuo 2022 m. birželio 16 d. iki 2022 m. liepos 1 d. buvo suteiktos nemokamos atostogos. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo paaiškinimai dėl atostogų suteikimo birželio mėnesį nebuvo nuoseklūs, o į bylą pateiktas susirašinėjimas leidžia daryti išvadą, kad birželio mėnesį atostogos ieškovui buvo suteiktos jo prašymu. Teismas pažymėjo, kad į bylą ieškovas pateikė 2022 m. birželio 13 d. prašymą apie atleidimą iš pareigų, tačiau teismas vertino, jog byloje neįrodyta, kad šį prašymą ieškovas buvo išsiuntęs darbdavio atstovams. Byloje taip pat pateiktas 2023 m. spalio 18 d. ieškovo prašymas atleisti iš pareigų, kurio pagrindu buvo nutraukta darbo sutartis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikta informacija, kad laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. S. K., kaip dirbantis asmuo UAB „Vlantana“, negavo draudžiamųjų pajamų, nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos, taip pat nebuvo draudžiamas sveikatos draudimu valstybės lėšomis ir asmuo privalėjo mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas ieškovo ir atsakovo atsakingo specialisto susirašinėjimas, iš kurio turinio matyti, kad ieškovas domėjosi atleidimo sąlygomis, tačiau tai nepatvirtina, kad ieškovas nusiuntė prašymą darbdaviui. Iš pateikto susirašinėjimo galima daryti išvadą, kad prašymas nebuvo pateiktas, nes ieškovui buvo nurodyta 2022 m. liepos 4 d. atvykti į darbą ir išaiškinta, kad neatvykus į darbą bus žymimos pravaikštos. Į šią žinutę ieškovas atsakė, kad „gerai“. Ginčas byloje nekilo, kad 2022 m. liepos 4 d. ieškovas į darbą nenuvyko. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčo laikotarpį laikyti prastova ir priteisti ieškovui priklausantį darbo užmokestį.
10. Teismas nurodė, kad atmetus ieškovo reikalavimus dėl su darbo užmokesčiu susijusių išmokų priteisimo nėra pagrindo taikyti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų netesybų. Atsižvelgdamas į procesinę bylos baigtį, teismas atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovas S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas atmetė ieškovo reikalavimus priteisti iš atsakovės neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 7621,43 Eur (neto) sumą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti 7621,43 Eur (neto) sumą, kurią sudaro nesumokėtas darbo užmokestis už prastovos laikotarpį nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėn.; kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistu. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog jis neįrodė, kad teikė darbdavei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Paaiškina, kad byloje yra pateiktas jo susirašinėjimas su atsakove, kuris patvirtina, kad jis nusiuntė darbdavei prašymą atleisti jį iš darbo (2024 m. gegužės mėn. 29 d. patikslinto ieškinio priedas Nr. 3). Darbdavė, gavusi darbuotojo 2024 m. birželio 13 d. prašymą atleisti jį iš darbo, jo iš darbo neatleido (nei už tariamas pravaikštas, nei kokiu kitu pagrindu), darbo nesuteikė. Todėl laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. spalio mėn. susidarė prastova, už kurią priskaičiuotas darbo užmokestis iš viso sudaro 7621,43 Eur (neto) sumą. Situaciją, kuri susiklostė ir nagrinėjamu atveju, kada darbdavio įsakymu nebuvo paskelbta darbuotojo – ieškovo – prastova, nebuvo darbuotojo valios dėl nemokamų atostogų suteikimo, darbuotojas neatvykdavo į darbą, nes jam nebuvo suteiktas darbo sutartyje sulygtas darbas, darbdavė dėl darbuotojo neatvykimo į darbą pretenzijų jam nereiškė ir jokių nurodymų dėl darbo funkcijų nedavė, bylą nagrinėję teismai pagrįstai kvalifikuoja kaip de facto prastovą ir atitinkamai sprendžia dėl prastovos fakto sukeliamų padarinių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-684/2023). Apelianto įsitikinimu, šiuo atveju turėtų būti taikomas nurodytas teismo precedentas.
Atsiliepimas
12. Atsakovė UAB „Vlantana“ atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės vertinimu, teismas teisingai nustatė bylos faktus ir teisingai taikė įstatymus. Ieškovas nepagrįstai savo pravaikštas bando kvalifikuoti kaip prastovas. Ieškovas iš tikrųjų nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad jis 2022-06-13 teikė darbdaviui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Be to, apelianto nurodytos aplinkybės galėtų būti pagrindas pakeisti darbo sutarties pasibaigimo datą, o ne aptariamą pravaikštų laikotarpį pripažinti prastovomis. Atsakovė paaiškina, kad pagal DK 47 straipsnyje įtvirtintą prastovos teisinį reglamentavimą prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – atlikti savo darbines pareigas. Sprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą. Šiuo atveju atsakovė nėra skelbusi prastovų taip pat nėra buvę tokio atvejo, kad atsakovė, kaip darbdavys, dėl objektyvių priežasčių negalėjo suteikti ieškovui darbo. Jeigu ieškovas įrodinėja priešingai, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius prastovų skelbimą ir darbo nesuteikimą dėl objektyvių priežasčių. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė neaprūpino ieškovo darbu. Priešingai, į bylą yra pateiktas ieškovo atostogų prašymas, kuriuo ieškovas prašo suteikti nemokamas atostogas nuo 2022-06-16 iki 2022-07-01. Prašyme ieškovas nurodė: „Esu informuotas ir žinau, kad į darbą turiu atvykti 2022-07-04 iki 9:00“. Taip pat nurodė: „žinau, kad nurodytu laiku man neatvykus į darbą be pateisinamų priežasčių, man bus registruojamos pravaikštos“. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovas nei 2022-07-04, nei vėliau, į darbą neatvyko. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, yra akivaizdu, kad ieškovo pozicija yra itin prieštaringa. Ieškovas teigia, kad jo darbo sutartis turėjo pasibaigti 2022-07-01, tačiau taip pat teigia, kad nuo 2022-07 mėn. iki 2023-10 mėn. jam turėjo būti žymimos prastovos. Reikšdamas reikalavimą pravaikštas laikyti prastovomis, ieškovas negalėjo paaiškinti ir įrodyti, kodėl jis 2022 m. liepos 4 d. neatvyko į darbą, nesusisiekė su darbdaviu ir nenurodė jokių neatvykimo į darbą priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
13. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
14. Ieškovas S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atsisakė pripažinti, jog jis laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. spalio 25 d. dirbdamas UAB „Vlantana“ buvo prastovoje, ir dėl to atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 7621,43 Eur nesumokėto darbo užmokesčio už šį prastovos laikotarpį.
15. Apeliantas teigia, kad jis 2022 m. birželio 16 d. pateikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2022 m. liepos 4 d. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnis), ir gavęs darbdavės patvirtinimą, jog prašymas bus patenkintas, nuo 2022 m. liepos 4 d. neatvyko į darbą. Apeliantas laikotarpį nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. spalio 25 d., vertina kaip laikotarpį, kurio metu darbdavė dėl savo kaltės neįformino darbo sutarties nutraukimo ir nesuteikė jam darbo. Tokia situacija, apelianto įsitikinimu, atitinka prastovos situaciją.
16. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. spalio 25 d. nedirbo dėl faktinės prastovos, už kurią yra atsakingas darbdavys. Pagal DK 47 straipsnio 1 dalies nuostatas, prastova yra laikoma tokia situacija, kai darbdavys negali suteikti darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo teismas, jau vien iš ieškovo paaiškinimų galima suprasti, kad jis nuo 2022 m. liepos 4 d. neatvyko į darbą ir nedirbo ne dėl to, kad darbdavys nesuteikė jam darbo, bet dėl to, jog jis pats buvo apsisprendęs nebirbti, kaip pats teigia, - vertino, kad darbo santykiai yra pasibaigę jo prašymu ir kad darbdavys nebeturi teisės reikalauti, kad jis vykdytų darbo sutartį. Tokia situacija aiškiai neatitinka prastovos, kaip ji apibrėžta DK 47 straipsnyje.
17. Apeliantas be pagrindo teigia, kad susirašinėjimas mobilaus telefono programėlėje įrodo, kad darbdavys 2022 m. birželio 13 d. davė jam nurodymą neatvykti į darbą nuo 2022 m. liepos 4 d. Apelianto pateikta ištrauka iš susirašinėjimo, kuriame darbdavio atstovas prašo ieškovo patikslinti prašyme nurodytą datą dėl to, kad iki 2022 m. liepos 1 d. ieškovui jo prašymu yra suteiktos nemokamos atostogos, neatitinka viso tą dieną vykusio susirašinėjimo konteksto ir negali būti suprantamas, kaip darbdavio sutikimas dėl darbo sutarties nutraukimo bei nurodymas ieškovui nebeatvykti į darbą. Visas susirašinėjimo turinys rodo, kad darbdavio atstovas išaiškino ieškovui, kad norėdamas nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, jis turi atidirbti 20 kalendorinių dienų ir kad į šį laikotarpį darbdavys neįskaitys ieškovo nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 16 d., kai ieškovui jo prašymu yra suteiktos nemokamos atostogos. Darbdavio atstovas nurodė, kad ieškovas 2022 m. liepos 4 d. turi atvykti į darbą, o jam neatvykus, bus žymimos pravaikštos. Be to, darbdavio atstovas paprašė ieškovo atsakyti į žinutę ir patvirtinti, kad jis suprato šį darbdavės sprendimą, į ką ieškovas atrašė „patvirtinu, ok“ (e. bylos t. 3, b. l. 32-34, 48).
18. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog susirašinėjimas, kuriuo remiasi apeliantas, neįrodo, kad situacija dėl kurios ieškovas nedirbo, susiklostė dėl darbdavės iniciatyvos, o ne dėl ieškovo apsisprendimo. Be to, spręsdama dėl priežasčių, dėl kurių ieškovas nedirbo nuo 2022 m. liepos 4 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia ir į susiklosčiusią darbo sutarties vykdymo praktiką ieškovui dirbant UAB „Vlantana“ nuo 2019 m. gegužės 8 d. per visą darbo laikotarpį. Darbdavės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad ieškovas daug kartų ilgais periodais neatvykdavo į darbą neturėdamas pateisinančių priežasčių ir kad šiuos laikotarpius darbdavė žymėdavo kaip pravaikštas, už šiuos laikotarpius nepriskaičiuodavo darbo užmokesčio, tačiau darbo sutarties nenutraukdavo ir vėliau leisdavo ieškovui tęsti darbo sutarties vykdymą. Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo pravaikštoje laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d., nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. sausio 11 d., nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 21 d., nuo 2021 m. rugsėjo 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 27 d., nuo 2022 m. vasario 26 d. iki 2022 m. kovo 30 d. (e. bylos t. 2, b. l. 141-153). Dėl to teismas sutinka su atsakovės paaiškinimais, kad ieškovas, nors ir neatvyko į darbą 2022 m. liepos 4 d. taip kaip jam buvo nurodyta, tačiau atsakovė turėjo rimtą pagrindą manyti, jog darbo santykiai gali tęstis.
19. Apeliantas teigia, kad susiklosčiusi situacija turi būti vertinama kaip prastova remiantis kasacinio teismo precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-684/2023. Tačiau minėtoje byloje teismų išvados, jog darbuotojas buvo faktinėje prastovoje buvo padarytos įvertinus visai kitas faktines aplinkybes, įskaitant konstatuotą faktą, jog darbdavys darbuotojui buvo suteikęs nemokamas atostogas nesant darbuotojo prašymo, t. y. tai, kad iniciatorius dėl nesuteikto darbo buvo darbdavys, o ne darbuotojas. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimus). Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2012 ir kt.). Aukščiausiasis Teismas ne sykį yra nurodęs, kad teisės taikymo taisyklės negali būti laikomos vienodai, jei precedentas yra suformuotos esant iš esmės skirtingoms faktinėms aplinkybėms. Dėl to apelianto nurodyta kasacinio teismo byla ir joje pateikiamas teisės išaiškinimas nelaikytinas precedentu dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių.
20. Ieškovas apeliaciniu skundu neprašo peržiūrėti teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė jo reikalavimus pripažinti, kad yra susidariusi 1102,89 Eur darbo užmokesčio bei dienpinigių nepriemoka dėl neteisingai taikytos dienpinigių apskaičiavimo normos ir neteisingai apskaityto viršvalandinio darbo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 320 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių šiuo atveju teismas privalėtų viršyti apeliacinio skundo ribas. Teisėjų kolegija savo iniciatyva patikrinusi šią teismo sprendimo dalį nenustatė, jog būtų pažeistos imperatyvios darbo įstatymų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko apskaitą. Darbdavės pateikti darbo laiko apskaito žiniaraščiai rodo, jog darbdavė apskaitė visus nukrypimus nuo įprastos ieškovo darbo laiko normos, t. y. apskaitė naktinį darbo laiką, darbą švenčių ir poilsio dienomis, apskaitoje nurodė, kad ieškovas nedirbo viršvalandinio darbo per nustatytą 3 mėnesių suminės darbo laiko apskaitos periodą. Darbdavio įrašai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje atitinka ieškovo pateiktus tachografo įrašus. Taigi byloje nėra duomenų apie nedeklaruoto darbo atvejus ir dėl to galimai pažeistą viešą interesą.
21. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
22. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
25. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
26. Atsakovė į bylą pateikė prašymą priteisti 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas.
27. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos atsakovei priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „Vlantana“, juridinio asmens kodas 163377040, iš ieškovo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.